Bylos VIII. Sovietų Lietuvos teismo nuosprendis A. Ramanauskui (Vanagui) – ir ką jis reiškia šiandien

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Adolfas Ramanauskas „Vanagas“
Adolfas Ramanauskas „Vanagas“
Lietuvos Apeliacinis Teismas vieną po kito skelbia nutartis dėl Kauno apygardos teismo nuosprendžių plačioje A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo, kankinimo ir egzekucijos byloje (ji išskaidyta į keletą bylų pagal teisiamuosius, iki šiol yra paskelbti nuosprendžiai Stanislovui Drėlingui (žr. Faktai.lt straipsnį apie Drėlingo bylą, nuosprendis įsiteisėjęs) ir dar neįsiteisėjęs nuosprendis Ilja Vorobjovui (žr. Faktai.lt straipsnį apie nuosprendį).

Abiejose bylose buvę KGB pareigūnai, dalyvavę A. Ramanausko (Vanago) sulaikymo operacijoje yra kaltinami genocidu – dalyvavimu sunaikinant A. Ramanauską ir represuojant jo žmoną B. Mažeikaitę kaip „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės – partizanų – narius.

Šiaip argumentacija šiose bylose, kiek ji liečia Apeliacinį Teismą, beveik analogiška argumentacijai, naudotai V. Vasiliausko antrojoje byloje (V. Vasiliauskas buvo nuteistas dėl genocido pakartotinai už dalyvavimą vieno partizano suėmimo operacijoje, taigi, ir situacija labai panaši). Vienintelis didesnis skirtumas – kad Ramanausko atveju veiksmas vyko jau pasibaigus partizaniniam pasipriešinimui (1956 m.), tad Apeliacinis Teismas turėjo papildomai argumentuoti, kodėl veiksmus, vykusius po partizaninio karo, vis dar traktuoja kaip veiksmus, vykusius pasipriešinimo metu – tarsi jie galėjo turėti įtakos lietuvių tautos išlikimui (ką jis daro ne itin „grabiai“, IMHO).

Ak tiesa, skirtingai nei V. Vasiliausko byloje, teismams šiuo atveju dar reikėjo įsitikinti, kad kaltinamieji žinojo, ką tiksliai seka, nes KGB operatyvininkams visai nebūtinai būdavo suteikiama tiksli informacija apie sekimo objektą (taigi, jie ne visuomet žinodavo, kad, pvz., seka ne recidyvistą, o ginkluoto pasipriešinimo sovietų valdžiai dalyvį). Antraip nebūtų galima „prilipdyti“ kaltinamiesiems „tiesioginės tyčios“, kuri yra būtina genocido nusikaltimo sudedamoji dalis.

S. Drėlingo atveju, deja, neradau informacijos Apeliacinio teismo nutartyje apie tai, kad kaltinamasis būtų žinojęs, ką seka. I. Vorobjovo atveju – taip pat.

Apie antrąją V. Vasiliausko bylą jau esu rašęs prieš metus straipsnyje „Bylos VI. Antroji V. Vasiliausko byla“. Taigi, iš esmės naujai aprašyti Drėlingo ir Vorobjovo bylų nėra prasmės. Prie progos vieną jų įdėsiu į šio tinklaraščio „genocido bylų“ skirsnį.

Tačiau ne per seniausiai iš archyvo gavau nuosprendį A. Ramanauskui, kurį 1957 m. paskelbė sovietinės Lietuvos aukščiausiasis teismas. Apie A. Ramanausko nuteisimą nuolat blanketiškai rašoma kaip apie represinį (dažnai – ir genocido) aktą, tačiau vargu ar daug kas, neskaitant istorikų ir dalyvaujančiųjų A. Ramanausko byloje asmenų (advokatų, prokurorų, teisėjų) yra ją skaitęs.

Taigi, siūlau su nuosprendžiu susipažinti. Mano galva, yra keletas įdomių jo aspektų.

  1. Nuosprendžio preambulėje yra išsakoma kaip ir oficiali sovietinė partizaninio pasipriešinimo vertinimo versija – kad tai buvo iš dalies vokiečių inspiruotas ir remtas judėjimas, kad jis palaikė ryšius su užsienio šalių žvalgybomis, kad jo tikslas buvo sovietinės valdžios nuvertimas. Faktas, kad nuosprendyje yra rezoliucija „slaptai“, be kita ko reiškia, kad tai nebuvo viešai propagandai skirta partizaninio pasipriešinimo aprašymo versija. Visgi mano supratimu šios oficialioji vidinė ir propagandinė versijos nelabai tesiskyrė. Gal propagandinėje buvo labiau pabrėžiamas „banditų“ smurto sporadiškas pobūdis? Čia gi jų veikla aiškiai siejama su politiniais tikslais.

  2. Nuosprendyje yra įvardijamos konkrečios veikos, už kurias nuteisiamas A. Ramanauskas. Kaip jau esu įvardijęs daug kur kitur šiame tinklaraštyje, sovietinės antipartizaninės priemonės, įskaitant ir pasipriešinimo dalyvių baudžiamąjį persekiojimą, savaime negali būti laikomos neteisėtomis (skirtingai nuo, sakykime, neteisminių egzekucijų, trėmimų, suimtųjų kankinimų ir pan.). Bet kokia okupacinė valdžia anuo metu, suėmusi bet kokio ginkluoto pasipriešinimo dalyvį, būtų jį teisusi ir nuteisusi, jei būtų nustatyti tokie faktai, kokie buvo nustatyti A. Ramanausko bylos atveju.

  3. Įdomu tai, ką A. Ramanauskas pripažino, ir dėl ko kaltas neprisipažino. Neprisipažino jis kaltu dėl klubo sprogdinimo (nors nuosprendyje jis tiesiogiai nebuvo susietas su klubo sprogdinimu – į klubą buvo įmesta mina, žuvo daug niekuo dėtų žmonių). Jei gerai suprantu, faktiškai tai reiškia, jog A. Ramanauskas pripažino daugelį kitų jam mestų kaltinimų, nors juos interpretavo kitaip, nei sovietų valdžia (nepripažindamas savo veiksmų, nukreiptų prieš sovietų valdžią ir jos rėmėjus, neteisėtumo).

  4. Be kita ko, nuosprendyje yra minimos „Baltramiejaus naktys“, – esą Ramanauskas dalyvavo organizuojant tokias akcijas:

RAMANAUSKAS ne kartą organizavo gaujų dalyvių sueigas kur
svarstė teroristinės – diversinės veiklos klausimus. Be to, pats 
dalyvaudavo vadinamuose vadeivų pasitarimuose, taip 1946 m. įvy-
kusiame Žaliamiško miške pasitarime buvo nutarta pravedinėti
taip vadinamas "Varfalamiejaus naktis", tai yra, kad visos gau-
jos turėjo vykdyti teroristinę- diversinę veiklą daugelyje vie-
tų vienu metu. 

Tarptautinės teisės prasme šios masinės egzekucijos negalėjo iš principo būti teisėtos, – tai patvirtino ir, pvz., EŽTT nagrinėtoje byloje Kononov prieš Latviją. Plačiau apie vieną tokių akcijų galima pasiskaityti šiame Juozo Starkausko straipsnyje. Starkauskas žinoma laikosi linijos, kad tokios akcijos buvo visiškai pateisinamos: „Per tas vadinamąsias „Baltramiejaus naktis“ įvykdyti mirties nuosprendžiai nebuvo momentinio pasikarščiavimo padarinys, o nuodugniai apsvarstyto, įrodymais pagrįsto sprendimo išdava. Tai buvo baisūs sprendimai, bet tokia karo logika – arba tu priešą, arba jis tave sunaikins; kitokios išeities nėra.“ Bet kuriuo atveju, remiantis net ir tokia logika, reikėtų sutikti, kad priešas, suėmęs ir nuteisęs mirties bausme tokių akcijų vieną iš organizatorių, taip pat elgėsi pateisinamai. Kaip žinia, viena iš okupacinės kariuomenės paskirčių yra saugoti civilius gyventojus. Suimdami ir represuodami partizanus sovietai darė taip pat ir tai. Todėl tų, kurie dalyvavo antipartizaninėse operacijose, ir kurie kaltinami šiandien vien tik tuo, nuteisimas neatrodo pagrįstas.

Žinoma, kaip ir A. Ramanausko atveju, visai kita kalba yra apie nežmonišką elgesį su kai kuriais suimtais partizanais. Drėlingo byloje yra duomenų, kad tų siaubingų sužalojimų, kuriuos apie A. Ramanauską užfiksavo ligoninėje neužilgo po jo suėjimo, jis pats sau negalėjo padaryti (tokia buvo „oficiali“ versija). Tokie kankinimai jokiais pagrindais negali būti pateisinami, jie, A. Ramanausko atveju, ir sudaro tikrąjį nusikaltimo žmoniškumui turinį. Deja, tų kankinimų autorių nepavyko nustatyti, ir labai labai abejotina, ar tai galėjo būti tie eiliniai, šiandien teisiami, KGBistai, dalyvavę suėmimo operacijoje. Taip pat, kaip matyti iš istorinių šaltinių, tai buvo labiau siaubingas išskirtinis atvejis, nei taisyklė.

Kiek žinau, laukti, kol paaiškės, kaip abejotiną Lietuvos teismų praktiką pripažinti kaltais genocidu antipartizaninių priemonių vykdytojus vertina Europos Žmogaus Teisių Teismas, liko visai nedaug. Jau rudenį EŽTT didžioji kolegija turėtų skelbti sprendimą byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą. Bet tai – jau nukrypimas nuo mūsų temos.

Taigi, žemiau pateikiu LTSR aukščiausiojo teismo nuosprendį A. Ramanauskui. Tikiuosi kam nors ši medžiaga bus naudinga. Dokumento šaltinis – LYA, F. K-1, ap. 58, b. 44618/3, sekamoji byla T1. Kalba netaisyta. Yra ir geresnė nuosprendžio kopija berods 7t. 172-180 lapuose; deja, peržiūrėdamas mikrofilmus pirma radau (ir kopijavau) mažiau ryškią versiją.

=========
[b.l. 87]

Slaptai

Nuorašas.

Baudž. Byl. Nr. 63-a 1957 m.

N U O S P R E N D I S
LIETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS VARDU

1957 m. rugsėjo mėn. 24-25 d.
LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ TEISMINĖ KOLEGIJA
    Pirmininkaujant Deksniui, 
    Dalyv. L. tarėjams: Olševskiui ir Vaškeliui,
    Prokurorui Galinaičiui, 
    Advokatui Zaleckiui, 
    Sekretoriaujant Mačiulaitytei, 
uždarame teismo posėdyje, Vilniuje, išžiūrėjo baudžiamąją bylą
RAMANAUSKO Adolfo, Liudviko s., gimusio 1918 m. JAV Nev-Bretain
mieste, lietuvio, TSRS piliečio, nepartinio, kilusio iš viduti-
nių valstiečių, baigusio aukštąjį mokslą, iki suėmimo dienos
gyvenusio nelegalioje padėtyje po svetima pavarde.
    Kaltinamo pagal RTFSR BK 55-1"a", 58-8, 58-10 str.str. 1 d. ir
72 str. 1 d., ir 58-11 str.
    Teismas, apklausęs teisiamąjį RAMANAUSKĄ ir liudytojus, iš-
žiūrėjęs parengtinio ir teisminio tardymo medžiagą
        n u s t a t ė :
    1944 metų rudenį išvaduotuose nuo vokiečių okupacinės kariuo-
menės Lietuvos rajonuose pradėjo veikti ginkluotos nacio-
nalistų gaujos. Ginkluotų nacionalistinių gaujų branduolį
sudarė įvairūs asmenys bendradarbiavę su vokiečių okupacine
valdžia, tarnavę jos policijoje, kariuomenėje ir baudžiamuosio-
se būriuose. Prie šio branduolio vėliau pritapo buožiniai ele-
mentai ir vengiantieji tarnybos Tarybinėje armijoje asmenys.
Ginkluotos gaujos pasistatė sau uždavinį vesti ginkluotą kovą
prieš Tarybų valdžią Lietuvoje. 

=========
[b.l. 88]

         -2-

    Ginkluoti žlungančios vokiečių fašistinės kariuomenės vado-
vybės paliktais ginklais ir vadovaujant vokiečių diversinėse
bei šnipų mokyklose apmokytiems, o vėliau permestiems nelegaliai
į TSRS teritoriją vadeivoms, nacionalistinių gaujų dalyviai iš-
vystė plačią ir aktyvią kovą prieš Tarybų valdžią: žudė tarybi-
nį partinį aktyvą ir mažažemius valstiečius, užpuldinėjo ir de-
gino jų sodybas, bei valsčių centrus, gadino ryšio priemones,
sprogdino tiltus, sunkvežimius, lengvasias mašinas ir klubus.
    Be to, gaujų dalyviai vedė plačią antitarybinę propagandą,
leido nelegalius pogrindžio laikraščius ir proklamacijas.
    Proklamacijose be kitos antitarybinės propagandos ypatingas
dėmesys buvo skiriamas gasdinimui susidorojimu asmenims, remian-
tiems Tarybinę santvarką.
    Ypatingai aktyvią kovą nacionalistinių gaujų dalyviai iš-
vystė prieš žemės ūkio kolektyvizaciją Lietuvoje. Žudė kolūkių
organizavimo iniciatorius, kolūkių pirmininkus, padeginėjo kol-
ūkių valdybių pastatus, grobė ir naikino kolūkių turtą, tikslu
sukliudyti sėkmingą kolektyvizacijos eigą. 
    Ginkluotųjų gaujų vadeivos ypatingą dėmesį skyrė nacionalis-
tinio pogrindžio suvienijimui ir sustiprinimui, ir turėjo užmez-
gę ryšius su imperialistinių valstybių žvalgybų agentais, ku-
riems teikė visokeriopą paramą žvalgybos informacijos apie 
liaudies ūkį ir karinę galią, rinkimo.
    Teisiamasis RAMANAUSKAS Adolfas buvo vienas iš aktyvių nacio-
nalistinio pogrindžio dalyvių ir vadeivų.
    Teisiamasis RAMANAUSKAS 1941 m., prasidėjus Didžiajam Tėvy-
nės karui ir vokiečiams okupavus Lietuvos TSR teritoriją, dvi
savaites buvo ginkluotos "apsaugos" kuopos vadu Druskininkų
mieste.

=========
[b.l. 89]

         -3-
         
    1945 m. balandžio 28 d. RAMANAUSKAS įstojo į ginkluotą na-
cionalistinę gaują, kuri vedė ginkluotą kovą prieš Tarybų val-
džią. Iš karto pradėjo vadovauti būriui, vėliau kuopai, po to
"Merkio" rinktinei, "Dainavos" apygardai, "Pietų" Lietuvos
sričiai ir nuo 1949 m. rudens taip vadinamoms "gynybos pajėgoms".
    Būdamas ginkluotoje nacionalistinėje gaujoje teisiamasis
RAMANAUSKAS įvykdė visą eilę sunkių nusikaltimų.
    1945 m. liepos mėn. vadovaujant RAMANAUSKUI buvo suruoštos
pasalos ir sučiupti šeši Alovės valsčiaus liaudies gynėjai. 
Sučiuptiems liaudies gynėjams RAMANAUSKAS organizavo gaujos
"karo lauko teismą", juos buvo nuspręsta sušaudyti, gynėjus su-
šaudė gaujos dalyviai pavadūs RAMANAUSKUI.
    1945 m. vasarą grupė gaujos dalyvių RAMANAUSKUI vadovau-
jant, viename kaime išvaikė valstiečių susirinkimą, išsivedė ir
nužudė apylinkės pirmininką (pavardė nenustatyta). RAMANAUSKAS
išstojo prieš valstiečius su antitarybine kalba.
    1945 m. rudenį RAMANAUSKAS kartu su kitais gaujos dalyviais
surošė pasalas Sabartonių miške. Sučiupo važiuojantį Merkinės
kooperatyvo pirmininką Nikolskį, kurį pats asmeniškai tardė, o
vėliau kiti gaujos dalyviai Nikolskį nužudė. 
    1945 m. gruodžio 14 d. grupė gaujos dalyvių kartu su RAMA-
NAUSKU Varėnos rajone, Šilo miške užpuolė Merkinės liaudies gynė-
jus, susišaudymo pasėkoje buvo užmuštas liaudies gynėjas Gasnic-
kas. 
    1945 m. gruodžio mėn. 15 d. nacionalistinės gaujos dalyviai 
vadovaujant RAMANAUSKUI užpuolė Merkinės miestelį. Buvo užmuštas
liaudies gynėjas Brinza Vytautas ir sudegintas valsčiaus Vykdomojo
Komiteto pastatas.
    Be to, RAMANAUSKAS su kitais gaujos dalyviais isiveržė į ryšių
kontorą, kur sunaikino telefono aparatūrą. Kiti gaujos dalyviai

=========
[b.l. 90]

         -4-

mėgino paleisti suimtuosius, bet tai jiems sutrukdė atvykęs
pastiprinimas. Pasitraukdami išsinešė dvi rašomasias mašinėles 
ir įvairių ginklų. 
    Teisiamasis RAMANAUSKAS naudojosi slapyvardžiu "Vanagas". 
    1947 m. vasarą RAMANAUSKAS su kitais gaujos dalyviais Šilų
miške sučiupo nežinomą vyriškį, kurį įtarė turint ryšį su vals-
tybės saugumo organais, dėl ko pastarasis buvo nužudytas.
    Tikslu palaikyti drausmę gaujų dalyvių tarpe, RAMANAUSKAS
organizavo taip vadinamą "karo lauko teismą", kur RAMANAUSKUI
dalyvaujant buvo nuteistas sušaudyti vienas gaujos dalyvis, 
įtariant jį, kad jis palaiko ryšius su valstybės saugumo orga-
nais.
    Tokiu pat būdu buvo sušaudytas vienas gaujos dalyvis ir 
1949 m. 
    1949 m. rudenį RAMANAUSKAS suorganizavo karo lauko teis-
mą" ir dalyvavo mirties nuosprendžio išnešime Pranavičiūtei
Marytei, įtariant ją palaikant ryšį su valstybės saugumo orga-
nais. Pranavičiūtė buvo pakarta. RAMANAUSKAS gi išsiuntinėjo
ginkluoto pogrindžio vadeivoms informaciją apie tariamą "pro-
vokatoriaus" Pranevičiūtės veiklą. 
    Be to, RAMANAUSKAS dalyvavo eilėje susišaudymų su čekisti-
nėmis – karinėmis grupėmis.
    RAMANAUSKAS neapsiribojo vien asmenišku dalyvavimu tero-
ristinių aktų vykdyme. Jis, kaip gaujos vadeiva visaip skatino
jam pavaldžių gaujų teroristinę ir diversinę veiklą. Siuntinėda-
vo gaujoms įvairius raštus ir įsakymus, kuriuose reikalavo
žudyti partinį tarybinį aktyvą, liaudies gynėjus ir pareigūnus,
sudaryti tokių asmenų sąrašus ir suruošti jiems "karo lauko 
teismus".

=========
[b.l. 91]

         -5-

Tai matyti iš jo raštiškų nurodymų, duotų 1946 m. lapkričio 1 d.
ir 1946 m. lapkričio 12 d. (priedėlis 1 tomas b.l.14-15).
    RAMANAUSKAS ne kartą organizavo gaujų dalyvių sueigas kur
svarstė teroristinės- diversinės veiklos klausimus. Be to, pats 
dalyvaudavo vadinamuose vadeivų pasitarimuose, taip 1946 m. įvy-
kusiame Žaliamiško miške pasitarime buvo nutarta pravedinėti
taip vadinamas "Varfalamiejaus naktis", tai yra, kad visos gau-
jos turėjo vykdyti teroristinę- diversinę veiklą daugelyje vie-
tų vienu metu. 
    Teisiamasis RAMANAUSKAS gaujų dalyviams, rėmėjams ir ryši-
ninkams buvo įvedęs įvairius "paskatinimus".
    Taip 1946 m. gruodžio mėn. 13 d. rašte adresuotame gaujos
dalyviams: "Kalviui" ir "Eglei" pareiškė "pagyrimą" už nužudy-
mą milicijos įgaliotinio Gapančiuko Vladimiro. 
    Savo 1946 m. sausio 1 d. įsakyme pareiškė visą eilę pagyri-
mų gaujos dalyviams už tarybinių pareigūnų nužudymą (priedėlis 
2 tomas b.l. 7).
    1950 m. birželio 15 d. išdavė "pažymėjimus" gaujos rėmė-
jams: "Parašiutininkui" ir "Desantui" už tarybinės valdžios atsto-
vo nužudymą (priedėlis 5 tomas b.l. 30-31).
    Visų šių priemonių išdavoje RAMANAUSKUI pavaldūs gaujų daly-
viai išvystė plačią teroristinę- diversinę veiklą, žudė tary-
binius piliečius, sprogdino mašinas, klubus, naikino ryšio prie-
mones, užpuldinėjo įstaigas ir piliečius, plėšė jų turtą.
    Vien tik RAMANAUSKUI persiųstose ataskaitose iš jam pa-
valdžių gaujų nurodyta apie tai, kad gaujos dalyviai įvairiu 
laiku nužudė apie 500 tarybinių piliečių, o bendrai kaip maty-
ti iš parijungtų prie bylos dokumentų, Pietų Lietuvoje kur vei-
kė jam pavaldžios gaujos buvo nužudyta apie 8000 tarybinių pi-
liečių - suaugusių ir vaikų. 

=========
[b.l. 92]

         -6-
         
    Šalia bendrų nurodymų RAMANAUSKAS siųsdavo gaujų vadeivoms
konkrečius nurodymus kaip ir ką nužudyti. Taip savo rašte, 
1945 m. spalio 27 d. gaujos vadeivai "Butagaidžiui" nurodė nu-
žudyti Varėnos rajono, Kabelių km. gyventojus: Grigą Petrą ir 
Grinkevičių, o 1946 m. gegužės 16 d. rašte gaujos vadeivai "Gai-
liui" Babakiną ir Baranauską. Remdamiesi šiuo RAMANAUSKO nurody-
mu gaujos dalyviai nužudė Grinkevičių, Babakiną ir Grigo tėvus:
tėvą ir motiną, nes paties Grigo Petro nerado namuose, nes jis
gyveno mieste. 
    1948 m. RAMANAUSKUI pavaldžios gaujos užpuolė Merkinės 
miestelį, į valsčiaus Vykdomojo Komiteto patalpose esantį rinki-
minį punktą buvo įmesta dvi granatos, buvo sužeisti keturi asme-
nys, jų tarpe vienas Lietuvos TSR Ministras.
    1948 m. balandžio 18 d. laike jaunimo pasilinksminimo buvo
susprogdintas klubas. Buvo užmušti 3 asmenys, sunkiai sužeisti-9 
ir lengvai -10 asmenų. 
    1948 m. rugpjūčio mėn buvo įmesta stambi mina į Alovės
miestelio klubą, kur buvo užmušta ir sužeista viso - 47 žmonės. 
    Be to, banditai naikino sunkvežimius ir lengvasias automa-
šinas, nes to reikalavo RAMANAUSKAS savo raštiškuose nurody-
muose ir apie tai pranešinėjo jam banditai savo ataskaitose
(priedėlis 1 tomas b.l. 157 ir kiti).
    Suimtas 1947 m. ir nuteistas gaujos dalyvis "Briedis",
Milutis Juozas parodė: "1947 m. balandžio 6-8 d. "Merkio rink-
tinės vadas "Vanagas" pravedė visų rinktinės junginių pasitarimą
ir toliau, "Savo išstojime "Vanagas" davė nurodymus periodiškai
kenkti liaudies ūkiui, ardant tiltus, naikinant ryšio priemones
ir transporto priemones".
    Teisiamasis RAMANAUSKAS plačiu mastu varė antitarybinę
propagandą. Asmeniškai redagavo pogrindžio laikraščius: "Tre-

=========
[b.l. 93]

         -7-

čias skambutis", "Laisvės varpas" ir kitus. Be to, saktino vesti
propagandą tokiu pat būdu kitus gaujų vadeivas. Ypatingai buvo
vystoma propaganda prieš rinkimus ir žemės ūkio kolektyvizaci-
ją.
    Be to, RAMANAUSKAS savo raštuose įsakmiai reikalavo truk-
dyti 1947 m. rinkimams ir žemės ūkio kolektyvizacijai (priedėlis
3 tomas b.l. 234, 343).
    1949 m. vasario mėn. RAMANAUSKAS dalyvavo gaujos vadeivos
"Vytauto" iniciatyva sušauktame nacionalistinio pogrindžio va-
deivų pasitarime, kur buvo svarstomas pogrindžio susivienijimo
klausimas. Buvo įsteigta taip vadinama "Lietuvos Laisvės Kovos
Sąjūdžio Taryba" ir jos "Prezidiumas" kuris pasiskelbė nacio-
nalistinio pogrindžio vadovaujančiu centru. "LLKS" taryba pri-
ėmė deklaraciją ir nubrėžė tolimesnės kovos prieš Tarybų valdžią
gaires. Komunistų partija buvo paskelbta "neteisėta", o Tarybų
valdžios atstovai "išdavikais".
    RAMANAUSKAS buvo aktyvus šio pasitarimo dalyvis, dalyvavo 
ruošiant vadinamos deklaracijos projektą ir iškėlė automašinų
sprogdinimo klausimą, kuriam buvo pritarta.
    Šio pasitarimo metu RAMANAUSKAS buvo paskirtas "Vytauto",
Pietų Lietuvos srities vadu, o 1949 m. rudenį taip vadinamų
"gynybos pajėgų" vadu.
    Už aktyvią veiklą RAMANAUSKUI buvo suteiktas gaujos "pulki-
ninko leitenanto" laipsnis. Be to, įsteigus "LLKS" tarybą, jis
buvo šios tarybos nariu.
    Be to, palaikė ryšį su užsienio žvalgybos agentais. 1949 m.
susirišo su amerikiečių žvalgybos agentu "Mažyčiu", o 1950 m. su
"Skirmantu"-"Mykolaičiu". "Mažytis" netrukus žuvo, o "Skirmantas"
slapstėsi su RAMANAUSKU. "Skirmantas" paruošė, o RAMANAUSKAS už-
tvirtino ir išsiuntinėjo gaujų dalyviams žvalgybinio žinių rin-
kimo instrukciją.

=========
[b.l. 94]

         -8-

    RAMANAUSKAS išklausė "Skirmanto" pranešimą apie užsienyje
esančių nacionalistinių centrų veiklą, kuriai RAMANAUSKAS pritarė
ir siūlė tai padaryti kitiems pogrindžio vadeivoms.
    Be to, RAMANAUSKAS įsigijo pasą svetimo Arbačiausko pa-
varde, priklijavo foto nuotrauką ir juo naudojosi. Be to, padarė 
pasą tokiu pat būdu savo žmonai Mažeikaitei Birutei.
    Apklaustas kaltinamuoju RAMANAUSKAS kaltu prisipažino dali-
nai ir parodė, kad Alovės klubą susprogdino ne gaujų dalyviai,
kad jis nebuvęs šalininkas masinių žudynių, o tai darą kai kada
patys banditai įpykę už jų šeimų represavimą. 
    Tačiau RAMANAUSKO kaltė dėl anksčiau išdėstytų nusikalti-
mų yra įrodyta paties RAMANAUSKO parodymais, liudytojų parodymais,
RAMANAUSKO rašytais atminimais ir prie bylos prijungto pogrin-
džio archyvine medžiaga (priedėliai 1-13 tomai).
    Teismas laiko RAMANAUSKĄ kaltę pagal BK 58-1a str., 58-8 
str., 58-9 str., 58-10 str. 1 d., 58-11 str. ir 72 str. 1 d. visai
įrodytą. Nes jis išdavė tėvynę, įstojo į ginkluotą pogrindžio gau-
ją. Davė nurodymus gaujų dalyviams vykdyti teroristinius aktus, 
dalyvavo mirties nuosprendžių išnešime. Davyvavo vykdant diversi-
nius aktus ir kitus skatino tai daryti, varė antitarybinę pro-
pagandą, gyveno pasidaręs svetimus dokumentus.
    Teismas skirdamas bausmę skaito, jog lengvinančių aplin-
kybių nėra.
    Remdamasi pasakyta ir vadovaudamasi BPK 319-320 str.str., 
Teisminė kolegija
        n u s p r e n d ė :
    RAMANAUSKĄ Adolfą, Liudviko sūnų, pripažinti kaltu pagal
RTFSR BK 58-1"a" str., BK 58-8 str., 58-9 str., 58-10 str. 1 d.,
58-11 str. ir 72 str. 1 d., ir nubausti: pagal BK 58-1"a" str. 
aukščiausiąja bausme - sušaudymu, pagal BK 58-8 str. remiantis 
BK 58-2 str. sankcija aukščiausiaja bausme - sušaudymu, pagal BK
58-9 str. remiantis BK 58-2 str. sankcija aukščiausiaja bausme - su-
šaudymu su viso turto konfiskacija, pagal BK 58-10 str. 1 d. dešim-
čia metų laisvės atėmimo, pagal BK 72 str. 1 d. trejais metais
laisvės atėmimo. 
    Remiantis BK 49 str. laikyti iš sudėties RAMANAUSKĄ Adol-
fą, Liudviko s. nubaustą aukščiausiaja bausme - sušaudymu su
viso turto konfiskacija. 
    Atiteisti Vilniaus II Juridinei Konsultacijai už gynybą
iš RAMANAUSKO šešis šimtus rb.
    Kaltės įrodymo daiktus; dokumentus, dviratį, radio imtuvą, 
7 radio lempas, anpometrą[?] ir ginklą palikti prie bylos, o li-
kusius kaltės įrodymo daiktus kurie saugomi VSK prie LTSR MT su-
naikinti, surašant apie tai aktą.
    Nuosprendis galutinis.
    
    PIRMININKAUJĄS /par./ Deksnys
    L. TARĖJAI: /par./  Olševskis
        /par./ Vaškelis
        
Nuorašas tikras: 
        Pirmininkaujantis /DEKSNYS /
        
57.IX.26d.
8 egz.[?].r.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail
  • Μarius

    Ačiū už išsamią informaciją. Tikrai aktuali informacija, o ateina iš 2015 metų. Tikrai gaila kad nežinojau apie jūsų blogą anksčiau. Lietuvoje jau taip įprasta puolami garbinti tie asmenys kurių yra nupiešta tik legenda, bet ne konkreti veikla. Man nesuprantama už ką šis miškinis „Vanagas“ yra garbinimas. Žudė civilius gyventojus, nes… kėlė įtarimą, nužudė neįtikančio tėvus, nepatinka masinės žudynės, bet… naudoja. Nesuprantu kaip ir kam šitoks žmogus galėjo pasirodyti didvyris?