Praėjusią savaitę, 2016 m. spalio 27 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutartį, kuria greičiausiai baigėsi V. Vasiliausko bylos epopėja (su nutartimi galima susipažinti čia). Buvo paskelbta ir šešių teisėjų atskiroji nuomonė.

LAT 2016 m. spalio 27 d. nutartimi panaikino nuosprendį V. Vasiliauskui bei nuosprendį patvirtinusias apeliacinės ir kasacinės instancijų nutartis, tačiau tai buvo padaryta formaliais pagrindais – nesant galimybės keisti kaltinimo mirusiam asmeniui.

Šešių teisėjų atskirojoje nuomonėje išsakoma pozicija, kad kaltinimo keisti net ir nereikėtų, kad V. Vasiliauską galima palikti nuteistą, tereikia detaliau paaiškinti nuteisimo motyvus.

Kas būtų įvykę, jei V. Vasiliauskas tebebūtų buvęs gyvas, nėra lengva prognozuoti*, bet, sekant spalio 27 d. nutarties logika, V. Vasiliauskas greičiausiai būtų nuteistas iš naujo pagal modifikuotą kaltinimą – už lietuvių tautos (nacionalinės, etninės grupės) genocidą, nes dalyvavo sunaikinant šios grupės dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos tautos išlikimui. LAT nutartyje nuduodama, kad šiuo klausimu – galimybės nuteisti V. Vasiliauską dėl partizanų kaip tautos dalies naikinimo klausimu – EŽTT visiškai nepasisakė. Todėl LAT nutartyje detaliai išdėstoma argumentacija, visiškai atitinkanti tą, kurią LRKT buvo išdėstęs 2014 m. kovo 18 d. sprendime dėl genocido sampratos ir LAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje S. Drėlingo byloje.

Štai šiuo požiūriu reikšmingos citatos iš spalio 27 d. nutarties:

20. Sovietinio okupacinio režimo represijų, nukreiptų prieš Lietuvos partizanus, kaip pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius, aktualiu laikotarpiu teisinio vertinimo pagrindai išdėstyti jau minėtame Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime ir detalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016.

21. Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime konstatuota, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; taigi saugomų grupių sąrašas yra išsamus ir į jį nėra įtrauktos politinės ir socialinės grupės; specifinis genocido nusikaltimo požymis, skiriantis jį inter alia nuo nusikaltimų žmoniškumui, yra specialus tikslas (dolus specialis) visiškai ar iš dalies sunaikinti saugomą grupę; kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei (I, 3.7). <…>

22. Konstitucinis Teismas pirmiau minėtame nutarime pažymėjo, kad, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui (III, 6.3). Ištyręs tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, Konstitucinis Teismas nurodė, kad, kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. <…> Nutarime pabrėžta, kad represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. <…> Okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas (III, 6.2).

23. Minėti Konstitucinio Teismo išsakyti veiksmų prieš Lietuvos partizanus aktualiu laikotarpiu vertinimo kriterijai detalizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016. Kasacinės instancijos teismas, vertindamas klausimą, ar pagrįstai genocido norma (BK 99 straipsnis) pritaikyta asmeniui, dalyvavusiam slaptoje LSSR VSK (KGB) operacijoje sulaikant Lietuvos partizanus (1956 m.), konstatavo, kad pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Tai atitinka pirmiau nurodytus saugomos grupės dalies pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK 99 straipsnį, nustačius visus būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, vertintinas kaip genocidas. Minėtoje kasacinėje nutartyje pateikti išsamūs argumentai, pagrindžiantys tokią išvadą.

Toliau LAT spalio 27 d. nutartyje įvertinamos EŽTT sprendime išsakytos „abejonės“, ar Lietuvos partizanus galima laikyti „reikšminga“ Lietuvių tautos dalimi, taigi – genocido nusikaltimo objektu pagal LRKT išaiškinimą:

24. Nors EŽTT Didžiosios kolegijos sprendime išsakytos abejonės dėl galimybių traktuoti partizanus kaip genocido normos saugomos nacionalinės, etninės grupės dalį (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 182-185), tačiau iš sprendime pateiktų argumentų matyti, kad šias abejones pirmiausia lėmė faktas, jog Lietuvos Respublikos teismai nagrinėjamojoje byloje nepateikė platesnio istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai, ir nepaaiškino partizanų ypatingos reikšmės „nacionalinės“ grupės atžvilgiu (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 179, 181). Tačiau EŽTT Didžiosios kolegijos teiginiai dėl ryšio tarp sąvokų „nacionalinė grupė“ ir „Lietuvos partizanai“ pateikta nuomonės forma ir nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų ir keisti Lietuvos teismų praktiką šiuo klausimu. Plenarinė sesija patvirtina, kad Lietuvos teismų praktikoje susiformavusi teisinio vertinimo nuostata, pagal kurią Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis, nepaisant EŽTT sprendime išsakytų abejonių, išlieka aktuali ir ja toliau vadovaujamasi teisiškai vertinant sovietinio okupacinio režimo represinių struktūrų veiklą, nukreiptą prieš pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius vertinamu laikotarpiu.

Taigi, LAT nuomone, EŽTT išsakė tik abejones, o ne įpareigojančius teiginius šiuo klausimu, ir todėl mano, kad EŽTT sprendimo šiuo atžvilgiu paisyti nėra privaloma. Be to, atkreipkite dėmesį, kuriuose EŽTT sprendimo punktuose LAT’as siūlo ieškoti šiuo atžvilgiu reikšmingos EŽTT argumentacijos: §182-185, §179, 181. Taigi, pradedant §179. Prie šių paragrafų tuoj grįšime.

Toliau LAT plenarinė sesija nutartyje paaiškina, kad ankstesnių sprendimų esminė problema buvo V. Vasiliausko nuteisimas už politinės grupės genocidą, ir atmeta idėją, kad Apeliacinio teismo nuokrypiai kita linkme buvo reikšmingi (įdomu, ką apie tai mano priešingą poziciją atskirojoje nuomonėje EŽTT sprendime gynęs E. Kūris… :). Ir teismas daro išvadą:

34. Nustatyti pažeidimai tęsiant procesą nagrinėjamojoje byloje galėtų būti ištaisyti tik atitinkamai pakeitus Vytautui Vasiliauskui kaltinimą, tačiau BPK normos nenumato jokios galimybės modifikuoti ar keisti kaltinimų mirusiam asmeniui.

Tuo pagrindu LAT nusprendė ankstesnius sprendimus naikinti, o bylą nutraukti kaltinamiesiems mirus.

Bet grįžkime prie LAT pateiktos EŽTT sprendimo interpretacijos: „EŽTT Didžiosios kolegijos teiginiai dėl ryšio tarp sąvokų „nacionalinė grupė“ ir „Lietuvos partizanai“ pateikta nuomonės forma ir nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų ir keisti Lietuvos teismų praktiką šiuo klausimu“. Ir pasižiūrėkime, ar EŽTT apžvelgė LRKT 2014 m. išaiškinimą dėl genocido sampratos; jei taip, – ar LRKT nuomonei pritarė, ir ar šiuo klausimu iš tiesų pateikė tik neįpareigojančią nuomonę.

Kaip jau minėjau, LAT mano, kad esminiai EŽTT sprendimo motyvacijos momentai prasideda nuo 179 paragrafo. O aš siūlyčiau pradėti EŽTT sprendimą skaityti nuo ankstesnio paragrafo, nei mums siūlo LAT 🙂

Taigi pradėkime nuo paragrafo, kur EŽTT (staigmena!) apžvelgia 2014 m. Konstitucinio Teismo sprendimo argumentus, skaitome nuo §63 EŽTT sprendime byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“:

63. Dėl partizanų vaidmens Konstitucinis Teismas pastebėjo:

<…>

„7.3. Taigi, atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, pažymėtina, kad kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri yra ginama apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Minėta, kad, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. <…>

Taigi, EŽTT sprendime Konstitucinio Teismo 2014 m. nutartis yra pažvelgta būtent tuo aspektu, kuriuo KT nutartimi remiasi Aukščiausiasis Teismas spalio 27 d. nutartyje. Skaitom toliau.

132. Vyriausybė pažymėjo, kad Lietuvos partizanai buvo lietuvių tautos atstovai. Judėjimas savo įgaliojimus įgijo iš pačios visuomenės; jis jungė įvairaus statuso žmones (inteligentų bendruomenės narius, valstiečius, mokytojus, buvusius karininkus ir pan.). Partizanai nereiškė jokių konkrečių politinių pažiūrų, išskyrus tai, kad turėtų būti atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir sovietai paliktų šalį. Jie vienijosi vedami nacionalistinių simbolių ir sugebėjo dešimtį metų priešintis sovietų represijoms sunkiausiomis sąlygomis, kadangi juos itin rėmė lietuvių tauta. Savo 2014 m. kovo 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo partizanų reikšmingumą visai nacionalinei grupei, t.y. lietuvių tautai (žr. 63 punktą pirmiau).

<…>

146. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vyriausybė padarė išvadą, kad pareiškėjo nuteisimas už genocidą pagrįstas bylai reikšmingu metu galiojusia tarptautine teise. Nors Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime nustatė, kad retroaktyvus persekiojimas už socialinių ar politinių grupių genocidą savaime yra neteisėtas, jis taip pat nurodė, kad tyčiniai veiksmai, kuriais buvo siekiama sunaikinti tam tikrą socialinę ar politinę grupę, sudarančią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, gali būti pripažįstami genocidu pagal visuotinai pripažįstamas tarptautinės teisės nuostatas, jei tokių grupių sunaikinimas turi įtakos visos saugomos grupės išlikimui. Pareiškėjas tyčia dalyvavo įgyvendinant sovietų politiką, kuria buvo siekiama sunaikinti Lietuvos partizanus, kurie sudarė reikšmingą lietuvių nacionalinės grupės dalį, todėl Konvencijos 7 straipsnis nebuvo pažeistas.

Kaip matote, Vyriausybė nuosekliai rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimu dėl partizanų reikšmingumo lietuvių tautos išlikimui. Ar tai skamba panašiai į LAT argumentus spalio 27 d. nutartyje? Taip, argumentai iš esmės tapatūs. Kitaip sakant, visa ta argumentacija, kurią Aukščiausiasis Teismas išdėstė atnaujintoje V. Vasiliausko byloje, ir kuria, atrodytų, būtų parėmęs V. Vasiliausko nuteisimą iš naujo, jei pastarasis nebūtų miręs, anaiptol nebuvo nežinoma EŽT Teismui bylos nagrinėjimo metu.

Tačiau gal būt EŽTT nenagrinėjo klausimo šiuo aspektu? Būtent tai galima išskaityti iš LAT pateiktų EŽTT sprendimo santraukų tiek 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje S. Drėlingo byloje, tiek ir šioje, spalio 27 d. nutartyje. Kad sužinotume, ar taip iš tiesų buvo, skaitome toliau, kur EŽTT ne apibendrina KT ar Vyriausybės pozicijas, o jas vertina. Tačiau EŽTT svarstymus pradėkime skaityti porą paragrafų anksčiau, nei mums siūlė LAT 🙂 Ne nuo §179, o nuo:

176. Toliau Teismas vertina Vyriausybės atsakovės teiginius, kad dėl savo ypatingo reikšmingumo Lietuvos partizanai buvo „dalis“ nacionalinės grupės, tai yra grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį. Šiuo požiūriu Teismas pastebi, kad 1953 m. nebuvo teisminį genocido apibrėžimo aiškinimą pateikiančios nė vieno tarptautinio tribunolo praktikos. Genocido konvencijos travaux préparatoires suteikia nedaug nuorodų, ką Konvencijos rengėjai turėjo omeny vartodami terminą „iš dalies“. Ankstyvieji Genocido konvencijos komentatoriai pabrėžė, kad terminas „iš dalies“ apima esmingumo reikalavimą (žr. 93 punktą pirmiau). Pati Genocido konvencija numato, kad šį nusikaltimą charakterizuoja „tikslas sunaikinti visiškai ar iš dalies <…> grupę kaip tokią“, esmingumo reikalavimą taip pat palaiko Rezoliucija 96 (I), pagal kurią „genocidas yra teisės į egzistavimą paneigimas ištisoms žmonių grupėms“. Atsižvelgdamas į tai, kad Genocido konvencijos tikslas yra nukreiptas į masinius nusikaltimus, TBTBJ paminėjo platų pripažinimą, kad tikslas sunaikinti turi būti nukreiptas bent jau į esmingą grupės dalį (žr. 98 punktą pirmiau). Genocido nusikaltimo sunkumą taip pat rodo griežtos būtinosios sąlygos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti – specialaus tikslo įrodymai ir įrodymai, kad buvo taikytasi sunaikinti visą grupę, ar esmingą jos dalį (žr. 106 punktą pirmiau). Taigi Teismas mano, kad galima pagrįstai teigti, jog 1953 m. buvo numatoma, kad terminas „iš dalies“ apėmė esmingumo reikalavimą.

Taigi, EŽTT apibendrina, kad siekis sunaikinti „iš dalies“ ir atitinkami veiksmai 1953 m., kuomet V. Vasiliauskas dalyvavo antipartizaninėje operacijoje, gali būti pripažinti genocidu tik tokiu atveju, kai ta dalis yra „esminga“ (angl. „substantial“) skaitine prasme. Ir akivaizdu, kad tiek Konstituciniam Teismui, tiek Vyriausybės atstovams buvo suprantama, kad ginkluotasis antisovietinis pogrindis tokios „esmingos“ tautos dalies nesudarė. (Šitai buvo visiškai aišku ir EŽTT Didžiosios Kolegijos daugumai.) Taigi, kadangi niekas nemanė, kad partizanai sudarė „esmingą“ tautos dalį nes buvo didžioji tautos dalis, ir buvo išvystytas argumentas, kad partizanai buvo „esminga lietuvių tautos dalis“ ne tiek dėl pogrupio dydžio, kiek dėl ypatingo reikšmingumo grupės – tautos išlikimui.

Ar EŽTT ką nors pasakė šiuo platesnio „iš dalies“ aiškinimo klausimu? Žinoma. Skaitome toliau (ir – vis dar tą EŽTT sprendimo dalį, į kurią nėra nuorodų LAT spalio 27 d. sprendime!):

177. Tai nurodęs, Teismas, žinoma, pripažįsta, kad genocido nusikaltimas buvo vėliau plėtojamas tarptautinėje teisminėje praktikoje. Pusei amžiaus prabėgus po įvykių, už kuriuos buvo nuteistas pareiškėjas, atsirado formuluotės „iš dalies“ teisminio aiškinimo gairės, kai bylos dėl genocido buvo nagrinėjamos TBTBJ, TBTR ir TTT. Konkrečiai, kaip matyti iš 97-108 punktuose nurodytos teisminės praktikos, tyčinis saugomos grupės „išskirtinės“ dalies naikinimas gali būti laikomas visos saugomos grupės genocidu, jei toji „išskirtinė“ dalis buvo esminga dėl labai didelio jos narių skaičiaus. Be to, greta kiekybinio grupės dalies, į kurią kėsinamasi, dydžio, teisminis išaiškinimas patvirtino, kad jos „reikšmingumas“ saugomoje grupėje taip pat gali būti naudingas požymis vertinimui. Kad ir kaip būtų, šis formuluotės „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti pareiškėjo numatomas byloje reikšmingu metu.

Štai čia, mano galva, yra viso EŽTT sprendimo vinis. Kuri nefigūruoja niekur LAT pateiktose EŽTT sprendimo santraukose. EŽTT sako, kad Vyriausybės atstovų ir Konstitucinio Teismo išvystyta argumentacija tiesiog nebuvo numatoma pareiškėjo byloje reikšmingu metu**. Ta konstrukcija „nebuvo numatoma“ gali atrodyti nereikšminga, tačiau ji yra vienas iš dviejų kertinių Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio pamatinių akmenų.

Aiškindamasis, ar konkretus asmuo buvo nuteistas nepažeidžiant EŽTK 7 straipsnio EŽTT siekia nustatyti du esminius dalykus.

Pirma, yra aiškinamasi, ar teisės norma, pagal kurią asmuo buvo nuteistas, buvo prieinama tuo metu, kai nuteistasis vykdė tariamai nusikalstamas veikas. Ar tuo metu buvo įstatymas, pagal kurį asmuo nuteistas? Ar tas įstatymas buvo tinkamai paskelbtas? Kitaip sakant, ar nuteistasis žinojo arba turėjo galimybes sužinoti jo veiksmus draudusią įstatymo nuostatą? V. Vasiliausko byloje EŽTT konstatavo, kad įstatymas – 1948 m. Genocido konvencija – buvo prieinama pareiškėjui. Taigi, problemos dėl įstatymo prieinamumo nebuvo.

Antra, yra aiškinamasi, ar tos teisės normos, pagal kurią asmuo buvo nuteistas, pritaikymas konkretiems asmens veiksmams buvo numatomas. Pvz., jei šiandien gydytojas būtų nuteistas pagal straipsnį „nužudymas“ už nelegalų abortą, toks įstatymo pritaikymas nebūtų numatomas… (Plačiau apie įstatymo prieinamumo ir jo pritaikymo numatomumo kriterijus galite pasiskaityti šiame mano straipsnyje).

Taigi, EŽTT nutarties § 177 konstatuoja, kad Konstitucinio Teismo pasiūlytas ir, kaip matėme, Vyriausybės atstovų panaudotas būdas įrodyti, kad V. Vasiliauskas, dalyvaudamas antipartizaninėje operacijoje, įvykdė genocido nusikaltimą, nebuvo prieinamas byloje aktualiu metu. Taigi, net jei V. Vasiliauskas būtų nedviprasmiškai nuteistas už partizanų, kaip esmingos, nes tautos išlikimui reikšmingos, tautos dalies, naikinimą, pasak EŽTT, Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas vis tiek būtų nustatytas. Nes tokia Genocido konvencijos sąvokos „iš dalies“ interpretacija nebuvo prieinama 1953 m.

Jei iki šiol dar nebuvo aišku, kodėl LAT necitavo ir nepateikė nuorodų į EŽTT sprendimo § 176-177, tikiuosi dabar jau yra aišku. Šie paragrafai sugriauna argumentaciją tiek KT 2014 m. nutarties, tiek ir LAT 2016 m. nutarčių Drėlingo ir Vasiliausko bylose.

Na, ir pagaliau prieiname tą EŽTT sprendimo dalį, kurią, apkarpytą, jau referavo ir LAT.

181. <…> prokurorai neturėjo teisės retroaktyviai kaltinti, o vidaus teismai – retroaktyviai nuteisti pareiškėjo už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą <…> Be to, net jei vėlesnis tarptautinių teismų termino „iš dalies“ išaiškinimas būtų buvęs numatomas 1953 m., nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuotuose faktuose nebuvo įtikinamų išvadų, pagal kurias Teismas galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, kitaip tariant, dalį grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį. Todėl Teismas nėra įsitikinęs, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės grupės genocidas.

Taigi, matome, kad čia toliau nagrinėjama KT ir Vyriausybės atstovų argumentacija dėl partizanų naikinimo kaip tautos naikinimo „iš dalies“. EŽTT sako: ta interpretacija nebuvo numatoma 1953 m., bet net jei ji būtų buvusi numatoma, iš Lietuvos teismų sprendimų nebuvo aišku, kodėl jie nusprendė, kad partizanai sudarė tokią reikšmingą tautos dalį, kad jų naikinimas kvalifikuotinas kaip tautos naikinimas / genocidas.

Būtent į šį argumentą, ignoruodamas pirmąją sakinio, kuriame jis yra, dalį, visą dėmesį sutelkė vienas iš EŽTT atskirųjų nuomonių Vasiliausko byloje rašytojų, Egidijus Kūris. Ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas uoliai ėmėsi tą buvusių sprendimų argumentacijos spragą taisyti. Užtaisė 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje, nuduodamas, kad tai ir buvo vienintelis EŽTT argumentas. Spalio 27 d. nutartyje jau užsiminė ir apie kitus argumentus, neskaitant to esminio, susijusio su sąvokos „iš dalies“ aiškinimo prieinamumu 1953 m., kurį ką tik aptarėme. Visus tolimesnius EŽTT argumentus LAT interpretavo kaip aspektus §181 esančio argumento, nors kaip tuoj pamatysime, jie kur kas natūraliau atrodo kaip išplėtojimas §177 esančio argumento dėl sampratos „iš dalies“ aiškinimo neprieinamumo 1953 m. Skaitome EŽTT sprendimą toliau.

182. Be to, Teismas pažymi, kad 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnis reikalauja, kad kaltininkas veiktų su tikslu visiškai ar iš dalies sunaikinti saugomą grupę. Pareiškėjas bylai reikšmingu metu mini veiksmus nukreiptus prieš „banditus“, „nacionalistinį pogrindį“ arba „nacionalistines gaujas“ (žr. 18 ir 19 punktus pirmiau). Be to, siekiai išsakyti MGB susirinkimuose 1953 m., buvo nukreipti prieš būtent šias grupes. Teismo požiūriu, net jei MGB naikinimo politika apėmė „tuos, kurie padeda jiems ir jų ryšininkus“, esminis šios platesnės „lietuvių nacionalistų“ grupės tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę (šiuo klausimu, žr. 13, 44 ir 67 punktus pirmiau). Iš tiesų, kaip pažymėjo prokuroras, ir kaip patvirtino apeliacinis ir kasacinis teismai, Lietuvos partizanai kovojo prieš sovietų okupaciją ir už Lietuvos valstybės nepriklausomybę (žr. 29, 39, 40 ir 44 punktus pirmiau). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas mano, kad šis pareiškėjo argumentas nėra nesvarus, būtent, kad jo veiksmai, ir MGB veiksmai buvo nukreipti naikinti partizanus kaip atskirą ir aiškiai identifikuojamą grupę, kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai.

Tai, kad MGB ir Vasiliausko veiksmai buvo nukreipti „naikinti“ partizanus kaip atskirą ir aiškiai identifikuojamą grupę, rodo į savarankišką šių veiksmų tikslą, nesusijusį su genocidui reikalingu įrodyti siekiu sunaikinti „grupę, kaip tokią“ visą ar iš dalies. Būtent ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai jungia partizanus, kaip grupę, o ne jų priklausomybė kitoms, nacionalinei ar etninei, grupėms. Eidamas kovoti su partizanais – aiškiai identifikuojama ginkluota grupe – lietuvis V. Vasiliauskas niekaip negalėjo numatyti, kad gali būti apkaltintas nacionalinės grupės – lietuvių tautos – genocidu. Taigi, $182 sąsaja su §177 akivaizdi.

183. Teismas taip pat pastebi, kad pagal Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalį, sutarties sąvokoms turi būti suteikiama įprasta reikšmė. Šiuo požiūriu vadovaujantis nėra savaime suprantama, kad įprastos terminų „nacionalinė“ ar „etninė“ reikšmės Genocido konvencijoje gali būti praplečiamos, kad apimtų partizanus. Taigi, Teismas mano, kad vidaus teismų išvada, kad aukos pateko į genocido nusikaltimo apibrėžimą kaip dalis saugomos grupės, buvo išaiškinimas pagal analogiją pareiškėjo nenaudai, dėl ko jo nuteisimas nebuvo numatomas <…>.

Šis paragrafas nuoroda į tarptautinę sutartį iliustruoja tai, kad įstatymų sąvokos turi būti aiškios ir nedviprasmiškos, ir būtent taip turi būti skaitomos. Jų negalima aiškinti pagal analogiją, o tik taip, 1953 m. kontekste, buvo galima suvokti partizanų prilyginimą nacionalinei ar etninei grupei ar jos esmingai daliai. Čia ir vėl matome nuorodą į EŽTK 7 straipsnio numatomumo reikalavimą – baudžiamojo įstatymo pritaikymas pagal analogiją nebuvo numatomas (ir iš esmės negali būti numatomas).

Šis EŽTT argumentas yra paminėtas LAT spalio 27 d. nutartyje, ir susietas su argumentu dėl nepakankamo partizanų reikšmingumo pagrindimo Lietuvos teismų sprendimuose (žr. LAT nutarties § 24). Tačiau šis argumentas yra akivaizdžiai susijęs ne su kokiais nors argumentavimo trūkumais, o su EŽTT sprendimo § 176-177 išsakyta pozicija, kad samprata „iš dalies“, kaip ji pradėta interpretuoti pastaruoju metu, nebuvo prieinama 1953 m.

EŽTT sprendimo § 184 nekalba apie V. Vasiliausko nuteisimo numatomumą, tačiau pažymi, kaip labai Lietuvos teisinė sistema stengėsi V. Vasiliauską ir kitus MGB pareigūnus nuteisti, kaip šito siekiant buvo kaitaliojami įstatymai, vis sunkinant teisiamųjų padėtį.

185. Atsižvelgdamas į TTT sprendimą byloje Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją, Teismas mano, kad genocido sunkumą taip pat rodo griežtos būtinosios sąlygos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Šios būtinosios sąlygos – specialaus tikslo įrodymai ir įrodymai, kad buvo taikytasi sunaikinti visą grupę, ar esmingą jos dalį – apsaugo nuo pavojaus, kad apkaltinamieji nuosprendžiai už šį nusikaltimą nebūtų priimami lengvabūdiškai (žr. 112 punktą pirmiau). Apžvelgęs Lietuvos teismų argumentaciją šioje byloje, Teismas nėra įtikintas, kad pareiškėjo nuteisimas už genocido nusikaltimą gali būti laikomas atitinkančiu šio nusikaltimo esmę, kaip ji apibūdinta tarptautinėje teisėje byloje reikšmingu metu, ir todėl galėjo būti jo pagrįstai numatytas 1953 metais.

Čia EŽTT primena, kad genocido nusikaltimas yra ypatingo sunkumo nusikaltimas; atitinkamai, ir jo įrodymui keliami labai aukšti reikalavimai. Ir EŽTT konstatuoja, kad Lietuvos teismų spendimai šių aukštų įrodymų standartų neatitiko.

Ir galiausiai EŽTT apibendrina:

186. Atsižvelgiant tai, kad išdėstyta, Teismas mano, kad pareiškėjo nuteisimas už genocidą negalėjo būti numatytas partizanų nužudymo metu.

O LAT, atnaujinusi šią bylą, spalio 27 d. nutartimi apibendrino priešingai:

24. <…> Tačiau EŽTT Didžiosios kolegijos teiginiai dėl ryšio tarp sąvokų „nacionalinė grupė“ ir „Lietuvos partizanai“ pateikta nuomonės forma ir nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų ir keisti Lietuvos teismų praktiką šiuo klausimu. Plenarinė sesija patvirtina, kad Lietuvos teismų praktikoje susiformavusi teisinio vertinimo nuostata, pagal kurią Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis, nepaisant EŽTT sprendime išsakytų abejonių, išlieka aktuali ir ja toliau vadovaujamasi teisiškai vertinant sovietinio okupacinio režimo represinių struktūrų veiklą, nukreiptą prieš pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvius vertinamu laikotarpiu.

Kada nors, kai išmirs tiesiogiai nuo sovietų represijų nukentėjusiųjų karta, kai baigsis (ar nublės) Ukrainos ir Rusijos konfliktas, kai sovietų represijos ir „genocidas“ nustos būti tautą vienijančiu naratyvu, kai šiandieninius LAT teisėjus pakeis šiandieniniai teisės studentai, į 2016 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose pateiktas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo interpretacijas bus žiūrima kaip į chrestomatinį bandymo išsisukti nuo tiesioginės teksto reikšmės pasekmių atvejį. Į didelę dalį Lietuvoje priimtų teismų sprendimų dėl sovietinio genocido bus žiūrima kaip į apverktiną teisingumo sistemos politizavimą. Rodydami, kaip Lietuvos teisėjai savo nutartyse, o ne prokurorai kaltinimo akte, įrodinėjo ir argumentavo, kodėl asmuo yra kaltas dėl genocido, profesoriai aiškins studentams, kodėl baudžiamasis procesas turėtų būti grindžiamas rungimosi tarp kaltinimo ir gynybos principu, kuriame teismas tėra nešališkas arbitras.

O kol kas turime tai, ką turime. V. Vasiliausko bylos istorija turėtų mums priminti, kad teisingumo sistema, kaip nešališkas arbitras, yra gražus siekinys, išaukštinta abstrakcija, tačiau gyvenime ji panaši į obuolį, kuris ir kybo ne itin aukštai, ir ne itin toli rieda nuo obels – visuomenės. Kad net ir demokratinių šalių teisinės sistemos gali būti nelaisvos nuo politinių povandeninių srovių. Kad istorinės nuoskaudos gali turėti stingdantį efektą teisingumo sistemai.

Išnašos

* Sudėtinga prognozuoti, nes viena vertus, vienintelė logiška išvada, sekant šia nutartimi, būtų nuteisimas iš naujo, tačiau nuteisus EŽTT praktiškai išteisintą asmenį iš naujo Lietuvai tikrai nepavyktų įrodyti EŽTT sprendimų vykdymą prižiūrinčiam ministrų komitetui, kad Lietuva tinkamai atkūrė teisingumą šioje byloje (pritaikė tinkamas individualiąsias priemones), – kas reikštų, kad Vasiliausko byla, greta Pakso, liktų Lietuvos nevykdomų bylų sąraše.

** Galima kelti klausimą, o ar V. Vasiliausko veiksmus tiktų laikyti genocidu pagal tą vėlesnę tarptautinių teismų – Tarptautinio Baudžiamojo Teismo ir Tarptautinio Baudžiamojo Tribunolo Buvusiai Jugoslavijai – išvystytą genocido sampratą. Šį klausimą esu detaliai apžvelgęs atskirame straipsnyje Ar Tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažintų S. Drėlingą vykdžius genocidą?. Trumpas atsakymas į tą klausimą būtų „ne, nieko panašaus“.