Ar galima objektyviai tyrinėti religiją?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Vakar skaičiau Robert N. Bellah straipsnį Religijos studijos kaip „nauja religija“ ir pagaliau radau analizę, kuri gerai atliepė tai, ką seniai jaučiau apie religijos tyrinėjimus ir savo požiūrį į religijos studijas. Bellah rašo, kad, kai religijos studijos bando užimti absoliučią poziciją, arba – poziciją aukščiau už tyrinėjamas religijas, jos pačios tampa „nauja religija“:

Kritinis požiūris į religiją dažnai suprantamas kaip religijos studijų stiprybė. Tai yra mokymo „apie“ religiją esmė. Daroma prielaida, kad, jei mokome apie religiją „objektyviai“ ir „moksliškai“, mokome religiją iš ne-religinės, t.y., sekuliarios, perspektyvos. Tačiau šis objektyvumas galiausiai pasirodo besąs iliuzija. Jei žmogus įsitikinęs, kad kritinės teorijos, kuriomis paaiškiname religiją, yra daigiau tiesa nei patys religiniai įsitikinimai, žmogus bando užimti galutinės realybės poziciją, kuri yra bent jau kvazi-religinė.

Šia prasme tai, kas mokoma religijos studijose, neretai yra pozityvizmas, arba – reliatyvizmas, arba – istoricizmas. Tai yra – galingos šiuolaikinės ideologijos su dvasinėmis, etinėmis ir politinėmis prielaidomis. Šios prielaidos gali taip glaudžiai atitikti daugumos etosą, arba, jei ir ne daugumos, tai – kognityvinio elito (ką esu pavadinęs „apšvietos fundamentalizmu“), kad jos gali atrodyti paprasta tiesa, užuot išsidėsčiusios kaip viena iš daugelio galimų pozicijų. Prisidengiant dėstymu „apie“ religiją yra perduodami galingi įsitikinimai, net ir – dogmos.

Iš tiesų, dažną kartą kalbėdamasis su žurnalistais jaučiu tai, ką Bellah sako: norą pakilti aukščiau už tuos, apie kuriuos pasakoju, paaiškinti ir „išaiškinti“ (gera angliška frazė: „explain away“) jų įsitikinimus, įsitikinimų atsiradimą, trivializuoti juos. Gal ir todėl, kad žurnalistai paprastai to nori, tačiau tą pojutį galima gauti ir rašant apie religinius judėjimus.

Toliau Bellah sako:

Prielaida, kad kritinis religijos supratimas yra kažkas aukščiau, arba, arčiau tiesos, nei pamaldūs religingų žmonių, kuriuos tyrinėjame, požiūriai, veda į tam tikrą religijos „uždarymą muziejuje“. Religija tuomet interpretuojama kaip eksponatų serija, prie sienos prismeigti drugeliai, kuriuos mes studijuojame, lyginame, analizuojame ir paaiškiname. Jei išsilavinimas yra visos žmogaus asmenybės formavimas, šis „muziejinimo“ procesas pasako kažką labai svarbaus. Jis pasako, kad religijos yra „įsitikinimų sistemos“, kurios gali būti rodomos greta ir įvardijamos kaip „tiesa tikinčiųjų manymu“. Šio proceso rezultatas yra maždaug toks pats, kaip kartu dėstant kelias religijas kaip tiesą. Abu šie keliai yra būdai paversti religiją eksponatais ir abu prisideda prie šių dienų dvasinės painiavos.

Įdomios mintys, ar ne?

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail