Byloje Europos Žmogaus Teisių Teisme dėl V. Vasiliausko Lietuva iš tiesų laimėjo

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

EŽTT posėdžių salė (šaltinis: wikimedia.org)
EŽTT posėdžių salė (šaltinis: wikimedia.org)
2015 m. spalio 20 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija paskelbė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Lietuvos teismai, nuteisdami Vytautą Vasiliauską už dviejų partizanų nužudymą ir įvardindami jo veiksmus kaip genocidą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad niekas negali būti nuteistas už veiką, kuri jos padarymo metu nebuvo laikoma nusikaltimu.

Teismo sprendimas buvo priimtas kaip reta maža balsų persvara – 9 teisėjai balsavo už, 8 prieš, ir – parengė atskirąsias nuomones (tarp jų – ir teisėjas iš Lietuvos Egidijus Kūris)*. Tokią nedidelę balsų persvarą turbūt geriausiai paaiškina labai nepalanki geopolitinė padėtis (o be to, V. Vasiliausko pusėje į bylą paskutinę minutę įstojo Rusijos federacija). Nereikėtų pamiršti ir labai nelygaus jėgų santykio. V. Vasiliausko gynėjas buvo, švelniai tariant, beviltiškas, o gi Lietuvos pusė ne tik sutelkė žymiausius teisinius protus, bet ir nusisamdė žinomą genocido specialistą William Schabas, kad jis išdėstytų Lietuvos poziciją per viešuosius klausymus praėjusį birželį.

Su teismo sprendimu galima susipažinti čia. O bylos aplinkybes aš buvau aprašęs savo bloge štai čia. Kaip pamatysite skaitydami, nuo pat pradžių maniau, kad Lietuvos teismų sprendimai dėl V. Vasiliausko buvo nepagrįsti (daugiau apie bylas, susijusias su V. Vasiliausku: čia.

Dar neįsiskaičiau į Teismo sprendimo argumentus, tačiau daug kas matyti ir iš pranešimo spaudai. EŽTT Teisėjų kolegija konstatavo, kad buvo akivaizdu nuo pat pradžių, kad nacionaliniai teisės aktai buvo pritaikyti retrospektyviai. Todėl Teismas aiškinosi, ar V. Vasiliausko veiksmai – dalyvavimas sovietų valdžios vykdomose antipartizaninėse akcijose – buvo laikytini nusikaltimu 1953 m. baudžiamosios teisės kontekste.

Teismas konstatavo, kad V. Vasiliauskas net su teisininko pagalba 1953 m. negalėjo numatyti, kad Lietuvos teismai 1948 m. genocido konvencijos iš dalies ar visiškai sunaikinamos nacionalinės grupės sampratą interpretuos taip, kad ji tiktų partizanams apibūdinti. Teismas pripažino, kad V. Vasiliausko veiksmai buvo nukreipti prieš partizanus kaip atskirą ir aiškiai identifikuojamą grupę, kurią charakterizavo ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai. Tačiau, Teismo manymu, nebuvo aišku, kad 1953 m. žinoma Genocido konvencijos „nacionalinės“ ar „etninės“ grupės sąvoka gali būti interpretuojama taip, kad apimtų partizanus. Todėl Teismas padarė išvadą, kad nacionalinių teismų sprendimas, kad V. Vasiliauskui vadovaujant nužudyti partizanai buvo genocido aukos, buvo interpretacija per analogiją, kuria buvo pasiremta V. Vasiliausko nenaudai, ir todėl toks nacionalinių teismų sprendimas negali būti laikomas numatomu (angl. „unforeseeable“).

Teismas taip pat konstatavo, kad genocido nusikaltimas Lietuvos teisės aktuose ne tik nebuvo paremtas 1948 m. Genocido konvencijos tekstu, bet ir buvo pamažu papildomai plečiamas po Nepriklausomybės atkūrimo, kas dar labiau apsunkino situaciją.

Pripažinęs Konvencijos 7 straipsnio pažeidimą Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat priteisė V. Vasiliauskui iš Lietuvos Vyriausybės kompensaciją: 10 072 EUR neturtinės žalos ir 2 450 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Tad kodėl pavadinime rašau, kad Lietuva nepralaimėjo? Lietuva turi labai paprastą būdą nepralaimėti bylų EŽTT. Tereikia pasitraukti iš Europos Tarybos. Tačiau manau visi sutiksime, kad tai būtų didžiulis pralaimėjimas Lietuvai. Net tokios Konvenciją nuolat pažeidinėjančios šalys, kaip Rusija, įsižeidžia, kai Taryba sustabdo jos atstovų įgaliojimus balsuoti ET asamblėjoje… Visi sutiktų, kad nesant galimybės Lietuvos teismų sprendimų atitikimą Konvencijai tikrinti EŽTT mes visi (t.y., Lietuva) pralaimėtume. Nes EŽTT ir yra tam, kad žmogaus – net jei tas žmogus yra buvęs MGBistas – teisės būtų apgintos ir tada, kai šalies įtakingiausi ir atsakingi negali, nenori, ar tiesiog yra per daug šališki, kad žmogų gintų (visi mes turime aklųjų dėmių – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme; turi tokių ir valstybės). Kai apginamos žmogaus teisės, apginama teisinė valstybė – Lietuva.

Taigi, Lietuva nepralaimėjo. Gal būt šioje byloje pralaimėjo tie, kurie nepailstamai „stūmė“ asmenų, kovojusių prieš partizanus, baudžiamąjį persekiojimą (tarp jų ypač pasižymėjo signataras Algirdas Endriukaitis). Gal būt ją pralaimėjo spaudimui pasidavusi prokuratūra (nors būtent jai dėl šio EŽTT sprendimo nusimato didžiausias palengvėjimas). Bylą neabejotinai pralaimėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nesugebėjęs savo sprendimuose nuosekliai vadovautis tarptautine teise. Būtent šiam Teismui dabar teks nemaloni pareiga atnaujinti V. Vasiliausko (ir kitų asmenų, nuteistų vien už kovą su partizanais) procesus – juk ir pats V. Vasiliauskas nuteistas analogiškais pagrindais DVIEJOSE bylose už genocidą. Taip pat atšaukti V. Vasiliauskui priteistą kompensacijos išmokėjimą savo aukoms. Tas procesas niekam, išskyrus neteisingai nuteistąjį, nebus malonus.

Lietuva laimėjo. Ji laimėjo galimybę pasitaisyti ir būti teisingesne visiems savo piliečiams. Taikydama įstatymus vienodai visiems, net jei kai kurie iš tų „visų“ kažkada nedirbo jos labui.

* Iš esmės sprendimui prieštaravo 5 teisėjai; 3 teisėjai pareiškė, kad, Konstituciniam Teismui praėjusiais metais priėmus sprendimą dėl genocido sampratos, V. Vasiliauskui atsirado galimybė prašyti atnaujinti bylą Aukščiausiajame Teisme, kuria jis nepasinaudojo, tad tariamai gynybos valstybės viduje galimybės nebuvo pilnai išnaudotos (ye, right, EŽTT ši byla tuomet kai KT pateikė genocido sampratos Lietuvos teisėje išaiškinimą, jau buvo vartoma 9 metus, ir staiga atsiranda nauja aplinkybė dėl galimybių neišnaudojimo. Proceso atnaujinimas būtų reiškęs dar N metų proceso, nebeturinčio su teisingumu nieko bendro.)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail