Bylos IV (2). Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos klausymai byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

William A. Schabas kalba EŽTT posėdyje V. Vasiliausko bylos klausymuose
William A. Schabas kalba EŽTT posėdyje V. Vasiliausko bylos klausymuose
Kadangi jau kelintą įrašą tinklaraštyje darau V. Vasiliausko bylų tema, turbūt turėčiau paaiškinti, kodėl šios bylos man rūpi. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai viena iš Lietuvos valstybės istorijos politikos įgyvendinimo bylų. O ši teisingumo istorijai politika, tiek buvusių represijų vykdytojų persekiojimo bylose, tiek ir partizanų reabilitacijos bylose, vis iš naujo pasirodo esanti labai šališka. Kokia ji neturėtų būti XXI a. laisvoje Lietuvoje. Mano subjektyviu požiūriu, teisinės priemonės vis dar naudojamos politiniams tikslams pasiekti.

Bet pasaulyje yra daug neteisybių, ir tik reta jų susilaukia kiekvieno mūsų dėmesio. Dažniausiai ta, kuri kažkaip užkliuvo mus asmeniškai. Tai, kas vyko mano šeimos istorijoje tuo metu, kai V. Vasiliauskas buvo MGB karininkas ir kovojo su ginkluotu pogrindžiu, netiesiogiai paliko pėdsakus ir mano gyvenime. 1946 m. lapkričio 15 d. miškiniai nužudė mano senelius bei 15-metę tetą. Tai buvo akivaizdus nusikaltimas (jei įsivaizduosime, kad tai įvyko karo kontekste, galėsime tai pavadinti ir nusikaltimu žmonijai). Tai įvyko naktį, o jau ryte MVD kareiviai buvo įvykio vietoje. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-1 saugomoje vidaus reikalų ministerijos (MVD) Šiaulių aps. 1946-12-07 pranešime „Apie kovos prieš antisovietinį pogrindį ir banditizmą Šiaulių aps. teritorijoje rezultatus“ buvo rašoma:

Atvykus į įvykio vietą buvo nustatyta, kad Žolpio šeimą nužudžiusi banditų grupė buvo atėjusi iš Lygumų vls. miškų masyvo. 1946-11-22 Lygumų vls. teritorijos miškų masyve buvo ieškoma nužudymą įvykdžiusių asmenų. Operacijoje, kuriai vadovavo MVD Lygumų vls. poskyrio vadas – Poromonov‚ dalyvavo 354 šaulių pulko 14 kuopos 65 asmenys ir Lygumų vls. įgulos 25 asmenys iš 32 šaulių pulko, tačiau paieška buvo nerezultatyvi.

Deja, mano gimines nužudę asmenys nebuvo nustatyti, nebuvo surasti. Tačiau jei jie būtų buvę surasti, jei leitenantui Poromonovui ši operacija būtų pavykusi, šiandien jis (jei vis dar būtų gyvas ir gyventų Lietuvoje) ko gero būtų teisiamas už politinės grupės – Lietuvos partizanų – genocidą. Tačiau taip būti neturėtų.

Sovietų valdžia padarė daug tokių dalykų, kurių neturėjo teisės padaryti. Ji neturėjo teisės tremti gyventojų, vykdyti neteisminių egzekucijų ir t.t. Tačiau ji turėjo civilizuotų tautų pripažįstamą teisę kelti baudžiamąją bylą dėl mano senelių žūties ir persekioti nusikaltimą padariusius asmenis, kad ir kokiais vardais jie besivadintų, kad ir kokius kilnius laisvės siekius atstovautų. Juo labiau, ji turėjo teisę kovoti ginklu su tais asmenimis, paėmusiais į rankas ginklą. Tokią teisę, manau, turėjo ir nuteistasis šioje byloje, V. Vasiliauskas. Jo nuteisimas už dalyvavimą nužudant du partizanus – pasikartosiu, – ne už žmonių trėmimą, ne už civilių kankinimą, o už dalyvavimą operacijoje prieš du ginkluotus asmenis, – mano subjektyviu ir didžiai šališku vertinimu, – buvo neteisingas Lietuvos Respublikos veiksmas.

Žemiau aprašau ilgai lauktus Europos Žmogaus Teisių Teisme, prieš Didžiąją kolegiją, 2014 m. birželio 4 d. įvykusius klausymus byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą. Sprendimas gali būti paskelbtas ir už pusmečio, ir už metų, tad kol kas tegalime žvilgtelėti į procesą.

Kas labiau mėgsta klausyti ar žiūrėti, gali atsisiųsti klausymų audio įrašą (ogg formatu), arba pažiūrėti klausymų video transliaciją EŽTT svetainėje. Taip pat yra išrašas anglų kalba (išskyrus pareiškėjo atstovo pasisakymą) štai čia.

Tekste posėdžio išrašas bus pateiktas kursyvu, o mano pastabos, santraukos ir komentarai – kaip paprastas tekstas (jo pradžia žymima inicialais DG). Išraše norėdamas ką nors pažymėti vėlesniam interpretavimui, tekstą pabraukdavau. Viso teksto neišrašinėjau, nors galas žino, gal ir praleidau kai ką esminio. Laiko ir energijos stoka daro savo.

Klausymų struktūra: Įvadas. Vyriausybės atstovės pasisakymas.   William A. Schabas pasisakymas. Pareiškėjo atstovo pasisakymas. Teisėjų klausimai. Vyriausybės atstovės atsakymai. W. A. Schabas atsakymai. Pareiškėjo atstovo atsakymai.

Įvadas

DG: Bylą pristatęs kolegijos prezidentas Dean Spielmann (Liuksemburgas) paskelbė pagrindinę bylos informaciją (kada pateiktas pareikšimas EŽTT (2005 m.), kada byla komunikuota Vyriausybei (2009 m.), kada mažoji kolegija perleido bylą svarstyti Didžiajai Kolegijai (2013 m.). Yra ir viena naujiena: Rusijos Federacijai teismo pirmininko 2014 m. kovo 12 d. sprendimu buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus raštu ir prisijungti prie bylos kaip trečiajai šaliai. Deja, tik iš kelių užuominų klausymų metu galima spręsti, ką parašė savo „intervencijoje“ RF.

Taip pat paskelbiama, kad pareiškėją V. Vasiliauską byloje atstovaus jo advokatas Šarūnas Vilčinskas, Lietuvos Vyriausybę atstovaus einanti Vyriausybės atstovės EŽTT pareigas Karolina Bubnytė, patarėjai Lina Urbaitė ir William A. Shabas.

Taigi, Lietuvos Vyriausybė pasekė Latvijos pavyzdžiu Kononovo byloje ir pasikvietė ją atstovauti šį žinomą žmogaus teisių ir genocido specialistą. Pastarasis net ir pristatytas buvo taip, kaip tai buvo padaryta Kononovo byloje: kaip žmogus, kuriam nereikia pristatymo.

Vyriausybės atstovės pasisakymas

Pareiškėjas šioje byloje, Vytautas Vasiliauskas, Lietuvos teismų buvo teisiamas ir nuteistas už genocido nusikaltimą – patį sunkiausią iš visų nusikaltimų – už sąmoningą dalyvavimą planuotame dviejų Lietuvos partizanų likvidavime 1953 m. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos baudžiamoji teisė apibrėžia genocidą plačiau nei Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, nes Lietuvos teisėje į ginamų grupių sąrašą yra įtrauktos socialinės ir politinės grupės. Pareiškėjas tiki, kad jo nuteisimas už genocido nusikaltimą yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių konvencija.

Lietuvos Vyriausybė, norėdama parodyti, kad Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintos garantijos buvo gerbiamos pareiškėjo byloje, pateiks argumentus dėl dviejų esminių aspektų. Pirma, ar genocido nusikaltimo apibrėžimas ir apibrėžimo nacionalinės ypatybės buvo suderinamos su genocido nusikaltimo esme, ir antra, ar tokia [genocido nusikaltimo] interpretacija galėjo būti suprantama pareiškėjui [nusikaltimo] padarymo metu 1953 m.

DG: Toliau Vyriausybės atstovė pabrėžė istorinio konteksto svarbą, apžvelgė sovietų vykdytas represijas bei Lietuvos teisės aktų evoliuciją apibrėžiant genocidą kaip nusikaltimą po Nepriklausomybės atkūrimo. Apibūdindama sovietines represijas ji citavo keletą politinių dokumentų bei 2014 m. kovo 18 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo išvadas (apie jas, beje, esu parašęs čia).  Pabrėžusi, kad sovietinės represijos buvo nukreiptos prieš atskiras grupes (partizanus, šviesuomenę, ūkininkus, smulkius verslininkus, kunigus) ir pacitavusi vis dar galiojantį 1992 m. įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuriame sovietų nusikaltimai žmoniškumui buvo įvardinti kaip prilygstantys genocidui, atstovė tesė:

<…> Šie faktai kalba patys už save ir paaiškina, kad Lietuvos įstatymų leidėjas, įtraukdamas socialines ir politines grupes į genocido apibrėžimą Baudžiamajame kodekse, turėjo omeny kokybinį lietuvių tautos genocidą, o ne bandė praplėsti genocido, kaip jis apibrėžiamas 1948 m. Genocido Konvencijoje nurodant tradicines genocido formas, apibrėžimą pridedant taip vadinamą socialinį ar politinį genocidą.

<…>

Ši išvada galioja, visų pirma ir pirmiausiai, dėl vienos žmonių grupės, Lietuvos partizanų. Pernelyg siaura būtų pavadinti Lietuvos partizanus tiesiog politine grupe. Norėdama pagrįsti šią nuomonę norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į svarbiausius teiginius ir išvadas, kurių priėjo Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutartyje. Visų pirma, pagal visuotinai pripažįstamas tarptautinės teisės normas, ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai turėtų būti laikomas teisėta Lietuvos valstybės savigyna. Antra, pagal Lietuvos įstatymus, ginkluoto pasipriešinimo  dalyviai yra paskelbti kariais savanoriais ir yra pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai. Trečia tarnyba Lietuvos valstybei sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo įmanoma tik organizuoto pasipriešinimo okupacijai struktūrose, inter alia, Lietuvos laisvės kovų sąjūdyje. Ir ketvirta, okupacijos laikotarpiu Lietuvos laisvės kovų sąjūdis buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra ir vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Atsižvelgiant į visa tai Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad kvalifikuojant veiksmus prieš pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvius kaip prieš politinę grupę reikia atsižvelgti šios grupės reikšmę visai nacionalinei grupei, lietuvių tautai, o tautą kaip grupę apima genocido apibrėžimas, pripažįstamas pagal visuotinai pripažįstamas tarptautinės teisės normas. Tiesą sakant, taip ir buvo daroma bendrosios kompetencijos teismų pareiškėjo byloje. Šiuo požiūriu Apeliacinio teismo nuosprendis yra geras pavyzdys, cituoju: „Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanų, t.y. ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei, kaip tai buvo padaryta nuosprendyje, iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai tikslus. Juk šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus.“

DG: Šioje vietoje gana keista matyti mažai ką bendro su tarptautine teise turinčius Konstitucinio Teismo pasvarstymus apie partizanų kaip aukščiausiosios valdžios tuometinėje Lietuvoje vaidmenį. Iki galo neišrutuliotas, nei skustas nei luptas, cituojamas Apeliacinio teismo argumentas taip pat yra toks, kad vėliau suteiks puikią progą V. Vasiliausko advokatui su šypsena klausti: „o gal – religinei grupei – katalikams? o kodėl ne etninei – baltams? gal rasinei – baltiesiems?.

Vyriausybė nori pabrėžti, kad ši byla yra ne apie platesnį genocido nusikaltimo apibrėžimą. Ši byla yra apie specifinę genocido nusikaltimo interpretaciją, susijusią su veiksmais prieš labai specifinę asmenų grupę, Lietuvos partizanus, kuriuos galima vadinti politine grupe jau vien dėl jų bendro tikslo – kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Sovietų Sąjungos represinės struktūros siekė sunaikinti šią grupę asmenų dėl jos milžiniškos reikšmės visai lietuvių tautai, tokios milžiniškos, kad jos sunaikinimas galėjo turėti įtakos visos lietuvių tautos išlikimui.

Todėl jų veiksmai turi būti laikomi atitinkančiais genocido nusikaltimo esmę.

<…>

Siekiant įvertinti, ar pareiškėjas galėjo suvokti, kokia bus Lietuvos teismų genocido interpretacija faktinių aplinkybių atsiradimo metu, kaip to reikalauja Konvencijos 7 straipsnis, vėlgi lemiamą reikšmę turi istorinis kontekstas. Visiškai nesuvokiamas būtų tvirtinimas, kad tuo metu pareiškėjas, eidamas operatyvinio agento pareigas viename iš sovietų represinių organų, galėjo nežinoti, kad jo veiksmai nužudant Lietuvos partizanus gerai derėjo su sovietine represine politika, nukreipta prieš Lietuvos pasipriešinimą okupacijai. Oficialiai tokie veiksmai buvo vadinami banditų, teroristų, buržuazinių nacionalistų ir nacių kolaborantų naikinimu. Atsižvelgiant į laiko trūkumą leiskite man susilaikyti nuo atsikirtimo į panašius, jei ne identiškus Rusijos Federacijos, dalyvaujančios byloje trečiosios šalies teisėmis, bei pareiškėjo atstovo kaltinimus. Atsakymus į panašius kaltinimus seniai yra pateikę istorikai, politikai ir Lietuvos teismai. 

Siekiant atsakyti, ar šalies teismų genocido nusikaltimo apibrėžimą pareiškėjas galėjo numatyti faktinių aplinkybių atsiradimo metu, Vyriausybė pastebi, kad net jei pareiškėjo padaryti veiksmai galėjo būti laikomi teisėtais pagal sovietinius įstatymus, jie vis tiek atitiko genocido nusikaltimo sampratą pagal tarptautinę teisę jų padarymo metu.

<…>

Mes tikime, kad Lietuvos teismams nedera priekaištauti dėl genocido sąvokos, kurią interpretuojant buvo atsižvelgta į savitą Lietuvos kontekstą.

<…>

Partizanai sudarė grupę, kurią siekė sunaikinti sovietų valdžia, o pareiškėjas šioje byloje tarnavo kaip vienas iš įrankių, padėjusių jai įvykdyti tarptautinį genocido nusikaltimą. Šių [aplinkybių] neigimas reikštų ne tik istorinės tiesos iškraipymą, bet taip pat ir tarptautinės bendruomenės pateisinimą tų žiaurumų, kuriuos vykdė sovietų valdžia prieš Lietuvos žmones. Tai taip pat būtų nesuderinama su Konvencijos pamatinėmis vertybėmis, bendromis politinėmis tradicijomis, idealais, laisve ir įstatymo viršenybe, tuos principus, kuriuos mini Konvencijos preambulė.

DG: [papildyta 2014-06-19] Pirmasis įspūdis išklausius Vyriausybės atstovės pasisakymą buvo, kad pozicija labai stipri – aiškiai argumentuota, gerai pagrįsta, stiprūs emociniai akcentai, pasireiškiantys, pvz., frazėmis „būtų visai nesuvokiama, jei“, sudėlioti reikiamose vietose ir išsakyti taip ramiai, kad negadina argumentų dalies, atvirkščiai, retoriškai ją sustiprina. Ypač tas įspūdis sustiprėjo vėliau išklausius pareiškėjo atstovo pasisakymą ir W. A. Schabas pasisakymą. Absoliučiai aišku, kas po tokių pasisakymų laimėtų kokius politinius televizijos debatus. Na, bet čia – teismas, ir, pasiklausius keletą kartų, įsigilinus į teisėjų užduodamus klausimus, debatų aspektas nublėso.

[papildyta 2014-06-19] Pačioje pasisakymo pradžioje esanti frazė, kad V. Vasiliauskas nuteistas už genocidą „patį sunkiausią iš visų nusikaltimų“, nuskamba kiek keistai. Kad ir kaip būtų gaila žuvusiųjų, tikrai labai lengvai teismų praktikoje atrasime šimtus atvejų, kur ir veiksmai su daug didesniu aukų skaičiumi nebuvo traktuojami kaip genocidas. Šis emocinis aspektas manau ne vienam klausytojui sukėlė kognityvinį disonansą.

Pačioje pasisakymo pabaigoje išryškėja kai kurie dalykai, kurie parodo, kiek daug yra pastatyta ant šios bylos, ir ką gali reikšti jos pralaimėjimas. Lietuvos Vyriausybė mano mano, kad „šių [aplinkybių] neigimas reikštų ne tik istorinės tiesos iškraipymą, bet taip pat ir tarptautinės bendruomenės pateisinimą tų žiaurumų, kuriuos vykdė sovietų valdžia prieš Lietuvos žmones“. Gal būt tai – tik prokuroro kalbos baigiamųjų akordų retorika, kokių daug matome filmuose. Tačiau labai gali būti, kad tam tikros žmonių grupės Lietuvoje iš tiesų mano, kad ant kortos šioje byloje pastatyta labai daug. Kaip jau esu rašęs, ši korta – labai abejotina…

William A. Schabas pasisakymas

DG: W. A. Schabas pasisakyme klausimas nagrinėjamas kiek kitu kampu, nei Vyriausybės atstovės pasisakyme. Visų pirma, nėra visiškai jokio bandymo ginti Apeliacinio Teismo išsakytą poziciją, kad V. Vasiliauskas dalyvavo genocide, nukreiptame ne tiek prieš politines grupes, kiek prieš etninę grupę – lietuvių tautą. W. A. Schabas susitelkia į „politinių grupių“ aspektą. Įdomu kodėl…

W. A. Schabas pasisakymą norėčiau pakomentuoti keletu aspektų. Viena vertus, tai – itin glausta genocido nusikaltimo kriminalizavimo genezės apžvalga, leidžianti pamatyti, kaip ir kodėl šiame procese buvo pasielgta su „politinių grupių“ samprata – kodėl jos nebuvo įtrauktos į Genocido Konvencijos tekstą. Schabas labai sėkmingai parodo, kad šios sąvokos neįtraukimas į Konvenciją nereiškia, kad politinių grupių persekiojimas ir naikinimas tuo metu nebuvo laikomas nusikaltimu žmonijai. Tai, kad politinių grupių naikinimas nebuvo įtrauktas į Konvencijos genocido apibrėžimą, pasak Schabas, reiškia, kad šiam nusikaltimui nebuvo taikomi sutartyje numatyti valstybių įsipareigojimai.

W. A. Schabas kaip tarptautinės teisės mokslininkas – „at his best“ 🙂

Bet yra ir kitas W. A. Schabas pasisakymo aspektas. Schabas – kaip advokatas. Ir šis aspektas slypi daugiausiai tame, ko jis nepasako. Nes, išskyrus pačioje pradžioje išsakytus teiginius apie tai, ką pareiškėjas ginčija, ir ko neginčija (sakyčiau, labai formaliai ir ne itin tiksliai apibendrina) bei perspėjimą teismui pačioje atsakymų į klausimus pabaigoje, kad šis vengtų knaisiotis faktuose (nes EŽTT – ne ketvirtoji instancija), jis iki galo išlieka savo saugioje, mokslinėje teritorijoje. Esminio klausimo, kodėl partizanai laikytini politine grupe, jis net nepamini (nerasime ir paties žodžio „partizanai“ jo pasisakyme). Taigi, skaitom…

<…>

Pareiškėjas šioje byloje neprieštarauja faktui, kad genocidas buvo tarptautinis nusikaltimas 1953 m. sausį, kai jis atliko byloje aptariamus veiksmus. Jis taip pat neteigia, kad Europos Konvencijos 7 straipsnis užkerta kelią baudžiamajam persekiojimui dėl genocido, įvykdyto 1953 m. sausį, net jei tuo metu tam nebuvo pagrindo šalies įstatymuose. Ir jis neteigia, kad sąmoningas, fizinis politinės grupės naikinimas nebuvo tarptautinis nusikaltimas 1953 metais. Jo vienintelis argumentas yra, kad politinių grupių genocidas – genocidas dėl politinių priežasčių – tai terminas, paimtas iš [1946 m. Jungtinių Tautų] Generalinės Asamblėjos rezoliucijos 96 – nebuvo sudedamoji 1948 m. Konvencijos [dėl Genocido] dalis.

DG: Čia W. A. Schabas gerokai supaprastina reikalą, nors reikia pripažinti, kad gan siaura V. Vasiliausko kreipimosi į EŽTT argumentacija, visų pirma pabrėžianti būtent W. A. Schabas nurodytą skirtumą, suteikia tam pagrindo. Sunku būtų tikėtis, kad kaltinamasis gintųsi nuo tokių kaltinimų, kurie jam net nebuvo pateikti, ir numatytų, kur gali pakrypti valstybės argumentacija ateityje. Visgi, buvo pagrindo suvokti V. Vasiliausko skundą kur kas plačiau, kaip, pavyzdžiui, jį suvokė vėliau klausimą uždavęs teisėjas András Sajó, pabrėžęs, kad pagrindinis klausimas yra, ar partizanai gali būti laikomi ir genocido aukomis, ir armija tuo pačiu metu.

Na, bet tas reikalo susiaurinimas leidžia W. A. Schabas atskaityti paskaitą apie tai, ką jis geriausiai išmano, ir neprarasti veido dėl nepatogių bylos aspektų. Skaitome toliau.

<…>

Politinių grupių persekiojimas ir naikinimas buvo nusikalstamas pagal bendruosius teisės principus dar prieš 1948 m., prieš priimant Genocido Konvenciją. Tai, kad Genocido Konvencijoje įtvirtintas siauresnis genocido apibrėžimas, nepadaro jokios įtakos faktui, jog tokie veiksmai buvo žinomai ir nuspėjamai kriminaliniai.

<…>

Pareiškėjas yra pozicijoje, kuri analogiška pareiškėjo byloje Jorgic prieš Vokietiją, kurioje vienbalsį sprendimą 2007 m. priėmė šio teismo kolegija. Jorgic byloje buvo sprendžiama dėl leistinumo persekioti pagal tokį genocido supratimą, kokį buvo išvystę Vokietijos teismai. Pareiškėjas toje byloje teigė, kad daugumos tarptautinių teismų ir akademinių komentatorių pozicija patvirtina siauresnį genocido supratimą nei tas, kurį priėmė Vokietijos teismai. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė šį tvirtinimą, nors ir pripažino debatą dėl genocido nusikaltimo pobūdžio – kas buvo patvirtinta tik prieš keletą mėnesių prieš šį Kolegijos sprendimą Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendime Bosnija prieš Serbiją byloje.  Ir šio teismo Kolegija sprendime teigė, kad Jorgic nuteisimas atitiko „nusikaltimo esmę“, ir kad pareiškėjas „jei reikia, su teisininko pagalba, turėjo sugebėti numatyti, kad gali būti apkaltintas ir nuteistas už genocidą dėl veiksmų, kuriuos atliko“ – pažįstama šio Teismo jurisprudencijos formuluotė.

DG: Pasiskaitę EŽTT Nicola Jorgic bylą pamatysime, kad yra esminių skirtumų tarp V. Vasiliausko ir Jorgic atvejų. Štai kaip apibendrinami kaltinimai Nicola Jorgic atžvilgiu minėtame EŽTT sprendime:

Teismas nustatė, kad pareiškėjas sukūrė sukarintą grupę, kuriai vadovavo, ir kuri dalyvavo etniniuose valymuose, kuriuos nurodė vykdyti Bosnijos serbų politiniai vadovai ir Serbijos karinės pajėgos Doboj regione. Konkrečiau, jis dalyvavo areštuojant, įkalinant, užpuolant vyrus musulmonus iš trijų Bosnijos kaimų, su tais vyrais buvo žiauriai elgiamasi 1992 m. gegužės pradžioje ir birželį. Jis  taip pat nužudė keletą tų kaimų gyventojų. Jis nušovė dvidešimt du Grabska kaimo gyventojus – moteris, neįgaliuosius ir pagyvenusius žmones – 1992 m. birželį. Vėliau pareiškėjas, kartu su savo vadovaujama sukarinta grupe, išvijo apie keturiasdešimt vyrų iš jų kaimo, įsakė su jais žiauriai elgtis, o šešis iš jų – nušauti. Septintasis sužeistas asmuo mirė, kai buvo deginami kitų šešių nušautųjų kūnai. 1992 m. rugsėjį pareiškėjas nužudė kalinį, su kuriuo buvo žiauriai elgiamasi Doboj kalėjime, nužudė su mediniu vėzdu norėdamas pademonstruoti naują žiauraus elgesio ir žudymo metodą.

Grįžkime prie W. A. Schabas pasisakymo:

<…>

Ar politinių grupių persekiojimo ir net naikinimo veiksmus labiau tinka priskirti „nusikaltimų žmonijai“ rubrikai? Turbūt. Šios tarptautinių nusikaltimų kategorijos yra giminingos, jos reikšmingai persidengia, genocidu dažniausiai laikoma itin sunki nusikaltimų žmonijai forma. Tačiau Lietuva teigia, kad šis klausimas negali būti reikšmingas sprendžiant, ar nebuvo pažeistas 7-asis Europos Konvencijos straipsnis.

Ginčijama problema, su kuria susiduria Didžioji Kolegija, yra tokia: ar pareiškėjo veiksmai atitiko nusikaltimų žmonijai apibrėžimą pagal tarptautinę teisę ar pagal bendrus teisės principus, ar tai turėjo būti suvokiama ir prieinama pareiškėjui – o ne tai, ar šie veiksmai turi būti apibūdinti kaip nusikaltimai žmonijai [o ne genocidas]. Kelti pastarąjį klausimą – tai tarsi ginčytis, ar seksualinio smurto aktas turėtų būti vadinamas ne seksualinu užpuolimu, o išprievartavimu, o žmogžudystė vadinama nužudymu, o ne sąmoningu gyvybės atėmimu. Ar, grįžtant į tarptautinę sferą, ginčytis, ar karo nusikaltimas turėtų būti vadinamas sunkiu Ženevos konvencijos pažeidimu, ar karo įstatymų ir papročių pažeidimu.

<…>

Įstatymas buvo neabejotinai prieinamas [pareiškėjui]. Vienintelis dalykas, kurio gal būt nebuvo galima numatyti pareiškėjui tuo metu, kai jis vykdė šioje byloje aptariamus veiksmus, buvo tai, kad nebaudžiamumas, kuriuo jis galėjo džiaugtis prie Stalino ir jo įpėdinių, netruks visą gyvenimą.

DG: [papildyta 2014-06-19] W. A. Schabas paskutinėse pastraipose vartoja dažnai pasitaikančias sąvokas EŽTT bylose dėl Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo – „accessibility“ ir „foreseeability“: „prieinamumas“ ir „aiškumas/numatomumas“. Šios dvi savokos – susijusios su EŽT Konvencijoje pasikartojančia „nustatymo įstatyme“ samprata. EŽTT 1992 m. sprendime Margareta ir Roger Andersson prieš Švediją taip išaiškinama sąvoka „nustatyta įstatymo“: „… sąvoka … reikalauja, kad, visų pirma, ginčijama norma turi turėti pagrindą šalies įstatyme. Ši sąvoka taip pat siejasi su to įstatymo kokybe, ji reikalauja, kad norma būtų prieinama suinteresuotiems asmenims ir suformuluota su tokiu tikslumu kad įgalintų juos – jei reikia – su tinkamu teisiniu patarimu, – numatyti, konkrečiose aplinkybėse priimtinu laipsniu, kokios bus konkretaus veiksmo pasekmės.“

Taigi, W. A. Schabas, kaip ir Lietuvos Vyriausybės pozicija yra, kad ne tiek svarbu, ar pareiškėjas įvykdė genocidą, ar – nusikaltimus žmonijai. Svarbu yra tai, ar atliko jis veiksmus, kurie buvo draudžiami tuo metu pagal tarptautinę teisę. Esu linkęs sutikti su tokia problemos formuluote, nors, kaip pažymėjo viena iš teisėjų – Ksenija Turković užduodama klausimą, yra svarbus ir tas aspektas, kad valstybė neturėtų turėti visiškos laisvės bele-kaip formuluoti kaltinimus. Viena vertus, teismui susikoncentravus į nusikaltimo esmės, o ne formuluotės klausimą, Lietuvos teismų praktika kelti genocido bylas dėl nužudytų partizanų bus įvertinta iš esmės. Kita vertus, Teismui priėmus V. Vasiliauskui palankų sprendimą vien dėl nevykusios kaltinimo formuluotės, išliks tikimybė, kad V. Vasiliausko veiksmai paprasčiausiai bus perkvalifikuoti…

Na, ir, kaip minėjau, advokatas W. A. Schabas daug ko nepasako. W. A. Schabaso pozicija skambėtų visiškai įtikinamai, jei kalba eitų apie kokios nors politinės partijos narių – civilių – persekiojimą, žudymą ir tremtį. Kitaip sakant, jei persekiota grupė būtų buvusi civiliai. Tačiau jo pasisakyme (o taip pat – atsakymuose į klausimus vėliau) nerasime žodžio „partizanai“, tarsi būtų visiškai akivaizdu, kad pareiškėjo veiksmai buvo nukreipti prieš civilių politinę grupę, kurios persekiojimas, jei nėra genocidas, tai neabejotinai – nusikaltimas žmonijai. Jo kalbos pabaiga yra ypač „advokatiška“, joje emociškai apeliuojama į Vakarams labiausiai pažįstamą sovietų totalitarizmo simbolį, ir tarsi klausiama, ar ir Teismas paliks pareiškėją nenubaustą taip pat, kaip Stalinas.

Pareiškėjo atstovo pasisakymas

DG: Ar dėl prastos anglų kalbos, ar dėl tarptautinės teisės ir EŽTT jurisprudencijos konteksto trūkumo, ar dėl eklektiškumo šis pasisakymas buvo pats silpniausias iš visų įraše skambėjusių. Neteigiu, kad iki galo viską supratau (kaip jau sakiau, advokato anglų kalba buvo ganėtinai prasta, ir tekstas prastai surašytas), tačiau visgi krinta į akis teksto eklektiškumas. Pačioje pradžioje minimi įvairūs istorijos faktai, maždaug taip, kaip jie parodyti latvių propagandiniame filme „Soviet Story“. Kartais paliaupsinami partizanai… Iš pasisakymo galėčiau išskirti dvi gijas. Viena – faktinė, kur užsimenama apie vokiečių genocidą Lietuvoje, ir paminima, kad broliai Aštrauskai ko gero jame sudalyvavo, paminima, kad  kad pareiškėjas V. Vasiliauskas galėjo pagrįstai manyti, kad broliai persekiojami dėl savo dalyvavimo genocide. Taip pat argumentuojama, kad jie nebuvo tikri partizanai (kad jie buvo dezertyravę iš savo dalinio prieš 5 metus, todėl jie nebuvo politinės grupės dalis. Kita pasisakymo gija – tai argumentavimas prieš Lietuvos teismų įvykdytą nepagrįstą brolių priskyrimą politinei grupei, bei prieš dabartinį Vyriausybės bandymą parodyti, kad iš tiesų šių dviejų brolių žūtis buvo etninės grupės, lietuvių tautos, genocido dalis. Siekdamas parodyti priskyrimo politinei grupei nepagrįstumą, Š. Vilčinskas kelia klausimą, o kodėl lietuvių tautos, kodėl ne, pavyzdžiui, katalikų tikėjimo? Kodėl ne Baltų genčių? Kodėl ne baltosios rasės? Siekdamas parodyti, kad represijos nebuvo nukreiptos prieš lietuvių tautą, teigia, kad ir pats Vasiliauskas buvo lietuvis, o antipartizaninės priemonės buvo nukreiptos prieš būtent ginkluotą pasipriešinimą, ir nebūtinai turėjo baigtis partizanų sunaikinimu.

Štai dalis pasisakymo teksto (tikiuosi, gan tiksliai perteikto):

<…>

Kalbant apie galimą kaltinimą nusikaltimais žmonijai reikia pastebėti, kad broliai [Aštrauskai] buvo ginkluoti visus dešimt metų be pertraukų. Tai įrodo, kad jie nebuvo civilių gyventojų dalis. Būdami ginkluoti jie visgi turėjo šansą likti gyvi. Jie pasirinko [gintis? ar keršyti už save? – D.G.] be fizinio ar psichologinio spaudimo iš išorės. Jų sprendimas buvo laisvas. Aš manau, kad nei tarptautinė teisė, nei nacionalinė teisė [nelaiko tokių asmenų civiliais] [ar kažkas panašiai – D.G.]. Iš Lietuvos BK 100-ojo straipsnio aišku, kokie [tarptautinėje baudžiamojoje teisėje baudžiami] nusikaltimai galimi prieš civilius. Pareiškėjas nepadarė tokių nusikaltimų. Jis taip pat galėjo vykdyti jam pavestą užduotį sutikdamas su visai logiška pozicija, kad broliai [Aštrauskai] yra persekiojami dėl savo galimo dalyvavimo genocide nacių okupacijos laikais. Broliai taip pat buvo pasitraukę iš partizanų junginio prieš penketą metų iki nužudymo. Taigi, pareiškėjo veiksmas objektyviu požiūriu nebuvo nusikaltimas. Pareiškėjas sutinka, kad Vyriausybė gali [laikyti brolius partizanais]. Tačiau egzistavo aplinkybės, dėl kurių jam negalima taikyti atsakomybės už padarytą veiką.

Ir Vyriausybė, ir Rusija sutiko, kad Lietuvoje vyko organizuotas karinis ir politinis pasipriešinimas Sovietų Sąjungos okupacijai, ir kad pasipriešinimas buvo paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje. Pasipriešinimas turėtų būti vertinamas ne pagal Rusijos federacijos nuomonę, kuri juos [partizanus] laiko fašistais ir nacionalistiniais elementais, bet pagal paties pasipriešinimo dokumentų ir tekstų dvasią. Visų pirma, tai buvo ginkluota kova už tai, kad Lietuva būtų demokratinė šalis.

Pasipriešinimas, nors jo ir nepripažino Rusija, turėjo būti saugomas tarptautinių dokumentų, tokių, kaip Hagos konvencija ir kitų taisyklių, susijusių su karais už laisvę. [nuo čia visa pastraipa labai neaiškia anglų kalba – D.G.] Aš kartoju, kad svarbu, kokios sovietų taisyklės buvo karui su partizanais. Jos buvo aprašytos archyviniuose dokumentuose, su kuriais buvo galima susipažinti teismui ir Vyriausybei. Nurodymuose dėl brolių [Aštrauskų] buvo rašoma, kad turi būti bandoma juos užverbuoti, o nepavykus – sunaikinti. Partizanams, nutraukusiems [pasipriešinimo] veiklą, net buvo pažadėta amnestija. Šias taisykles galima laikyti karo taisyklėmis, tačiau jokių būdu – ne civilių žudymo taisyklėmis. Paklusdamas įsakymams pareiškėjas taip pat nedalyvavo pačioje operacijoje, nes jam buvo liepta saugoti moterį. Turiu pastebėti, kad Vyriausybė turi įrodyti jo kaltę remdamasi taikytinais įstatymais ir įrodymais, o ne abstrakčiais svarstymais ar prieštaravimais pareiškėjo teiginiams. Pavyzdžiui, brolių kolaboravimas su naciais yra užginčijamas vieno puslapio pareiškimu, o ne rimtu tyrimu, nors tose vietose nužudytų civilių [kurių nužudyme broliai ko gero dalyvavo – D.G.] skaičius viršijo 1000 aukų. Galiausiai, nei Vyriausybė, nei dar kas nors negali užginčyti tų tūkstančių žmonių, kovojusių už tai, kad Lietuva būtų demokratinė valstybė, aukos. Tų žmonių, kurie nenorėjo, kad valstybei vadovautų bendradarbiavimu su [naciais] susitepę politikai, ir kurie norėjo, kad Lietuvoje žmonių teisės, įskaitant ir pareiškėjo teises, būtų gerbiamos. Niekas negali būti nuteistas be įstatymo ir ne pagal įstatymą. Todėl V. Vasiliausko 2005 m. pareiškimas teismui, kad Lietuva pažeidė konvencijos 7 straipsnį, yra pagrįstas, ir todėl aš prašau teismo jį patenkinti, taip pat – ir patenkinti ieškinį dėl kompensacijos.

DG: Įdomus Š. Vilčinsko apeliavimas į ginkluoto pasipriešinimo veiklos principus, kuriuos, taip reikėtų suprasti, advokato manymu, pažeidė patys broliai Aštrauskai vykdydami represijas vokiečių okupacijos metu. Taip pat – apeliavimas į partizanų išsakytą demokratinės, teisinės valstybės siekį, kurį pažeidžia V. Vasiliausko nuteisimas nepaisant esminio baudžiamosios teisės principo nullum crimen sine lege.

Kaip silpnai bebūtų nuskambėjęs šis pasisakymas, kad ir kaip jame trūktų tarptautinės teisės konteksto (pvz., kodėl nepaminėjus, kokios normos tuo metu galiojo pasipriešinimo okupacijai malšinimo klausimu, kas puikiai matyti iš, pvz., Įkaitų bylos, ir nepasiūlius teismui į įvykius pažvelgti visai iš kitos paradigmos perspektyvos), ir, kad ir kaip jam trūktų paties EŽTT jurisprudencijos apžvalgos (apie tai esu rašęs čia), bent iš dalies esminiai gynybos argumentai buvo išsakyti.

Teisėjų klausimai

DG: Teisėjų klausimai, mano galva, parodo gan gerą įsigilinimą į bylos esmę, nors ir neatskleidžia, kaip byla bus nagrinėjama. Įžymybės – W. A. Schabas – dalyvavimas nulėmė gan didelį skaičių klausimų, kurie susiję su „politinių grupių genocido“ klausimu. Buvo ir keletas klausimų, kurie, mano galva, rodo į esmines V. Vasiliausko bylos problemas – tai iš esmės antipartizaninių veiksmų „perkvalifikavimas“ į „politinės grupės“ ar net „tautos“ genocidą, taip pat – genocido apimtį, pobūdį liečiančius klausimus.

Teisėjų klausimus išrašiau nieko nepraleisdamas.

  • Ann Power-Forde (Airija):

Aš turiu klausimą Vyriausybės atstovams, bet žinoma ir pareiškėjas gali komentuoti, ar atsakyti. Aš vertinu aprašytą perskyrą, kuri buvo padaryta tarp Rezoliucijos Nr. 96, priimtos Jungtinių Tautų 1946 m. ir vėlesnės, po dviejų metų priimtos JT Genocido Konvencijos. Pirmoji buvo deklaracinio pobūdžio, kaip sakėte, o antroji valstybėms nustatė teisnius įsipareigojimus. Aš taip pat vertinu pristatytus incidentus ir cituotus instrumentus, kurie jau buvo tuo metu, kai pareiškėjas atliko šioje byloje svarbius veiksmus.

Tačiau aš norėčiau jūsų pastabų – norėčiau, kad paaiškintumėte Teismui, kokie yra tarptautinės teisės precedentai, susiję su fraze „visiškai ar iš dalies“, esančia 1948 m. Konvencijos 2 straipsnyje. Mes matome iš Apeliacinio teismo nuosprendžio, kad jis laikė partizanus dalimi [konvencijos] saugomos grupės, būtent, tautos, ir aš norėčiau, kad pateiktumėte Teismui paaiškinimus dėl tarptautinės teisės precedentų ir jų pritaikomumo, jei tokių yra, šios bylos aplinkybėms, kiek tai susiję su fraze „visiškai ar iš dalies“.

DG: Taigi, klausimas yra padiktuotas suvokimo, kad dviejų asmenų mirtis yra sunkiai suderinama su „sunkiausio nusikaltimo“ – genocido – turiniu; klausiama apie kiekybinį kontekstą – juk pagal Genocido konvenciją genocidu laikomi tokie veiksmai, kuriais siekta visiškai ar iš dalies sunaikinti tautinę, etninę, rasinę, religinę grupę.

  • Ineta Ziemele (Latvija):

Šioje byloje turime dvi aukas, ir iš bylos aplanko [turinio] nėra visiškai aišku, kokiu būdu šalies teismai aptarė kiekybinius aplinkybių aspektus (jei jie iš viso buvo aptarti). Arba, ar aš teisingai suprantu iš Vyriausybės pateiktų paaiškinimų, kad teisiniuose svarstymuose buvo pereita prie kokybinio aspekto, tai yra, priklausymo saugomai grupei. Taigi, kokią reikšmę turi tai, kad puolami buvo [tik] du partizanai? Pateikite prašau šalies teismų svarstymus, kaip šis klausimas buvo aptariamas.

DG: Antrasis klausimas kažkiek panašus į pirmąjį, tik pridedama, kad gal būt teismai susitelkė į kokybinį (aukų priklausomybės tam tikrai grupei) aspektą.

  • Paulo Pinto de Albuquerque (Portugalija):

Klausimas skirtas profesoriui Schabas, bet žinoma ir pareiškėjas gali atsakyti į jį. Jūs pateikėte mums faktus, kad 1953 m. jau egzistavo principas dėl baudžiamojo persekiojimo už politinių grupių naikinimą, principą, principas, kurį citavote, buvo [įtvirtintas] JT Generalinės Asamblėjos 1946 m. deklaracijoje ir Sovietų Sąjungos pozicijoje, išsakytoje toje pačioje Generalinėje Asamblėjoje 1946 ir 1948 m.

Mano klausimas būtų toks: atsižvelgiant į tai, kad politinių grupių genocidas nėra įtrauktas į 1948 m. genocido konvenciją, Tarptautinio Kriminalinio Tribunolo Ruandai statutą, Tarptautinio Kriminalinio Tribunolo Jugoslavijai statutą, Romos sutartį dėl Tarptautinio Baudžiamojo Teismo, Specialiosios Žiuri Rytų Timorui statutą ir Ypatingųjų kolegijų Kambodžijoje [statutą], turint omeny visą šią tarptautinių baudžiamųjų įstatymų istoriją, ar mes vis dar galime sakyti, ar vis dar galime argumentuoti, kad yra paprotinis įstatymas dėl politinio genocido kriminalizavimo.

Mano antrasis klausimas susijęs su etniniu genocidu, kita perspektyva, kuri gali būti taikoma šioje byloje. Būtent tokią poziciją priėmė atsakovės šalies Vyriausybė ir šalies teismai. Apeliacinis teismas aiškiai pasakė savo nutartyje, kad faktai gali būti suprasti iš etninio genocido perspektyvos, ir Aukščiausiasis Teismas priėmė tokį požiūrį, o neseniai Konstitucinis Teismas patvirtino tokį požiūrį. Mano klausimas toks: ar galite Jūs, profesoriau Schabas, įsivaizduoti šių dviejų brolių nužudymą kaip tokio selektyvaus etninio genocido dalį, nes juo buvo taikoma į žmonių grupes – partizanus, ūkininkus, turinčius turto, intelektualinį elitą, kunigus, valstybės tarnautojus, kurie buvo parenkami taip, kad jų išnykimas turėtų įtakos pačios lietuvių tautos išlikimui. Mano klausimas yra ne apie teisminę praktiką, kaip teisėjos Power-Forde, mano klausimas kiek kitoks, jis yra apie Jūsų požiūrį į galimybes šią bylą vertinti iš etninio genocido perspektyvos. Ačiū.

DG: Pirmasis teisėjo klausimas susijęs su tuo, ką W. A. Schabas iš esmės jau pripažino anksčiau – kad yra ganėtinai keista, kad politinių grupių persekiojimas buvo įvardintas kaip genocidas, o ne nusikaltimas žmonijai, ir, kad tai atrodo dar keisčiau, kai tai daroma po to, kai ilga tarptautinių tribunolų tradicija nuosekliai ėjo kitu keliu.

  • András Sajó (Vengrija):

Mano klausimas susijęs su „konkretaus siekio“ samprata. Tarptautinis Teisingumo Teismas, greta kitų, byloje Bosnija ir Hercogovina prieš Juodkalniją nurodo kaip reikalavimą [genocido nustatymui] – „konkretų siekį“ [angl.: „specific intent“]. Mano pirmasis klausimas yra, ar Vyriausybė laikosi požiūrio, kad „konkretus siekis“ yra genocido nusikaltimo esminė dalis.

Antra, šalies nuosprendyje yra išraiška, kurią galima versti kaip „tiesioginė tyčia“ [angl.: „direct intent“]. Leiskite man pacituoti originalą – „tiesioginė tyčia“. Man rūpi, ar tai tas pats kaip „konkretus siekis“, ir jei ne, koks yra santykis tarp šių dviejų sąvokų. Šito klausiu turėdamas specifinę prielaidą, nors gal tai ir nėra prielaida, tiesiog norėčiau konkretaus paaiškinimo. Pareiškėjas teigia, kad, viena vertus, jam inkriminuojami veiksmai negali būti genocidas nes tai veiksmai prieš partizanų armijos narius, o veiksmai prieš partizanų armiją negali būti laikomi genocidu. Tai klausimas, į kurį būtina atsakyti.

Ir dar, jei tokia buvo MGB operacijos ar Sovietų okupacinių pajėgų intencija, kaip ji tenkina „konkretaus siekio“ reikalavimą, kuris būtinas genocido kontekste. Be to, ar „konkretus siekis“ genocido metu yra asmeninio žinojimo reikalas, ar tai „konkretus siekis“ grupės, kuriai pareiškėjas priklausė. Pareiškėjas teigė, kad MGB veiksmai buvo nukreipti prieš fašistus ir nacionalistus, ir aš manau būtų teisinga sakyti, kad jie buvo to, ką sovietų valdžia vadinio „klasių kova“, dalis. Taigi, man kyla klausimas, ar MGB veiksmai, apie kuriuos kalbame, turėjo „konkretų siekį“ vykdant šiuos veiksmus pasiekti [genocidinio] tikslo, arba, ar šie siekiai patenka į „konkretaus siekio“ kategoriją, kurios reikalauja tam tikra genocido nusikaltimo interpretacija.

Dar vienas labai techninis klausimas, gal būt visai nereikalingas, tačiau – tik siekiant apsidrausti: Konstitucinio Teismo nutartyje nurodoma visa eilė pareiškėjų. Ar teisinga prielaida, kad pareiškėjas šioje byloje nebuvo vienas iš pareiškėjų Konstitucinio Teismo byloje?

DG: Teisėjo antrasis klausimas – prašymas paaiškinti, kokiu būdu galimas genocidas partizanų armijos atžvilgiu, yra, manau, raktinis šios bylos atveju. Kaip matyti iš vėliau pateiktų atsakymų, šis klausimas, „į kurį būtina atsakyti“, pasak teisėjo, taip ir lieka be atsakymo.

Įdomus ir pirmasis bei trečiasis klausimai. Ar MGB turėjo siekį išnaikinti partizanus, arba – išnaikinti visą (ar reikšmingą dalį) etninės grupės – lietuvių? Ar tas siekis buvo ir paties pareiškėjo, ar tik MGB? Kaip esu rašęs anksčiau, apie sovietų represijų partizanų ir lietuvių tautos atžvilgiu pobūdį reikia spręsti pagal įvykusius faktus, nes pagrįstai galima teigti, kad partizaninis pasipriešinimas buvo visiškai nuslopintas, ir represijų vykdymas buvo visiškai užbaigtas. Taigi, jei tai buvo genocidas, tai negalėjo būti koks nors ne visiškai pavykęs, ne visiškai įgyvendintas genocidas. Kad neįvyko etninis genocidas, manau, yra akivaizdu. Lieka tik klausimas, kaip traktuoti politinių grupių persekiojimą, ir ar teisėta vadinti politine grupe partizanus, kurie politikavo su ginklu (ir sovietų valdžia tikrai turėjo gerai paplušėti, kad nuo jų apsaugotų sau lojalius civilius asmenis).

  • Dean Spielmann (Liuksemburgas), kolegijos prezidentas:

Aš turiu du klausimus, vieną abiem šalim, ir vieną p. Schabas.

Pirma klausimas abiem šalim. Mes žinome, kad pareiškėjas buvo nuteistas už genocidą. Ar galėjo jis būti teisiamas už bet kokį kitą nusikaltimą, ir jei galėjo, paaiškinkite prašau, kokie yra baudžiamojo persekiojimo limitai už tuos nusikaltimus, senaties terminai.

Antrasis klausimas skirtas profesoriui Schabas, ir tai, manau, yra papildomas klausimas greta teisėjo Paulo Pinto de Albuquerque klausimo. Ar jūs teigiate, kad politinių grupių įtraukimas 1946 m. [genocido] apibrėžime – turiu omenyje Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 96, – reiškia, kad paprotinėje teisėje egzistuoja platesnė genocido samprata nei ta, kuri nurodyta 1948 m. konvencijoje.

DG: Pirmasis klausimas, kaip ir daugelis ankstesniųjų, ko gero kyla iš suvokimo, kad genocido kaltinimas yra pritemptas. Antrasis – labiau teorinis, kurio tikslas – užsitikrinti, kad bylą reikės nagrinėti ne iš genocido perspektyvos.

  • Ksenija Turković (Kroatija):

Mano klausimas skirtas profesoriui Schabas. Jei gerai supratau jūsų pristatymą, jūs teigiate, kad pareiškėjui numatomumo aspektu buvo užtektinai suprantama, kad kai jis vykdė savo veiksmus, jo veiksmai sudarė kažkokį tarptautinį nusikaltimą – ir kad nebuvo svarbu, kad tai – būtent genocidas. Ar Jūs manote, kad to užtektų patenkinti [Konvencijos] 7 straipsnio  reikalavimus, jei turėsime omeny, kad svarbu ne tik teisingai informuoti [asmenį apie kaltinimą] bet svarbus yra ir Vyriausybės diskrecijos ribų aspektas?

Taip pat, – ir tai yra mūsų prezidento užduoto klausimo pratęsimas, – kokiu aspektu karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai sampratos galimai taikytinos šioje byloje, jei abu pareiškėjai [turėta omeny turbūt „aukos“] nebuvo civiliai, ar bent jau iš pristatymo šiandien supratau, kad jie nebuvo civiliai, – ir tuo metu, kai jie buvo nužudyti, Lietuvoje nevyko karas.

DG: Vėlgi, labai įdomus pirmasis teisėjos Ksenija Turković klausimas, kurio esmė turbūt yra – kiek svarbus valstybės diskrecijos aspektas, kiek valstybė, vykdydama baudžiamąjį persekiojimą, yra laisva pasirinkti ir keisti nusikaltimo kvalifikavimą, ir, kiek nuo neteisingo kvalifikavimo gali priklausyti tokios bylos, kaip ši, baigtis.

Antrasis klausimas taip pat yra ganėtinai įdomus, nes teisėja pamini du faktus. Pirma, kaip ir teisėjas András Sajó, ji klausia apie aukų šioje byloje statusą: jei jie nebuvo civiliai, tai ar teisėta jų nužudymą kvalifikuoti kaip nusikaltimą žmonijai? Ir kita vertus, jei tuo metu Lietuvoje nevyko karas, tai turbūt jų nužudymas negali būti traktuojamas kaip karo nusikaltimas? Kaip žinia, oficiali Lietuvos Respublikos pozicija, įtvirtinta taip pat ir Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime, yra, kad karas tuo metu Lietuvoje visgi vyko, tačiau to neįmanoma pagrįsti tarptautinės teisės kontekste, nes nebuvo dviejų konflikto šalių, nebuvo centrinės vadovybės, ir nebuvo kontroliuojamos teritorijos, ko reikalautų tarptautinio konflikto samprata.

  • Nebojša Vučinić (Juodkalnija):

Aš turiu vieną klausimą profesoriui Schabas apie politinę grupę kaip galimą Genocido konvencijos apsaugos objektą. Ar mes turime aiškesnius kriterijus ar elementus, kurie padėtų apibrėžti, nustatyti, kas yra politinė grupė kaip Genocido Konvencijos apsaugos objektas; ypač, kalbant apie nesenus tarptautinių teismų ir tribunolų teisės taikymo precedentus taikant Genocido Konvenciją.

DG: Klausimas, kuriuo iš dalies siekiama sužinoti, ar yra precedentų šiai bylai, ir – dar kartą bandyti įsitikinti, ar yra pagrindas partizanų nužudymą kvalifikuoti kaip represijas prieš politinę grupę.

Vyriausybės atstovės atsakymai

DG: Vyriausybės atstovės atsakymus išrašiau pilnai.

Atsakant į gerb. teisėjos Ziemele klausimą, kalbant apie kiekybinį šios bylos aspektą, norėčiau pastebėti, kad bendrai imant nėra reikalavimo, kad genocidas būtų pripažįstamas tik tais atvejais, kai yra didelis aukų skaičius, tačiau žinoma, Lietuvos teismų argumentacija labai aiški, šios bylos analizuojamos iš kokybinės perspektyvos. O Konstitucinis Teismas, pritardamas tokiai perspektyvai, sekė nacionaliniais teismais, ir tuo pačiu pateikė skaičius, juos galite rasti Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartyje, pridėtoje prie mūsų teiktų dokumentų. Aš norėčiau pabrėžti, kad ši linija, kokybinės argumentacijos linija, matoma pareiškėjo byloje, buvo toliau vystoma Lietuvos teismų, ir dabar veiksmai, nukreipti prieš partizanus, yra kvalifikuojami kaip veiksmai, nukreipti prieš nacionalinę – etninę – politinę grupę.

DG: Konstitucinis teismas iš tiesų pateikė nemažai skaičių; pamėginus išgryninti, kad tos pačios kategorijos nesikartotų, gaunasi štai kas:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940-1941 ir 1944-1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945-1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai).

O kalbant konkrečiai apie partizanų kategoriją:

Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944-1952 m. duomenys) <…>.

Išties, kraupi statistika. Kita vertus, ją reikėtų dėti kontekste, ir paminėti turimus faktus apie paties ginkluoto pogrindžio nužudytus žmones. Patikimų skaičių turbūt dar nėra (kaip, beje, vargu ar yra patikimi ir aukščiau cituoti skaičiai), tačiau jie, kiek žinau, gali siekti ir 30 tūkstančių.

Dėl gerb. teisėjo Sajó klausimo, koks yra santykis tarp [šalies teismų naudotos] „tiesioginės tyčios“ sąvokos ir „konkretaus siekio“ savokos, būtinos [kad būtų pripažintas] genocidas, norėčiau atsakyti, kad iš nacionalinių teismų argumentacijos pareiškėjo byloje yra aišku, kad „tiesioginė tyčia“ apėmė „konkretų siekį“. Buvo nustatyta ne tik tai, kad pareiškėjas veikė tiesiogine tyčia dalyvaudamas MGB struktūroje kaip operatyvinis agentas, buvo nustatytas ir jo asmeninis tikslas, nes jis dalyvavo planuojant tą operaciją. Tai yra labai aišku iš argumentacijos; gal būt tai nėra suformuluota teisine prasme labai aiškiai, bet yra labai aišku, kad tiesioginė tyčia apima „konkretų siekį“ pareiškėjo byloje.

DG: Hm, aš supratau klausimą kiek kitaip. „Konkretus siekis“ turėtų būti ne siekis nužudyti tuos du partizanus ir ne siekis numalšinti partizaninį pasipriešinimą, bet siekis sunaikinti etninę grupę – lietuvių tautą. Man atrodo, Lietuvos teismai šiuo klausimu pareiškėjo byloje nepasisakė.

Kalbant apie [teisėjo Sajó] minėtas nuorodas, kad veiksmai buvo nukreipti prieš fašistus ir nacionalistus, norėčiau pastebėti, kad tai buvo įprasta sovietų represinių institucijų praktika – pateisinti veiksmus sakant, kad jie nukreipti prieš fašistus ir nacius, tačiau iš archyvų ir kitos dokumentinės medžiagos, analizuotos Lietuvos teismų, buvo nustatyta labai aiškiai, kad broliai šioje byloje priklausė partizanams ir kad jie veikė kaip pasipriešinimo Lietuvos okupacijai dalyviai ir kaip kovotojai už jos nepriklausomybės atkūrimą. 

Kas link techninio teisėjo Sajó klausimo, taip, viena iš penkių bylų, kurios buvo sustabdytos, ir kuriose teismai kreipėsi į Konstitucinį Teismą, viena iš šių bylų buvo prieš pareiškėją šioje byloje.

DG: Vėlgi, aš kiek kitaip supratau teisėjo klausimą (žinoma, aš turėjau gerokai daugiau nei 20 minučių visiems klausimams apmąstyti 🙂 . Klausimas, mano galva, susijęs su tuo, ar yra pasibaigusi teisena būtent šioje byloje (nes jei V. Vasiliausko byla buvo sustabdyta ir dėl jo buvo kreiptasi į KT, tai gal dar nebuvo išnaudotos visos vietos įstatymų teikiamos gynybos galimybės, kurias būtina išnaudoti prieš kreipiantis į KT?). Atsakymas būtų, kad taip, tai buvo V. Vasiliausko byla, kuri buvo sustabdyta, ir dėl kurios buvo kreiptasi į KT. Bet, tai buvo kita, nors ir analogiška, V. Vasiliausko byla.

Dėl klausimų, kuriuos pateikė p. prezidentas ir gerb. teisėja Turković, ar buvo galimybių pareiškėją nuteisti pagal kitus straipsnius. Techniniu požiūriu, žiūrint iš teisinio požiūrio taško, taip, jo nusikaltimai galėjo būti kvalifikuoti kaip nusikaltimai žmoniškumui, pavyzdžiui, ir Lietuvos įstatymai nustato, kad nėra senaties terminų tokiems nusikaltimams, tačiau aš norėčiau atkreipti gerbiamo teismo dėmesį, kad nėra nei vienos bylos Lietuvos teismuose, kuriose nusikalstami veiksmai prieš partizanus būtų kvalifikuoti pagal kokį nors kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį, o ne pagal straipsnį dėl genocido. Galima tai vadinti baudžiamo teisingumo politika, tačiau techniniu požiūriu, taip, yra galimybė kvalifikuoti šiuos veiksmus kaip kitus nusikaltimus. 

DG: Būtų įdomu visgi išgirsti, kaip įmanoma kvalifikuoti V. Vasiliausko veiksmus kaip nusikaltimus žmonijai, jei aukos buvo ne civiliai asmenys – būtent to ir klausė teisėja Turković. Taip pat ir, mano galva, esminis klausimas, kurį uždavė teisėjas András Sajó, ar gali būti partizanų, ginkluotos grupės, genocidas, liko neatsakytas.

William A. Schabas atsakymai

DG: W. A. Schabas atsakymus šiek tiek iškarpiau.

<…>

Atsakant į antrąjį prezidento Spielmann klausimą, nes jis taip pat susijęs su teisėjos Turković klausimu…

<…> Tikrasis klausimas, kurį turėtų užduoti teismas, manau, yra – ar politinių grupių persekiojimas ir naikinimas buvo draudžiamas kaip nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, ar jis pažeidė tarptautinę teisę, kaip nurodo [EŽT Konvencijos] 7 straipsnio 1 dalis, arba ar jis prieštaravo bendriesiems [civilizuotų šalių] teisės priencipams, [kaip nurodo 7 straipsnio 2 dalis], tuo metu, kai vyko byloje svarbūs įvykiai. Ir žinoma, kuo ši byla skiriasi nuo  Niurnbergo [tarptautinio karinio tribunolo] arba [EŽTT] Kononovo bylos, ar kitų, ankstesnių bylų – yra tai, kad mes turime kodifikacijas. Prieinamumo ir numatomumo problema šioje byloje yra daug paprastesnė, nes [apie persekiojimų nusikalstamumą] buvo aiškiai pasakyta, nors ir yra debatai dėl to, kur [tie nusikaltimai] priskirtini.

Teisėjas Pinto de Albuquerque užsiminė, kad 1948 m. Konvencijos [genocido] apibrėžimas labai prigijo šių dienų teisėje, [jis naudojamas] visuose labai skirtinguose instrumentuose, kurie buvo cituojami. Ir aš visiškai su tuo sutinku, tačiau faktas ir tai, kad ta dalis, kuri nebuvo įtraukta, politinių grupių naikinimas, yra taip pat įtraukta tose kodifikacijose, tik kitoje rubrikoje, nusikaltimų žmonijai rubrikoje.

Imtis visiškai pozityvistinės prieigos veikoms, įvykusioms 5-jame ir 6-jame dešimtmečiuose, yra pavojinga, nes kai kurios jų gali išslysti ir likti nebaustinos, o tai tikrai negali būti rezultatas, kurio siekta Konvencijoje. Turbūt todėl [EŽT Konvencija] turi 7 straipsnio 2 dalį – kad būtų užtikrinta, jog taip nenutiks.

Klausimą dėl savokos „visiškai ar iš dalies“ uždavė teisėja Ziemele ir teisėja Power-Forde, ir teisėjas Albuquerque. Sąvoka „visiškai ar iš dalies“, savaime suprantama, nereikalauja, kad atskiras nusikaltėlis būtų nužudęs didelę grupės dalį. Sąvoka „visiškai ar iš dalies“ buvo interpretuojama taip, tarsi joje būtų ir būdvardis, „reikšminga“ dalis. Ir didžiumoje teisminės praktikos reikalaujama, kad siekis, bendrasis genocidinės politikos siekis, būtų sunaikinti reikšmingą [angl.: „substantial“] grupės dalį.

Beje, teismų praktika nėra vieninga šioje srityje. Net ir šiandien nėra visiškai 100% aišku, kur teisminė praktika pasuks, nes skirtingos prieigos buvo naudotos Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme ir Tarptautiniame Kriminaliniame Buvusios Jugoslavijos Tribunole. Pvz., neseniai buvo priimtas Tarptautiniame Kriminaliniame Buvusios Jugoslavijos Tribunole kolegijos sprendimas [Zdravko] Tolimir byloje, išspręstoje praėjusiais metais [iš tiesų tai buvo 2012 m. – D.G.]. [Tribunolas] Tolimir byloje nusprendė, kad trijų pareigūnų nužudymas Žepos mieste, esančiame netoli Srebrenicos, prilygo genocido nusikaltimui. Dėl tos bylos yra pateikta apeliacija, tačiau ta byla yra tam tikras autoritetas ir pavyzdys minties, kad [ir mažas skaičius] gali būti reikšmingas skaičius, dalis, [kurios sunaikinimas gresia [visos grupės] egzistencijai.

DG: Zdravko Tolimir byloje visgi nebuvo nė mažiausio klausimo, ar nužudytieji asmenys priskirtini civiliams. Jie buvo civiliai, ir jie buvo nužudyti jau po to, kai buvo paimti į nelaisvę.

Kalbant apie „konkretų siekį“[, paminėtą teisėjo Sajó], nežinau ar galiu dar ką pridėti. Yra akivaizdu, kad konkretus siekis yra būtinas pagal teismų praktiką. Sąvokos „konkretus“ [angl. „specific“] nėra Konvencijos apibrėžime, šią sąvoką pridėjo Jugoslavijos ir Ruandos tribunolai, o Tarptautinis Baudžiamasis Teismas pasiūlė dar vieną elementą į šio nusikaltimo elementus, „aiškią panašių veiksmų seką“ [angl. „manifest pattern of similar acts“], kai yra numatomai aiški galimybė, kad grupė gali būti sunaikinta – taigi, irgi šio nusikaltimo elementas.

Aš tik norėčiau priminti teismui, kad tai nėra ketvirtosios instancijos teisena, kurioje būtų sprendžiama dėl visų faktų, tai yra [EŽT Konvencijos] 7 straipsnio byla, kurioje sprendžiama dėl legalumo principo.

Galiausiai, tiesėjas Vučinić  klausė apie politinių grupių apibrėžimą. Žinoma, nebuvo daug teisminės praktikos dėl politinių grupių persekiojimo kaip genocido dalies, o būtent dėl to yra ši byla; iš vis nėra daug autoritetų šiuo klausimu, kuriuos galėčiau nurodyti. Ši problema buvo svarstoma teismų praktikoje dėl nusikaltimų žmonijai, tai buvo daroma Niurnberge, ir yra diskusija apie tai Tarptuatinio Karo Tribunolo nuosprendyje, nes naciai juk persekiojo ir naikino politines grupes – socialistus, komunistus, liberalus, religines grupes ir taip toliau. Taigi, yra šiek tiek autoritetų tuo klausimu, tačiau tai ganėtinai neapibrėžta, turiu pasakyti … kaip ir rasinės ar nacionalinės grupės apibrėžimai. Mes turime labai panašias problemas su šiomis grupėmis kaip ir su politinėmis grupėmis, ir aš negaliu pasiūlyti kažko daugiau nei sveiko proto prieiga šiuo klausimu.

DG: Įdomu tai, kad W. A. Schabas neatsako į teismo pirmininko klausimą, ar jis, W. A. Schabas, gali įsivaizduoti pareiškėjo veiksmus kaip etninio genocido dalį. Na nebent atrasime užuominą į atsakymą į tą klausimą jo aptariamoje Zdravko Tolimir byloje.

Taip pat įdomus, nors ir ne iki galo aiškus, priminimas teismui, kad EŽTT nėra „ketvirtoji instancija“, ir kad šis teismas neturėtų spręsti „dėl visų faktų“. Ar jis turi omenyje tai, kad Teismas, pvz., neturėtų vertinti, ar teisingai Lietuvos teismai priskyrė brolius Aštrauskus genocido konvencijos ginamai politinei grupei (čia faktas ar vertinimas)?

Pareiškėjo atstovo atsakymai

Atsakysiu į teisėjos Ziemele klausimą. Gerbiamoji teisėja, aš norėčiau pasakyti, kad teismuose nebuvo jokio tyrimo dėl partizanų ar pasipriešinimo judėjimų, nei pirmojoje instancijoje, nei Apeliaciniame teisme, nei Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Tiesiog buvo parašyta [nuosprendyje], kad broliai buvo partizanai. Ir viskas.

Atsakant į prezidento Spielmann klausimą. Gerbiamasis teisėjau, pirmasis atsakymas: pareiškėjo veiksmai nebuvo „kiti nusikaltimai“ tuo metu ir negali būti tokiais dabar, kaip, aš manau [yra aišku] iš medžiagos, [kurią mes pateikėme] Lietuvos teismams ir kuri yra Jūsų rankose. Jo klaida galėjo būti ta, kad jis buvo Sovietų Sąjungos karininkas neteisingu metu.

Atsakant į antrąjį [prezidento] klausimą: pagal Lietuvos Respublikos konstitucinę tvarką, pilietis negali būti Konstitucinio Teismo klausymų šalis, ir mano klientas nedalyvavo minėtuose Konstitucinio Teismo klausymuose. Ir aš nežinojau [apie tai], kol [nutartis] nebuvo publikuota Konstitucinio Teismo.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail