Štai lapkričio 30 d. buvo surengtas Partizanų teroro aukų atminimo knygos, kurią neseniai aprašiau tinklaraštyje, viešas pristatymas. Deja, ir šis pristatymas, ir jį sekusi reakcija yra perdėm politiniai reiškiniai. O gaila…

Visų pirma, nelabai suprantu, kodėl pristatymas surengtas organizacijos „Pasaulis be nacizmo“ ir A. Paleckiui vadovaujant. Tai gali paskatinti kai kuriuos diskusijos dalyvius nurašyti knygą kaip politinį įrankį. Tai jau iškart suteikia tam tikrą potekstę renginiui ir tuo pačiu knygai, potekstę, kurios pačioje knygoje nėra. Knygą apie partizaninio pasipriešinimo aukas geriau būtų buvę pristatyti be šios politinės potekstės. Antraip ji, užuot buvusi atminimo ženklu ir paminklu partizanų teroro aukoms, tampa politiniu manifestu, ja gali būti pradėta manipuliuoti. Tokiu būdu atgaivinama politinė perskyra – kur vienoje pusėje komunistai, kitoje – partizanai, nors pati knyga kalba apie civilių žudynes, tiesa, vykusias tik vienoje barikadų pusėje, tačiau be išskirtinių juos žudžiusios barikadų pusės juodinimų.

Antra vertus, labai liūdina ir tai, kad šiai politinei poliarizacijai mielai pritaria kai ne kuri žiniasklaida ir bent vienas gan žinomas politikas. Antai Alfa.lt išspausdinto išskirtinai negatyvią pristatymo apžvalgą, ir pridėjo visiškai netinkančių šiame kontekste nuotraukų – ne iš renginio, o iš kokio tai Fronto mitingėlio… Kalbėjausi su tais, kurie lankėsi renginyje, ir jiems buvo akivaizdu, kad Alfa.lt renginį aprašė labai tendencingai. Iš tiesų pristatymas, išskyrus provokacinius A. Peleckio pasisakymus, praėjo ganėtinai ramiai ir konstruktyviai.

Temą taip pat pasigavo Seimo narys A. Anušauskas (kurį, beje, pagrįstai kritikuoja P. Masilionis savo knygoje). Straipsnyje „Homo sovieticus šokiai ant kapų“ jis rašo:

[P. Masilionis] išleido naują KGB leisto rinkinio „Faktai kaltina“ pakaitalą, niekinantį Lietuvos pasipriešinimo kovotojus. Informacinės atakos įkaite turėtų tapti jaunoji Lietuvos karta, kuri neturi sovietmečio patyrimo ir asmeninės patirties bendraujant su komunistinių nusikaltimų šlovintojais. Autoriai, džiaugsmingai niekinantys Lietuvos istorijos skaudžiausius puslapius, tokių pseudoistorinių knygų pristatymuose gali ploti katučių. <…>

Per dvidešimt metų naujais drabužiais aprengtas KGB klonas niekaip nepasikeitė – jokios naujos informacijos, tie patys melagingi faktai pramaišiusi[sic!] su KGB agentų smogikų aukomis, tos pačios interpretacijos. <…> Galima sakyti, kad kaip nebūna buvusių KGB karininkų, tai ir nelieka jų neįvykdytų užduočių. Jos vykdomos net ir po kelių dešimtmečių…

Visų pirma, ganėtinai akivaizdu, kad A. Anušauskas neskaitė knygos, kurią čia kritikuoja. Knygoje nėra pasipriešinimo kovotojų niekinimo, tačiau keliamas klausimas dėl jų darytų nusikaltimų žmoniškumui. Pats A. Anušauskas anksčiau yra pats rašęs apie partizanų veiksmus Lietuvoje ir iš jo pateiktos informacijos matyti, kad Lietuvos partizanai, palyginti su Latvijos, Estijos ar Vakarų Ukrainos, anaiptol nebuvo gailestingiausi kolaboravimu kaltintiems civiliams. Ir nors jis ten mini „partizanų karo lauko teismus“, tie teismai (tais RETAIS atvejais, kai jie visgi būdavo rengiami) tebuvo „trojkos“ lygio jei ne žemesnio, tad apie jų teisingumą taip pat negalime kalbėti. Įdomu ir tai, kad A. Anušauskas yra pagrįstai sukritikuotas P. Masilionio knygos įvade, nes kažkada 1992 m. rašytame straipsnyje gerokai sumažino partizanų nužudytų civilių skaičių.

Faktai faktais, bet blogiausia tai, kad A. Anušauskas, bandydamas demonizuoti, o tiksliau „kagėbizuoti“ P. Masilionio iniciatyvą, tik toliau stumia žmones, nukentėjusius nuo partizanų teroro, nuo tos Lietuvos, kurią įsivaizduoja ginąs. Tie 30 tūkstančių partizanų aukų turi giminių, kurie, gal ir garsiai nekalbėdami, nepritaria dabar paplitusiai tendencijai tik garbstyti partizanus, nutylint tamsiąją jų veiklos pusę. Atstumti dabartiniojo politinio elito šie žmonės kur kas lengviau taps šalininkais tų, kurie jaučia nostalgiją senajai sovietinei tvarkai ir ko gero ne demokratiniams būdams tokiai tvarkai atkurti. O A. Anušauskas, kaltindamas kitus, esą jie norėtų šokti ant sovietinių represijų aukų kapų (kurių Masilionio knyga tiesiog neaptaria!), suniekindamas P. Masilionio iniciatyvą ir neigdamas partizanų teroro aukų buvimą, pats ant partizanų aukų kapų šoka.