Maždaug prieš trejetą savaičių Delfi.lt kaip niekada anksčiau sumirgėjo straipsniais apie Antaną Kraujelį ir partizaninį karą.
Į J. Jurgelio klausimą, ar galima atimti kario savanorio statusą šiam partizanui, paskubėjo atsakyt G. Šidlauskas, LGGRTC specialistas, pats praėjusiųjų metų pabaigoje surašęs partizaną išteisinančią pažymą, o klausimo dėl kario savanorio statuso atėmimo pokario partizanams prielaidas aptarė V. Sinica. Kažkada ir pats esu rašęs J. Kraujelio kario savanorio statuso klausimu Delfi.lt puslapiuose. Ir aš esu parašęs straipsnį, kuris netrukus bus publikuotas, ir kuriuo atsakau į V. Sinicos argumentus (atnaujinta: straipsnis buvo publikuotas 2015-03-04 pavadinimu „Nusegus medalius kai kuriems partizanams, Lietuva tik sustiprės “). Bet čia rašysiu apie Gečius. Kad ir kiek tema būtų pabodusi, joje lieka nepakankamai gerai atskleistų aspektų. Apie kuriuos ir norėčiau pakalbėti.
Trumpai apie įvykius
Trumpai bendrais bruožais priminsiu šią, jau daugelį kartų aprašytą situaciją. 1949 m. rugsėjo 28 d. krūmynuose, esančiuose per kelis šimtus metrų nuo Prano ir Leokadijos Gečių namų, stovyklavo devyni partizanai. Išvakarėse jie buvo užsukę pas savo rėmėją P. Gečį, turėjusį „Klevo“ slapyvardį, pasiimti maisto. Ir ne tik: pasak vėliau MGB apklausto A. Kulionio, išvakarėse jie paprašė P. Gečio samagono ir ten „pijokavo“. Buvo trečiadienis, eilinė darbo diena. Iš ryto abu Gečiai išvyko į Uteną. Tai nebuvo nei vieno iš gečių darbo vieta: P. Gečys dirbo Aluntos valsčiuje, berods apskaitininku. Gečiams išvykus, po kelių valandų krūmynus, kuriuose ilsėjosi partizanai, apsupo MGB kareiviai. Įvyko susišaudymas. Tik vienam partizanui – Mykolui Urbonui „Liepai“ – pavyko pabėgti. Kiti 8 buvo nukauti, įskaitant ir M. Urbono brolį.
Prašovęs teisingumas
Šūviai vėl nuaidėjo P. ir L. Gečių sodyboje 1949 m. lapkričio 5 d. (šeštadienį). M. Urbonas ir A. Kraujelis tą vakarą sučiupo namo grįžtantį P. Gečį, parsivarė jį namo, kur šeimos galvos laukė besilaukianti L. Gečienė su dviem mažais vaikais. Namuose buvo ir L. Gečienės tėvas Jonas Kulionis. Partizanai susisodino P. ir L. Gečius prie stalo, apkaltino išdavyste ir sušaudė visos šeimos akivaizdoje. Visi apklausti asmenys sutarė, kad viskas įvyko labai greitai.
MGB archyviniai dokumentai, įvardiję tikruosius partizanus išdavusius asmenis ir MGB dokumentas, patvirtinantis, kad P. ir L. Gečiai jokių žinių apie partizanus MGB neteikė, įtikino LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją suteikti laisvės kovų dalyvių statusą P. ir L. Gečiams. Visi diskusijos dalyviai sutaria, kad P. ir L. Gečiai buvo likviduoti per klaidą. Tačiau diskusijos dalyviai skirtingai vertina tą klaidą. J. Jurgelis teigia, kad P. ir L. Gečių nužudymas karo metu be teismo buvo karo nusikaltimas. G. Šidlauskas rašo, jog tai buvo klaida, dėl kurios, tačiau, partizanai yra nekalti:
Partizanai virš mėnesio ieškojo atsakymo. Viskas liudijo ne Gečių naudai. Nekaltas klausiantis, ieškantis atsakymo ir siekiantis išsiaiškinti tiesą, atsakomybė tenka tiems, kurie davė galimai neteisingus parodymus (Gečių kaimynai, P. Gečio bendradarbiai).
Gal tikrai galime, peržiūrėję partizanų surinktus P. ir L. Gečių kaltės įrodymus, konstatuoti, kad tegul ir netobulas, dėl jų tariamo nusikaltimo buvo atliktas tyrimas, gal kaltininkai patys buvo tardomi ir teisiami taip, kaip partizanams buvo įmanoma esant karo sąlygoms? Ir todėl nuoširdžiai suklydusius partizanus turėtume reabilituoti? Pažiūrėkime. Tuo tikslu norėčiau apžvelgti du dokumentus, iš kurių žinome, ką partizanai manė apie Gečių kaltę: „Likvidavimo protokolą“, kurį A. Kraujelis „Pabaisa“ ir M. Urbonas „Liepa“ surašė dėl Gečių likvidavimo, ir M. Urbono duotus parodymus dėl Gečių nužudymo.
Ką apie Gečių „baudžiamąją bylą“ liudija „Likvidavimo protokolas“
Dokumentas, kuriuo dažniausiai remiamasi nupasakojant tyrimo dėl tariamos Gečių išdavystės aplinkybes, yra „Likvidavimo protokolas“, kuris, pasak M. Urbono, buvo surašytas „po kurio laiko“ nuo Gečių nužudymo. Štai ką A. Kraujelis tada surašė (kalba taisyta, fotonuotraukas galima rasti knygoje „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“, čia ir čia):
Likvidavimo protokolas
1949 m. lapkričio 5 d. vakare Papiškių kaime likvidavom 8 partizanų – Šiaurio, Aukštaičio, Lapino, Trockio, Aido, Klajūno, Paleckio, Zaumerio ir (Liepos, likusio gyvo) – išdaviką, Gečį Praną ir kartu jo žmoną Gečienę Leokadiją.
Apie jo išdavystę liudija aiškiais įrodymais visi kaimynai ir tikrai garantuoja visi, pagal gautas žinias iš valsčiaus, kurie dirbo kartu su juo, kad [Gečys] daug laisviau pradėjo elgtis su komunistais.
Visu įrodymų mes negalim parašyti nes [jų] yra daug, galim pažymėti tik tiek. Prieš auštant partizanai užėjo pas jį, paėmė maisto ir pasakė, kur tikrai stovės, kai jie išėjo gult jis nebūtai išvažiavo Utenon. Po jo išvažiavimo už keturių valandų [partizanus] apsupo kariuomenė. Žuvus partizanams, ir kai [P. Gečys] sužinojo, kad Liepa gyvas, pradėjo kažkodėl elgtis labai atsargiai, kaimynus pradėjo prašyti, kad Liepa paliktų nors vaikus, neiššaudytų, o tuo laiku dar niekas apie jį neįtarė, be Liepos.
Iš valsčiaus pradėjo grįžti į namus mėtydamas pėdsakus kitais keliais, ir dar pastebėjom jo laukdami, kad kai kada grįždamas pakviečia apsaugai skrebus.
Prieš išleisdamas partizanus apsistoti, Šiauriui ir kitiems pradėjo užduoti neciviliškam gyvenimui tinkančius klausimus – kas bus atsakingas valdžiai pasikeitus už komunistų likvidavimą. Šiaurys su Lapinu atsakė, „vietiniai partizanai atsakys“. O vietinius partizanus Lapiną ir Liepą [P. Gečys su MGB pagalba] tikėjosi sutvarkyti.
Reikalui esant galime duoti dar daugiau tokių įrodymų. Jis anksčiau buvo partizanų ryšininkas, slapyvardis „Klevas“.
Jis išdavė 1949 IX 28 d., 11 val. 30 min.
Gečio byloj dalyvavom.
Liepa
Pabaisa
Norėdami įvertinti šį dokumentą kaip tariamą teismo nuosprendį turėtume pasižiūrėti, ką jis atskleidžia apie partizanų veiksmus atliekant tyrimą ir apie partizanų nustatytas faktines aplinkybes, įrodančias Gečių kaltę.
Visų pirma reikia pastebėti, kad šis dokumentas iš esmės nieko nepasako apie tai, ką G. Šidlauskas vadina virš mėnesio trukusiomis atsakymo paieškomis. Vienintelis dalykas apie partizanų veiksmus – tai kad jie „kartais jo laukdavo“ ir kad jis „pasikviesdavo apsaugai skrebus“. Žinome, kad partizanai iš tiesų bent vieną kartą jo laukė – tą dieną, kai suėmė ir nužudė. Gal būt būdavo ir daugiau tokių kartų. Visa kita informacija galėjo partizanus pasiekti pati, ir – gerokai iškraipyta forma. Pvz., beveik neabejotina, kad partizanai nematė momento, kaip P. Gečys pasikviečia stribus jį palydėti. Tačiau iš žinomo ėjimo kartu fakto ar faktų jie pasidarė tokias išvadas.
Bent paviršutiniškai susipažinę su baudžiamuoju procesu žino, kokie veiksmai paprastai atliekami vykdant ikiteisminį tyrimą – kas daroma siekiant nustatyti asmens kaltumą. Liudininkų apklausos, įtariamojo tardymas, akistatos – apie tokius veiksmus galima sužinoti ne tik iš teisės vadovėlių, bet ir elementariai pasiskaičius tos pačios MGB užvestą baudžiamąją bylą M. Urbonui – bylą, su kuria LGGRTC specialistas, deklaravęs visišką A. Kraujelio nekaltumą, neabejotinai turėjo susipažinti. Norint pripažinti asmenį kaltu reikia aiškių įrodymų. Tuo tarpu protokole tik aprašomas įtartinas P. Gečio elgesys po partizanų nužudymo greta jo namų, kuris, tačiau, galėjo toks būti ir dėl kitų priežasčių, nesusijusių su pastarojo kaltumu. Suvokdamas, kad prie jo namų žuvus 8 partizanams MGB jį gali įtarti bendradarbiavimu su partizanais, o partizanai – išdavyste, Gečys galėjo keisti savo elgesį taip, kaip nurodoma protokole: namo eiti kartu su stribais, užmegzti papildomus draugiškus santykius su komunistais, ir net prašyti per kaimynus partizanų palikti gyvus nors vaikus (jei, pvz., iš kaimynų kalbų turėjo pagrindo manyti, jog bus iš keršto nužudytas). P. Gečio elgesys po 8 partizanų žūties greta jo namų savaime nebuvo joks jo kaltės įrodymas.
Ką dar galime pasakyti iš „Likvidavimo protokolo“? Ne itin daug. Pvz., ką reiškia teiginys, kad „apie jo išdavystę liudija aiškiais įrodymais visi kaimynai“? Iš esmės, nieko. Nei vienas kaimynas neįvardintas vardu. Neįvardinta ir tai, ką kaimynai sakė. Reikia manyti, kad tai, ką jie sakė, yra įvardinta toliau protokole, tačiau tai vėlgi nieko nepaaiškina. Daugių daugiausiai jie galėjo žinoti apie P. Gečio netikėto išvažiavimo į Uteną faktą. Žodis „visi“ šnekamojoje kalboje, kuria parašytas „protokolas“, dažnai reiškia „niekas konkrečiai“. Ką apie P. Gečį galėjo paliudyti jo bendradarbiai, neskaitant fakto, jog jis gal per daug bičiuliaujasi su komunistais? Bet kuris prokuroras su tokiu kaltinimo aktu šiandieninio teismo (ką ten šiandieninio – ir sovietinio taip pat) būtų „pasiųstas“ toli toli. Todėl sovietai ir buvo sugalvoję galimybę formalaus teisingumo sistemą reikiamu atveju pakeisti „ypatinguoju pasitarimu“. Vat ten gal ir būtų atskirais atvejais užtekę tokių „įrodymų“.
Taigi, ar mes žinome, kokius įrodymus partizanai turėjo dėl Gečių kaltės, bei – kas konkrečiai ir ką liudijo apie P. Gečio kaltę? Ar žinome, kaip partizanai „klausė, ieškojo atsakymo ir siekė išsiaiškinti tiesą“? „Likvidavimo protokole“ aprašyti tik dalykai, dėl kurių galėtų kilti įtarimai. Jei ir žinome, tai – ne iš šio dokumento.
Ir jei apie Gečių kaltės įrodymus (tikrus ar tariamus) mes taip nieko ir nesužinosime, tai šį bei tą galime sužinoti apie M. Urbono ir A. Kraujelio atliktą „ikiteisminį tyrimą“. Ir tos žinios, deja, liudija ne M. Urbono ir A. Kraujelio naudai.
