Bažnyčia ir valstybė: kiek gi jos atskirtos?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Spaudoje vis pasirodo keistų įdėjų apie valstybės ir bažnyčios atskyrimą. Paskutinį kartą – vakar – jos „išlindo“ Arkadijaus Vinokuro pasisakyme Delfi portale, kur jis kritikavo neseniai pasirodžiusį Lietuvos vyskupų konferencijos kreipimąsi į Seimo Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisiją dėl Lygių galimybių kontrolierės bei minėtos komisijos atsakymą.

Tačiau citata, į kurią norėčiau replikuoti, yra štai čia:

Priminsiu, jog Lietuva yra sekuliari valstybė, tai yra bažnyčia atskirta nuo jos. Kišdamasi į sekuliarios visuomenės viešąją erdvę, bažnyčia peržengia leistiną ribą. …. Jeigu ir toliau bažnyčios hierarchai manys, kad gali brautis su savo netolerantiškumu į viešąją erdvę, pagaliau palikę komunistinę diktatūrą pateksime į katalikiškąją. Negi bažnyčia nebepasitiki savimi ir savo sugebėjimais bei jėgomis savo bendruomenės narių tarpe teigti savaip suvokiamą šeimos politikos supratimą?

Lietuva iš tiesų yra sekuliari – pasaulietinė valstybė, tačiau, pasak mūsų konstitucijos, tai reiškia visų pirma veiklos sferų atskyrimą. Bažnyčia ir neturi savo vietų parlamente (kaip Anglijoje), neskiria savo ministrų. Bažnyčia užsiiminėja religiniais patarnavimais, sielovada; kadangi ji yra INSTITUCIJA, ji užsiima ir institucijos stiprinimu. Atskiros veiklos sferos – štai ką reiškia valstybės ir bažnyčios atskirumas.

Tačiau A. Vinokuras norėtų, kad bažnyčia būtų atskirta ir nuo visuomenės apskritai, ir kad savo bjaurių nuomonių nekaišiotų kur nereikia (man tiesa jos irgi dažnai nepatinka, bet tai – kita kalba). Todėl visiška nesamonė yra teiginys, kad „kišdamasi į sekuliarios visuomenės viešąją erdvę, bažnyčia peržengia leistiną ribą“. Galima nenorėti turėti tokio viešosios erdvės dialogo partnerio, galima jam oponuoti, netgi jį keikti galima (tam tikrų normų prisilaikant), tačiau straipsnio autorius norėtų jį eliminuoti. Kad jo tiesiog nebūtų. Labai demokratiškas noras, ar ne?

Paimkime ir sumažinkime katalikų bažnyčią iki, sakykime, Liuteronų bažnyčios dydžio, ir pamėginkime visą šitą diskusiją iš naujo įsivaizduoti, ir pamatysime, kokį absurdą mums bando įteigti. Tai mes, Lietuvos žmonės, kurių 79 % – katalikai, suteikiame katalikų bažnyčios vadovams tokią galią kalbėti iš aukšto Seimo komisijoms ir komitetams.

Žinoma, galima suprasti mažą dialogo partnerį, pasipiktinusį didesniojo autoritetu ir galiomis. Tačiau nėra ko manipuliuojant valstybės ir bažnyčios atskirumo įtvirtinimu Konstitucijoje bandyti didesniuoju atsikratyti.

Na, kitais požiūriais straipsnis visai gerų pamąstymų pateikia. Kažkaip nemanau, kad gėjų porų nuotraukų rodymas mokyklose būtų kažkam pakenkęs. Iš kitos pusės, Vinokuras nepateikia situacijos tokios kokia ji yra. Vykupų konferencija nesiekė uždrausti rodyti gėjų poras, ji tik bandė ginti moterį, kuri, vedina savo įsitikinimų, nesutiko savo vadovaujamoje įstaigoje demonstruoti tam tikrų fotografijų, ir už tai „gavo per nagus“ nuo Vyrų ir moterų lygių galimybių kontrolierės…

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

6 mintys apie “Bažnyčia ir valstybė: kiek gi jos atskirtos?”

  1. Visų pirma, čia nėjo kalba apie gėjų teisių ribojimą įstatymu. Ir „visuomenės vertybės“ – tos, kurių realiai prisilaikoma visuomenėje – dažną kartą turbūt prasilenks su tuo, ką mes esame linkę laikyti siektinomis vertybėmis. Religines pažiūras galima skirti nuo visuomenės vertybių, tačiau pamėginkite tada išskirti tokias visuomenės vertybes, kurios būtų visiškai atskiros nuo religinių pažiūrų, nebūtų su jomis susijusios ar iš jų kilusios. Vakarų visuomenė visgi buvo formuojama judeo-krikščioniškosios kultūros. Pvz., monogaminė santuoka vis dar yra norma, įtvirtinta ir įstatymu, nors gal tai – tik religinių pažiūrų visuomenės vertybėse reliktas?

    Galima sakyti, kad visuomenės vertybės yra normos, dėl kurių siektinumo daugiau ar mažiau visuotinai susitarta (sakykime, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija būtų tokių vertybių pavyzdys). Tačiau tos normos labai persipina su iš religinių pažiūrų kylančiomis vertybėmis.

  2. Na, jei neskiriate ‘religiniu paziuru” nuo “visuomenes vertybiu”, tai tikrai kazkas negerai su jusu issilavinimu :). Visuomene nera monolitiska, ja sudaro ivairias vertybes ispazistantys zmones, ne visi jie katalikai, todel katalikiskos paziuros nera ir neturi buti VISOS visuomenes vertybemis. Taip, baznycia – visuomenes dalis, didele ir itakinga, ji turi teise pasisakyti viesai, bet neturi teises savo normu primetineti VISAI visuomenei. Tikintiesiems ji gali aiskint, kad gejai – baisi blogybe, bet ne reikalauti istatymais apriboti geju teises. Tai tiek.

  3. Sveiki, malonu kad skaitote 🙂

    Eilinis žmogus iš tų 79% greičiausiai nežino, kas yra „sekuliari valstybė“. Kaip ir daugelis tų, kurie balsavo už Konstituciją 1992 m. Todėl nėra visai pagrįsta kalbėti apie tai, kad žmonės, balsavę už svarbiausią teisės aktą, teigiamai pasisakė už kiekvieną jame parašytą punktą. Aš, jei būčiau buvęs pilnametis, būčiau tuo metu ilgai galvojęs: ar balsuoti pagal sąžinę ir prieš Konstituciją, įtvirtinusią nelygią visų religinių bendrijų padėtį 43 straipsniu, ar balsuoti atsižvelgiant į politinę situaciją ir pagalvojus, kas būtų, jei tauta atmestų Konstitucijos projektą.

    Beje, kažkaip vis suplakate į vieną visuomenę ir valstybę – valstybės institucijos tai tikrai turėtų būti sekuliarios, tai įtvirtina Konstitucija, o vat visuomenė, – visuomenė bus tokia, kokie žmonės joje gyvens. Visuomenėje galiu veikti ir vadovaudamasis savo religiniais įsitikinimais, kad ir kokie netolerantiški jie atrodytų kitiems. Bent jau šiuo atveju katalikų vyskupai bandė GINTI apkaltintą moterį… tai nėra toks pats blogas darbas, kaip netolerantiškai kažką užsipulti, ar ne?

  4. Tik ką perskaičiau Jūsų nuomonę. Atsakau:

    ne, aš nemanau, kad bažnyčia neturi teisės teigti savo nuomonės. Tačiau ji, remdamasi kertiniais krikščioniško tikėjimo postulatais,- meile, atleidimu, atgaila, turi būti tolerantiška, o ne atvirkščiai.

    Jūsų argumentas: “Tai mes, Lietuvos žmonės, kurių 79 % – katalikai, suteikiame katalikų bažnyčios vadovams tokią galią kalbėti iš aukšto Seimo komisijoms ir komitetams” tik dar kartą patviriną mano minėtą netoleranciją kitaip manačiam ir juo labiau pačiai demokratijos sąvokai. Mat Jūsų minėti procentai nedalyvavo rinkimuose į bažnyčios struktūras. (Bažnyčia visais amžiais buvo autoritarinė, todėl turime tiek problemų šiandien). Bet tie patys procentai dalyvavo rinkimuose į Seimą, tuo išreikšdami savo valią gyventi Sekulerioje visuomenėje ir remiantis tokios visuomenės vertybėmis, kurios pagrindas yra Konstitucija. Tikrai nedera “žiūrėti iš aukšto” į tautos išreikštą valią.

  5. Kiek suprantu, ji įžvelgia teokratijos sugrįžimą ne pačiame Vyskupų kreipimesi, bet seimo komiteto reakcijoje: “Bet demokratinės valstybės Seimas nepasiduoda tokiam spaudimui ir jokių religinių pažiūrų nepaskelbia valstybine ideologija: tai reikštų teokratiją ir liberaliosios demokratijos pabaigą”.

    Gerai jai, kad ji lengvai atskiria „religines pažiūras“ nuo „visuomenės vertybių“. Man taip nesigauna 🙂

  6. o dr. Nida Vasiliauskaitė Vyskupų konferencijos pareiškime įžvelgia teokratijos grįžimą (žr. delfi.lt/archive). Samprotaujama ten nenuosekliai, kaip ir Vinokuro rašinyje, bet ką darysi, kai taip samprotauti darosi madinga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *