Bažnyčia ir valstybė: kiek gi jos atskirtos?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Spaudoje vis pasirodo keistų įdėjų apie valstybės ir bažnyčios atskyrimą. Paskutinį kartą – vakar – jos „išlindo“ Arkadijaus Vinokuro pasisakyme Delfi portale, kur jis kritikavo neseniai pasirodžiusį Lietuvos vyskupų konferencijos kreipimąsi į Seimo Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisiją dėl Lygių galimybių kontrolierės bei minėtos komisijos atsakymą.

Tačiau citata, į kurią norėčiau replikuoti, yra štai čia:

Priminsiu, jog Lietuva yra sekuliari valstybė, tai yra bažnyčia atskirta nuo jos. Kišdamasi į sekuliarios visuomenės viešąją erdvę, bažnyčia peržengia leistiną ribą. …. Jeigu ir toliau bažnyčios hierarchai manys, kad gali brautis su savo netolerantiškumu į viešąją erdvę, pagaliau palikę komunistinę diktatūrą pateksime į katalikiškąją. Negi bažnyčia nebepasitiki savimi ir savo sugebėjimais bei jėgomis savo bendruomenės narių tarpe teigti savaip suvokiamą šeimos politikos supratimą?

Lietuva iš tiesų yra sekuliari – pasaulietinė valstybė, tačiau, pasak mūsų konstitucijos, tai reiškia visų pirma veiklos sferų atskyrimą. Bažnyčia ir neturi savo vietų parlamente (kaip Anglijoje), neskiria savo ministrų. Bažnyčia užsiiminėja religiniais patarnavimais, sielovada; kadangi ji yra INSTITUCIJA, ji užsiima ir institucijos stiprinimu. Atskiros veiklos sferos – štai ką reiškia valstybės ir bažnyčios atskirumas.

Tačiau A. Vinokuras norėtų, kad bažnyčia būtų atskirta ir nuo visuomenės apskritai, ir kad savo bjaurių nuomonių nekaišiotų kur nereikia (man tiesa jos irgi dažnai nepatinka, bet tai – kita kalba). Todėl visiška nesamonė yra teiginys, kad „kišdamasi į sekuliarios visuomenės viešąją erdvę, bažnyčia peržengia leistiną ribą“. Galima nenorėti turėti tokio viešosios erdvės dialogo partnerio, galima jam oponuoti, netgi jį keikti galima (tam tikrų normų prisilaikant), tačiau straipsnio autorius norėtų jį eliminuoti. Kad jo tiesiog nebūtų. Labai demokratiškas noras, ar ne?

Paimkime ir sumažinkime katalikų bažnyčią iki, sakykime, Liuteronų bažnyčios dydžio, ir pamėginkime visą šitą diskusiją iš naujo įsivaizduoti, ir pamatysime, kokį absurdą mums bando įteigti. Tai mes, Lietuvos žmonės, kurių 79 % – katalikai, suteikiame katalikų bažnyčios vadovams tokią galią kalbėti iš aukšto Seimo komisijoms ir komitetams.

Žinoma, galima suprasti mažą dialogo partnerį, pasipiktinusį didesniojo autoritetu ir galiomis. Tačiau nėra ko manipuliuojant valstybės ir bažnyčios atskirumo įtvirtinimu Konstitucijoje bandyti didesniuoju atsikratyti.

Na, kitais požiūriais straipsnis visai gerų pamąstymų pateikia. Kažkaip nemanau, kad gėjų porų nuotraukų rodymas mokyklose būtų kažkam pakenkęs. Iš kitos pusės, Vinokuras nepateikia situacijos tokios kokia ji yra. Vykupų konferencija nesiekė uždrausti rodyti gėjų poras, ji tik bandė ginti moterį, kuri, vedina savo įsitikinimų, nesutiko savo vadovaujamoje įstaigoje demonstruoti tam tikrų fotografijų, ir už tai „gavo per nagus“ nuo Vyrų ir moterų lygių galimybių kontrolierės…

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail