Kirilos Kurakino ir jo stribų būrio narių – Petro Bartaševičiaus ir Juozo Šakalio – byla, kurioje nuosprendis priimtas 1998-12-02, buvo pirmoji, kurioje asmenys buvo nuteisti už nusikaltimus žmonijai Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Be šio fakto, Ji svarbi keliais aspektais:

1. Joje pirmą kartą buvo „išplauta“ genocido sąvoka teismų lygmenyje; ši sąvoka vėliau „išskydo“ ar labiau;
2. Joje buvo kai kurių abejotinų dokumentų interpretacijų bandant pagrįsti kaltinimą, kad stribų būriai buvo suformuoti būtent genocidui vykdyti;
3. Joje buvo abejotinų nustatytų faktinių aplinkybių interpretacijų, įžvelgiant kai kurių teisiamųjų motyvus ten, kur juos įžvelgti, mano subjektyviu vertinimu, būtų sunkoka.

Bet pradėkime nuo pačios istorijos. Su teismo nuosprendžiu, apeliacinės ir kasacinės instancijos sprendimais galite susipažinti čia.

Tragedija

Kirila Kurakinas 1945 m. dirbo Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu, o Petras Bartaševičius ir Juozas Šakalys buvo to paties būrio nariais.

Šis būrys, vadovaujamas Kirilos Kurakino, 1945 m. gegužės 17 d. rytą išsiruošė į žygį. Apie žygio tikslą, deja, nieko nežinoma, ir jį rekonstruosiu grynai iš Teismo nuosprendyje esančios medžiagos. Iš to, kas žinoma apie stribų būrių veiklą ir iš to, kur jie ėjo, galima daryti prielaidą, kad jie greičiausiai ėjo ieškoti nuo tarnybos SSRS kariuomenėje besislapstančių ūkininkų (nors teismas darė kitokią prielaidą).

Būrys, baimindamasis partizanų užpuolimo, kaip įprasta paliko sargybinius – jais prie Kūdrų miško liko Petras Bartaševičius bei broliai Juozas ir Jonas Šakaliai. Kurakinas su likusia gal 12 stribų grupe dar kilometrą ėjo iki pirmosios sodybos, kur gyveno Gaidžių šeima. Šeimos galva – 30-metis Leopoldas Gaidys – slapstėsi nuo tarnybos SSRS kariuomenėje. Pamates artėjantį stribų būrį jis pasislėpė namo rūsyje. Kai stribai sugužėjo į sodybą, namie juos pasitiko dvi moterišės su kūdikiu: 23 metų Leopoldo žmona, devintą mėnesį nėščia Veronika Gaidienė, šeimininko mama – 56 metų Karolina Gaidienė, ir dukterėčia, 6 mėnesių Albinutė, kurią brolienė buvo palikusi Leopoldo šeimai padaboti, o pati išvyko nuvežti maisto dėl vengimo tarnauti sovietinėje kariuomenėje areštuotam vyrui Albinui Gaidžiui.

Niekas tiksliai jau nepapasakos, kodėl taip nutiko. K. Kurakinas apskritai neprisipažino ten buvęs, o kiti įvykio liudininkai nužudyti arba jau mirę. Tačiau aišku tai, kas nutiko. Prie miško likę sargybiniai ir kaimynai vėliau pasakojo, kad iš Gaidžių sodybos pasigirdo šūviai. Iš namo išbėgo Veronika Gaidienė, kuri čia pat krito nuo nuo ją palydėjusių kulkų. Po to stribai išvirto iš namo, o paskui juos pasipylė dūmai.

Gaidžių sodyba nebuvo vienintelis stribų kelionės tikslas. Jie užėjo ir į kitą sodybą, kurios šeimos galva irgi slapstėsi nuo tarnybos SSRS kariuomenėje. Norėdamas priversti Adelę Mozūrienę pasakyti, kur slapstosi vyras, K. Kurakinas ją mušė su rankinio pjūklelio dantimis per kairę ranką. Adelė Mozūrienė tą pačią dieną kartu su Veronika Gaidiene (Albinos Gaidytės motina) nuėjo į Gaidžių sodybą ir kieme pamatė sušaudytus ir apdegusius Karolinos Gaidienės, Veronikos Gaidienės, Albinos Gaidytės, kuriai buvo išsukta koja, lavonus. Gyvenamasis namas buvo sudegęs, vėliau jo rūsyje rado uždususį nuo dūmų Leopoldą Gaidį, kuris slapstėsi nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje.

Nuosprendis

Baudžiamoji byla Kurakinui, Bartaševičiui ir Šakaliui buvo iškelta dėl to, kad jie, būdami „liaudies gynėjų“ būrio nariais, veikdami organizuotoje grupėje, ir turėdami tikslą sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, 1945 m. gegužės mėn. 17 d. apie 11-12 val. Bartaševičiui ir Šakaliui saugant nusikaltimo vietą, o Kurakinui su kitais liaudies gynėjais aktyviai veikiant, Gaidžių sodyboje sušaudė ten buvusius Veroniką Gaidienę, Karoliną Gaidienę, 6 mėn. amžiaus Albiną Gaidytę bei padegė jų gyvenamąjį namą, kurio rūsyje nuo dūmų užduso besislapstantis nuo karinės tarnybos SSRS okupacinėje kariuomenėje 30 metų amžiaus Leopoldas Gaidys.

Visi šie asmenys buvo nuteisti už genocido vykdymą arba bendrininkavimą vykdant genocidą pagal įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnį, kuris skamba taip:

Veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šių grupių narių žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar panaudojimu priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą (genocidas),
baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų su turto konfiskavimu arba mirties bausme su turto konfiskavimu.

Kurakinas – už tiesioginį vykdymą, Bartaševičius ir Šakalys – už bendrininkavimą.

Pastabos

Kaip ir kitose šio straipsnių ciklo dalyse, priimsiu už visiškai gryną pinigą Teismo nustatytus faktus, – net ir turint daug specialiųjų žinių (kurių, prisipažįstu iš karto neturiu) peržiūrėti visą bylos medžiagą būtų ganėtinai sudėtinga, atimtų daug laiko. Be to, nemanau, teismai ir prokuratūra Lietuvoje yra linkę klastoti faktus. Suabejosiu tik kai kuriomis interpretacijomis, kuriomis iš esamų faktų teismai bando, pvz., rekonstruoti teisiamųjų motyvus.

Visų pirma noriu pasakyti, kad nusikaltimus žmonijai padarę asmenys, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų, turi susilaukti bausmės. Iš to, ką perskaičiau šioje byloje, matyti, kad K. Kurakinas ko gero ir gavo tai, ko nusipelnė. Jo vadovaujamos (nors jis pats neigė ten buvęs, bet priimu teismo išvadą, kad jis tikrai vadovavo) grupės žiaurumas – pasibaisėtinas. Dviejų moterų ir kūdikio nužudymas niekaip negali būti pateisinamas.

Tuo pačiu byloje yra nemažai abejotinų svarstymų, išvadų, neteisingo sąvokų vartojimo atvejų. Ir taip pat nėra aišku, ar teisingai buvo kvalifikuota Bartaševičiaus ir Šakalio veikla.

1. Genocido samprata

Tai visų pirma pasakytina apie pačią genocido sampratą. Pastebėtina, kad teismo nuosprendyje cituojamas įstatymas dar neturi vėlesnių priedų, patekusių į Baudžiamąjį kodeksą. Genocido objektu čia nelaikomos politinės ir socialinės grupės. Taigi, teismui reikėjo įrodyti, kad Leopoldo Gaidžio šeima priklausė kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, ir kad tą grupę ar reikšmingą jos dalį buvo siekta sunaikinti. Taip, L. Gaidžio šeima iš tiesų buvo lietuvių šeima, ir teismas „nustatė“, kad stribų tikslas buvo sunaikinti „sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų“. Bet „dalis Lietuvos gyventojų“ yra kiekvienos žmogžudystės, suplanuotos ir įvykdomos Lietuvoje, objektas, ir dėl to bet kuri žmogžudystė, kad ir kokia žiauri ji būtų, nelaikoma genocidu.

Bandydamas pagrįsti „genocido“ sąvokos pritaikymą Kurakino stribų būrio veiksmams teismas teigia:

Teisiamasis K. Kurakinas vadovavo naikinamajam būriui, veikusiam SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, kurie pagal savo paskirtį ir pavadinimą „naikintojai“ buvo sukurti genocidui Lietuvos teritorijoje vykdyti. Kolegija šią išvadą daro remdamasi byloje esančiais rašytiniais dokumentais, t.y. Lietuvos KP (b) CK biuro 1944 m. liepos 24 d. nutarimu „Dėl VR LK naikinamųjų batalionų sudarymo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teritorijoje, išvaduojamoje iš vokiškų fašistinių grobikų“ įsteigti naikinamieji būriai, kurie dangstydamiesi kova su priešiškais elementais žudė Lietuvos gyventojus. Tai patvirtina masiniai lietuvių, jų šeimų žudymai pokario laikotarpiu. Tai, kad tokių būrių naikinamoji paskirtis buvo būtent tokia matyti ir iš Lietuvos KP (b) Centro komiteto biuro 1945 03 23 d. nutarimo „Dėl Lietuvos VRS naikintojų batalionų kovingumo didinimo”, 1944 12 03 d. ir 1944 12 12 d. LKP (b) CK nutarimų (t 2. b.l. 85-95).

Taigi, stribai naikino Lietuvos gyventojus, kadangi jų pavadinimas buvo „naikintojai“. Dar paminėta ir šių būrių paskirtis, tačiau įsiskaičius į ištrauką nepasidaro aišku, kokią Teismas mano buvus jų paskirtį. Naikinti Lietuvos gyventojus prisidengiant kova su priešiškais elementais? Tai, kad pokaryje sovietų pajėgos nužudė daug žmonių yra faktas, tačiau vargu ar galima kalbėti apie „masines“ žudynes tiesiog dėl žudynių, kažkuo prisidengiant, ir juo labiau, – tam, kas vyko, be jokio tyrimo, priskirti tą patį „genocido“ pobūdį.

Pasižiūrėjus į pirmąjį Teismo nurodytą dokumentą, kurį galite pasiskaityti čia, pasidaro tik dar neaiškiau, nes ten nurodytas stribų būrių formavimosi tikslas – „nuspėti ir laiku sukliudyti galimu priešiškų elementų aktyvius priešvalstybinius veiksmus, padaryti nekenksmingus šnipus bei diversantus“, vėlgi, nieko panašaus į tai, ką Teismas turi omenyje. Ne ką daugiau apie stribų būrius tepasako ir kiti Teismo nurodyti dokumentai.

Kad žodis genocidas Kurakino ir jo bendražygių byloje vartojamas tiesiog kaip žmogžudystės sinonimas yra tiek akivaizdu, kad kartas nuo karto šis faktas išlenda į paviršių, kaip pvz., nuosprendžio sakinyje: „Teisiamiesiems kaltinimo nurodyta, kad Gaidžių šeimos genocidą jie padarė grupėje su…“ Šeimos genocidas?

Žinoma, galima suprasti, kodėl buvo pasirinktas būtent kaltinimas genocidu. Nors tai, kas buvo padaryta Gaidžių sodyboje, galima laikyti karo nusikaltimu, surašant kaltinimą nebuvo tokio nusikaltimo apibrėžimo Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose. O traktuojant įvykį kaip „paprastą“ žmogžudystę nebuvo kaip apeiti fakto, kad tokiems nusikaltimams galioja senatis, ir ji jau seniai suėjusi.

Kita vertus toks sprendimas turėjo ilgalaikių pasekmių. Visų pirma, didelis viešumas, lydėjęs šią bylą, leido įtvirtinti viešajame diskurse nuomonę, kad bet kokios represijos pokario laikotarpiu vertintinos kaip genocidas, kas labai „išplovė“ šios sąvokos suvokimą. Vėliau sąvoką „genocidas“ prokuratūra ir teismai pritaikė net ir tokiems atvejams, kai NKVD kareiviai mūšio lauke nukauna partizanus. Pas mus už genocidą teisiami asmenys, nužudę vieną ar kelis žmones, ar, kaip jau minėjau, priešininko karius, o tarptautiniai teismai genocidu pripažįsta tik labai retas masines žudynes, kai sugeba įrodyti tikslą išžudyti tam tikrą žmonių grupę; kitoms, net ir labai žiaurioms žudynėms apibūdinti vartojama nusikaltimo žmonijai sampratą. Neseniai skaičiau bylą, kurioje nuteistasis skundėsi, kad jam maistą kalėjime pateikia neskanų ir atšalusį, ir vadino tai „genocidu“. Buvo juokinga, bet ne nuostabu.

Teisinės sąvokos galėtų likti teisininkams, kad ir kaip iškreiptos jos būtų, jei jos negrįžtų bumerangu į žiniasklaidą, istorijos interpretavimus, ir jei, teisinėje sistemoje genocidu netaptų tai, kas nėra net karo nusikaltimas – turiu omeny Marijono Misiukonio baudžiamojo persekiojimo ir panašius atvejus.

2. Bartaševičiaus ir Šakalio motyvų problema

Teismo sprendime rašoma, kad:

Teisme nustatyta ir iš bylos aplinkybių matyti, kad teisiamieji P. Bartaševičius ir Juozas Šakalys jiems inkriminuojamame nusikaltime atliko antraeilį vaidmenį, patys tiesiogiai Gaidžių šeimos nužudyme nedalyvavo. Kolegijos nuomone, bausmės tikslai (LR BK 39 str.) gali būti pasiekti teisiamųjų P. Bartaševičiaus ir Juozo Šakalio atžvilgiu taikant LR BK 45 str. ir jiems gali būti paskirta švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė (LR BK 45 str. redakcija, galiojusį iki 1994 07 19 d.).

Tačiau pagrindinė problema su Bartaševičiaus ir Šakalio nuteisimu yra ta, kad Teismas iš esmės neįrodė išankstinio stribų būrio tikslo nužudyti Gaidžių šeimą. Kurakino atveju tai neturi didelės reikšmės, nes Kurakinas visgi pats sudalyvavo nužudymuose, o kadangi pareigas užėmė vadovaujančias, tai greičiausiai ir joms vadovavo. Tuo tarpu, ar galima teigti, kad Bartaševičius ir Šakalys žinojo, kas įvyks Gaidžių sodyboje?

Mano supratimu, Teismas to neįrodė. Nuosprendyje necituojamas nei vienas liudininkas, nepristatomas nei vienas tokį tikslą liudijantis dokumentas. Teisme du dalykai buvo pateikti kaip įrodymai. Pirma, kaip įrodymą siūloma suprasti pačią stribų būrių prigimtį, tai, kad jie „įgyvendino okupacinės Sovietinės valdžios politiką, nukreiptą prieš Lietuvos gyventojus“. Antra, kaip įrodymas pateikiama tai, kad stribai pastatė sargybinius, kurie turėjo saugoti nuo galimo partizanų puolimo. Tačiau, kaip jau matėme, nuosprendyje klaidingai pasiremiama dokumentais, kurie neįrodo, jog okupacinės valdžios politika buvusi genocidas. O sargybinius stribai (jei tik laikydavosi atsargumo priemonių apskritai) statydavo nebūtinai tik tada, kai norėdavo ką nors nužudyti. Galima teigti, kad stribų būriai vykdė politines represijas. Galima teigti, kad daug žmonių nuo jų nukentėdavo todėl, kad tie būriai būdavo sudaromi ne iš pačių šviesiausių, blaiviausių žmonių, švelniai tariant. Tačiau ganėtinai absurdiška manyti, kad stribų būrys keliavo į Gaidžių sodybą nužudyti dviejų moterų ir kūdikio. Greičiausiai tai buvusi kokio nors incidento sodyboje pasekmė, incidento, į kurį (nežinia ar blaivūs) stribai sureagavo visiškai neadekvačiai.

Tai, kad Teismo prielaida apie Kurakino būrio ketinimus yra labai abejotina, rodo ir tolimesni būrio veiksmai. Po Gaidžių sodybos jie užėjo į kitą sodybą, kurios šeimos galva taip pat slapstėsi nuo suėmimo. Situacija analogiška. Pagal Teismo logiką, ir ši sodyba turėjo būti sudeginta, o gyventojai – išžudyti. Tačiau taip nenutiko.

Įdomu dar ir tai, kad Gaidžių šeimos galva nebuvo partizanas, dėl ko jį stribai būtų galėję pavadinti „priešišku elementu“, „šnipu“ ar „diversantu“. Jis buvo vienas iš tūkstančių vyrų, kurie tuo metu slapstėsi nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje, už ką jie dažniausiai būdavo areštuojami ir siunčiami į armiją per prievartą, bet ne žudomi kartu su šeimomis. Vėliau, paskelbus amnestiją, didelė jų dalis registravosi ir tolimesnių persekiojimų išvengė.

Taigi, su visa derama pagarba Teismui, jis vargu ar galėjo traktuoti Bartaševičių ir Šakalį, budėjusius už kilometro nuo sodybos, kaip nusikaltimo dalyvius, nes iš esmės neįrodė nei stribų tikslo išžudyti L. Gaidžio šeimą apskritai, nei to, kad Bartaševičius ir Šakalys apie tokius mano supratimu, neegzistavusius, tikslus žinojo. Bent jau, kaip pamatysite vėlesniuose šios serijos rašiniuose, Teismas (šiuo atveju – visos trys instancijos, ateinančiuose rašiniuose – tik Aukščiausiasis teismas) taip daug kartų nedarė, kai kalba ėjo apie pasipriešinimo dalyvių baudžiamąsias akcijas, pvz., mano aprašytąją partizanų būrio, kuriam priklausė A. Žyprė, veiklos vertinimą (kol kas žr. „Kodėl būtina iš naujo įvertinti A. Kraujelio veiklą?“).

***

Kaip ir kiti sprendimai teismų, kuriuose dėl švento tikslo ignoruojamos kokios nors socialiniame kontekste nežymios, bet esminės, detalės, šis paskatino nepamatuotus lūkesčius tų, kurie laukė istorinio teisingumo savo skriaudikams. Lūkesčius, kad nuo šiol buvę skriaudikai bus siunčiami už grotų urmu, todėl, kad buvo skriaudikai. Šis lūkestis nepasitvirtino visa apimtimi, ir dabar teismų sistema buvusių disidentų yra kaltinama pataikavimu buvusiems represinių organų darbuotojams. Vėliau vykusių procesų metu sunku išvengti nelabai gerų precedentų pasekmių…

O detaliau apie A. Žyprės reabilitacijos bylą – kitą kartą.

Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.