Besiskaitinėdamas istorinius šaltinius, susijusius su II pasaulinio karo ir pokario metais, sustojau ties Nurembergo procesais. Dalis jų buvo tarptautiniai, dalis – nacionaliniai. Pvz., JAV karo tribunolas Nuremberge, JAV okupuotoje zonoje, 1947-48 m. teisė vokiečių generolus už karo nusikaltimus Graikijoje, Jugoslavijoje ir Norvegijoje. Šis procesas išgarsėjo kaip „Įkaitų byla“, nes vokiečių karinės pajėgos imdavo civilius įkaitus ir juos šaudydavo, jei gyventojai ir partizanai neatsisakydavo sabotažo. Įkaitų ėmimas ir šaudymas, beje, buvo pripažintas praktika, savaime nepažeidžiančia to meto karo teisės ir papročių, nors tai ir turėjo būti visiškai kraštutinė teritorijos pacifikavimo priemonė išnaudojus visas kitas galimybes. Bet apie įkaitų klausimą – gal kitą kartą, nors tie tribunolo svarstymai ir yra šokiruojantys (bent jau žiūrint iš šiandienos perspektyvos).

Užtat atrodo, kad per visą II pasaulinio karo istoriją ir iki pat 1949 m. Ženevos konvencijos, po kurios paskelbimo pamažu įsitvirtino humaniškesnės Tarptautinės humanitarinės teisės taisyklės, tik šioje byloje buvo svarstoma, ar žiaurus vokiečių kariuomenės elgesys su partizanais atitiko to metų karo teisę. Būtent šį tribunolo aptartą klausimą ir noriu šiuo įrašu paviešinti. Lietuviškai. Vokiečių kareiviai dažniausiai sučiuptus Jugoslavijos ir Graikijos partizanus šaudydavo vietoje. Šiuo metu toks elgesys su belaisviais, manau, būtų laikomas karo nusikaltimu pagal Tarptautinę humanitarinę teisę; o kaip buvo tuomet?

Šis JAV tribunolas, beje, buvo paminėtas kaip vienas iš tarptautinės teisės taikymo karo nusikaltėlių bylose pavyzdžių Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje „Kononovas prieš Latviją“, apie kurią ne per seniausiai rašiau. Be to, EŽTT Didžiosios Kolegijos sprendime Konovovo byloje, svarstant, kokį statusą pagal tarptautinę humanitarinę teisę galėjo turėti Kononovo nužudyti kaimiečiai ir keliant prielaidas, kad jie buvo arba kombatantai (teisėti karo veiksmų dalyviai), arba civiliai, iškart (kaip nacionalinių teismų nustatytų faktų aiškiai neatitinkanti) atmetama trečia hipotezė, kad jie galėjo būti franc-tireurs, ir duodama nuoroda į sprendimo dalį, kurioje apžvelgiama būtent vadinamoji „Įkaitų byla“ .

O aptariant „Įkaitų bylą“ buvo rašoma:

126. Tribunolo nuosprendyje nurodoma, kad [maršalas Wilhelm] List buvo:

įgaliotas pacifikuoti šalį karine galia. Jis galėjo bausti tuos, kurie atakavo jo kareivius ar sabotavo transporto ir komunikacijų linijas kaip franc-tireurs; … Tai be abejo reiškė, kad sučiupti šių nelegalių grupių nariai neturėjo būti laikomi karo belaisviais. Todėl už šių sučiuptų šių pasipriešinimo pajėgų narių nužudymą kaltinamųjų negalima laikyti įvykdžiusiais nusikaltimą, nes sučiuptieji buvo franc-tireurs.

Ir jei pirmą kartą skaitant šią medžiagą ji man prasprūdo pro akis, tai vėliau ją man priminė dr. Justinas Žilinskas.

Iš tiesų šis JAV karinio tribunolo Nuremberge sprendimas daug ką pasako apie partizanų padėtį pagal tarptautinę teisę. JAV teisėjai manė, kad partizanus pagal galiojančią karo teisę ir papročius galima šaudyti vietoje, kad jiems negalioja teisėtiems kovos dalyviams taikytina apsauga ir karo belaisvių statusas, nors tie partizanai – byloje buvo kalbama apie Jugoslavų ir graikų prokomunistinius partizanus, kurie kovojo už savo šalį vokiečių okupacijos sąlygomis – buvo amerikiečių ir kitų Sąjungininkų kovos draugai kovoje prieš nacius, o be to – veikė savo tėvynėje prieš okupantą.

Byloje yra taip pat ir paaiškinimų apie okupanto teises ir pareigas okupuotoje teritorijoje. Apie tai mes Lietuvoje išvis nesame girdėję, bent jau – viešojoje erdvėje. Todėl išverčiau nedidelę bylos dalį – pasiskaitykite… Beje, nesu baudžiamosios teisės specas, tad gal kai kur ir ne visai tiksliai vartoju terminiją, be to, verčiau paskubomis 🙂

(Beje, nuotraukos imtos iš <a href=”https://en.wikipedia.org/wiki/File:List_Indictment.jpg“>čia ir <a href=”https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lothar_Rendulic_is_sentenced_in_the_Hostage_Case_USHMM_No_16808.jpg“>čia.)

======

Šaltinis: Law Reports of Trials of War Criminals

Versta iš: http://www.ess.uwe.ac.uk/wcc/List1.htm

BYLA Nr. 47

ĮKAITŲ BYLA
WILHELMO LISTO IR KITŲ TEISMAS
JUNGTINIŲ VALSTIJŲ KARO TRIBUNOLAS, NUREMBERGAS

<…>

Sutrumpinus keturi kaltinimai skamba taip:

1. Kad kaltinamieji veikė ar bendrininkavo Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms nužudant šimtus tūkstančių Graikijos, Jugoslavijos ir Albanijos asmenų iš civilių tarpo; kad kaip atsakas į teisėtai sudarytų priešo pajėgų atakas ir nežinomų asmenų atakas prieš vokiečių kareivius ir karinius įrenginius buvo rengiamos didelio skaičiaus civilių asmenų iš vietinių gyventojų tarpo egzekucijos nušaunant ar pakariant be tyrimo ar teismo; kad tūkstančiai nekombatantų, savavališkai pavadintų „partizanais“, „komunistais“, „įtariamais komunistais“, „įtariamais banditais“ buvo terorizuojami, kankinami ir žudomi keršijant už teisėtai sudarytų priešo pajėgų atakas ir nežinomų asmenų atakas; ir kad kaltinamieji skelbė, platino ir vykdė įsakymus mirties bausme nubausti 100 „įkaitų“ mainais už vieną nužudytą vokiečių kareivį ir 50 „įkaitų“ mainais už kiekvieną sužeistą vokiečių kareivį.

2. Kad kaltinamieji veikė ar bendrininkavo Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms veikiant pagal kaltinamųjų nurodymus ir plėšiant ir grobiant viešą ir privatų turtą, beprasmiškai naikino miestus, miestelius ir kaimus, kartais kartu išžudydami ir jų gyventojus, vykdė kitus naikinimo veiksmus, nediktuojamus karinės būtinybės, okupuotose Graikijos, Jugoslavijos, Albanijos ir Norvegijos teritorijose; kad kaltinamieji įsakė jų vadovaujamiems kareiviams deginti, naikinti ir su žeme sulyginti ištisus kaimus ir miestelius,

   [–p. 36–]

   tokiu būdu tūkstančius taikių nekombatantų padarydami skurdžiais ir benamiais, atnešdami neapsakomas kančias, nelaimes ir mirtį dideliam skaičiui nekaltų civilių be jokio pripažintino karinio būtinumo tokiems veiksmams.

3. Kad kaltinamieji veikė ar bendrininkavo surašydami, platindami ir vykdydami neteisėtus įsakymus Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms, kuriuose buvo nurodoma, kad su priešo kareiviais reikia elgtis be pasigailėjimo, nesuteikti jiems karo belaisvio statuso ir masiškai sušaudyti pasidavusius priešo armijos narius; kad kaltinamieji neteisėtai įsakė nacionalinės Graikijos, Jugoslavijos ir Italijos reguliariosios kariuomenės narius įvardinti kaip „partizanus“, „maištininkus“, „komunistus“ ar „banditus“ ir laikyti tokių nacionalinių kariuomenių narių giminaičius atsakingais už jų kovos veiksmus, dėl ko buvo nužudyti tūkstančiai kareivių, karo belaisvių ir jų nekombatantų giminaičių, ir su tūkstančiais buvo neteisingai elgiamasi.

4. Kad kaltinamieji veikė ar bendrininkavo žudymuose, kankinimuose ir sistemiškame terorizavime, įkalindami koncentracijos stovyklose, versdami dirbti kariniuose objektuose, deportuodami vergiškam darbui civilius Graikijos, Jugoslavimos ir Albanijos gyventojus, visa tai, vykdant kaltinamųjų nurodymus, atliekant Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms; kad didelis skaičius piliečių – demokratų, nacionalistų, žydų ir čigonų – buvo suimti, uždaryti koncentracijos stovyklose, mušami, kankinami, su kuriais buvo kitaip neteisingai elgiamasi ir kurie buvo žudomi, o kiti piliečiai buvo prievartiniu būdu užrašomi darbams Reiche ir okupuotose teritorijose.

Kaltinamieji kaltinami tuo, kad veiksmus, nurodytus kiekvienu iš keturių kaltinimų, atliko sąmoningai, žinodami ir neteisėtai, nes šie veiksmai sudaro tarptautinių konvencijų, 1907 Hagos taisyklių, karo įstatymų ir papročių, taip pat bendrųjų baudžiamosios teisės principų, kurie išvesti iš visų civilizuotų šalių baudžiamųjų įstatymų pažeidimus, taip pat baudžiamųjų įstatymų šalių, kuriose šie veiksmai buvo atlikti, pažeidimus, ir kurie buvo pripažinti ir apibrėžti kaip nusikaltimai Kontrolinės tarybos įstatymo Nr. 10, kurį priėmė Jungtinių amerikos valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos respublikos ir Sovietų sąjungos, 2 straipsniu.

Kaltinamieji gynėsi esą nekalti.

<…>

[–p.38–]

<…>

Žemiau pateikiamose pastraipose yra santrauka įkalčių dėl šių kaltinamųjų:

(1) Listas

<…>

Įkalčiai rodo, kad neužilgo po to, kai Jugoslavija ir Graikija buvo okupuotos vokiečių pajėgų, prasidėjo jugoslavų ir graikų partizanų pasipriešinimas, vokiečių kareiviai, sugauti rezistentų, būdavo kankinami, luošinami ir žudomi, vokiečių karinėms pozicijoms kilo grėsmė. Atakų prieš vokiečių kareivius ir sabotažo aktų prieš transportą ir komunikacijas palaipsniui gausėjo 1941 m. vasarą, ir jau tada vokiečių pajėgos pradėjo šaudyti nekaltus gyventojus siekdami nuslopinti pasipriešinimą.

Iki 1941 m. rugsėjo 5 d. pasipriešinimo judėjimas buvo tiek išplitęs, kad kaltinamasis Listas paskelbė įsakymą dėl pasipriešinimo nuslopinimo. Šiame įsakyme jis, be kita ko, rašė: „Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą turi būti imtasi tokių veiksmų:

„Nedelsiant imtis negailestingų priemonių prieš sukilėlius, prieš jų rėmėjus ir jų šeimas (karti, deginti susijusius kaimus, imti daugiau įkaitų, deportuoti gimines ir pan. į koncentracijos stovyklas.)“

<…>

Versta iš: http://www.ess.uwe.ac.uk/WCC/List3.htm

[–p. 55–]
<…>

(iv) Jugoslavijos, Graikijos ir Norvegijos bei šiose šalyse veikusių partizanų grupių statusas aktualiuoju laiku

Tinkamam sprendžiamų problemų supratimui svarbu nustatyti Jugoslavijos, Graikijos ir Norvegijos statusą tuo laikotarpiu, kuriuo buvo įvykdyti tariami teisiamųjų nusikalstami veiksmai. Šių veiksmų kriminališkumas daugeliu atvejų gali priklausyti nuo to, ar veiksmo atlikimo periodu vyko šalies invazija, ar ji buvo jau galutinai okupuota. Tai, ar invazija buvo virtusi okupacija – faktų nustatymo klausimas. Terminas invazija taikomas aprašyti karinei operacijai, o okupacija – valdžios vykdymui kai nebėra nustatytosios valdžios. Okupacijos atveju organizuotas pasipriešinimas jau yra nuslopintas, [–p.56–] o įstatymui ir tvarkai užtikrinti yra sukurta administracija. Jei okupanto kontrolė yra palaikoma o civilinė valdžia yra eliminuota, regionas vadinamas okupuotu.

Turimi duomenys nurodo, kad Jugoslavijos invazija prasidėjo 1941 m. balandžio 6 d. Po devynių dienų Jugoslavijos vyriausybė kapituliavo 1941 m. balandžio 16 d. ir plataus masto karinės operacijos baigėsi. Vyriausybės galios perėjo į Vokiečių ginkluotųjų pajėgų rankas ir Jugoslavija tapo okupuota šalimi. 1941 m. balandžio 22 d. graikų ginkluotosios pajėgos šiaurėje buvo priverstos pasiduoti, o 1941 m. balandžio 28 d. Atėnai atiteko užpuolikui. Tą dieną, ir po jos Graikija tapo okupuota šalimi tarptautinės teisės prasme.

Turimi duomenys rodo, kad gyventojai elgėsi taikiai visą 1941 m. pavasarį. Tačiau anksti vasarą pradėjo reikštis pasipriešinimo judėjimas. Jis vis stiprėjo ir įgavo karinės kampanijos pobūdį. Partizanų būriai, kuriuos sudarė gyventojai, veikė visoje teritorijoje, jų veikla atnešė didelių nuostolių transportui ir komunikacijoms. Vokiečių kareiviai buvo iš pasalų užpuolami priešo, su kuriuo negalėjo susiremti atvirame mūšyje. Po užpuolimo iš pasalų partizanų grupės skubiai atsitraukdavo arba paslėpdavo ginklus ir susimaišydavo su gyventojais apsimesdami nekenksmingais jos nariais. Pasalos vokiečių kareiviams buvo įprastas reiškinys. Suimti vokiečių kareiviai dažnai buvo kankinami ir nužudomi. Reljefas tokiam karo būdui tiko, o gyventojai buvo geriausiai prisitaikę tokioms karo sąlygoms.

Akivaizdu, kad vokiečių karinės pajėgos galėjo kontroliuoti Graikiją ir Jugoslaviją iki pat evakuacijos 1944 m. rudenį. Nors ir tiesa tai, kad partizanai galėjo kontroliuoti atskiras šalies dalis skirtingais laikotarpiais, yra nustatyta, kad vokiečiai galėjo bet kuriuo metu įtvirtinti fizinę kontrolę bet kurioje šalies vietoje. Pasipriešinimo pajėgų kontrolė buvo laikina ir ne tokia, kad iš Vokiečių karinių pajėgų galėtų atimti okupanto statusą.

Šie nustatyti faktai atitinka 1907 Hagos taisyklių 42 straipsnio reikalavimus, kuriose skelbiama: „Teritorija laikoma okupuota kai ji iš tiesų yra valdoma priešo armijos. Okupacija apima tik tą teritorijos dalį, kur tokia valdžia yra įtvirtinta ir gali veikti.“

Kaltinamieji teigia, kad po aukščiau nurodytų kapituliacijų Jugoslavijoje ir Graikijoje čia aptariamu periodu nebuvo [vokiečiams priešiškos] kariaujančiosios šalies. Tuo tarpu Kaltintojai pabrėžtinai siekia įrodyti, kad tokių kovos veiksmų dalyvių buvo. Duomenys šiuo klausimu yra fragmentiški, juos sudaro visų pirma teismui pateikti Vokiečių armijos dalinių pranešimai, įsakymai ir dienoraščiai. Yra pateikta užtektinai įtikinamų duomenų, kad kai kurios grupės tiek Jugoslavijoje [– p. 57 –], tiek ir Graikijoje atitiko Tarptautinės teisės reikalavimus ir dėl to jiems  turėjo būti teikiamas teisėtos kariaujančios šalies statusas. Tačiau didesnioji partizanų grupių dalis nesilaikė karo taisyklių, kurių laikymasis jiems būtų suteikęs kariaujančiosios pusės teises. Įrodymai nepatvirtina, kad šioje byloje aptariamų incidentų atvejais partizanų kariai be menkiausios abejonės turėjo būti laikomi teisėta kariaujančiąja puse.

Turimi duomenys rodo, kad grupės kartais buvo organizuotos kaip karinei organizacijai tipiški būriai. Tačiau jie neturėjo bendros uniformos. Jie dažniausiai dėvėdavo civilių drabužius, nors buvo naudojamos ir vokiečių, italų ar serbų uniformos, jei tik jų pavykdavo gauti. Sovietinė žvaigždė papratai buvo prisisegama kaip skiriamasis ženklas. Tačiau turimi įrodymai nepatvirtina, kad šis ženklas buvo gerai matomas iš toli. Partizanai taip pat nenešiojo ginklų atvirai, išskyrus tuos atvejus, kai jiems tai būdavo naudinga. Yra įrodymų, kad kai kurios pasipriešinimo pajėgų grupės buvo vadovaujamos centralizuotos vadovybės, pvz., maršalo Tito partizanai, Draja Mihailovitch vadovaujami četnikai ar generolo Zervas vadovaujami Edesai. Tai taip pat yra įrodymai, kad keletas partizanų būrių atitiko reikalavimus, keliamus teisėtai kovojančiai pusei. Tačiau turimi įrodymai dėl tų grupių, apie kurias kalbama šiuo atveju, nepagrindžia, kad jos būtų atitikę tuos reikalavimus. Tai, žinoma, reiškia, kad sučiupti šių neteisėtų grupių nariai neturėjo būti laikomi karo belaisviais. Todėl negalima tinkamai inkriminuoti Kaltinamiesiems nužudymo sugautų pasipriešinimo pajėgų narių, nes jie laikytini franc-tireurs [pranc.: „laisvieji šauliai“, asmenys, nelaikytini teisėtais karo veiksmų dalyviais. – vert. past.].

Pasiekus priešo teritorijos okupanto statusą, pagal Tarptautinę teisę vadovaujančiajam generolui tenka atsakomybė palaikyti tvarką, bausti nusikaltėlius ir ginti gyvybę ir nuosavybę okupuotoje teritorijoje. Jo galia vykdyti šiuos tikslus yra tokia pat didelė, kaip ir jo atsakomybė. Tačiau ji be abejo yra apribota pripažintų Tarptautinės teisės taisyklių, ypač Hagos 1907 m. taisyklių. Šių taisyklių 43 straipsnis įpareigoja okupantą gerbti šalies įstatymus. 46 straipsnis gina šeimos garbę ir teises, asmenų gyvybę ir jų asmeninę nuosavybę bei jų religinius įsitikinimus ir teisę į viešą garbinimą. 47 straipsnis draudžia plėšikavimą. 50 straipsnis draudžia kolektyvines bausmes. 51 straipsnis reguliuoja valstybei ar privatiems asmenims priklausančios nuosavybės nusavinimą naudojimui kovinėse operacijose. Yra ir kitų apribojančių nuostatų, kurių čia nereikia minėti. Būtent šių teisių tariamas pažeidimas ir sudaro byloje kaltinimų kaltinamiesiems esmę. Iš byloje esančios medžiagos yra aišku, kad Jugoslavijos ir Graikijos okupacijos metu prieš okupacinę valdžią vyko partizaninis karas. Partizaninis karas vyksta tose vietose, kur, po pagrindinių ginkluotųjų pajėgų kapituliacijos, vyriausybės pasidavimo ir teritorijos okupacijos nugalėtosios armijos likučiai arba patys gyventojai tęsia kovos veiksmus [–p. 58–] užpuldinėdami priešą pajėgomis, kurios nėra užtektinai galingos, kad susiremtų su priešu kovos lauke. Partizanai yra tokioje pačioje pozicijoje, kaip šnipai. Pagal karo įstatymus yra teisėta naudoti šnipus. Tačiau sugautas šnipas gali būti nušautas, nes kariaujančioji šalis turi teisę, pasinaudodama efektyviomis atgrasomosiomis bausmėmis, gintis nuo mirtino priešo šnipų pavojaus. Šis principas galioja ir partizanams, kurie nėra teisėta kovos šalis. Šnipas gali veikti teisėtai savo šalies labui, tačiau tuo pačiu metu būti karo nusikaltėlis kitos šalies požiūriu; taip ir partizanai gali labai pasitarnauti savo šaliai, o pergalės atveju būti paskelbti didvyriais, tačiau jie lieka karo nusikaltėliais priešo požiūriu, ir atitinkamai su jais gali būti ir elgiamasi. Jokiu kitu būdu negali armija apsisaugoti nuo tokio ginkluoto pasipriešinimo „mašalų“ taktikos. O kita vertus, tokių ginkluoto pasipriešinimo pajėgų dalyviai turi priimti didesnę tokio kovos būdo riziką. Tokios pajėgos techniškai nelaikytinos teisėta kovos veiksmų šalimi ir patekus į nelaisvę neturi apsaugos, skirtos karo belaisviams. Ši taisyklė paremta teorija, kad dviejų valstybių pajėgos nebėra kovos lauke ir kad kova tarp organizuotų ginkluotųjų pajėgų nebevyksta. Todėl manytina, kad pasipriešinimas, kurio neremia organizuota vyriausybė, yra nusikalstamas ir jo dalyviai netenka kovos veiksmų šalies statuso, toks mąstymas pateisinamas po Hagos 1907 m. taisyklių I skyriaus 1 straipsnio priėmimo. Sprendžiant armijos karininko, kuris kaltinamas atsisakymu suteikti karo veiksmų šalies statusą suimtiems pasipriešinimo pajėgų dalyviams, kaltės ar nekaltumo klausimą, visų pirma turi būti atsižvelgiama į tai, kaip situaciją vertino pats karininkas. Tokiam karininkui priimant sprendimą neleidžiama ignoruoti akivaizdžių faktų. Bet kuris turintis karo mokslų išsilavinimą be didesnių problemų priims teisingą sprendimą, o jei jis sąmoningai atsisako tokį sprendimą priimti dėl kokių nors priežasčių, jam bus taikoma kriminalinė atsakomybė dėl nusikaltimo prieš tuos, kuriems jis turėjo suteikti kovojančios šalies statusą. Tačiau tais atvejais, kai [sprendžiant iš aplinkybių buvo] galima priimti sąžiningą, bet klaidingą sprendimą, bus laikoma, kad karininkas priėmė teisingą sprendimą preziumuojant jo nekaltumą.

Mes manome, kad yra įtvirtinta taisyklė, kad civilis, kuris padeda, kursto ar dalyvauja kovoje yra baustinas kaip karo nusikaltėlis pagal karo įstatymus. Teisėtai kovoti gali tik šalies karinės pajėgos. Tik ši asmenų grupė turi teisę reikalauti su jais elgtis kaip su karo belaisviais, ir tik jie negali būti baudžiami už savo veiksmus, jei yra suimami ar pasiduoda.

Kaltintojai siekia įrodyti, kad taip vadinami partizanai iš tiesų buvo nereguliariosios karinės pajėgos. Šią temą reikia aptarti prieš tinkamai pritaikant taikytiną teisę. Milicijos arba savanorių junginiai, net ir nebūdami reguliaria kariuomene, yra teisėti kombatantai, jei jie (a) yra vadovaujami atsakingo asmens, (b) turi kokių nors išsiskiriančių ženklų, kuriuos galima matyti iš toli, (c) jei jie atvirai nešioja ginklus ir (d) jei jie laikosi karo įstatymų ir papročių. Tai aprašyta Hagos taisyklių 1 skyriaus 1 straipsnyje. Svarstydami šiuo klausimu turimus duomenis bus taikomos [–p. 59–] minėtos taisyklės. Klausimas, ar suimtas kovotojas yra partizanas, ar – nereguliariosios kariuomenės dalis kartais yra komplikuotas ir gali būti išspręstas tik nuodugniai išanalizavus turimus duomenis prieš Teismą. 

Klausimas, ar užpultos ar okupuotos šalies gyventojai turi tiesę priešintis, buvo daugelio konvencijų debatų objektas (Briuselio 1874 konferencija; Hagos taikos konferencija 1899 m.). Čia neverta apžvelgti skirtingų šalių užimtų pozicijų tuo klausimu jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad buvo pasiektas kompromisas (Hagos taisyklės, 1907 m.), kuris ir liko teisėto kovos veiksmų dalyvių statuso nustatymo matu. Jei Hagos taisyklių reikalavimai yra išpildyti, teisėta karo veiksmų šalis yra; jei jie neišpildomi, karo veiksmų dalyviai yra neteisėti. 

(v) Agresyvaus karo neteisėtumo argumento netinkamumas šioje diskusijoje

Nuosprendyje rašoma: 

Kaltintojai siūlo vadovautis nuostata, kad, kadangi Vokietijos karas prieš Jugoslaviją ir Graikiją buvo agresyvus karas, vokiečių okupacinės pajėgos šiose šalyse buvo neteisėtai ir neįgijo okupanto teisių. Jie taip pat tvirtina, kad iš to seka išvada, jog gyventojų pareigos okupantui,  kurios įprastai yra uždedamos pagal tarptautinę teisę, niekuomet nebuvo pritaikomos šiuo atveju, nes pati invazija ir okupacija buvo kriminalinė.

Diskusijos dėlei mes priimame teiginį, kad karai prieš Jugoslaviją ir Graikiją vyko pažeidžiant Kellogg-Briand paktą ir todėl buvo kriminaliniai savo prigimtimi. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas vokiečių okupacinių pajėgų veiksmas prieš asmenį ar nuosavybę yra nusikaltimas arba kad visi ir bet kokie veiksmai, kurių ėmėsi okupuotos šalies gyventojai prieš vokiečių okupacinę kariuomenę tokiu būdu tapo teisėta gynyba: kaltintojai bando supaprastinti problemą pateikdami ją tokiais žodžiais: „Vienintelis klausimas yra, ar vokiečių pajėgos  gali nebaudžiamai pažeisti įstatymą pradėdamos ir vykdydamos agresijos karus ir tuo pačiu metu šių savo veiksmų aukų reikalauti skrupulingai laikytis reikalavimų ir pareigų, kurių laikytis reikia tik teisėto okupanto atžvilgiu.“ 

Iš pradžių norime pažymėti, kad Tarptautinė teisė nedaro perskyros tarp teisėto ir neteisėto okupanto kai kalbama apie okupanto ir jo užimtos teritorijos gyventojų pareigas. Nėra abipusio ryšio tarp teritorijos karinės okupacijos pobūdžio ir okupanto bei okupuotos teritorijos gyventojų pareigų vienas kito atžvilgiu, kai teritorija jau yra okupuota. Tai, ar invazija buvo teisėta, ar kriminalinė, nekeičia abiejų šalių pareigų esmės šiuo atveju.

Negalima neatsižvelgti į tai, kad Tarptautinė teisė yra draudžianti teisė. Tais atvejais, kai tautos veikė sutardamos, kaip, pavyzdžiui, priimant Hagos 1907 taisykles, ji draudžia elgesį, kuris neatitinka nurodytojo. [– p. 60 –] Šios teisės konkrečios nuostatos yra pirmesnės nei bendrosios teorijos, kad ir kokios savaime suprantamos jos atrodytų. Todėl mes sutinkame su nuomone, išsakyta šiame tekste mūsų nagrinėjama tema: „kad ir kokia būtų kilusio karo priežastis, nepriklausomai nuo to, ar priežastis galėjo būti taip vadinama teisinga priežastis, galioja tos pačios Tarptautinės teisės taisyklės kas link to, kas turi ir neturi būti daroma kovos veiksmų šalių kovojant viena su kita; taip pat – ir santykyje tarp kovos veiksmų šalių ir neutralių valstybių. Taip yra nepaisant to, kad pats karo paskelbimas gali būti savaime Tarptautinės teisės pažeidimas, pavyzdžiui, jei karas paskelbiamas neutraliai valstybei, atsisakiusiai leisti jos kariams kirsti šalies teritoriją, arba jei šalis imasi kariauti grubiai pažeisdama savo įsipareigojimus pagal Lygos sandorą arba pagal Bendrąją sutartį dėl karo atsisakymo. Todėl sakyti, kad, kadangi toks karo paskelbimas yra savaime Tarptautinės teisės pažeidimas, jis yra „negaliojantis teisine prasme ir be jokios teisinės reikšmės“, yra klaidinga. Tarptautinė teisė galioja karui nepriklausomai nuo to, dėl ko ir kaip karas kilo.“ (Oppenheimo Tarptautinė teisė, II Lauterpacht, p. 174).

<…>

[–p. 61–]

<…>

(vii) Tribunolo nuomonė įkaitų klausimu

Ištirdami turimus duomenis šiuo klausimu įsitikinome, kad įkaitai gali būti imami siekiant užtikrinti taikų okupuotų teritorijų gyventojų elgesį, ir, esant tam tikroms aplinkybėms ir įvykdžius kitas galimas priemones, įkaitai gali būti, kaip paskutinė priemonė, sušaudomi. Įkaitų ėmimas iš esmės remiasi kolektyvinės atsakomybės teorija. Okupacijos pasekmė yra perdavimas įsiveržusiai kariuomenei teisę kontroliuoti [okupuotą teritoriją] visam okupacijos periodui, atsižvelgiant į Tarptautinės teisės nustatytus apribojimus ir draudimus. Gyventojai turi pareigą tęsti savo įprastą taikią veiklą ir susilaikyti nuo bet kokios žalos darymo [okupanto] kariams ar jo karinėms operacijoms. Okupantas turi teisę reikalauti laikytis taisyklių, kurios būtinos užtikrinti okupanto pajėgų saugumui bei įstatymo ir tvarkos palaikumui. Siekdamas įgyvendinti šiuos tikslus okupantas gali – tai turi būti paskutinė priemonė – imti įkaitus ir vykdyti jiems mirties [bausmę].

=======