Delfi.lt šiandien rašo, kad buvęs agentas smogikas Merkelis Bulatovas, dalyvavęs Lietuvos partizanų likvidavimo operacijose, nuteistas už genocidą Vilniaus apygardos teisme.

Apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija konstatavo, kad M. Bulatovas pokario metais veikė grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos agentais.

Iš archyvinių dokumentų pavyko sužinoti, kad M. Bulatovas apsimetė Lietuvos partizanu ir dalyvavo 1952-1953 metais Ignalinos ir Švenčionių rajone sušaudant devynis Lietuvos partizanus.

Nustatyta, kad 1952-ųjų vasarą jis drauge su kitais agentais-smogikais, apsimetęs Lietuvos partizanu, Ignalinos rajone keletą kartų buvo susitikęs su į susitikimą iškviestais „Vytauto“ apygardos partizanais. Susitikimų metu vieni Lietuvos partizanai buvo nužudyti, kiti – suimti ir perduoti Pabaltijo kariniam tribunolui.

Taip pat buvo nustatyta, kad M. Bulatovas kartu su kitais agentais dalyvavo ir 1953-ųjų pavasarį Švenčionių rajone vykusiame dviejų Lietuvos partizanų nužudyme.

MGB agentu-smogiku M. Bulatovas buvo nuo 1952-ųjų pavasario iki 1960-ųjų. Tiesa, prieš tai, 1942-1952 metais jis priklausė kovai su Lietuvos partizanais suburtam vadinamajam liaudies gynėjų būriui ir buvo vado pavaduotoju.

Beje, ar esate matę Švedų režisieriaus filmą „Smogikai“? Turiu kopiją, mielai pasidalinčiau. Ten gerai atskleidžiama agentų smogikų veikla.  [atnaujinta:] Beje, šį filmą galima atsisiųsti iš čia.

Jei Bulatovas iš tiesų dalyvavo operacijose, kurių metu įvykdė karo nusikaltimą pagal to meto karo teisę, jis yra vertas bausmės. O panašu, kad taip ir buvo: agentai smogikai, apsimetė partizanais ir sudarydamas partizanams įspūdį, kad jie nėra puolami, kląstingai juos žudė. Tai yra karo nusikaltimas pagal Hagos 1907 karo sausumoje taisykles. Būtent taip agentų smogikų veiklą siūlo kvalifikuoti Dr. Justinas Žilinskas.

Tik gaila, kad Lietuvos teisėsauga eina kitu keliu, ir bylas kelia už genocidą ir talkininkavimą genocide. Nes genocido sampratos tinkamumas labai sunkiai suvokiamas, kai kalbama apie žmonių, kovojusių su ginklu rankoje, žudymą.

Antai, Strasbūre veikiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas yra priėmęs nagrinėti vieno tokiais pagrindais nuteisto Lietuvos piliečio bylą prieš Lietuvą. Lietuvos pilietis V.Vasiliauskas 2005 m. buvo nuteistas už dviejų Lietuvos partizanų nužudymą 1951 m. jam tarnaujant sovietų okupacinės struktūros, Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB), Kauno srities Šakių r. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu. Įsiskaičius į Vasiliausko bylos aplinkybes aiškėja, kad abu partizanai, broliai Astrauskai, žuvo kovoje.

Beveik neabejoju, kad Lietuva pralaimės bylą Strasbūre prieš V. Vasiliauską, nes jis gali pasiremti Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsniu, kad niekas negali būti nuteistas už nusikaltimą, kuris jo padarymo metu nebuvo laikomas nusikaltimu pagal nacionalinę arba tarptautinę teisę. O po Kononovo bylos yra labai abejotina, kad EŽTT pripažintų, kad su ginklu kovojusių asmenų nužudymas kovos lauke galėtų būti laikomas jau anuo metu žinomu nusikaltimu, jau nekalbant apie tokių veiksmų kvalifikavimą „genocidu“.

Aš negaliu smerkti tų SSSR MGB pareigūnų, kurie su Lietuvos partizanais kovojo ginklu naudodami tarptautinės teisės leidžiamas priemones, kurios, beje, buvo daug platesnės nei šiuo metu (žr. ankstesnį mano įrašą apie „Įkaitų bylą“). Gal V. Vasiliauskas buvo padaręs ir tikrų karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui, apie kuriuos mes nežinome, tačiau net ir priešui taikyti pritemptus kaltinimus man neatrodo teisinga.

Kitaip su Bulatovu, kuris, gal ir ne pagal visai teisingą straipsnį, gaus ko nusipelnęs. Jei, žinoma, aukštesnės instancijos teismai patvirtins pastarąjį sprendimą.