Gruodžio 21 d. vakare LRT laida „Savaitė“ įspūdingai „sudalyvavo“ naujajame informaciniame kare prieš Kremliaus propagandą. Vėliau laida buvo paleista ir straipsnio „Tema, kuria naudojasi Rusija: tai nukreipta prieš Lietuvą“ pavidalu. Laida keista: skaitant jos skriptą galėtų susidaryti įspūdis, kad ten tiesiog neutraliai pateikta informacija. Tačiau klausantis pačią laidą susidaro visai kitoks įspūdis. Pagrindinis laidos „taikinys“ buvo signataras Jurgis Jurgelis. Bet ir man buvo suteikta nedidelė, kiek lengvesnė rolė. Jurgio Jurgelio plunksna aštri, jis, manau, dar parašys šia tema, pvz., Delfi.lt. O aš rašau savo ruožtu.
Laidoje apie mane
Laidoje teigiama, kad Donatas Glodenis „tikina, kad Lietuvos pasipriešinimo sovietų valdžiai dalyviai rengdavo ne ką mažiau žiaurias baudžiamąsias operacijas nei „raudonieji“ partizanai Antrojo pasaulinio karo metais“. Tada pateikiamas mažytis interviu fragmentas:
Tarptautinė teisė vienodas taisykles nustato bet kuriai kariaujančiai šaliai ir šituo požiūriu dėti lygybės ženklą galima. Ir reikia vienodai vertinti ir vienų ir kitų darbus, kiek tai susiję su tarptautinės teisės pažeidimais.
Iškart po šios iškarpos žurnalistė pasako: „Čia verta pasakyti, kad su okupacine sovietų valdžia bendradarbiavusį Glodenio senelį sušaudė partizanai“. Ir vėl pateikia trumpą ištrauką iš interviu: „mano senelis buvo, kažkurį laiką, apylinkės sekretorius…“.
Vėliau nuskamba dar ir toks tekstas (kuris, beje, į spausdintą tekstą nepatenka kažkodėl):
… drąsiai galima teikti, kad po Antrojo pasaulinio karo užvirė tikras karas su okupantais. Jį menkinti, lyginti Lietuvos laisvės gynėjus su „raudonaisiais“ sovietiniais partizanais, – šventvagiška.
Pamatęs laidą gerokai susinervinau ir labai apgailestavau, kad patikėjau Joanos Lapėnienės objektyvumo pažadu.
Bendravimas su žurnaliste
Tačiau žinoma, viskas prasidėjo labai nekaltai. Dar ketvirtadienį (gruodžio 20 d.) man paskambino žurnalistė Joana Lapėnienė, ir pasakė, kad rengia laidą tema apie partizanus, Antaną Kraujelį ir visą šaršalą (mano, ne jos žodis), kuris dėl jo veiklos buvo kilęs. Pasakė, kad rado mano straipsnį V. Kononovo byla ir jos reikšmė pokario Lietuvos istorijos vertinimui ir norėtų pakalbinti rengiamai laidai. Vos tik išsiaiškinusi, kad paskambino reikiamu numeriu, pasakė, „tai susitarkime, kur susitikti interviu“. „Palaukite“, sakau, „aš dar nežinau, ar noriu duoti interviu“. „Bet gi jūs parašėte straipsnį, viešai publikavote“, – sulaukiu nustebusio atsakymo. „Straipsnis yra viena, o kalbėjimas prieš kamerą – visai kas kita“. „Bet mes pasiliekame teisę cituoti straipsnį“ – išgirstu atsakymą. „Cituokite prašom“, atsakau. Bet visgi pažadu po poro valandų, pagalvojus pasakyti, ar duosiu interviu.
Kai Joana Lapėnienė paskambina po poros valandų, pasiteirauju, koks visgi laidos tikslas. Išgirstu atsakymą, kad tikslas yra „pradėti pokalbį“, artai „dialogą“, kad bus kalbinami skirtingi asmenys, pvz., kažkas iš Genocido centro, ir Jurgis Jurgelis (kuris jau ne vieną straipsnį ta tema parašė). Paklausiu, kodėl nori kalbinti mane, nes nesu nei teisininkas, nei istorikas. Gaunu atsakymą, kad būtent dėl mano parašyto straipsnio. Paklausus, apie ką kalbėsimės, vėlgi išgirstu, kad tema bus susijusi su anuo straipsniu. Dar šiek tiek pagalvojęs sutikau.
Kitą dieną susitikome su žurnaliste ir operatoriumi šiek tiek po dvyliktos Lukiškių aikštėje.
Įjungus kamerą J. Lapėnienė iš pradžių užklausė, kodėl mane domina pokario tema. Atsakiau, kad mane apskritai domina istorija, o kita vertus, kad mano šeimos istorijoje vieni nukentėjo nuo vienos pokario kovų pusės, o kiti – nuo kitos, kad viena močiutė buvo išvežta į Sibirą apkaltinus, be kita ko, ir parama partizanams, o kita močiutė, senelis ir 15-metė teta – nužudyti partizanų. Žurnalistė išplėtė akis ir paprašė papasakoti daugiau. Aš atsakiau, kad tai nėra mūsų pokalbio tema. „Bet kaip tai, jūs gi pats pasakėte“, tarė ji tokiu tonu, lyg aš privalėčiau dabar pasakoti viską, apie ką užsimenu. Žurnalistų triukai… Pasijutau nepatogiai, bet šitos temos netęsiau. Man iš tiesų sunkoka apie tai kalbėti.
Toliau ji užklausė apie V. Kononovo bylą, ir tai, kuo pastaroji siejasi su Lietuvos partizanais. Atsakiau, kad labai siejasi, nes abiem atvejais turime partizanus, kurie kovojo prieš okupaciją, ir abiem atvejais jie padarė karo nusikaltimus (A. Kraujelis žudė žmones be teismo, lygiai kaip V. Kononovo partizanai; be to, abiejų jų sąskaitose – nužudytos nėščios moterys).
Ji užklausė nejaugi galima lyginti Lietuvos partizanus su „raudonaisiais“ partizanais. Atsakiau, kad yra aspektas, kuriuo jie skirtingi, ir aspektas, kuriuo juos galima lyginti ir vertinti vienodai. Viena vertus, vieni kovojo prieš okupaciją, o kiti kovojo prieš okupaciją tačiau netrukus patys virto okupantais. Šitą paaiškinimo dalį Joana Lapėnienė žinoma nutylėjo. Kita vertus sakiau, kad „tarptautinė teisė vienodas taisykles nustato bet kuriai kariaujančiai šaliai ir šituo požiūriu dėti lygybės ženklą galima. Ir reikia vienodai vertinti ir vienų ir kitų darbus, kiek tai susiję su tarptautinės teisės pažeidimais“.
Dar manęs klausė ką aš manau apie neseniai publikuotą LGGRTC „tyrimą“ dėl Antano Kraujelio veikų. Pasakiau tiesiai, ką manau: kad tai labai šališko ir mažai kompetentingo žmogaus surašytas dokumentas, kuriame gausu vidinių prieštaravimų.
Tuomet žurnalistė užklausė, ar aš neketinu kreiptis į prokuratūrą dėl LGGRTC veiksmų (artai neveiklumo) A. Kraujelio atveju. Mane šis klausimas gerokai nustebino, pasakiau, kad tikrai neesu tas asmuo, kuris galėtų kreiptis į prokuratūrą, nes A. Kraujelio atvejis manęs asmeniškai visai neliečia.
Tuomet, pasakiusi, kad interviu baigtas, žurnalistė paprašė dar pastovėti, atrodo, „kadrams“, kamera buvo patraukta tolyn. Pasirodo, tai buvo tik apgaulė, ir ne veltui tolesnio laisvo pokalbio metu žurnalistė laikė mikrofoną kaip ir anksčiau priešais save. Kodėl mano kvailai galvai nekilo mintis paprašyti ištraukti laidą iš kameros?
Visų pirma ji paklausė, ar aš nemanau, kad šios temos eskalavimas yra naudingas Rusijai. Atsakiau, kad šiaip jau Rusija buvo labai nelaiminga dėl V. Kononovo nuteisimo ir to teisės išaiškinimo, kuris buvo pateiktas toje Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje. Tad nežinau, ar jai įdomi mano nuomonė, bet jai tikrai nėra priimtinas mano argumentavimo būdas, kuris remiasi būtent tos bylos medžiaga.
Manydamas, kad kalbu jau tik su žurnaliste, papasakojau jai šiek tiek detaliau savo šeimos istoriją. Pasakiau, kad senelis kažkurį laiką dirbo apylinkės sekretoriumi, vėliau – dešimtininku. Kad vieną naktį 1946 m. rudenį partizanai jį suėmė, parsivarė į namus ir užmušė, o taip pat nušovė močiutę ir 15-metę jų dukrą, mano tetą.
Taigi, toks buvo pokalbis. Nesitikėjau, kad jį galima taip iškarpyti, kad galima taip meluoti į akis apie tariamą dialogą ir naudoti medžiagą, kuri nebuvo skirta eteriui. Ne todėl, kad ji būtų buvusi slapta – seniai ir ne vieną kartą esu aprašęs savo senelių žūtį. Tiesiog nesu nusiteikęs to pasakoti prieš kamerą.
Apie pokalbį ir laidą
Ką galėčiau pasakyti apie žurnalistės Joanos Lapėnienės darbą?
Laidoje nebuvo jokio bandymo eiti link dialogo, išklausyti abi puses. Esu linkęs manyti, kad kviesdama duoti interviu žurnalistė man paprasčiausiai melavo. Laidos kryptis, manau, buvo suplanuota jau iš anksto. Kaip nebūtų keista, laidoje žurnalistinio objektyvumo net nebuvo bandoma imituoti, pvz., sudėliojant nuomones taip, kad atrodytų, jog išklausomos abi pusės, nors viena pateikiama išsamiau, pavaizduojama pozityviau, sudaromas teisiosios pusės įspūdis. Faktiškai visi apibendrinimai ir išvados buvo pasakyti pačios žurnalistės lūpomis.
Mano nuomonė buvo įvertinta kaip šventvagiška (to žodžio nėra straipsnyje, bet jis yra laidos vaizdo įraše) – atseit šventvagiška lyginti Lietuvos partizanus su raudonaisiais partizanais. Tiesą sakant, man pernelyg nerūpi tai, kad kažkas mano nuomonę laiko šventvagiška. Pvz., Rusija didžiausia šventvagyste laikė Europos Žmogaus Teisių Teismo nuosprendį jos partizanui V. Kononovui. Tačiau kalbėdama apie šventvagystes žurnalistė bent jau galėjo sąžiningai atlikti savo darbą, perteikti visas mano mintis tuo klausimu. Tačiau ji tyčia nepacitavo tos mano argumento dalies, kur sakiau, kad moralinis skirtumas egzistuoja, kai kalbame apie tikslus. Aš lyginau vieną „raudonųjų“ partizanų akciją – Mazie Bati kaimelio gyventojų nužudymą, už kurį buvo nuteistas V. Kononovas – su A. Kraujelio veikla ir nedariau tokių toli siekiančių palyginimų tarp „raudonųjų“ ir „žaliųjų“ partizanų, kaip kad teigė žurnalistė. Tiesiog nežinau užtektinai daug apie raudonųjų partizanų veiklą, kad galėčiau daryti tokius apibendrinimus. Kol kas galiu pasakyti, kad tikrai nematau jokio didesnio moralinio ar teisinio skirtumo tarp M. Urbono ir A. Kraujelio iš vienos pusės ir V. Kononovo iš kitos pusės veiksmų prieš civilius, nematau didelio skirtumo tarp Kaniūkų ir Obšrūtų skerdynių, neįsivaizduoju, kokia teisine ekvilibristika reikėtų pateisinti „Baltramiejaus nakties“ Onuškio valsčiuoje organizatorius ir vykdytojus.
Iš mano pasakojimo apie senelių likimą buvo iškirpta viskas, ką pasakiau apie vienos močiutės tremtį, ką pasakiau apie kitos močiutės ir 15-metės mergaitės nužudymą. Palikta tik tai, ką pasakiau apie senelį – „kolaborantą“.
Kodėl?
Nagi savaime suprantama, papasakojus, kaip partizanai žudė moteris ir vaikus galima pasitarnauti Maskvai! Kaip skambiai pasakyta laidoje, „sugriauti „karo po karo“ naratyvą“. O papasakojus, kad kolaboranto anūkas yra ir tremtinės, ištremtos dėl tariamos tos šeimos pagalbos partizanams, anūkas, sugriūtų tas gražus, vienpusiškas kolaboranto anūko portretas.
Taigi, Joana Lapėnienė pamiršo žurnalistės pareigas ir patapo kariūne informaciniame kare. Su kuo aš ją ir „sveikinu“.
„Kam tai naudinga“?
Ir visgi, kam yra naudinga sumaištis Lietuvoje dėl partizanų veiklos vertinimo? Toks buvo pagrindinis laidos klausimas.
Gali būti, kad Maskvai. Tačiau, – kas konkrečiai iš visos tos sumaišties naudinga Maskvai?
Iš laidoje pateiktų citatų matyti, jog Maskvos nedomina niuansai ir asmenybės. Maskvos propaganda blanketine forma visą partizaninį pasipriešinimą vertina kaip banditizmą, teigia, kad pokario banditai yra tie patys žydų genocido vykdytojai, nacių kolaborantai, kurie sugrįžus sovietų valdžiai, siekdami išvengti teisingumo, pasitraukė į miškus kovoti už išlikimą.
Deja, nėra taip, kad Maskvos melo liūne nebūtų grūdelio tiesos. Čia reikėtų daryti trumpą ekskursą į žydų genocido Lietuvoje temą. Portalo Bernardinai.lt apžvalgininkas Zigmas Vitkus, pats keletą metų dirbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, rašo, kad vienas tokių partizanų, II pasaulinio karo metu dalyvavęs žydų žudynėse, yra J. Krištaponis, kuris
1997 m. pripažintas kariu savanoriu,kuriam LR Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Kuriam, kaip vėliau vykusio partizanionio pasipriešinimo dalyviui, pastatytas paminklas, ir kurio vardu pavadinta aikštė Utenoje. Tačiau prieš tapdamas partizanu J. Krištaponis tarnavo lietuvių policijos batalione, kuris veikė po nacių vėliava.
Zigmas Vitkus rašo:
Istoriko dr. Alfredo Rukšėno duomenimis, šio bataliono „kareiviai“, vadovaujami mjr. Antano Impulevičiaus, 1941–1944 m. Lietuvoje ir daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių nužudė per dvidešimt septynis tūkstančius žydų, karo belaisvių, civilių bei antinacinio pasipriešinimo judėjimo dalyvių. Vienas iš bataliono narių 1941–1942 m. buvo ir J. Krikštaponis.
Holokaustą Lietuvoje tyrinėjantys istorikai yra surinkę patikimų – tikrintų ir pertikrintų – faktų apie minėto bataliono 1941 m. rudenį vykdytas baudžiamąsias operacijas prieš vietos gyventojus Lietuvoje ir Baltarusijoje. Paminėtinos akcijos Rudensko miestelio apylinkėse, Puchovičių rajone, Dukoros miestelyje ir kt., kur Kauno 2-ojo PPT žudė kartu su vokiečių 11-uoju rezervinio policijos bataliono „kariais“. Tačiau, regis, mūsų (lietuvių) šie epizodai netrikdo, lyg būtų pramanyti.
Kaip jau minėta, J. Krištaponiui yra pastatytas paminklas, jo vardu buvo pavadinta aikštė. Jam yra suteiktas kario savanorio statusas. Genocido centras bent nuo 2011 m. turi faktus apie aukščiau paminėtą J. Krištaponio veiklą, greičiausiai tokios informacijos turėjo ir gerokai anksčiau. Tačiau tik šio mėnesio 19 d. (beje, tai buvo ir to nelemto interviu diena) buvo sušaukta Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija kario savanorio statuso atšaukimo J. Krištaponiui klausimu. Ir toji komisija, užuot pagal teisės aktus rekomendavusi Genocido centro generalinei direktorei įsakymu atšaukti neteisėtai suteiktą kario savanorio statusą, nusprendė pasiūlyti centrui kreiptis į Generalinę prokuratūrą, kad pastaroji kreiptųsi į teismą tuo klausimu. Ką Genocido centro generalinė direktorė ir padarė gruodžio 22 d. Tokiu būdu Genocido centras pasakė, kad nenori (ar negali) pats ginti viešojo intereso savo kompetencijos srityje. Ir labai abejoju, ar prokuratūra šiuo atveju imsis darbo, kuris pagal kompetenciją priklauso Genocido centrui. Pažiūrėsime.
Beje, Genocido centras turbūt ir šį mėnesį nebūtų nieko svarstęs ir nebūtų niekur kreipęsis, jei ne vieno įkyraus interesanto raštai ir skundai. Genocido centras taip pat atsisako aiškiai įvardinti, kiek dar yra asmenų su kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusu, kurių dalyvavimą žydų genocide jis yra nustatęs.
O dabar grįžkime prie klausimo „kam tai naudinga“.
Kam naudinga tai, kad aš dabar rašau apie tai, ką padarė J. Krištaponis, ir apie tai, ką privalo, bet labai nenori daryti Genocido centro generalinė direktorė?
Kam naudinga tai, kad Genocido centras tris, o gal ir daugiau, metų nieko nedarė, kad J. Krištaponiui būtų atimtas kario savanorio statusas, pulkininko laipsnis, kad paminklas jam būtų demontuotas, o jo vardu pavadintai aikštei būtų suteiktas kitas vardas?
Kam naudinga tai, kad tame pačiame Genocido centre dirbantis istorikas dr. A. Ruškėnas ištyrinėjo ir nustatė faktus apie J. Krištaponio veiklą, kuriuos aš dabar cituoju?
Kam naudinga tai, kad Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija, dorai neištyrusi J. Krištaponio veiklos, rekomendavo suteikti jam kario savanorio statusą, o Genocido centro generalinė direktorė jį suteikė 1997 m.? Kam naudinga tai, kad po to Prezidento dekretu jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis?
Galiausiai, – kam naudinga tai, kad J. Krištaponis 1941-42 m., veikdamas mjr. Antano Impulevičiaus bataliono sudėtyje, dalyvavo nacių inspiruotame žydų genocide?
Mano didžiai subjektyvia nuomone, J. Krištaponio veikla 1941-42 m. buvo naudinga jo bataliono šeimininkams – naciams. O šiandien žinios apie jo veiklą yra naudingos jau Maskvos propagandai (kuri visgi yra pakankamai tingi, kad tokius faktus faktelius susirankiotų). Tačiau Maskvai žinios naudingos tik tol, kol pati oficialioji Lietuva per savo institucijas atsisako pripažinti ir tinkamai įvertinti tamsiuosius istorijos faktus. Taigi, kur kas naudingiau Maskvai yra ne pliki faktai (Rusija turi ir marias savųjų kolaborantų su naciais), bet kartais gėdinga, kartais neryžtinga ar tiesiog strutiška kai kurių Lietuvos institucijų pozicija tų faktų atžvilgiu. Pažvelgus į tuos faktus sąžiningai, aiškiai atskyrus pasipriešinimo herojus nuo karo nusikaltėlių, Maskva netektų šio propagandos įrankio. Na, bent jau tas propagandos įrankis netektų savo pavojingiausio ašmens – to grūdelio tiesos, kuris yra kiekvienoje sėkmingoje propagandoje.
Todėl tikrieji (tegul ir netiesioginiai) Maskvos propagandos pagalbininkai yra tie, kurie delsia, kurie bijo ir nenori pripažinti savosios šalies istorijos, pripažinti ne tik šviesiuosius, bet ir tamsiuosius jos aspektus, kurie bijo juos pripažinę veikti atitinkamai.
Parašykite komentarą