„Įkaitų bylos“ vertimas: pratęsimas

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Prieš metus ar panašiai paskelbiau tinklaraštyje ištraukas iš karo tribunolo sprendimo „Įkaitų byloje“. Ištraukos buvo apie tai, kaip JAV karo tribunolas Nuremberge, JAV okupuotoje zonoje, 1947-48 m. teisė vokiečių generolus už karo nusikaltimus Graikijoje, Jugoslavijoje ir Norvegijoje. Šis procesas išgarsėjo kaip „Įkaitų byla“, nes vokiečių karinės pajėgos imdavo civilius įkaitus ir juos šaudydavo, jei gyventojai ir partizanai neatsisakydavo sabotažo.

Ši byla reikšminga tuo, kad leidžia suprasti, kokia buvo gyvoji to meto karo teisė ir papročiai. Kas buvo leistina, o kas – ne, ir – kaip didžiosios valstybės (ne SSRS, bet ir kitos) žiūrėjo į partizaninius judėjimus. Tai leidžia objektyviau vertinti ir Sovietų sąjungos represinių organų kovą su partizanais, nes šis kontekstas Lietuvoje arba negirdėtas, arba ignoruojamas. Antai Bernardas Gailius knygoje Partizanai tada ir šiandien (santrauka čia, leidyklos aprašymas čia) rašo, kad partizaninis pasipriešinimas laikytinas dviejų valstybių (Lietuvos ir SSRS) karu, kad partizanai buvo Lietuvoje teisėta valdžia, ir bando tai pagrįsti tarptautinės teisės kontekste:

<…> Lietuvos ir Sovietų Sąjungos karas tikrai buvo. Būtent taip 1944-1953 m. įvykius leidžia traktuoti sisteminė tarptautinės teisės normų ir doktrinos analizė. Tiesą sakant, ji net neleidžia įvykių aiškinti kaip nors kitaip. <…> partizanams Lietuvos gyventojai privalėjo paklusti, o sovietų nurodymų nevykdyti tol, kol tai nekėlė pavojaus jų gyvybei ir sveikatai.

Bernardas Gailius. Partizanai tada ir šiandien
Bernardas Gailius. Partizanai tada ir šiandien
Šis teiginys ir apskritai visas Bernardo Gailiaus argumentas, įsiskaičius į gyvą to meto tarptautinės humanitarinės teisės analizę „Įkaitų byloje“, teisėjų nuomonę apie partizanų ir okupanto teises okupuotoje valstybėje, pačios okupacijos sąvoką, visiškai subliūkšta. Suprantama, kad norime laikyti pasipriešinimą karu su okupantu, be abejo „kaip kare“ jautėsi ir dalis kaimo gyventojų, ir dauguma kovų dalyvių abiejose pusėse. Bet nereikia šių realijų painioti su formalia tarptautine teise, ir prikurti teisinių fikcijų apie teisėtą partizanų valdžią.

Anuomet išverčiau teismo svarstymus įvairiais nagrinėtais klausimais. Tačiau kiek mažokai ten buvo pačios situacijos aprašymo, nebuvo įvardinti formalūs kaltinimai vokiečių generolams.

Šias spragas jau seniai buvau sugalvojęs užtaisyti, bet vertimas probėgomis užtruko. Šiandien jis jau baigtas, ir juo (puslapiai nuo pradžios iki 55). Štai papildytas tinklaraščio įrašas.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail