Apie anapilin išėjusį Prezidentą nelabai ką asmeniško turiu pasakyti, bet šie Donskio žodžiai man daugiau nei priimtini:
Savo nuosaikumu ir realybės jausmu A. Brazauskas stabdė bet kokį radikalizmą ir revanšizmą – ne tik oponentų, bet ir savo aplinkos. Šito Lietuvai tuo metu labai reikėjo – ne tik socialinei taikai ir bent minimaliam pilietiniam solidarumui palaikyti, bet ir simboliniam lietuvių tautos susitaikymui, be kurio mūsų ateities projektas būtų tiesiog sužlugdytas. Kadangi nebuvo konfrontacijos žmogus, jis be jokio teatrališkumo ir skundų ištverdavo ne tik karčią ir pagrįstą, bet ir gerokai perdėtą, neskoningą kritiką. Savęs nesureikšminimas ir bendro, didesnio už savo paties asmenį tikslo pojūtis taip pat buvo stiprioji A. Brazausko savybė. Nemanau, kad kuris nors kitas mūsų šalies lyderis tuo jam prilygo.
Ir taip pat labai rezonuoja ši Donskio pastaba apie neherojišką Lietuvą. Labai teisinga turbūt ne tik apie Brazauską kalbant, bet apie daugelį okupacijos laikotarpio žmonių, nesirinkusių disidento ar partizano kelio:
Gal tai ir buvo pati svarbiausia įžvalga apie kitą Lietuvą – ne herojišką, ne revoliucingą, greičiausiai nelabai ryžtingą ir idealistišką, bet neabejotinai padorią, kerštui, išdavystei ir niekšybei nepasiduodančią, o svarbiausia – linkusią į kompromisą visos šalies labui ir susikalbėjimo pastangą tarp svetimų, gal net viena kitos iš tikrųjų taip ir nesuprantančių jėgų. Šita Lietuva taip pat suvaidino iškilų vaidmenį mūsų visų laisvės istorijoje ir dramoje.
Šią kitą Lietuvą, kurią mes gan sparčiai ir turbūt nepelnytai užmirštame, geriausiai įkūnijo Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas.
Parašykite komentarą