… sprendimas būtų turbūt dar labiau vienareikšmiškas.

Šiandien iš naujo skaitinėdamas EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje užtikau klaidą. Štai citata, kurioje pateikiama informacija jau sprendimo paskelbimo metu buvo, netiksli, nes – pasenusi.

184. Byloje Prokuroras prieš Tolimir (IT-05-88/2-T, 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendis), ICTY [Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Jugoslavijai] kolegijos dauguma, vertindama trijų Bosnijos musulmonų anklavo miesto Žepos lyderių nužudymą (buvo nužudytas savivaldybės meras, kuris taip pat buvo ir religinis vadovas, vadovaujantis karininkas ir civilinės saugos padalinio vadovas) nusprendė, kad „nors nužudytų individų tebuvo trys, atsižvelgiant į Žepos miestelio gyventojų skaičių, jie sudarė miestelio civilinės ir karinės vadovybės branduolį“. Todėl jų nužudymas „buvo tikslingas riboto asmenų skaičiaus, parinkto pagal tai, kokį poveikį jų dingimas turės visai grupei kaip tokiai, nužudymas“. Be to, vieno iš tų trijų asmenų, kuris tuo metu turėjo ypatingą statusą kaip Bosnijos musulmonų – Žepos gyventojų – gynėjas, nužudymas turėjo simbolinę įtaką [„symbolic purpose“] musulmonų Rytų Bosnijoje ir Hercegovinoje išgyvenimui. Tuo pagrindu, ir atsižvelgiant į prievartinį likusių Žepos gyventojų perkėlimą, teisėjų kolegijos dauguma manė esant įtikinamai įrodyta, kad Bosnijos serbų pajėgos nužudė tris Žepos anklavo lyderius turėdamos specifinį genocido tikslą sunaikinti dalį Bosnijos musulmonų kaip tokių populiacijos (nuosprendžio paragrafai 780-782).

Į šią pastraipą atkreipiau dėmesį, nes prisiminiau, ką apie šią bylą sakė Lietuvos pusės samdytas ekspertas, žymus genocido specialistas, William A. Schabas per klausymus Vasiliausko byloje. Atsakydamas į teisėjų klausimus ir komentuodamas sampratą „iš dalies“ William A. Schabas bandė iliustruoti teiginį, kad ir mažas asmenų skaičius gali būti genocido objektas. Tam jis pasitelkė aukščiau nurodytos bylos detales:

Pvz., neseniai buvo priimtas Tarptautiniame Kriminaliniame Buvusios Jugoslavijos Tribunole kolegijos sprendimas [Bosnijos serbų generolo Zdravko] Tolimir byloje, išspręstoje praėjusiais metais [iš tiesų tai buvo 2012 m. – D.G.]. [Tribunolas] Tolimir byloje nusprendė, kad trijų pareigūnų nužudymas Žepos mieste, esančiame netoli Srebrenicos, prilygo genocido nusikaltimui. Dėl tos bylos yra pateikta apeliacija, tačiau ta byla yra tam tikras autoritetas ir pavyzdys minties, kad [ir mažas skaičius] gali būti reikšmingas skaičius, dalis, [kurios sunaikinimas gresia [visos grupės] egzistencijai.

W. A. Schabas sako, kad dėl šio sprendimo buvo pateikta apeliacija, tačiau aukščiau pateiktoje ištraukoje iš EŽTT sprendimo apeliacija nenurodoma, rašoma taip, tarsi sprendimas jau būtų įsiteisėjęs (bent jau taip gali atrodyti asmeniui, nesusipažinusiam su ICTY procesu). O data nurodoma sena – 2012 m. Ką tai galėtų reikšti?

Greita paieška Google greitai viską sudėliojo į vietas. EŽTT pateikdama Tolimir nuosprendžio santrauką padarė, kad ir sprendimo turinio požiūriu nereikšmingą, bet visgi klaidą. Pasirodo, jau po klausymų Vasiliausko byloje, bet – gerokai prieš paskelbiant sprendimą, buvo paskelbtas Apeliacinės kolegijos sprendimas Tolimir byloje.

Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Jugoslavijai 2015 balandžio 8 d. priimtame sprendime 2012 m. nuosprendis Zdravko Tolimirui iš dalies pakeičiamas. Tolimiras lieka nuteistas dėl genocido ir nusikaltimų žmoniškumui, paliekamas nuosprendis dėl įkalinimo iki gyvos galvos, netgi paliekami galioti dauguma kaltinimų dėl genocido vykdymo, tačiau Vasiliausko bylai reikšminga aplinkybė keičiasi. Viena iš nuosprendžio dalių, kuri yra atšaukiama, – būtent Žepos miesto vadovų nužudymo prilyginimas genocidui. Štai atitinkama citata iš Tribunolo apeliacinės kolegijos nuosprendžio santraukos:

[Zdravko] Tolimiras taip pat prieštarauja [pirmosios instancijos] bylos nagrinėjimo kolegijos išvadai, kad Bosnijos Serbų pajėgos nužudė tris Žepos lyderius siekdamos sunaikinti Rytų Bosnijos ir Hercegovinos gyventojus musulmonus kaip tokius.

Apeliacinė Kolegija sutinka su nuosprendį priėmusia kolegija, kad selektyvus vadovaujančių bendruomenės figūrų [naikinimas] gali rodyti genocidą ir gali išreikšti genocidinį siekį. Tam, kad genocidas būtų įrodytas, užtektų nustatyti, kad buvo nužudyti tie lyderiai, kurių dingimas keltų grėsmę [o gal – „turėtų įtakos“, angl.: „have an impact on“) grupės kaip tokios išlikimui. Nuosprendį priėmusi kolegija nustatė, kad visi trys Žepos lyderiai buvo areštuoti ir įkalinti neužilgo po priverstinio [gyventojų] pašalinimo iš Žepos 1995 m. liepos gale, bei, kad Hajrić ir Imamović buvo nužudyti 1995 m. rugpjūčio gale, o Palić buvo nužudytas ankstyvą 1995 m. rugsėjį. Iš šių nustatytų aplinkybių yra aišku, kad nužudymai nevyko prieš tai ar tuo pačiu metu, kai buvo prievartiniu būdu pašalinti Žepos gyventojai. Apeliacinė kolegija primena, kad atakos lyderių atžvilgiu turi būti suprantamos kontekste to, kas nutiko likusiai grupės daliai tuo pat metu, kai įvyko ataka, ar iškart po to.

Nuosprendį priėmusios kolegijos sprendime nėra jokių nustatytų aplinkybių ar nurodymų į įrodymus dėl to, kokią įtaką turėjo trijų Žepos lyderių dingimas Bosnijos musulmonų – Žepos gyventojų – išlikimui. Nuosprendį priėmusi kolegija nepateikė patenkinamo paaiškinimo, kaip jų sulaikymas ir nužudymas – įvykęs keletą savaičių po to, kai visi Žepos gyventojai jau buvo prievartiniu būdu išvaryti iš enklavo – turėjo įtakos (angl. „had an impact“) „grupės kaip tokios išlikimui“. Atsižvelgiant į faktą, kad prievartinis Žepos musulmonų bendruomenės išvarymas buvo užbaigtas anksčiau nei trys Žepos lyderiai buvo sulaikyti ir nužudyti, bei neesant nustatytų faktų dėl to, ar, ir kaip, šių trijų žymių figūrų netektis turėjo įtakos Bosnijos musulmonams iš Žepos išgyventi periode po iškeldinimo, išvada, kad [lyderiai buvo nužudyti turint] genocido tikslą nebuvo vienintelė protinga išvada, kurią buvo galima padaryti iš nustatytų faktinių aplinkybių. Todėl Apeliacinė kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmusi kolegija suklydo manydama, kad trys Žepos lyderiai buvo Bosnijos serbų pajėgų nužudyti turint konkretų tikslą sunaikinti dalį Bosnijos musulmonų gyventojų, ir todėl sutinka su p. Tolimir dvyliktuoju apeliacijos pagrindu.

Tai reiškia tikrai labai daug. Viena vertus, prisiminkime, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo pagrindinis motyvas, kodėl V. Vasiliausko veiksmų Lietuvos teismai negalėjo prilyginti genocidui, buvo tai, kad to meto Genocido konvencijos aiškinimas dar nebuvo praplėstas tiek, kad ketinimą sunaikinti saugomą grupę būtų buvę galima nustatyti iš siekio sunaikinti simboliškai ar kitaip reikšmingą tos grupės dalį ir taip sukelti grėsmę pačios grupės išlikimui. Tai yra, tokio genocido supratimo, kuris jau naudojamas Tolimir byloje. EŽTT didžioji kolegija nurodė, kad tokio Konvencijos supratimo, koks minimas Tolimir byloje, nebuvo galima numatyti tuo metu, kai Vasiliauskas kovojo su antisovietiniu pogrindžiu. Žr. EŽTT sprendimo 176-177 paragrafus.

Tuo Teismas galėjo ir baigti, nes vien tais paragrafais Teismas įrodė Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio pažeidimą (šis straipsnis įtvirtina principą, kad žmogus negali būti nuteistas už veiką, kuri nebuvo laikoma nusikaltimu jos padarymo metu). Tačiau teismas visgi analizavo Lietuvos teismų sprendimus bandydamas nustatyti, ar jie bent jau bandė nagrinėti V. Vasiliausko veiksmus pagal vėliau išsivysčiusią Genocido konvencijos aiškinimo praktiką, tai yra, bandė aiškintis, ar Lietuvos teismai bandė vadovautis Tolimir bylos teisėjų logika:

… kad selektyvus vadovaujančių bendruomenės figūrų [naikinimas] gali rodyti genocidą ir gali išreikšti genocidinį siekį. Tam, kad genocidas būtų įrodytas, užtektų nustatyti, kad būtų nužudyti tie lyderiai, kurių dingimas keltų grėsmę [o gal – „turėtų įtakos“, angl.: „have an impact on“] grupės kaip tokios išlikimui.

Ir EŽTT teisėjų kolegija nustato, kad to Lietuvos teismai net nebandė daryti.

Šiek tiek nukrypstant nuo temos: EŽTT teisėjas E. Kūris, vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų, atskirojoje nuomonėje piktinosi, kad partizanų vaidmuo Lietuvoje ir taip savaime suprantamas. Ką gi, tokie dalykai, kaip matote aukščiau, turi būti įrodyti ne tik EŽTT, bet ir Tarptautinio Baudžiamojo Tribunolo Jugoslavijai teisėjų manymu. Manau, kad šis tribunolas yra kur kas didesnis autoritetas nei EŽTT tarptautinės baudžiamosios teisės klausimais.

Grįžtant prie temos: iš to, kaip buvo nagrinėjama trijų lyderių nužudymo reikšmė Tolimir byloje galime gan aiškiai prognozuoti, koks partizaninio pogrindžio sunaikinimo ir Lietuvių tautos likimo santykis būtų laikomas įrodymu genocidinio tikslo V. Vasiliausko byloje, jei Tolimir byloje naudojamas genocido įrodinėjimo būdas būtų buvęs prieinamas 1953 m.

Tolimir byloje Apeliacinė kolegija teigė, kad atakos lyderių (skaitykime – „partizanų“) atžvilgiu turi būti suprantamos kontekste to, kas nutiko likusiai grupės daliai tuo pat metu, kai įvyko ataka, ar iškart po to.“ Taigi, genocidinis siekis V. Vasiliausko atveju būtų pripažintas įrodytu tokiu atveju, jei lietuvių tauta kaip tokia būtų bent didele dalimi sunaikinta tuo pačiu metu ar po to, kai buvo sunaikintas antisovietinis pogrindis. O mes žinome, kad buvo atvirkščiai: sunaikinus partizaninį pogrindį masinės represijos ne prasidėjo ar suintensyvėjo, o baigėsi. Jos visų pirma ir buvo skirtos antisovietinio pogrindžio nuslopinimui. Beviltiška ir žūtbūtinė partizanų kova negalėjo niekaip pasiekti savo tikslo – atnešti nepriklausomybės Lietuvai. Tačiau tos kovos pabaiga atnešė bent jau santykinę taiką, kurią kovų, kolektyvizacijos, represijų nualintas Lietuvos kaimas tuo metu jau priėmė kaip mažesnę iš didelių blogybių.

2-ojoje V. Vasiliausko byloje (ji nebuvo EŽTT tyrimo objektas), kurioje Lietuvos teismai bent jau bandė, kad ir kaip beviltiškai nerangiai (žr. čia), įrodinėti tautinės grupės genocidą per partizanų kaip grupės, reikšmingos tautinės grupės išlikimui, naikinimą, Lietuvos Apeliacinis Teismas išvystė tokį argumentą a la Tolimir:

Jonas Būdininkas buvo Lietuvos partizanas, aktyvus organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai (rezistencijos) dalyvis, todėl jo įkalinimas ir deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos pagrįstai kvalifikuotas kaip genocidas – Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios nacionalinei – etninei – politinei grupei, fizinis sunaikinimas. Rezistencijos dalyviai, kaip atskira politinė grupė, buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui, nes ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus.

EŽTT sprendimo dėl pirmosios V. Vasiliausko bylos ir Tarptautinio Baudžiamojo Tribunolo Jugoslavijai sprendimų šviesoje šis Apeliacinio teismo argumentas atrodo akivaizdžiai lėkštas ir neįrodantis to, ką turėtų įrodyti.

Taigi, priešingai, nei šią savaitę ne kartą teigė Lietuvos žiniasklaida – kad atseit „Po Strasbūro teismo sprendimo Lietuvos teismai turėtų kruopščiau pagrįsti pokario partizanų reikšmę lietuvių tautai“, bet kokia viltis nuteisti MGB pareigūnus, dalyvavusius antipartizaninėje kovoje, dėl genocido, ir po to „praslysti“ Europos Žmogaus Teisių Teisme, turėtų būti palaidota. Ir kuo skubiau, tuo mažiau nervų tai kainuos. Visiems.