Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis: kaip mažumų apsaugos įrankis tapo politinio persekiojimo įnagiu

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Prieš savaitę viešnia iš Briuselio nustėro sužinojusi, kad Lietuvoje buvo nuteistas knygos leidėjas, išleidęs oficialiai istorinei versijai apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius prieštaraujančią knygą. Ji užklausė mano nuomonės, kaip čia yra su žodžio laisve Lietuvoje. Tad turėjau progą iš naujo pasidomėti šia tema.

O padėtis, deja, yra ne itin gera. Nuo 2012 m., kai už frazę „savi šaudė į savus“ buvo nuteistas Algirdas Paleckis, vis atsirasdavo kitų bylų pagal Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“. šių metų pavyzdžiai: Povilas Masilionis nuteistas už knygos „Išdavystės kaina“ leidimą, Viačeslav Titov – už pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską – „Vanagą“. Iš šio konteksto išsiskyrė tik praėjusiais metais dėl panašių kaltinimų išteisinto Jurijaus Subotino atvejis, tačiau, na, tokie žmonės, kaip Subotinas, yra greičiau ne politikos, o kitos scenos veikėjai, tad gal tai labai ir nestebina.

Iškart pasakysiu, kad visi tie, kurie buvo nuteisti dėl pasisakymų pagal BK 170-2 straipsnį, buvo neteisūs. Dalis gal ne tik klydo, gal jie buvo ir sąmoningi dezinformatoriai. Tačiau tai nekeičia esmės. Jie buvo nuteisti tokiuose teismo procesuose, kokių demokratinėje valstybėje neturėjo ir būti. Jie buvo nuteisti panaudojant straipsnį, kuris buvo priimtas tariamai siekiant apsaugoti mažumas nuo diskriminacijos ir persekiojimo, o virto įnagiu, kurį daugumos remiama politinė valdžia gali panaudoti prieš politinę mažumą. Žinoma, šio įnagio panaudojimo galimybės siauros, apribotos faktiškai dviem politinėm kryptim (sovietų simpatikų ir neonacių, nes Srebrenicos, armėnų genocido ar kitų nusikaltimų žmoniškumui neigimas ar šiurkštus menkinimas vargu ar gali sukelti atgarsį Lietuvoje), bet nenorėčiau sulaukti dienos, kada jis bus panaudotas prieš sąžiningai dominuojančią istorinę liniją kvestionuojančius asmenis. Straipsnio formuluotė tai leidžia daryti.

Taigi, kaip buvo priimtas Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis, ir kaip jis tapo politiniu įnagiu?

BK 170-2 straipsnis priimtas tariamai įgyvendinant Europos Sąjungos Tarybos pamatinį sprendimą Nr. 2008/913/TVR „dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis“. Jau iš pavadinimo aišku, kad pamatinis sprendimas nėra nukreiptas prieš dezinformaciją, „fake news“ ar pan. Sprendimo preambulėje apibendrinama, kad:

(5) Rasizmas ir ksenofobija kelia grėsmę asmenų grupėms, prieš kurias nukreiptas toks elgesys. Būtina apibrėžti bendrą baudžiamosios teisės požiūrį Europos Sąjungoje į šį reiškinį, siekiant užtikrinti, kad toks pats elgesys būtų laikomas nusikalstama veika visose valstybėse narėse ir kad tokias veikas atlikusiems ar už jas atsakingiems fiziniams ir juridiniams asmenims būtų numatytos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos.

(6) Valstybės narės pripažįsta, kad kovojant su rasizmu ir ksenofobija reikalingos įvairaus pobūdžio priemonės pagal išsamią programą ir jos negali būti apribojamos baudžiamosiomis bylomis. Šis pamatinis sprendimas skirtas kovoti tik su ypač sunkiomis rasizmo ir ksenofobijos formomis baudžiamosios teisės priemonėmis.

O štai kaip skamba ta sprendimo dalis, kurios formuluotės buvo panaudotos kuriant BK 170-2 straipsnį:

1 straipsnis. Su rasizmu ir ksenofobija susijusios nusikalstamos veikos

1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti baudžiamumą už tokias tyčines veikas:

a) viešą smurto ar neapykantos, nukreiptos prieš asmenų grupę, apibūdinamą pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę ar tautinę arba etninę kilmę, ar tokiai grupei priklausantį asmenį, kurstymą;

b) a punkte nurodytą veiką viešai skleidžiant ar platinant rašytinę, vaizdinę ar kitokią medžiagą;

c) viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, kaip apibrėžta Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Statuto 6, 7 ir 8 straipsniuose, nukreiptiems prieš asmenų grupę, apibūdinamą pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę ar tautinę arba etninę kilmę, ar tokiai grupei priklausantį asmenį, atsisakymą šiuos nusikaltimus pripažinti ar didelį jų menkinimą, kai veikos gali kurstyti smurtą ar neapykantą prieš tokią grupę ar tokiai grupei priklausantį asmenį;

d) viešą pritarimą nusikaltimams, apibrėžtiems Tarptautinio karo tribunolo įstatų, pridedamų prie 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo, 6 straipsnyje, nukreiptiems prieš asmenų grupę, apibūdinamą pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę ar tautinę arba etninę kilmę, ar tokiai grupei priklausantį asmenį, atsisakymą šiuos nusikaltimus pripažinti ar didelį jų menkinimą, kai veikos gali kurstyti smurtą ar neapykantą prieš tokią grupę ar tokiai grupei priklausantį asmenį.

Kaip matome, sprendimu buvo siekiama suvaržyti ekstremalias ksenofobijos ir rasizmo formas. Pamatinis sprendimas įpareigojo ES šalis bausti už tokias veikas tik tuo atveju, jei jos nukreiptos prieš asmenį ar asmenų grupę, „apibūdinamą pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę ar tautinę arba etninę kilmę, ar tokiai grupei priklausantį asmenį“, kitaip sakant, nurodomi tradiciniai diskriminacijos pagrindai. Ar šis sprendimas apima ir gynybą daugumos, prieš kurią negražiai pasisako marginalų mažuma? Labai abejotina, nes bausti galima, „kai veikos gali kurstyti smurtą ar neapykantą“, o tokia galimybė kur kas labiau tikėtina kryptimi iš daugumos į mažumos pusę nei atvirkščiai. Lietuvoje išsakytas žurnalisto teiginys, kad katalikų bažnyčia gina kunigus pedofilus, negali kurstyti ksenofobijos prieš katalikus kaip grupę; juk daugelis visuomenės narių yra katalikai, tad neigiamo nusistatymo paskatinimas galimas tik, sakykime, hierarchijos atžvilgiu. Tačiau analogiškas teiginys Indijoje, kurioje katalikai yra mažuma, puikiausiai gali kurstyti ksenofobiškas nuotaikas būtent katalikų kaip grupės atžvilgiu. Labai skirtingą poveikį turi ir kaltinimas kokiu nors nusikalstamu sąmokslu priklausomai nuo konteksto: jei jis nukreiptas prieš šalyje dominuojančią politinę jėgą, į kaltinimą išsakiusius žiūrima su pašaipa, bet jei jis nukreiptas prieš mažą ir marginalią grupę, jis gali paskatinti ksenofobines nuotaikas.

Taigi, būtent šio pamatinio sprendimo įgyvendinimu ir buvo grindžiamas Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio atsiradimas. Štai kaip skamba šis mūsų BK straipsnis:

170-2 straipsnis. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas

1. Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Iš straipsnio formuluotės matyti bent keletas pakeitimų palyginti su pamatiniu sprendimu:

  1. Straipsnyje nebėra nuorodos į tradicinius diskriminacijos pagrindus; taigi, šis BK straipsnis yra iš esmės atsietas nuo diskriminacijos, taigi, ir nuo ksenofobijos ir rasizmo konteksto.
  2. Straipsnyje nėra nuorodos į tikėtiną bandomų užkardyti pasisakymų efektą grupėms, kurioms tas pasisakymas gali nepatikti: nėra pamatinio sprendimo 1 straipsnio sakinio „kai veikos gali kurstyti smurtą ar neapykantą prieš tokią grupę ar tokiai grupei priklausantį asmenį“.
  3. Straipsnyje vienu ypu su nuoroda į Holokaustą pateikiama nuoroda į 1991 m. sausio 13-osios įvykius. Nepaisant šių įvykių svarbos Lietuvos pastarojo meto istorijoje yra akivaizdžiai neišmintinga sulyginti įvykius, vienas kurių nusinešė 6 mln. tikslingai nužudytų žmonių aukų, o kitas – 14-os asmenų, nei vienas kurių nebuvo tikslingo persekiojimo diskriminaciniais pagrindais auka, gyvybes.
  4. Straipsnis kriminalizuoja ir agresijos neigimą, taigi, gina valstybę, o ne asmenį, nes agresija (šis žodis šiame kontekste kalba būtent apie valstybės agresiją prieš valstybę – agresiją kaip tarptautinės teisės fenomeną) yra prieš valstybę nukreiptas veiksmas.

Į šiuos skirtumus, deja, retai atkreipiamas dėmesys. Net prof. Justinas Žilinskas straipsnyje „Crimes of denial“ tarsi praleidžia šį aspektą nurodydamas, kad „Kodekso pakeitimų projektas 2009 m. buvo suformuluotas daugiau ar mažiau pakartojant pamatinio sprendimo formuluotę“. Tačiau šis pakeitimas lyginant su pamatiniu sprendimu yra esminis. Užuot gynęs mažumas nuo neapykantos nusikaltimų, kurie visada prasideda nuo „grasinančio, užgaulaus ar įžeidžiančio elgesio“, šis kodekso straipsnis gina daugumą nuo neteisingų ir nepatogių nuomonių viešos sklaidos. Tokia ir yra BK 170-2 straipsnio ir pamatinio sprendimo skirtumų esmė: jei pamatiniu sprendimu buvo siekiama, pvz., apsaugoti žydus kaip grupę ir kaip atskirus asmenis nuo prieš juos kaip prieš grupę nukreiptų veiksmų, įskaitant ir pareiškimus, kuriuose tarp nuomonės ir grasinimo ribos faktiškai nėra (ale „Hitleris puikiai pasidarbavo Europoje valydamas ją nuo padugnių, ir jei biškį perlenkė, tai kas gi dirbdamas neklysta“ – kas būtų Holokausto šiurkštaus menkinimo teiginys), tai BK 170-2 straipsniu Lietuvos politinis elitas ginamas nuo nedraugiškos ir nepagrįstos kritikos ir sąmokslo teorijų, tokių, kaip A. Paleckio teiginiai. Pasisakymas „kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“ buvo nukreiptas būtent ne prieš kokią nors asmenų grupę, apibūdinamą pagal rasę, tautybę ar pan., o prieš konkretaus asmens politinius oponentus, 1991 m. valdžiusius Lietuvą ir tariamai aukojusius savus žmones siekiant politinių tikslų. Ir nors tas teiginys buvo provokuojantis, klaidingas, gal būt įžeidžiantis nemažo rato žmonių atžvilgiu (nes, pvz., iš jo galima spręsti, kad žuvę už tėvynę iš tiesų žuvo dėl valstybės vadovų sąmokslo), jis niekaip negalėjo „kurstyti smurto ar neapykantos“ prieš kokią nors grupę ar grupei priklausantį asmenį.

Taigi, mano galva, su tokiais teiginiais reikia kovoti faktų kalba ir pajuoka, o ne baudžiamuoju persekiojimu. Įžeisti kad ir didelio rato žmonių jausmai dėl neteisingo tam tikro skaudaus istorinio tarpsnio interpretavimo neturėtų būti baudžiamojo persekiojimo pagrindas. Kurstymas prieš grupes, sklaida informacijos, kuria „tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį“ yra kriminalizuota 170 straipsniu bei 170-1 straipsniu. O tokio straipsnio, kaip 170-2, Lietuvos Baudžiamajame kodekse tiesiog neturėtų būti. Jo priėmimas buvo politinė klaida, suteikianti prokuratūrai politinį persekiojimą tam tikroje srityje įgalinantį įrankį, laisvai panaudojamą politikų užsakymu. Jo priėmimas suteikė Rusijai galimybę kalbėti apie politinius persekiojimus Lietuvoje, ir apie tai kalbėti taip, kad vakarai negali to ignoruoti. Ir jei to nesimatė įstatymo priėmimo metu, tai labai aiškiai matosi dabar.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail