Pastabos Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paraštėse

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Pasiskaičiau 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Sausio 13-osios byloje, kuriuo pasidalino Delfi.lt portalas. Dokumentas labai ilgas ir deja prastai struktūruotas, tad jį analizuoti buvo nelengva. Visgi kai kuriais pastebėjimais galiu pasidalinti. Jie surašyti atsitiktine tvarka.

„Mosino“ šautuvo kulkos. Pradėkime nuo smulkios detalės: iš nuosprendžio paaiškėjo, kad Paleckio išgarsinti „MOSIN“ šoviniai, kurie, pasak jo, iššauti iš anoniminių šaulių nuo stogų senovinių šautuvų, buvo naudojami tiek sovietų pajėgų desanto šarvuotųjų mašinų, tiek ir snaiperių SVD šautuvams. Lyg ir nepamenu, kad mašinos būtų šaudę, bet snaiperiai laisvai galėjo.

Nuteisti tie, dėl kurių kaltės žuvo ir buvo sužaloti žmonės. Kaip bevertintume nuosprendį kaip visumą, juo buvo skirtos bausmės ir tiems, kurie patys nužudė arba sužalojo žmones, ir tie, dėl kurių tiesioginės kaltės tai įvyko (kas leido naudoti kovinius šovinius, įsakė tankams ir šarvuotoms mašinoms vykdyti pavojingus manevrus miniai išsklaidyti, kurie neįvertino situacijos, kad dėl karinės puolimo ir sudėtingų prieigos sąlygų prie TV bokšto gali žūti ar būti sužaloti žmonės). Kad ir kaip ten būtų su konkrečių veiksmų kvalifikavimu (o šiuo aspektu nuosprendis ne be priekaištų, deja), bent kai kurie asmenys turėjo sulaukti atsakomybės.

Organizuota grupė. Pozityvus nuosprendžio aspektas – kad visgi buvo atmestas prokuratūros kaltinimo elementas, kad sovietų kareiviai veikė kaip organizuota nusikalstama grupė. Toks kaltinimas, kalbant apie statutinio pavaldumo ryšiais susietus asmenis, skambėjo tikrai keistai.

Draudžiama ginkluotė. Dar skaitant prokuratūros kaltinamąjį aktą man buvo kilęs klausimas, kodėl automatų AK-74 ir AKS-74 šoviniai su išcentruota 5,45mm kalibro kulka buvo laikomi tarptautinių sutarčių draudžiama ginkluote. Jokioje tarptautinėje sutartyje jie nėra uždrausti (nei tuo metu, nei dabar). Taip pat nėra jokio susiformavusio karinio papročio dėl tokių šovinių naudojimo neleistinumo. Kalbos ir diskusijos buvo, bet berods tik Vokietijos kariniame vadove tokio tipo kulkos įrašytos kaip neleistinos naudoti. Kadangi tai santykinai nedidelė detalė, lengvai patikrinama tiek prokuratūrai, tiek S13 bylos advokatų armijai, tiek pačiai teisėjų kolegijai, visų pirma nuosprendyje ir ieškojau šio bylos nagrinėjimo rimtumo „lakmuso popierėlio“. Ir deja, nuosprendyje nėra absoliučiai nieko apie tas kulkas. Tiesiog nekritiškai pakartojamas prokuratūros teiginys apie tariamą jų uždraustumą. Dar daugiau, vienoje nuosprendžio vietoje teigiama, kad „siekiant nuslėpti faktus, kad į civilius buvo šaudoma šoviniais, turinčiais išcentruotą kulką (trasuojančiais), kurių naudojimas draudžiamas, sukurta kariškių gynybos versija …“ – taigi, išcentruotą kulką kolegija painioja su trasuojančia kulka (tokia paskui save palieka šviesos šleifą, ji visai nebūtinai yra „išcentruota“)… Na, nekažkas. Plačiau apie tas kulkas skaitykite čia.

Tankistai ir išcentruotos kulkos. Mano kuklia nuomone yra ganėtinai keista, kad už išcentruotų kulkų panaudojimą nuteisiami absoliučiai visi – tiek tiesiogiai jomis šaudę asmenys, tiek maršalas Jazovas, kuris dėl tokios detalės, kaip konkreti naudotina amunicija, tikrai jokių sprendimų nepriėmė (tokio įsakymo aiškiai nebuvo), tiek ir tankų vairuotojai, kurie išvis jokio asmeninio ginklo rankose nelaikė (ir negalėjo panaudoti tokių priemonių). Kolegija iš esmės pritaikė kolektyvinę visų asmenų (kaip vykdytojų, o ne bendrininkų) atsakomybę už viską, kas buvo padaryta. Suprantama, kad tokia atsakomybė gali būti taikoma, jei asmenys veikė organizuota grupe ir, sakykime, turėjo bendrą tikslą šaudyti į žmones uždrausta ginkluote, arba jei būtų buvęs gautas toks įsakymas. Teisme nebuvo įrodyta, kad toks susitarimas ar įsakymas buvo net ir tada, kai buvo ganėtinai nemažai šaudoma – sausio 13-osios naktį. Tačiau prisiminkime, kad sausio 11 d. prie Spaudos rūmų automatu tomis kulkomis šaudė ir vieną žmogų rimtai sužeidė tik vienas kaltinamasis – Vasilijus Kustrio. Ar galima manyti, kad buvo išankstinis planas prie Spaudos rūmų žaloti žmones tomis išcentruotomis kulkomis? Atsižvelgiant į dalyvavusių kariškių skaičių, aplink pastatą buvusias žmonių minias (potencialų aukų skaičių, jei toks planas būtų buvęs), yra akivaizdu, kad išankstinio plano šaudyti į žmones nebuvo. Taigi, bendro plano nebuvo, o vienas iš realiai kaltinamųjų suole sėdinčių kaltinamųjų – Genadijus Ivanovas, kuris pats nešaudė (pasak nuosprendžio, jis vadovavo tankų kolonai), ir kuris kaltinamas dalyvavimu tik sausio 11 d. (bet ne 13 d.) įvykiuose, irgi yra nuteisiamas pagal BK uždraustos ginkluotės naudojimo straipsnį. Go figure.

Bauginimo ir teroro priemonės. Šios priemonės yra viena iš veikų, numatytų BK 103 straipsnyje „Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas“. Atskirame straipsnyje parodžiau, kad prokuratūros pateiktame kaltinime šios priemonės suvokiamos visiškai „liaudiškai“ (maždaug jau patį tankų važiavimą galima užskaityti už teroro priemonę), ir kad tikiuosi, jog kažkas daugiau paaiškės iš teismo nuosprendžio. Deja, nepaaiškėjo. Kaltinimas teroro priemonių naudojimu atskirai neanalizuojamas ir neatmestas, bet BK 103 straipsnis (kuriame, iš aktualių nusikalstamų veikų greta teroro priemonių dar yra ir žmonių sunkus sužalojimas, kankinimas bei jų laisvės suvaržymas) yra pritaikytas visiems. Vėlgi, ir Genadijui Ivanovui, kuris nei ką nors sužalojo, nei suvaržė kieno nors laisvę sausio 11 d.

Persekiojimas dėl politinių ir nacionalinių motyvų. Ši veika yra viena iš BK 100 straipsnio draudžiamų veikų, nusikaltimas žmoniškumui. Tai, vėlgi, dar viena veika, kuri nei trupučio nedetalizuojama nuosprendyje, viskas paliekama taip, kaip buvo suformuluota prokuratūros kaltinamajame akte. Apibendrinant persekiojimo sampratą tarptautinėje teisėje galima teigti, kad, pirma, nusikaltėlis turėjo atimti iš asmenų jų pagrindines teises, antra, kad nusikaltėlis į asmenis nusitaikė dėl jų priklausymo kokiai nors grupei, turėdamas prieš grupę nukreiptą motyvą, ir trečia, kad nusikaltimas neturi savarankiško turinio – jis yra pripažintinas tada, kai kiti nusikaltimai, draudžiami pagal tarptautinę teisę, yra daromi kryptingai prieš grupę dėl tam tikro grupės požymio (mums aktualus politinis ir nacionalinis požymiai), kai yra atimamos esminės žmonių grupės teisės (plačiau žr. atskirą straipsnį ta tema). Šio nusikaltimo sudėtis anaiptol neapima visko, ką politiniais sumetimais daro viena valstybė kitai, net jei galutinis rezultatas yra tam tikrų politinių pilietinių teisių suvaržymai. Ar nuosprendyje paaiškinama, kuriuose konkrečiuose veiksmuose teismas įžvelgia persekiojimą? Ne. Šis kaltinamojo akto aspektas motyvacinėje dalyje išvis tarsi pamirštamas (nei atmetamas, nei atskirai argumentuojamas), nors kaltinimas pagal BK 100 straipsnį (be persekiojimo veikos apimantis ir civilių žudymą) pripažįstamas pagrįstu visiems kaltinamiesiems. Taip pat ir mūsų lakmuso popierėliui, nelaimėliui Genadijui Ivanovui. Taigi, nekažkas.

Agresija, okupacija, aneksija. Nuosprendyje, kaip ir kaltinamajame akte, daug dėmesio skiriama parodyti, kad 1991 m. sausio įvykiai buvo sovietų agresijos prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę dalis, kad buvo bandoma iš naujo Lietuvą okupuoti, aneksuoti ir pan. Tai kartojama ir kartojama. Bet net ir neginčijant, kad taip buvo, kyla klausimas, kokią reikšmę tai turi? OK, aš suprantu, kad sprendimas turi politinę potekstę, kad kai kas Lietuvoje labiausiai norėtų nuteisti Rusijąsovietinę okupaciją, bet tie froidiniai leptelėjimai tiesiog per daug akivaizdūs. Prisiminkime, ką tarptautinė teisė sako apie agresiją: a) agresija yra nusikaltimas taikai, dėl kurio gali būti kaltinami tik valstybės vadovai; b) 1991 m. nebuvo, ir iki šiol nėra, tarptautinės teisės taisyklės, kad už agresiją turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė; c) agresija nėra tapati karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmogiškumui; d) teoriškai agresija gali būti vykdoma nepadarant nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų. Šios bylos atveju agresija reikšminga nebent tuo, kad nuo puolimo vykdytojų suvokimo, vyksta ar nevyksta agresija (karinis konfliktas), priklauso, ar jų tam tikrus veiksmus (pvz., nužudymus) galima traktuoti kaip karo nusikaltimus, nes nesant ginkluoto konflikto tokias pat pasekmes turintys veiksmai būtų traktuotini ne kaip karo, o kaip taikos meto nusikaltimai (ir kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius).

Valstybės politika vykdyti nusikaltimus žmoniškumui ir veikų sistemingumas. Nuosprendyje teigiama, kad egzistavo SSRS politika vykdyti nusikaltimus žmoniškumui, ir, kad vykdytos veikos atitinka sistemingumo kriterijų, būtiną norint pripažinti vykus nusikaltimus žmoniškumui. Tokia išvada, jei gerai supratau kolegijos mintį, seka iš dviejų dalykų. Pirma – iš agresijos siekio ir veiksmų suplanavimo masto (kad operacijos turėjo aiškius tikslus ir buvo gerai suplanuotos). Antra, – iš aplinkybinių įrodymų, tai yra, faktų, kad buvo šaudoma tuščiais sviediniais, šaudoma kulkomis, mėtomi sprogstami paketai ir panašiai, kad operacijos truko ne vieną dieną ir buvo (sąlyginai) didelis aukų skaičius. Kaip teigiama nuosprendyje: „Akivaizdu, kad pasirinktų svarbių objektų šturmui pasitelkiant karinę techniką (tankus, BTR, BMD, priešlėktuvinę gynybos sistemą ir pan.), apginkluojant kariškius koviniais šoviniais (tame tarpe ir su išcentruotomis kulkomis), išduodant sprogstamuosius užtaisus ir kitas žmonių žalojimui skirtas priemones, buvo numatomos civilių aukos ir jų buvo siekiama“ (nuosprendžio 873 psl.). Nors manau, kad ginklų naudojimas tuo metu buvo perteklinis, ir kad akivaizdu, kad kažkas (greičiausiai V. Ushopčikas ir kiti konkrečiai vietoje vadovavę karininkai) neįdėjo užtektinai pastangų, kad užimant pastatus būtų išvengta civilių aukų, mano kuklios galvos kolegijos argumentai neįtikina ir deja neprideda nieko prie mano anksčiau aprašytų svarstymų apie tai, kas ką galėjo numatyti apie planuotų kariuomenės operacijų baigtį, ir ką turimi duomenys sako apie planavimą.

Bendra vykdytojų atsakomybė už visus veiksmų pasekoje įvykusius nusikaltimus. Nuosprendyje teismas pažymi, kad visus operacijų vykdymą įsakiusius, operacijas rengusius ir jose dalyvavusius laiko nusikaltimų vykdytojais (net ne bendrininkais, žr. nuosprendžio 887 psl.). „Atsižvelgiant į nurodytą kiekvieno iš kaltinamųjų veiką siekiant bendro tikslo ir vykdant tarpusavyje suderintus veiksmus, konstatuotina, kad kaltinamieji įkaltintas nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 25 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatytų faktinių duomenų visuma patvirtina kaltinamųjų <…> kaltę, bendrais veiksmais padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje, 101 straipsnyje, 103 straipsnio 1 dalyje, 111 straipsnio 1 dalyje“ (nuosprendžio 892 psl.).

Šis bendros kaltės konstatavimas pagal visus kaltinime nurodytus BK straipsnius keblus keliais aspektais.

Kaip jau minėjau, kyla kai kuriuose įvykiuose nedalyvavusių, pagal įsakymo grandinės doktriną neatsakingų asmenų kaltės klausimas. Imant konkretų pavyzdį, tai Genadijaus Ivanovo kaltės klausimas: karininkas dalyvavo tik sausio 11 d. įvykiuose, nieko nenužudė, nesužeidė, nesužalojo, per operaciją, kurioje jis dalyvavo, buvo rimtai sužeistas tik vienas asmuo, ir G. Ivanovas be abejo neturėjo jokio pagrindo manyti, kad dalyvauja kažkame daugiau nei vieno pastato užgrobime.

Antra, kyla klausimas, ar teisėjų kolegija iš tiesų pagrįstai galėjo konstatuoti, kad visa tai, kas įvyko, buvo visų kaltinamųjų bendra kaltė, nes taip galėjo būti tik esant bendram tikslui. Visi operacijoje dalyvaujantys kareiviai netampa atsakingi už tai, kad vienas jų šauna į neginkluotą asmenį. Neabejotinai bendru tikslu buvo pastatų užėmimas, kuris savaime nėra karo nusikaltimas arba nusikaltimas žmoniškumui. Gal prie bendrų tikslų dar būtų galima priskirti ataką prieš civilius asmenis. Gal būt – žmonių žalojimą, nes turbūt buvo suvokiama, kad tankų šūviai ir sprogstami paketai, be pagrindinio tikslo išgąsdinti ir išsklaidyti žmones, gali dar jiems ir pakenkti. Gal būt prie bendrų tikslų galima priskirti dar ir žmonių nužudymą. Tačiau kiekvienu atveju, plečiant numanomų bendrų tikslų ratą, tokį išplėtimą reikia labai gerai pagrįsti, apsvarstant, ar aplinkybių visuma nerodo kita linkme.

Lietuvos teismai neturi patirties nagrinėdami tokias bylas, tačiau kolegija galėjo pasižiūrėti, kaip tai daro tarptautiniai teismai. Tarptautinių teismų praktika lyg ir bandyta remtis, tačiau susidaro įspūdis, kad tai daryta selektyviai. Sakykime, teisėjų kolegija cituoja Tarptautinio baudžiamojo teismo praktiką, pvz., Tarptautinio baudžiamojo teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendį byloje Kaltintojas prieš Germain Katanga. Štai toje byloje ir buvo galima pasižiūrėti, kaip bendro tikslo buvimas buvo nustatinėjamas šio teismo (įsteigto vykdant Romos statuto nuostatas) praktikoje, remiantis daugiausiai aplinkybiniais įrodymais. Toje byloje nagrinėtas Kongo Demokratinėje Respublikoje vykusio pilietinio karo metu įvykęs vieno kaimo užpuolimas. Teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, pripažino egzistavus puolėjų bendrą siekį žudyti civilius gyventojus, tačiau tam konstatuoti neužteko vien fakto, kad žuvo nuo 60-ties iki 200 civilių. Teismas įvertino liudytojų parodymus, kad buvo šaudoma į bėgančius civilius, kad buvo mačetėmis užkapoti namuose pasislėpę vaikai ir moterys, kad kai kurios moterys tik apsimetusios kitos genties dalimi buvo paliktos gyvos ir pan. Skaitant teismo argumentus yra aišku, kad ne kaimo užėmimas, o patys civiliai gyventojai buvo taikinys. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas nebuvo pripažinta bendru tikslu. Bendru užpuolikų tikslu nebuvo pripažinti, pvz., moterų prievartavimai ir pagrobimai sekso vergovei, nes tai buvo palyginti negausūs atvejai, apie kurių buvimą bendru užpuolikų tikslu įvykių aplinkybės spręsti neleido. Tik įvertinus bendrus užpuolikų tikslus teismas ėmėsi spręsti apie konkrečiai vado Germain Katanga atsakomybę dėl nusikaltimų, nes G. Katanga užpuolime asmeniškai nedalyvavo. Plačiau galima pasiskaityti Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendime minėtoje byloje (nuoroda aukščiau), nuo 639 puslapio. Štai tokios analizės, kurią rasite tame teismo sprendime, deja visiškai pasigedau Sausio 13-osios nuosprendyje. Mano kuklia asmenine nuomone, jei sausio 13-osios byla būtų nagrinėta vadovaujantis tokiais principais, kokiais vadovaujantis veikia Tarptautinis baudžiamasis teismas, bylos baigtis būtų buvusi smarkiai kitokia.

Advokatai. Iš nuosprendžio deja visiškai neaišku, ką veikė visa ta armija valstybės paskirtų advokatų. Kartu, pasiskirstę darbais ir vaidmenimis, jie galėjo sukonstruoti tokį gynybos pavyzdį, kokio Lietuvos teismai dar neregėjo. Jie galėjo priversti prokuratūrą ir teismą gerokai paprakaituoti tiek argumentuojant kaltinimų pagrįstumą pagal visą tą gausybę BK straipsnių atsižvelgiant į tarptautinę teisę, tiek ir pateikiant argumentus dėl konkrečių kaltinamųjų atsakomybės už konkrečias veikas. Nežinau, gal Teismas pateikia tik tas kaltinamųjų advokatų argumentų santraukas, kurias jam buvo patogu viešai kritikuoti, tačiau trijose iš keturių tokių santraukų surašyti labai jau abejotini dalykai.

Kaip ten bebūtų, su tokiu nuosprendžiu, koks jis yra, advokatams dar tikrai bus kur pasireikšti. Greičiausiai bus rimtų apeliacinių skundų, ir galim viltis, kad galutinis rezultatas bus geresnis už pirmąjį blyną. Bet man prastai sekasi numatyti, kas vyks Lietuvos teismuose tokiose bylose, kurios turi ryškų politinį krūvį.

Tai tiek pirminių pastebėjimų dėl Sausio 13-osios bylos nuosprendžio. Tikiuosi komentarus pateiks ir kompetentingesni už mane asmenys, pvz., nuosprendžio paskelbimo transliacijos metu tiesiogiai skelbiamas detales komentavęs tarptautinės humanitarinės teisės profesorius Justinas Žilinskas.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail