V. Kononovo byla ir jos reikšmė pokario Lietuvos istorijos vertinimui

Bernardinai.lt paskelbė mano straipsnį apie Kononovo bylos reikšmę Lietuvos pokario įvykių vertinimui. [Atnaujinimas:] Bernardinai į naująjį portalą senų straipsnių neperkėlė, tad straipsnį perkeliu čia. Taip pat viena livejournal blogerė (iš Permės – ten žmonės lietuviškai moka?) pasistengė ir išvertė straipsnį į rusų kalbą: //sulerin.livejournal.com/271945.html. Jį perspausdinau čia. Ačiū!

2010 g.egužės 27 d.

Donatas Glodenis. V. Kononovo byla ir jos reikšmė pokario Lietuvos istorijos vertinimui

Dar balandžio pabaigoje žiniasklaidoje paskleistas gandas pasitvirtino – Vasilijus Kononovas iš tiesų pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) prieš Latviją. Tai gegužės 17 d. paskelbė EŽTT. V. Kononovas yra buvęs sovietinis partizanas, kuris 1944 m. įvykdė baudžiamąją operaciją Latvijos Mazie Bati kaime, per kurią žuvo 9 civiliai, o 1998 m.

Latvijoje suimtas ir 2004 m. nuteistas už šį žygį kaip už karo nusikaltimą. V. Kononovas EŽTT skundėsi, jog jį nuteisė už veiksmus, kurie jų padarymo metu nebuvo nusikaltimas, ir jis negalėjo numatyti, kad bus už tai persekiojamas po 50 metų. 2008 m. EŽTT 7 teisėjų kolegija buvo pripažinusi, kad Latvija V. Kononovą nuteisė pažeisdama prezumpciją „nėra nusikaltimo be įstatymo“ (tiesa, tuomet teisėjų balsai pasiskirstė nedidele persvara – 4 prieš 3), tačiau gegužės 17 d. paskelbtame teismo sprendime EŽTT Didžioji kolegija sprendimą pakeitė pripažindama, kad Latvija teisėtai nuteisė sovietinį partizaną už veiksmus, kuriuos darydamas jis turėjo žinoti, jog daro karo nusikaltimą, ir kad už tai gali būti vėliau teisiamas.

Šis teismo sprendimas reikšmingas net keliais aspektais. Visų pirma – tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai teisiami nugalėtojai. Tiesa, Latvijoje šie nugalėtojai – sovietiniai partizanai, padėję sovietiniam režimui 50-iai metų sugrįžti į Latviją, jau nebegarbstomi, bet Europoje jie – vis dar nugalėtojai.

Nors dėl V. Kononovo bylos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo būta įvairiausių politinių lūkesčių, beveik visi jie neišsipildė. Latvija ir Lietuva nesulaukė 1940 m. Baltijos valstybių okupacijos pripažinimo. Rusija nesulaukė pripažinimo, kad karo pabaigoje Latvijos teritorija buvusi teisėta SSSR dalis. Užtat byloje labai aiškiai laimėjo žmogiškumas ir pralaimėjo selektyvus tik priešo baudžiamasis persekiojimas.

V. Kononovo byla parodė, kad visi nusikaltimai, nesvarbu, kuri kovojusi pusė juos būtų padariusi, turi būti vertinami vienodai. Kad su visais civiliais ir netgi okupacinių valdžių kolaborantais, su nebegalinčiais gintis priešais reikia elgtis žmogiškai, o jei juos tenka bausti – tai tik po teisingo teismo. Susidorojimas su nesipriešinančiu, beginkliu priešu ar civiliu yra karo nusikaltimas, visai nesvarbu, kas tai padaro. Tai tik keletas paprastų išvadų, kurios plaukia iš EŽTT argumentacijos byloje „Kononov prieš Latviją“. Todėl galima sakyti, kad šioje byloje pralaimėjo visi tie, kurie mano, jog geri tikslai pateisina dėl susidariusių aplinkybių visas priemones.

Pamėginkime pasigilinti į bylos aplinkybes ir pažiūrėti, kaip EŽTT sprendimo argumentacija gali paveikti Lietuvoje vykstančius procesus. Bet pirma – apie V. Kononovą ir nelemtą 1944 m. Mazie Bati operaciją.

Mazie Bati operacija

Vasilijus Kononovas – buvęs raudonasis partizanas, po karo gavęs ne vieną SSSR apdovanojimą, Didžiojo tėvynės karo didvyris. 1944 m., frontui artėjant prie Latvijos, jo vadovaujamas būrys surengė baudžiamąją akciją prieš kaimiečius iš Mazie Bati.

V. Kononovo raudonųjų partizanų būrys, susiruošęs į baudžiamąją akciją, 1944 m. gegužės 27 d. persirengę nacių uniformomis nuvyko į kaimą, apieškojo šešių kaimiečių, įtariamų kolaboravimu su naciais, namus, ir, radę juose šautuvų bei granatų, nužudė devynis kaimo gyventojus – tris moteris ir šešis vyrus. Šešis iš jų, įskaitant tris moteris, gyvus sudegino. Sudegino visas šešias trobas, kuriose rado ginklų. Viena iš moterų buvo devintą mėnesį nėščia, ją partizanai sučiupo ir įmetė į degantį namą; jos griaučius vėliau sudegusiame name atpažino iš kartu gulėjusių kūdikio griaučių.

Skamba išties barbariškai, bet – pasiklausykime paties V. Kononovo pasakojimo, kuris nebuvo paneigtas nei Latvijos teismų, nei EŽTT.

Kaimiečiai prieš keletą mėnesių buvo išdavę naciams kitą sovietinių partizanų būrį. Trylika partizanų, tarp kurių buvo moteris su kūdikiu, slėpėsi Mazie Bati kaime esančioje daržinėje. Kaimiečiai jiems – neaišku, geruoju ar piktuoju, – buvo pažadėję pagalbą. Tačiau kaimiečiai partizanus išdavė: tariamai trys moterys užliūliavo daržinėje besislepiančių partizanų budrumą, o vyrai pranešė apie partizanų buvimo vietą nacių įgulai gretimame kaime. Nacių kareiviai nesiterliojo: uždegančios kulkos padegė daržinę, ugnyje arba nuo kulkų žuvo visi trylika daržinėje buvę partizanai, įskaitant ir moterį su kūdikiu. Už pagalbą kaimiečius naciai apdovanojo, davė įvairių produktų, o savigynai – šautuvų ir granatų. Tačiau vėliau V. Kononovo partizanų grupės sugautas kaimietis visus šešis iniciatorius (beje, bent vienas jų buvo vieno iš Latvijoje veikusių savigynos būrių narys) ir tris jiems padėjusias moteris išdavė.

Būtent už šią kaimiečių atliktą išdavystę ir buvo keršijama. Tariamai kaimiečius už akių pasmerkė partizanų tribunolas. V. Kononovas gavo įsakymą pristatyti kaimiečius teismui prieš tribunolą, tačiau vėliau prisipažino iš anksto žinojęs, kad tai beveik neįmanoma. Jei partizanai imtų belaisvius ir su jais tąsytųsi, naciai juos greitai išgaudytų ir iššaudytų. Taigi, būrys iš tiesų ketino kaimiečius nužudyti.

Nors operacija iš pirmo žvilgsnio buvo įvykdyta itin žiauriai, esama daug žiauresnių baudžiamųjų operacijų pavyzdžių. Iš tiesų operacija buvo labai panaši į Lietuvos rezistencijos – pasipriešinimo sovietų valdžiai judėjimo – baudžiamąsias operacijas.

Pastarosios kartais būdavo dar žiauresnės, nors, tiesa, neteko girdėti, kad mūsiškiai būtų sudeginę gyvą nėščią moterį. Baudžiamosios operacijos atlikimo preciziškumas ir ribotumas netgi buvo padaręs įspūdį EŽTT 7 teisėjų kolegijai. Visų pirma per operaciją buvo ieškoma kaltumo įrodymų: partizanai rado kaimiečių iš nacių gautus ginklus ir tik po to žudė. Antra – operacija buvo selektyvi – žudyti tik tie asmenys, kurie buvo prisidėję prie sovietų partizanų mirties. Pvz., nebuvo nužudyti šešių šeimos galvų vaikai (kai kurie jų, deja, stebėjo egzekucijas), o žmonos nužudytos tik trys iš šešių, t. y., tos, apie kurių dalyvavimą išdavystėje partizanai turėjo duomenų.

Palyginimui galima pateikti Lietuvos partizanų baudžiamosios akcijos Trakų apskrities Onuškio valsčiuje 1945 m. rugpjūtį naktį iš 4 į 5-ąją. Tuomet buvo nužudyti 48 žmonės: sovietiniai aktyvistai, taip pat tikri ar tariami sovietų valdžios rėmėjai ir informatoriai – ištisom šeimom, vyrai, moterys ir vaikai. (Apie šią akciją plačiau galima pasiskaityti Rimanto Zizo straipsnyje „Sovietinės represijos ir pasipriešinimas joms Onuškio valsčiuje“, o plačiau apie analogiškas akcijas – Mindaugo Pociaus knygoje „Kita mėnulio pusė“). Partizanai siekė stabdyti kaimo sovietizaciją, sunaikinti jos vykdytojus, taip pat – keršijo už savo šeimų trėmimus…

V. Kononovo baudžiamasis persekiojimas

Kaipgi įvykiai klostėsi V. Kononovui toliau? Visai neblogai – jis sovietų valdžios buvo apdovanotas Lenino ordinu kaip didžiausias didvyris (tai buvo pats aukščiausias apdovanojimas). Jis buvo Didžiojo tėvynės karo veteranas, o šeimos, kurių narius jo vadovaujami partizanai nužudė, buvo persekiojamos ir niekinamos. Bet pasikeitė laikai: Latvija tapo nepriklausoma nuo SSSR ir ėmėsi įgyvendinti naujojo nugalėtojo teisingumą. Nacių kolaborantai ir žydšaudžiai jau buvo atsiėmę savo nuo sovietinės valdžios, o be to, jie visgi buvo savi, tad Latvijos prokuratūra ėmėsi sovietinių karo nusikaltėlių.

V. Kononovas 1998 m. buvo suimtas ir apkaltintas karo nusikaltimais. 2000 m. veteranas buvo nuteistas pusantrų metų kalėti. V. Kononovo baudžiamasis persekiojimas Latvijoje truko iki pat 2004 m. rugsėjo 28 d., kai Latvijos Aukščiausiasis Teismas Kononovą nuteisė neskundžiamu nuosprendžiu už civilių gyventojų žudymą, neteisėtų kovos priemonių – priešo uniformos – naudojimą, taigi – už karo nusikaltimus. Karo nusikaltimai, pasak Latvijos teismų, buvo apibrėžiami pagal nuo 1907 galiojusią Hagos konvenciją apie karo teisę ir papročius.

Latviai teisė priešą, tad jam sąlygų itin nelengvino ir 1944 m. operaciją modeliavo pagal baisiausią scenarijų. Pvz., nors kaimiečiai iš nacių buvo gavę ginklų savigynai, juos vertino išskirtinai kaip civilius (sakykime, Lietuvoje pokario sovietų kolaborantas – apylinkės pirmininkas, gavęs ginklą iš sovietų valdžios savigynai, – šiandien partizanų reabilitavimo bylose nevertinamas kaip civilis). Tačiau negalima sakyti, kad V. Kononovą būtų stengęsi labai nuskriausti: kadangi buvo senas, ligotas ir nepavojingas, gavo tik 20 mėnesių, kuriuos jau buvo atsėdėjęs iki teismo, tad paleistas buvo tiesiog teismo salėje.

Tačiau V. Kononovas laisve nepasitenkino. Atsisakė Latvijos pilietybės ir gavo Rusijos. Prezidentas V. Putinas buvo pasiūlęs net ir politinį prieglobstį. Galiausiai, Rusijos kurstomas V. Kononovas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. 2008 m. 7 teisėjų kolegija pareiškė nesanti įsitikinusi, kad tai, ką V. Kononovo vadovaujamas būrys padarė, jau tuo metu buvo laikytina tarptautinės paprotinės humanitarinės teisės pažeidimu ir karo nusikaltimu.

Taigi, V. Kononovas tuo metu negalėjo suvokti, kad daro karo nusikaltimą, už kurį gali būti teisiamas ir po 50 metų, tad Latvija, pasak Teismo, pažeidė Konvencijos 7 straipsnio 1 dalį. Tačiau Latvija nepasidavė: paprašė Teismo pakartotinai svarstyti bylą Didžiojoje kolegijoje. Teismas sutiko. Į bylą įsikišo ir Lietuvos vyriausybė, tad EŽTT Didžioji kolegija priėmė sprendimą, kurį tuoj paanalizuosime.

EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas

Skaitant EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimą stebina teismo logikos paprastumas ir aiškus vadovavimasis tarptautinės humanitarinės teisės normomis.

Visų pirma Teismas pabrėžė, kad tarptautinės humanitarinės teisės, iš kurios kyla karo nusikaltimų apibrėžimai, tikslus galima redukuoti į du pagrindinius motyvus. Pirmasis – „civilių gyventojų ir civilių objektų apsauga“. Antrasis – „būtinybė išvengti nereikalingo karo veiksmų dalyvių kentėjimo“. Kaip žinoma, tarptautinė humanitarinė teisė labai aiškiai skiria karo veiksmų dalyvius, galinčius naudoti karinę prievartą tik prieš kitus karo veiksmų dalyvius, nuo civilių.

Tačiau čia ir glūdi pagrindinė Mazie Bati operacijos problema: nėra aišku, ar reikėtų ginklus turėjusius ir partizanus išdavusius kaimiečius laikyti karo veiksmų dalyviais, ar ne. Teismas iškėlė dvi hipotezes apie tai, kas buvo tie devyni kaimiečiai, nužudyti per Mazie Bati operaciją.

Pirmoji, palankiausia V. Kononovui, kad kaimiečiai buvo arba karo veiksmų dalyviai, arba civiliai, dalyvavę kovos veiksmuose ir tuo pažeidę savo, kaip civilių, statusą, „kolaborantai“ (mums šis žodis asocijuojasi visų pirma su sovietų kolaborantais pokario metais, ar ne?). Antroji – kaip teigė Latvijos teismai, kad kaimiečiai buvę tiesiog civiliai.

Toliau teismas išnagrinėjo faktus, vadovaudamasis hipoteze, jog kaimiečiai visgi buvo kovos veiksmų dalyviai ir… nusprendė, kad net ir tuo atveju V. Kononovo partizanai veikė šiurkščiai pažeisdami tarptautinę humanitarinę teisę ir įvykdydami karo nusikaltimus. Antrosios hipotezės teismas net nesiėmė nagrinėti teikdamas, kad jei kaimiečiai buvo civiliai, jų teises tarptautinė humanitarinė teisė turėjo saugoti dar daugiau, taigi, V. Kononovo partizanų veiksmai turėjo būti vertinami dar griežčiau.

Kaip teismas padarė išvadą, kad, net ir kaimiečiams buvus karo veiksmų dalyviais, sovietų partizanai įvykdė karo nusikaltimus?

Teismas konstatavo keletą 1907 m. Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų ir atskleidė, kaip partizanai jas pažeidė. Taigi, nesiginančių, ginklų rankose nelaikančių kaimiečių – tegul ir nacių kolaborantų – nužudymas vietoje buvo esminis tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas. Nesiginantis ar nebegalintis gintis priešas yra saugomas karo teisės ir papročių normų. Partizanai turėjo suimti kaimiečius ir laikyti juos kaip karo belaisvius, tad juos nužudydami vietoje be teismo jie pažeidė esminius tarptautinės teisės principus.

Be to, V. Kononovo partizanai veikė klastingai – jie prisiartino prie kaimo apsirengę nacių uniformomis ir tuo leido kaimiečiams susidaryti klaidingą įspūdį, kad jie nėra puolami. Galiausiai partizanai nepaisė elementarių tarptautinės teisės normų, ginančių moteris, o ypač – nėščiąsias, karo metu. Taigi teismas konstatavo, kad V. Kononovo vadovaujami partizanai įvykdė karo nusikaltimus net ir tuo atveju, jei kaimiečiai laikytini „karo veiksmų dalyviais“, o ką jau kalbėti apie atvejį, jei jie laikytini tiesiog civiliais.

Stebina ne pati elementari teismo logika. Iš tiesų stebina pirmasis, 2008 m. 7 teisėjų kolegijos sprendimas, kuriame buvo nuspręsta, kad anaiptol nebuvo aišku, jog V. Kononovo veiksmai laikytini karo nusikaltimais.

Mano supratimu, taip galėjo nuspręsti tik teisėjai, V. Kononovą laikę „savu“ ir nesugebėję atsiriboti nuo Vakarų Europoje įtvirtinto koncentracijos stovyklose tūkstančius žmonių žudžiusių nacių paveikslo, nacių, su kuriais kovojo ir šis, kad ir sovietinei sistemai priklausantis partizanas.

Įdomu tai, kad V. Kononovo veiksmus karo nusikaltimais 7 teisėjų kolegijos sprendime laikė teisėja iš pačios Latvijos bei teisėjai iš Antrojo pasaulinio karo metu neutralitetą paskelbusių šalių (Islandijos ir Švedijos), o V. Kononovą „užtarė“ teisėjai iš Armėnijos, Slovėnijos, Rumunijos ir Olandijos – su naciais kovojusių ir nacių okupuotų šalių atstovai. Olandijos teisėjas Egbertas Myjeris tuo metu atvirai kalbėjo apie savo subjektyvumą: „Aš gimiau Nyderlanduose iškart po Antrojo pasaulinio karo ir visuomet maniau, kad… kokius tik veiksmus pasipriešinimo grupės [Olandijoje] atliko prieš okupantę nacių kariuomenę arba prieš nyderlandų gyventojus, kolaboravusius su jais, tai visada buvo dėl teisingo reikalo. Jei pasipriešinimo grupės nutildė kolaborantus, kurie pranešdavo [naciams] apie besislepiančius žydus ar kitus asmenis, jie padarė teisingą dalyką.“

O štai, EŽTT Didžioji kolegija sugebėjo nepaisyti „savųjų“ intereso. Bet ne tik tai. Didžioji kolegija atmetė ir visus galimus partizanų veiksmų pateisinimus:

• Kaimiečiai buvo nacių kolaborantai. Teismas, kaip jau minėta, teigė, kad dėl kolaboravimo kaimiečiai gal ir galėjo būti laikomi „kovos veiksmų dalyviais“, tačiau tai nepanaikina jų priešininkų pareigos su kovos veiksmų dalyviais elgtis žmoniškai. Kerštas nėra teisingumas. Ne visos priemonės galimos kovoje su priešu.
• Kaimiečiai nebuvo priešo kariai ar priešo pusės civiliai, jie ir partizanai buvo tos pačios valstybės (SSSR) piliečiai, ir todėl partizanų elgesys neturi būti vertinamas pagal tarptautinę teisę. Tokia buvo iš esmės Rusijos Federacijos vyriausybės pozicija. Rusijos Federacijos vyriausybė teigė, kad partizanai tiesiog nubaudė išdavikus – savos valstybės piliečius, nes Latvija tuo metu buvo inkorporuota į SSSR, o sąjungininkai buvo pažadėję gerbti vieni kitų teritorijų integralumą, taigi, tas inkorporavimas turėjęs ir tarptautinį pripažinimą. Todėl partizanų veiksmai turėtų būti vertinami pagal SSSR teisę ir būti šios valstybės vidaus reikalas.
  Tačiau EŽTT į sudėtingą Baltijos šalių tarptautinio statuso problemos aiškinimą nesivėlė, o šį argumentą atmetė kaip ne esminį. Teismas manė, kad net jei partizanai ir kaimiečiai būtų tos pačios šalies piliečiai, priešo kolaborantams – kaimiečiams – irgi taikytina karo teisė ir papročiai, jei veiksmas vyksta karo metu.
• Partizanai tik vykdė karo lauko teismo sprendimą, taigi, tiesiog įgyvendino teisingumą. Nieko panašaus, sakė EŽTT. Net jei kaimiečiai iš tiesų padarė karo nusikaltimą, ir net jei toks teismas ir būtų įvykęs, jo negalima laikyti teisingu, nes jis vyko teisiamiesiems už akių, ir jiems nebuvo suteikta teisė gintis. Tai yra aiškus nuosprendis visiems greitiems susidorojimams, ir ne tik politinių priešininkų sovietinėmis „troikomis“, bet ir didžiajai daliai Lietuvos pokario partizanų „karo lauko teismų“, kurie taip pat dažniausiai niekuo nesiskirdavo nuo paprasto susidorojimo.
• Partizanai neturėjo galimybių kolaborantų suimti, parsivesti į mišką ir teisingai teisti. Teismas visiškai neatsižvelgė į V. Kononovo argumentus, kad partizanams buvo tiesiog pernelyg rizikinga imti karo belaisvius.

Galiausiai EŽTT, pripažindamas, kad V. Kononovas nuteistas teisėtai, pripažino ir bent jau Europoje galutinai įtvirtino tai, jog civilizuotose valstybėse Antrojo pasaulinio karo metais visiems ginklą laikiusiems ir jiems vadovavusiems asmenims turėjo būti aišku, kad žudyti pasidavusį ar nesiginantį priešą, civilius yra karo nusikaltimas. Buvo teisėjų (įskaitant ir teismo pirmininką), kurie buvo linkę manyti, jog už karo nusikaltimus, įvykdytus prieš Niurnbergą, galėjo būti teisiami tik pralaimėjusieji Ašies šalių nusikaltėliai (to siekė ir Rusija), tačiau jie liko nežymi mažuma.

V. Kononovo bylos reikšmė Lietuvai

V. Kononovo byla parodė, kad Antrojo pasaulinio karo metais civilius be teismo žudę asmenys laikytini karo nusikaltėliais. Tokiais pačiais laikytini ir tie, kurie žudė dėl įvairių priežasčių nesiginančius ginklus turinčius asmenis. Galiausiai V. Kononovo byla parodė, jog Europa sugeba nebesivadovauti perskyra „savas – priešas“ ir pirmenybę suteikti lokaliu, o ne tarpnacionaliniu lygmeniu nukentėjusiajai pusei, ginti visų pirma asmens teisę į gyvybę.

Lietuvoje vis dar gyvos Antrojo pasaulinio karo žaizdos. Mūsų šalyje irgi būta kaimo savisaugos būrių, gavusių ginklų iš nacių ir su jais daugiau ar mažiau bendradarbiavusių. Jie taip pat buvo priešpriešoje su sovietiniais bei lenkų Armijos Krajovos partizanais, tačiau frontui iš Rusijos grįžtant į Lietuvą sovietiniams partizanams kaimo savisaugininkus pavyko nuginkluoti daugmaž taikiai.

Būta ir keleto išimčių. Viena jų – 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo pietryčių Lietuvoje sunaikinimas (iš viso, atrodo, žuvo 36 asmenys, kaimas sudegintas). Nors kovos aplinkybės nėra iki galo aiškios, ir bent dalis šių nužudytųjų žuvo ginkluotoje kovoje, likusiųjų nužudymą ir kaimo trobesių sudeginimą po V. Kononovo bylos baigties galima laikyti akivaizdžiu karo nusikaltimu. (Plačiau apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą – Rimanto Zizo straipsnyje „Žudynių Kaniūkuose pėdsakais“.)

Kur kas skaudesnės Lietuvos pokariu, antisovietinės rezistencijos metu, atsivėrusios žaizdos. Tūkstančiai Lietuvos partizanų buvo kovos veiksmų metu nužudyti, o suimtieji kankinami ir represuoti, daugybė partizanų rėmėjų ir jų šeimų ištremta, atimtas ir sunaikintas represuotųjų turtas. Sovietų represijas reikėtų vertinti kaip karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmogiškumui, kuriems nėra senaties.

Tačiau yra ir kita, nors ir ne tokia populiari, medalio pusė. Lietuvos partizanai taip pat nužudė daugiau nei dešimt tūkstančių civilių, pagrobė ar sunaikino šių žmonių turtą. Tarp jų, be abejo, buvo ginkluotų sovietų valdžios aktyvistų, savigynos grupių narių, kurie ir krito kovoje su ginklu. Tarp jų buvo represijas vykdžiusių sovietinių ir partinių aktyvistų, skundikų ir informatorių, kurie turėjo susilaukti (o retais atvejais ir susilaukė) teisingo teismo. Tačiau buvo ir minėtųjų kolaborantų ar tariamų informatorių šeimos narių, neginkluotų, sovietams tik prijaučiančių ar prisitaikėliškų civilių, moterų, vyrų ir vaikų, kurie taip pat žuvo nuo partizanų rankos. V. Kononovo bylos baigtis Europos Žmogaus Teisių Teisme turėtų mus paskatinti iš naujo, atviriau pažvelgti į šiuos anaiptol ne šlovingus dalies Lietuvos partizanų žygius.

Nežinau, ar Lietuvoje veikę sovietiniai partizanai buvo ar bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Bent jau tokių bandymų būta. Bet dabartinės Lietuvos valstybės požiūriu jie buvo tik dar vieni okupantai, tad dėl Lietuvoje labai gajos „priešo – savo“ perskyros problemų neturėtų kilti. O V. Kononovo bylos baigtis pateikia aiškių nuorodų persekioti tokius karo nusikaltimų vykdytojus.

Lietuvos gyventojų žudynes vykdžiusių pokario sovietų valdžios aktyvistų baudžiamasis persekiojimas Lietuvoje jau kurį laiką vyksta. Kartais – net perlenkiant lazdą, genocido nusikaltimu kaltinant asmenis, dalyvavusius ginkluotų partizanų suėmimo ir sunaikinimo operacijose, nors genocidu pagal viešai priimtą jo sampratą nelaikytinas siekis sunaikinti ginkluotos kovos dalyvius. Antraip kiekvienas karas būtų genocidas.

V. Kononovo bylos baigtis sufleruoja, kad karo nusikaltimais negali būti laikomi atvejai, kai partizanai žuvo ginkluotoje kovoje su sovietų saugumo struktūrų ginkluotais kariais, jeigu, žinoma, sovietų pareigūnai nesimaskavo apsimesdami partizanais. V. Kononovo būrio atvejo vertinimas EŽTT rodo, jog vadinamųjų agentų – smogikų veikla, kai pastarieji apsimesdavo partizanais (persirengdavo, naudodavo partizanų skiriamuosius ženklus), kad šiuos sunaikintų, buvo neabejotinai traktuotina kaip karo nusikaltimas tarptautinės teisės požiūriu.

Tačiau V. Kononovo byla leidžia pažvelgti naujomis akimis ne tik į priešo karių, bet ir į savų partizanų veiklą. Žinoma, daugelis jų žuvo nelygioje kovoje, kita dalis buvo represuota. Jie atsiėmė daugiau, nei jiems priklausė iš savo priešo – sovietinės okupacinės valdžios. Nemanau, jog galima kalbėti apie likusiųjų baudžiamąjį persekiojimą, nors teoriškai tokių atvejų ir gali pasitaikyti. Tačiau visai kas kita – moralinis pokario kovotojų veiksmų dalyvių vertinimas, dėl kurio V. Kononovo byla pateikia aiškių gairių.

Tačiau šiandien pasigirsta raginimų nežiūrėti pernelyg reikliai į partizanų veiklą sprendžiant klausimus dėl jų reabilitavimo. Didvyrių apdovanojimai po mirties kartais suteikiami ir tiems, kurie be teismo žudė civilius gyventojus.

Rašau apie išgarsėjusį Antano Kraujelio atvejį, kuriam po mirties, neatlikus tyrimo, buvo pripažintas kario savanorio statusas, nors buvo žinoma apie galimai jo nužudytus kolaboravusius civilius, kurie greičiausiai nesulaukė teisingo teismo. Šiek tiek kelia nerimą ir tai, kad A. Kraujelis laikomas kone Lietuvos partizano etalonu – jo veikla žavisi valstybės vadovai, Seime organizuojamos parodos jo atminimui – tačiau niekur nieko neteko skaityti apie nors vieną kovos lauke A. Kraujelio nukautą okupanto karį. Keista ir tai, kad ir atkurtasis Lietuvos laisvės kovų sąjūdis A. Kraujelį 1997 m. įvardijo kaip „labiausiai pasižymėjusį kovoje su sovietiniais okupantais Lietuvos partizaną“, tuo tarpu jo veikla yra nepakankamai ištirta ir galbūt nusėta karo nusikaltimais. Ar būtent tokį partizaninio karo įvaizdį norime formuoti?

V. Kononovo bylos baigtis mums primena, kad nedera laikyti pavyzdžiu ir liaupsinti tų, kurie, siekdami teisingų tikslų, nesiskaitė su priemonėmis. Ir – atviriau kalbėti ne tik apie skaudžius ir didvyriškus, bet ir tamsiuosius Lietuvos partizaninio karo pasipriešinimo aspektus. V. Kononovo bylos sprendimas ganėtinai aiškiai parodė, kur mums šiandien reikėtų nubrėžti ribas. Ar bent jau tai, kur jas brėžia šiandienos Europa.