Žemiau pateikiu Tarptautinio baudžiamojo teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžio byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ ištraukų vertimą. Šias ištraukas verčiau norėdamas detaliau analizuoti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendį sausio 13-osios byloje. Paviršutiniškai jį buvau apžvelgęs čia. Norėjau parodyti, kaip mūsų Vilniaus apygardos teismo svarstymai apie ataką prieš civilius 1991 m. sausio 11-13 dienomis atrodo analogiškų Tarptautinio Baudžiamojo Teismo svarstymų šviesoje.

Byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ nagrinėtas Kongo Demokratinėje Respublikoje vykusio pilietinio karo metu įvykęs vieno kaimo užpuolimas. Teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, pripažino egzistavus puolėjų bendrą siekį žudyti civilius gyventojus, tačiau tam konstatuoti neužteko vien fakto, kad žuvo nuo 60-ties iki 200 civilių. Teismas įvertino liudytojų parodymus, kad buvo šaudoma į bėgančius civilius, kad buvo mačetėmis užkapoti namuose pasislėpę vaikai ir moterys, kad kai kurios moterys tik apsimetusios kitos genties dalimi buvo paliktos gyvos ir pan. Skaitant teismo argumentus yra aišku, kad ne kaimo užėmimas, o patys civiliai gyventojai buvo taikinys. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas nebuvo pripažinta bendru tikslu. Bendru užpuolikų tikslu nebuvo pripažinti, pvz., moterų prievartavimai ir pagrobimai sekso vergovei, nes tai buvo palyginti negausūs atvejai, apie kurių buvimą bendru užpuolikų tikslu įvykių aplinkybės spręsti neleido. Tik įvertinus bendrus užpuolikų tikslus teismas ėmėsi spręsti apie konkrečiai vado Germain Katanga atsakomybę dėl nusikaltimų, nes G. Katanga užpuolime asmeniškai nedalyvavo.

Kodėl lyginimui pasirinkau būtent nuosprendį Katanga byloje? Nuosprendyje gerai matyti, kaip buvo nustatinėjamas užpuolikų turėto bendro tikslo vykdyti nusikaltimus žmoniškumui buvimas. O konkrečiau – kaip tai daroma turint tik aplinkybinius įrodymus, tai yra, nesant dokumento, kuriame būtų įsakymas žudyti, ar tiesioginių įrodymų, kad kas nors tokį įsakymą būtų davęs. O būtent bendro visų sovietų kareivių ir organizatorių tikslas yra pagrindinė problema Sausio 13-osios byloje. Pažiūrėti, kaip panašiu atveju veikė specializuotas tarptautinę baudžiamąją teisę taikantis teismas, gali būti labai naudinga.

Taigi, vertimą pradėjau, bet, deja neužteko motyvacijos šį planą įgyvendinti: jam reikėjo daugiau laiko, nei galiu jo rasti laisvalaikiu. O kuo toliau, tuo mažiau prasmės yra tokią analizę rašyti, byla dingo iš aktyvaus visuomenės domėjimosi sferos, ir grįš tik nutartį ar nuosprendį joje paskelbus Lietuvos apeliaciniam teismui, kuriam pateiktos 58 apeliacijos.

Visgi išverčiau nemažai, ir tie, kas domisi šia tema, gali nesunkiai, skaitydami ir gretindami dokumentus, susidaryti neblogą vaizdą priimtinus nusikaltimo žmoniškumui – atakos prieš civilius – įrodymus abiejuose teismuose. Sausio 13-osios nuosprendį rasite čia, visą Tarptautinio baudžiamojo teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendį byloje „Prokuroras prieš Germain Katanga“ rasite čia.

Citatos iš Romos statuto imtos iš oficialaus Romos statuto vertimo.

Toliau pateikiu nuosprendžio ištraukų vertimą.

=========

c) Ataka prieš civilius

795. [Romos statuto] 8(2)(e)(i) straipsnis nustato:

2. Šiame Statute „karo nusikaltimai“ yra: […]
e) Kiti rimti tarptautinės teisės numatytų įstatymų ir papročių, taikomų netarptautinio pobūdžio ginkluotuose konfliktuose, pažeidimai, t. y. kokia nors iš toliau išvardytų veikų: […]

i) tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas;

796. Pagal Nusikaltimų elementų reikalavimus, greta fakto, kad turi būti nustatyta, kad veiksmai buvo vykdomi ne tarptautinio konflikto kontekste ir buvo su juo susiję, ir kad vykdytojas turėjo suvokti faktines aplinkybes, patvirtinančias ginkluoto konflikto egzistavimą, nusikaltimo sudedamosios dalys yra tokios: (1) vykdytojas vykdė užpuolimą [angl.: „perpetrator directed an attack“]; (2) atakos objektas buvo civilių populiacija kaip tokia arba atskiri civiliai, nedalyvaujantys ginkluotame konflikte tieisogiai; ir (3) vykdytojas siekė, kad civilių populiacija kaip tokia arba individualūs civiliai nedalyvaujantys ginkluotame konflikte tiesiogiai būtų atakos objektas.

<…>

798. Kolegijos manymu, terminas „ataka“ turėtų būti suprantamas pagal 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomo protokolo dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos II protokolo 13 straipsnio 2 dalies apibrėžimą, tai yra, kaip „į priešininką nukreipti smurto veiksmai, tiek puolant, tiek ginantis“.

<…>

802. Kolegija mano, kad nusikaltimas gali būti nustatytas net jei karine operacija taip pat buvo taikomasi į teisėtą karinį taikinį. Tokiu atveju yra svarbu nustatyti, kad pirminis atakos objektas buvo civilių populiacija arba atskiri civiliai. Taigi, situacija, kurioje ataka nukreipiama į karinį tikslą ir civiliai atsitiktinai nukenčia, nepatenka į [Romos konvencijos] 8(2)(e)(i) straipsnio apibrėžtį. Reikia pažymėti, kad puolimai be atrankos – kuriuos draudžia paprotinė teisė – gali būti įvertinti kaip tyčinės atakos prieš civilių populiaciją arba atskirus civilius, ypač jei jų sukelta žala civiliams yra tokia didelė, kad Kolegijai atrodo, jog vykdytojai norėjo pataikyti į civilius. Naudojimas kariavimo priemonių, kurios turi savybę veikti be atrankos, gali, be kita ko, rodyti, kad ataka buvo nukreipta prieš civilių populiaciją arba atskirus civilius. Kolegija šiuo požiūriu pastebi, kad ataka be atrankos savaime nesudaro atakos prieš civilių populiaciją pagal 8(2)(e)(i) straipsnį, nes subjektyvusis elementas yra lemiamas antruoju atveju.

<…>

2. Nustatyti faktai

809. Šioje sekcijoje Kolegija aiškinsis kriminalinius veiksmus prieš Bogoro gyventojus, kurie įvyko mūšio, vykusio 2003 m. vasario 24 d., metu. Taigi, ji visų pirma aptars gyventojų bėgimo iš namų atakai prasidėjus etapą, tada aptars likimus tų, kurie prisiglaudė karinėje stovykloje. Kolegija tuomet nagrinės, kaip buvo persekiojami gyventojai, kurie pasislėpė savo namuose, kurie bėgo, kai į [karinę] stovyklą buvo įsiveržta, ir tuos, kurie pasislėpė krūmuose ir buvo surasti, kai stovykla puolančiųjų buvo užimta. Galiausiai Kolegija aptars įrodymus, susijusius su kitomis mirtimis, apibendrins atakos metu nužudytų asmenų skaičius, identifikuos šių veikų vykdytojus bei apibendrins nustatytus atakos tikslus.

<…>

812. Liudininkas P-287 teigė, kad matė, kaip kaimiečiai būdavo sužeidžiami šaunamaisiais ginklais mokyklos prieigose dar prieš jiems pasiekiant mokyklą. Tačiau Kolegija nežino, ar šie asmenys, kurie buvo sužeisti būdami netoliese mokyklos, buvo tiesiogiai atakuojami užpuolikų šaunamaisiais ginklais, ar jie tiesiog pateko į kryžminę ugnį tarp kombatantų, įskaitant ir karinę stovyklą vis dar užimančių UPC ugnį.

<…>

814. Keli liudininkai liudijo, kad užpuolikai šaudė į juos bėgančius ir kad kai kuriuos nušovė. Apklausų žodžiu duomenys taip pat rodo faktą, kad puolėjai ne tik šaudė į bėgančius kaimiečius, bet ir puolė juos mačetėmis. Puolėjai, kurie šaukė, kad Hema turi būti sučiupti, pasivijo liudininkę V-2, kuri bėgo nuo savo namų su šeima. Užpuolikai nužudė jos nešamą kūdikį su mačete. Panašiai bėgdamas liudininkas P-268 matė, kaip priešais jo dėdės namus netoli mokyklos gulėjo lavonas dviejų metų vaiko, kuris buvo nušautas ir sukapotas į gabalus mačetėmis.

<…>

817. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kolegija konstatuoja, kad nuo pat atakos prieš Bogoro pradžios kombatantai persekiojo ir žudė gyventojus mačetėmis ir šaunamaisiais ginklais, nors tie gyventojai nedalyvavo kovos veiksmuose ir bėgo prie mokyklos, į krūmus arba prie Waka kalno.

<…>

820. Pasak liudytojų P-287 ir P-323 tie asmenys, kurie negalėjo pabėgti kartu su UPC kareiviais, buvo nužudyti mokykloje arba bėgdami. Tačiau Kolegija pastebi, kad anksčiau minėtas D02-148, Ngiti kombatantas, liudijo, kad daugelis asmenų, kurie buvo Bogoro atakos dieną, buvo ginkluoti. Ji taip pat pastebi, kad liudininkas P-166, kurio tuo metu ten nebuvo, teigė, kad kai kurie jaunuoliai iš Bogoro padėjo UPC kareiviams mokykloje, pavyzdžiui, pernešdami amuniciją. Taigi, nors galima būtų protingai argumentuoti, kad į mokyklą įžengus užpuolikams joje ar aplink ją vis dar buvo kareivių ar civilių, kurie tiesiogiai dalyvavo kovos veiksmuose, Kolegija mano esant nustatyta, kad kaimiečiai, kurie buvo nužudyti mokykloje atakos dieną, nesipriešino, ir taip pat pažymi, kad absoliuti jų dauguma buvo beginkliai ir tik siekė pasislėpti klasėse. Kolegijos nuomone pastatuose įvykusių skerdynių mastas, įskaitant ir tai, kaip jos byvo vykdomos – tai, kad tie, kurie ten slėpėsi, maldavo užpuolėjų pasigailėti, ir tai, kad kai kurie buvo nužudyti mačetėmis – patvirtina, kad tie asmenys buvo užpuolikų visiškai kontroliuojami ir neturėjo galimybių pasipriešinti. Taigi, kaip matyti, kaimiečiai buvo žudomi šaunamaisiais ginklais ir mačetėmis, nors puolėjai buvo užėmę stovyklą ir UPC buvo jau pabėgę.

<…>

824. To, kas išdėstyta, šviesoje Kolegija konstatuoja, kad kai karinė stovykla Bogoro kaime buvo užimta, užpuolikai sužeidė, nušovė ir mačetėmis nužudė tuos, kurie bėgo pasislėpti stovykloje, ypač tuos, kurie buvo mokyklos klasėse, būtent vyrus, moteris, vaikus ir vyresnio amžiaus žmones. Kolegija taip pat konstatuoja, kad užpuolikai persekiojo tuos, kurie bėgo iš stovyklos, tiek kaimiečius, tiek ir kombatantus, daugelį jų nužudydami, vėlgi, įskaitant moteris, vaikus ir vyresnio amžiaus žmones, šaudydami ir kirsdami mačetėmis.

<…>

h) Puolančiųjų tikslai

850. Kolegija primena, kad laikotarpiu, kuriame vyko Bogoro operacija, Ngiti kombatantai laikė Hema, kaip etninę grupę, savo priešu.

851. Ji pažymi, kad, pasak liudytojo P-12, kuris dalyvavo PUSIC veikloje tuo metu, dažnai būdavo kovojama ne tarp dviejų grupių, bet tarp dviejų etninių grupių, tad ataka prieš Bogoro kaimą šiuo požiūriu buvo etninė pagal prigimtį.

852. Kolegija pastebi, kad P-28 pabrėžė, jog „net ir dabar Hema yra mano priešai. Hema genčiai priklausantis asmuo yra man priešas. Tokia yra mano tiesa“, ir pridėjo, kad bendrai imant, „kalbant apie UPC, mes taikėmės ir į vyrus, ir į moteris vienodai; pavyzdžiui, į Hema vyrą ir jo žmoną. Kalbant apie UPC mūsų priešai buvo ne tik vyrai“.

853. Kolegija taip pat primena, kad kai kurie liudytojai liudijo, kad girdėjo, kaip atakuojantys grąsino, o jų aukos prašė pasigailėti, verkė ir maldavo gailestingumo. Įvairūs liudininkai teigė, kad atakuotojai klausė aukų apie jų etninę kilmę, ir keli gyventojai apsimetė nesantys iš Hema genties siekdami išsigelbėti. Šiuo aspektu Kolegija remiasi V-2 liudijimu, kurį laiko ypač pamokančiu, nes liudytojas nurodė, kad atakuojantys šaukė „gaudykit tuos Hema“ besivydami bėgančius žmones.

854. Galiausiai Kolegija pastebi, kad, pagal MONUC pranešimą apie įvykius Ituri provincijoje, Bogoro operacija buvo siekiama ne tik karinių tikslų, bet „taip pat atrodė, kad tai buvo represalijų operacija prieš civilinę Hema populiaciją“. Ji taip pat pastebi, kad, 2003 m. kovo 26 d. lankydamiesi Bogoro kaime MONUC tyrėjai aptiko, kad kaimas buvo apgyvendintas tik „Lendu ginkluotųjų grupių“.<…>Kolegija taip pat pastebi, kad dėl prieigos prie kaimo MONUC delegacija turėjo derėtis su Vadu Darku [angl.: Commander Dark], Ngiti grupės atstovu, kuri jų prašymą atmetė. <…>

855. Taigi Kolegija konstatuoja, kad Bogoro operacija įvyko etninio konflikto tarp, viena vertus, Lendu ir Ngiti, ir kita vertus, Hema, o ne tik tarp ginkluotų grupių. Ji taip pat pažymi, kad po mūšio Bogoro kaime neliko Hema populiacijos, nes gyventojai buvo priversti bėgti arba žuvo toje vietoje.

<…>

b) Išvados dėl atakos prieš civilius nusikaltimo

871. Kolegija be kita ko primena, kad, kiek tai liečia sudedamuosius elementus, atakos prieš civilius nusikaltimas nereikalauja rezultatų, – tokių, kaip tam tikro nužudytųjų asmenų skaičius. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokių rezultatų egzistavimas taip pat įskaitomas norint patvirtinti nusikaltimo įvykdymo faktą. Šiuo požiūriu Kolegija primena anksčiau jos nustatytą faktą, kad bent 30 civilių tapo Ngiti įvykdytų nužudymų aukomis.

872. Kolegija taip pat primena, kas jau buvo nustatyta anksčiau, kad 2003 m. vasario 24 d. Bogoro kaime gyveno daug civilių, kurie buvo daugiausiai Hema tautybės. Ji taip pat pastebi, kad kaimas buvo užpultas labai anksti rytą, kai dar buvo tamsu, o kaimo gyventojai miegojo namuose, ir kad puolėjai įsiveržė iš visų pusių, dėl ko pabėgti buvo labai sunku.

873. Kolegija taip pat primenaš kad visos Bogoro operacijos metu kombatantai persekiojo, žalojo arba žudė kaimo gyventojus, kurie tiesiogiai kovos veiksmuose nedalyvavo, o atakos metu bėgo link mokyklos arba į krūmynus ir Waka kalno linkui, o taip pat tuos, kurie buvo savo namuose.

874. Kalbant apie asmenis, įskaitant moteris ir vaikus, kurie buvo užpulti [angl.: „attacked“] stovyklos užėmimo metu ir konkrečiau, tuos, kurie prisiglaudė Bogoro mokykloje, Kolegija nurodo nustatytus faktus, kuriais patvirtinta, kad užpuolikai nužudė civilius, kurie prisiglaudė stovykloje.

875. Kalbant apie asmenis, kurie bėgo nuo stovyklos link Waka kalno papėdės, Kolegija nustatė, kad toje grupėje buvo tiek civilių, tiek UPC karių, kurie taip pat bėgo. Kolegija taip pat pastebi, kad į bylą priimti įrodymai neleidžia jai įvertinti, kokios tiksliai buvo civilių ir kareivių proporcijos šioje grupėje. Todėl Kolegijai yra sudėtinga nustatyti, kad konkrečiu metu vienas iš [užpuolikų] tikslų būtų buvusi civilių populiacija, ir kad civilių populiacija, kaip tokia, tuo metu būtų buvusi atakos tikslas. Taigi, Kolegija negali patvirtinti, kad tie veiksmai atitinka [Romos] statutos 8(2)(e)(i) punkto apibrėžtį, nes toji statuto nuostata reikalauja, kad Kolegija nustatytų, jog būtent civilių populiacija, kaip tokia, buvo atakos tikslas atsižvelgiant į statuto 30(2)(a) straipsnio prasmę.

876. Galiausiai, nors UPC kombatantai jau buvo pasitraukę, Lendu ir Ngiti kombatantai toliau persekiojo Bogoro gyventojus, kurie slėpėsi krūmynuose, nužudė kai kuriuos iš jų ir išprievartavo dvi moteris.

877. Kolegija toliau primena grasinimus, kuriuos Hema civilių atžvilgiu išsakė užpuolėjai, faktus, kad tie patys užpuolėjai reikalavo aukų atskleisti priklausomybę etninei grupei, aukų maldavimus; visi šie faktai leidžia nustatyti, kad 2003 m. vasario 24 d. užpuolikai siekė įvykdyti ataką prieš civilius, kurių didžioji dalis priklausė Hema [etninei grupei].

878. Taigi, sprendžiant iš atakos laiko, būdo ir naudotų metodų – kaimo apsupimo kol gyventojai miegojo; mačečių naudojimo suduoti kirčius iš nedidelio atstumo; šaudymo neskiriant taikinių [angl. „shooting indicsciminately“] arba tiesiai į kaimiečius, tiek kovos metu tiek ir vėliau, jų namuose, jiems bėgant ar jiems prisiglaudus mokykloje arba krūmynuose; žuvusiųjų skaičių, į kurį įėjo 13 vaikų, daug moterų ir pagyvenusių žmonių – Kolegija gali nustatyti be pagrįstos abejonės, kad Ngiti kombatantai tiesiogiai taikėsi daugiausiai iš Hema [etninės grupės narių] sudarytą civilių populiaciją Bogoro kaime 2003 m. vasario 24 d.

879. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, ir į Kolegijos nustatytus karo nusikaltimų kontekstinius elementus, Kolegija yra įsitikinusi be pagrįstos abejonės [angl.: „beyond reasonable doubt“] kad civilių populiacija ir civiliai, tiesiogiai nedalyvaujantys kovos veiksmuose, buvo tyčia užpulti [angl.: „attacked“] Bogoro kaime 2003 m. vasario 24 d., ir kad Ngiti kombatantai įvykdė [Romos statuto] 8(2)(e)(i) punkte apibrėžtą nusikaltimą.

<…>

[Vertindamas būtiną įrodyti aplinkybę, kad nusikaltimų vykdytojai suvokė, kad jie veikia ginkluoto konflikto kontekste, teismas pažymėjo:]

1231. Kalbant apie nužudymą kaip karo nusikaltimą ir ataką prieš civilių populiaciją, draudžiamą 8(2)(c)(i) ir 8(2)(e)(i) [Romos] statuto straipsnių, Kolegija pažymi, kad civiliai buvo užpulti kombatantų ir, dar daugiau, kad Bogoro kaime 2003 m. vasario 24 d. nusikaltimai buvo įvykdyti kaip viena iš serijos susirėmimų tarp dviejų konflikto pusių. Todėl Kolegija daro išvadą, kad veiksmai buvo glaudžiai susiję su besitęsiančiu ginkluotu konfliktu ir kad nusikaltimų vykdytojai, iš kurių kai kurie buvo Ngiti kombatantai, vykdydami minėtus veiksmus žinojo apie faktines aplinkybes, nurodančias į ginkluoto konflikto egzistavimą. Kolegija taip pat pabrėžia, kad, atsižvelgiant į konflikto apimtis ir jo poveikį visame regione būtų sunku įsivaizduoti, kad, konkrečios bylos kontekste kam nors būtų galėję trūkti suvokimo faktinių aplinkybių, kurios patvirtina ginkluoto konflikto buvimą.