Tyrimas po nuosprendžio įvykdymo
Kitas dokumentas, atskleidžiantis veiksmų, kuriuos atliko partizanai per tą mėnesį tarp bendražygių žūties ir Gečių likvidavimo, yra Mykolo Urbono 1952 m. spalio 29 d. apklausos protokolas (LYA, F. K-1, ap. 58, b. 47478/3, b.l. 108-110).
Štai ką M. Urbonas pasakoja apie tai, kokiu būdu įsitikino P. Gečio kalte:
Maždaug savaitė po to, kai kariuomenė sunaikino banditus aš aplankiau Antaną Kulionį jo namuose Čivilių kaime norėdamas išsiaiškinti, ką veikė Kulionis po to, kai mes išėjome iš jo namų į krūmyną. Kulionis man papasakojo, kad Gečys kartu su žmona kitą dieną anksti ryte vežimu išvažiavo į Utenos miestą tariamai tarnybiniais reikalais; taip pat jis skundėsi Gečiu, kad jis ar jo sūnus sulaužė dviratį, ir jam [Antanui Kulioniui] teko eiti namo pėsčiomis. Iš pokalbio su Antanu Kulioniu padariau išvadą, kad Gečys ir jo žmona specialiai išvyko į Utenos miestą ir ten pranešė MGB apie jo ūkio rajone apsistojusius banditus.
Ką gi M. Urbonas darė nusprendęs, jog P. Gečys juos išdavė? Jis pasakoja:
Prieš kelias dienas iki Gečio nužudymo aš aplankiau Kraujelį jo namuose Molėtų rajono Kaniūkų kaime (jis tada dar buvo ryšininkas), ir ten mes susitarėme su juo dėl Gečio nužudymo. Būdamas pas jį aš jam papasakojau apie Gečio asmenybę ir apie būtinybę jį nužudyti. Pagal mūsų susitarimą mes susitikome su juo kelyje, kuriuo Gečys visuomet grįždavo namo iš Aluntos, kur dirbo vykdomojo komiteto buhalteriu ar kasininku, ir jo laukėme.
Iš šios pastraipos matyti, kad, praėjus mėnesiui po 8 partizanų žūties ir likus tik kelioms dienoms iki Gečių likvidavimo, A. Kraujelis nieko nežinojo apie P. Gečį ir jam keliamus įtarimus. Apie P. Gečio asmenybę ir apie būtinybę jį nužudyti jam papasakoja pats M. Urbonas. Ir jie susitaria susitikti įvykdyti egzekucijos. Nuosprendis priimtas, belieka jį įvykdyti. Kaip teisingai pastebi G. Šidlauskas, M. Urbonas su A. Kraujeliu pas Gečius ateina ne jų tardyti, o jau priėmę sprendimą – su „likvidavimo lapeliu“ (tas lapelis, beje, neišliko – jį po egzekucijos sudraskė Gečių vaikai).
Bet palaukite, kaip reikėtų suprasti teiginius „Likvidavimo protokole“? Kaip iš tiesų buvo su žiniomis iš Gečių kaimynų, žiniomis iš P. Gečio bendradarbių ir kt.? Vėlgi, pasakoja M. Urbonas:
Po Gečio ir jo žmonos nužudymo praėjus kuriam laikui Kraujelis, man dalyvaujant, miške Gečiui sudarė „likvidavimo protokolą“, kuriame išdėstė 8 banditų žūties aplinkybes ir nurodė Gečio, išdavusio banditus MGB organams, išdavikišką elgesį. Protokole taip pat buvo nurodyta, kad Gečio kaimynai ir asmenys, tarnavę apskrities vykdomajame komitete kartu su Gečiu, tvirtino, kad tai jis išdavė banditus. Kraujelis sakė, kad jis gavo iš kažkokių asmenų, dirbusių Aluntos valsčiaus vykdomajame komitete, žinių apie Gečio ryšius su vadovaujančiais darbuotojais – Utenos miesto komunistais, tačiau nepasakė apie tai pranešusių asmenų pavardžių. Aš asmeniškai iš nieko, įskaitant Gečio kaimynus Bronių Židonį, Baltaduonį ir kitą kaimyną Židonį negirdėjau, kad Gečys buvo susijęs su MGB ir išdavė jiems banditus. Šį „likvidavimo protokolą“ aš pasirašiau savo slapyvardžiu „Liepa“, o Kraujelis – „Pabaisa“.
Taigi, A. Kraujelis surašo protokolą post factum ir į jį įtraukia duomenis, kuriuos surinko (greičiausiai – nuogirdų pavidalu) jau po Gečių likvidavimo. Ką A. Kraujelis galėjo nustatyti atlikdamas tyrimą po Gečių likvidavimo? Aiškintis kaltę buvo jau per vėlu. Reikėjo surasti, kaip pateisinti save prieš partizanų vadovybę, išvengti savo kaltės pripažinimo. Kas ir buvo padaryta tuščiu ir niekiniu „likvidavimo protokolu“. Todėl skambus LGGRTC specialisto G. Šidlausko teiginys – „nekaltas klausiantis, ieškantis atsakymo ir siekiantis išsiaiškinti tiesą, atsakomybė tenka tiems, kurie davė galimai neteisingus parodymus“ – yra visiškai tuščias ir iš esmės klaidingas.
Kokia tikimybė, kad M. Urbonas pateikė neteisingus parodymus, arba, kad MGB juos klaidingai užrašė?
MGB dokumentų patikimumo klausimas jau buvo keliamas bandant pateisinti M. Urbono ir A. Kraujelio įvykdytą Gečių likvidavimą. Atseit, M. Urbonas liudijo tendencingai, siekdamas bent dalį kaltės suversti A. Kraujeliui. Ir šio argumento negalima ignoruoti. Bet jis galimai įtikinamas tik tiek, kiek galima pagrįsti atitinkamą M. Urbono, arba MGB tyrėjų, motyvą.
Taigi, ar M. Urbonas galėjo būti suinteresuotas papasakoti apie vykdytą tyrimą Gečių kaltės klausimu būtent taip, kad jis atrodytų buvęs visiškai nevykęs, nepanašus į baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą ar bylos nagrinėjimą?
Tai – labai abejotina prielaida. To meto sovietinės teisės požiūriu visiškai nebuvo svarbu, ar partizanai nužudė jiems nusikaltusį asmenį, ar nenusikaltusį. Okupacinė valdžia nepripažino jokių partizanų organizacinių struktūrų, taigi, visi, bet kokiais motyvais partizanų įvykdyti nužudymai buvo laikomi neteisėtais. Sovietinio piliečio nužudymas buvo traktuojamas kaip sovietinio piliečio nužudymas, nesvarbu, ar tas pilietis buvo slaptas MGB agentas, ar slaptas partizanų ryšininkas (pirmuoju atveju MGB žinoma turėtų daugiau pagrindo nepasitenkinimui). Taigi, M. Urbonas negalėjo pasigerinti savo padėties sakydamas, kad Gečius nužudė vien įtarimų pagrindu, neatlikęs jokio tyrimo. Gal būt bausmė už paprastą kriminalinį nužudymą galėjo būti lengvesnė, nei už politiniais motyvais įvykdytą. Tačiau M. Urbonas negalėjo pretenduoti į tokį jo veiklos kvalifikavimą. Ir nepretendavo. Nesakė, kad Gečius nužudė, nes, pvz., pritrūko maisto, ir šie nesutiko jo duoti geruoju.
Tačiau kaip ir kiekvienam savo orumą saugančiam žmogui M. Urbonui galėjo būti svarbu pasiteisinti bent prieš save. Todėl suprantamos būtų jo pastangos parodyti, kad jo sprendimas nužudyti Gečius buvo pagrįstas. Jis tą motyvą pademonstravo teigdamas, kad prieš mirtį Gečys pats jam prisipažinęs dėl išdavystės (gluminantis teiginys, kuris, manau, galėjo reikšti, jog Gečys maldavo jo ar bent jo žmonos „pasigailėti“ – ką M. Urbonas galėjo suprasti ir kaip kaltės pripažinimą). Tačiau tai ir viskas, ką M. Urbonas padarė, siekdamas pagrįsti savo sprendimo teisingumą.
Dalį atsakomybės dėl sprendimo nužudyti Gečius M. Urbonas iš tiesų galėjo perkelti ant A. Kraujelio pečių. Tai jis galėjo padaryti tiesiog „paankstindamas“ A. Kraujelio tariamai gautas žinias, perkeldamas jas į tą laikotarpį, kai Gečys dar buvo gyvas. Tada jis galėjo sakyti, kad tai A. Kraujelis įkalbėjo jį, M. Urboną, nužudyti Gečius, o ne atvirkščiai. Tai nebūtų buvę sunku padaryti, ir, A. Kraujeliui slapstantis, MGB tardytojui faktiškai nebuvo kaip tokio teiginio patikrinti. Tardytojui tai ir nebūtų per daug rūpėję. Bet M. Urbonas to nepadarė.
M. Urbonas visgi galėjo turėti motyvą slėpti dalį duomenų. Jis galėjo turėti motyvą apsaugoti Gečių kaimynus ir nutylėti, pvz., kad kažkuris iš jų (ar, pasak „likvidavimo protokolo“, jie visi) buvo suteikęs jam kažkokių žinių apie tariamą P. Gečio išdavystę. Tokiu atveju galėtume įtarti, kad dalį turėtų žinių apie Gečių kaltę šaltinių M. Urbonas bus nutylėjęs. Tokia prielaida išlieka nepaisant to, kad jis MGB tardytojams atskleidė daug duomenų apie savo rėmėjus. Tardymo protokoluose matome ganėtinai daug pavardžių, iš kurių galime spręsti, jog jis išdavė nemažai savo rėmėjų. Berods todėl jam ir nebuvo suteiktas kario savanorio statusas. Tačiau apie M. Urbono motyvą pridengti Gečių kaimynus galime tik spėlioti.
Apibendrinimas
Apibendrinant galiu teigti, kad M. Urbono ir A. Kraujelio tariamai atliktas tyrimas dėl P. ir L. Gečių kaltės išduodant partizanų buvimo vietą tėra mitas. Mitas, kuris skirtas pateisinti nepateisinamus šių dviejų partizanų veiksmus nužudant partizanų rėmėjus, turint viso labo įtarimų dėl jų išdavystės. Mitas, kuris pateikimas kaip akivaizdus faktas LGGRTC specialistų atliktame 2014 m. lapkričio 14 d. tyrime dėl A. Kraujelio veiklos nedaro garbės šiai institucijai.
P.S.
Kas link Gečių šeimos likvidavimo, yra dar du aspektai, kuriuos LGGRTC „tyrimą“ atlikęs G. Šidlauskas bandė „užmuilinti“. Pirmasis – tai „Likvidavimo protokolo“ rašysenos ekspertizės klausimas. Antrasis – teiginių apie A. Kraujelio ginklo turėjimą klausimas.
Antruoju klausimu viską iš esmės pasakė J. Jurgelis: parodė, kaip G. Šidlauskas pakreipia reikiama, A. Kraujelio buvimo be ginklo linkme, liudytojų parodymus. G. Šidlauskas bando atsikirsti, pabrėždamas, kad tai – tik techninės smulkmenos, o svarbu tai, kad įvykio vietoje rastos tik automato kulkos:
Nors M. Urbonas teigė, kad jis šaudė iš automato, o A. Kraujelis iš pistoleto, įvykio vietos apžiūros MGB akte pažymėta, kad panaudotas ginklas – rusiškas automatas, įvykio vietoje rastos tik automato septynios gilzės.
Taigi iš kokio ginklo L. Gečienę sušaudė A. Kraujelis? Kur dingo iš jo turėto pistoleto paleistos kulkos? Kaip iš A. Kraujelio pistoleto paleistos kulkos šūvio ir kulkų skrydžio metu transformavosi į automato kulkas?
Kulkoms gal būt visai nereikėjo skrydžio metu transformuotis. Tuo atveju, jei automatui ir pistoletui būdavo naudojamos tos pačios kulkos. Pvz., „rusiškam automatui“, taigi, greičiausiai – PPŠ, iš kurio šaudė M. Urbonas, buvo naudojamos tokios pačios kulkos, kaip ir pistoletui TT (tokiam, kurį 1965 m., A. Kraujeliui nusišovus, KGBistai pas jį rado). Taigi, pati aplinkybė, kad buvo rastos „automato gilzės“, ne per daug tepasako apie ginklą, iš kurio jos buvo iškritusios. Pasak M. Urbono, į L. Gečienę Kraujelis šovė iš belgiško Parabellum pistoleto. Man nepavyko išsiaiškinti, koks tai konkrečiai ginklas, nežinomas lieka ir jo kalibras, ir galimybė jame naudoti tas pačias PPŠ kulkas, tad klausimas lieka atviras. Ir G. Šidlausko ironija – visai ne vietoje.
Pirmuoju klausimu, – dėl „likvidavimo protokolo“ rašysenos ekspertizės, – taip pat dar yra ką pasakyti.
LGGRTC papildomo tyrimo dėl A. Kraujelio veikų išvadoje tvirtinama:
Nors M. Urbonas tvirtino, kad likvidavimo protokolą surašė A. Kraujelis, atlikus rašysenos ekspertizę, protokolo ir parašų autorystės MGB ekspertai nenustatė.
Formalus teiginys, kuris ekspertizės kontekste reiškia, kad nebuvo nustatyta M. Urbono autorystė. Tačiau LGGRTC tyrimo kontekste reikėtų suprasti, kad nebuvo nustatyta nei M. Urbono, nei būtent A. Kraujelio autorystė.
Šį teiginį kritikuoja J. Jurgelis:
Iš šio teksto sektų, kad buvo atlikta A. Kraujelio rašysenos ekspertizė ir A. Kraujelio autorystė nenustatyta. Bet KGB dokumentuose sakoma kas kita. M. Urbono byloje atlikta tik M. Urbono rašysenos ekspertizė. Ir nenustatyta būtent M. Urbono autorystė. Kitaip ir negalėjo būti, nes lapelį surašė A. Kraujelis. Tai vėl reikšmingas tyrėjų manevras.
J. Jurgelis čia kalba apie štai šį dokumentą:
Dėl vėlesnio dokumento – likvidavimo protokolo. Nutarime prijungti prie bylos daiktinius įrodymus pažymėta apie likvidavimo protokolą. M. Urbonas parodė, kad jį surašė A. Kraujelis, „tačiau atlikus grafologinę ekspertizę, nenustatyta, kas jį surašė“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 25117/3, t. 2, l. 196-197).
Šiame teiginyje iš tiesų nėra atsakymo. Yra tik biurokratinis pasiteisinimas: „radau tokią frazę, ją tiksliai pacitavau“. G. Šidlauskas apsimeta, kad paties grafologinės ekspertizės protokolo, esančio tik keletu puslapių toliau toje pačioje byloje, ir to, kas jame tiksliai surašyta, jis nėra matęs. Apsimeta, kad tas jo pacituotas bylos teiginys turi tiesioginį ryšį su A. Kraujelio autoryste „Likvidavimo protokolo“ atžvilgiu.
Bet tai – netiesa. G. Šidlauskas privalėjo žinoti, kad ta atlikta ekspertize nebuvo nustatyta, jog ne A. Kraujelis surašė „Likvidavimo protokolą“. Privalėjo žinoti, jei LGGRTC apskritai atliko tyrimą. Jei tyrimą atlikę LGGRTC specialistai apskritai supranta, kaip vyksta baudžiamasis procesas, – kad ekspertizė atliekama ne abstrakčiai dėl autorystės, o dėl rašysenos atitikimo dviejuose rašto pavyzdžiuose. Norint nustatyti autorystę, bent vienas iš tų pavyzdžių turėjo būti užtikrintai to asmens, kurio kito rašto pavyzdžio autorystę bandoma nustatyti. Tokia ekspertizė A. Kraujelio atžvilgiu ir negalėjo būti atliekama, kol A. Kraujelis nebuvo suimtas, ir kol jis neparašė teksto pavyzdžio sava ranka tardytojų akivaizdoje. Galėjo būti atliekama nebent dviejų rašto pavyzdžių, kurių autorystė nežinoma, palyginamoji ekspertizė, siekiant nustatyti, ar du rašto pavyzdžiai yra to paties asmens.
P.P.S.
G. Šidlausko apologetika dėl A. Kraujelio – visgi ne beatodairiškiausia tokios apologetikos forma. Štai kito asmens pasisakymas, kuris tikrai toli lenkia G. Šidlauską. Nors kita vertus – tai dėsningas teiginys, dažnai tiražuojamas tais atvejais, kai paaiškėja, kad partizanai padarė kažką jiems oficialiai nepritinkančio. Tai padarė ne jie, tai padarė agentai smogikai, persirengę partizanais:
Petro Girdzijausko pasisakymas savotiškas nebent tuo, kad P. Gečio likvidavimas visgi paliekamas partizanams, tuo pačiu nėščiosios L. Gečienės likvidavimą priskiriant agentams-smogikams.
Parašykite komentarą