Seniai maniau, kad reikėtų pagaliau surašyti, kaip mačiau 1991 m. sausio įvykius. 13 metų vaiko akimis – toks paaugliukas tada buvau. Daugelis menamų faktų jau dabar gerokai „apsivėlę“ vėlesnėmis žiniomis ir interpretacijomis, kai kurie – pasimiršę. Visgi geriau vėliau, nei niekada.
Pradėkime nuo priešistorės.
Prieš Perestroikos ir Sąjūdžio pradžią mano šeimoje nebuvo pernelyg daug kalbama politinėmis temomis, o jei ir buvo kalbama, tos kalbos man galvoje ilgai neišlikdavo. Tik keletą epizodų atsimenu. Tėtis klausydavosi BBC anglų kalba (sakydavo, kad per lietuviškas žinias kalba netiesą, o Londone – teisybę). Taip pat kartą, kai iš mokyklos parsinešiau pasakojimą apie drąsiąją partizanę Marytę Melnikaitę, jis pasiūlė pasakyti mokytojai, jog ji visai ne Marytė Melnikaitė, o Marija Melnik, ir pažiūrėti, kaip ji į tai sureaguos (mokytoja labai pakiliai pasakodavo apie komunizmą, socializmo pasiekimus ir pan.). Kažkada man bandė paaiškinti, kad Tarybų Sąjunga nėra nei tarybų, nei socialistinė, nei respublikų, nei sąjunga (tarybų – nes ne tarybos ją valdo, ne sąjunga – nes ne savanoriška, o dėl viso kito – nepamenu, kodėl). Taip pat prisimenu, kad sąžiningai eidavome į spalio revoliucijos demonstracijas, kai tik išpuldavo tėvų, dirbusių toje pačioje Skaičiavimo mašinų gamykloje, eilė darbovietėje į jas eiti. Kaip pavargęs eiti kartą važiavau ant transparanto.
Iš visų tų politinių aspektų aš menkai ką tesupratau. Pvz., savo geriausiam draugui Regimantui kartą pasakiau, ką girdėjau iš tėčio apie žinias. Kad rusiškos žinios neteisingos. Kai jis paprašė pateikti pavyzdį, jį čia pat prikūriau: „net Indira Gandi buvo nužudyta ne tą dieną, kaip pas mus pranešė“ 🙂
Ir žinoma, politika man mažai terūpėjo. Kažkada, dar tebesimokant Vilniaus 48-ojoje vidurinėje kažkas davė man įsisegti į atlapą iš kartono gabalėlio ir smeigtuko padarytą trispalvę vėliavėlę.
Tokias neužilgo pastebėjau ir ant kitų vaikų atlapų. Kažkuri klasiokė perspėjo, kad geriau nesisegti tos vėliavėlės einant į muzikos pamoką (turėjom labai griežtą ir reiklų muzikos mokytoją). Kažkas visgi surizikavo, ir mokytojas pakomentavo, kad tos vėliavos reikia nusipelnyti.
Nežinojau, kas ta trispalvė vėliavėlė, bet vėliau ir pats keletą tokių ženklelių pasidariau.
Taip pat atsimenu, kad gan staigiai iš mados išėjo „silkės“ (pionieriški kaklaraiščiai). Anksčiau jo neužsirišęs galėjai gauti papeikimą iš mokytojos. Prieš visą mūsų klasę (be išimčių) priimant į pionierius mokytoja man pagrasino, kad manęs gali ir nepriimti, jei nedarysiu rusų kalbos namų darbų (kalbos faktorius greičiausiai buvo atsitiktinis, tiesiog man ta kalba prasčiausiai sekėsi), ir aš verkiau, ir dariau tuos namų darbus pats nelabai suprasdamas, ką ten rašau, – kad tik parašyčiau. Ir še tai tau, nei „silkių“, nei, galiausiai, pionierių organizacijos. Dar buvo bandymas ją reformuoti ir reorganizuoti greta susikūrusių skautų, bet apie tai kalbos greitai nutilo.
Atsimenu per TV kas vakarą (?) rodomą Gorbačiovo „Prožektor Perestroiki“, kurį mano tėvai vis žiūrėdavo. Atsimenu, kaip sirgdamas ir tūnodamas namie (o šiaip jau – smagiai valandų valandas besisupdamas koridoriuje įrengtose sūpynėse) per radiją klausiau Pirmojo Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimo transliaciją. Pakilios kalbos, kažkas apie persitvarkymą, permainas. Girdėti tai buvo smagu. Pamenu, kaip visa šeima keliavome į Baltijos kelią – važiavome į tėvams gamykloje organizatorių priskirtą kelio vietą, stovėjome susikibę toje eilėje žmonių (iš paukščio skrydžio tai turėjo atrodyti įspūdingai, tačiau man apačioje geriau matėsi painiava, tąsymasis už rankų, o pakilios nuotaikos kažko nepamenu). Pamenu, kaip buvo pranešta per radiją apie Berlyno sienos žlugimą (kas ten per siena Berlyne?), ir net Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas po rinkimų į 1990 m. Aukščiausiąją Tarybą (pamenu, kaip rimtai tėvai dalyvavo tuose rinkimuose, lyginant su ankstesniais) užtiko mane „post factum“. Ką, tik išrinktas Vytautas Landsbergis (anuo metu jis man atrodė žavus, uždegantis lyderis) iškart paskelbė Lietuvos nepriklausomybę? Atsimenu, kaip tai sužinojau atėjęs kovo 12 d. į mokyklą…
Tačiau tokio amžiaus vaikai politika negyvena. Kaip ir bendraamžiai, skubėdavau iš mokyklos namo, iš namų – į lauką ir būrelius, džiaugiausi naminiais gyvūnėliais, šuneliu.
Vėliau sekė Lietuvos ekonominė blokada, suplonėję ir susiaurėję laikraščiai, dar labiau patuštėjusios parduotuvės. Iš malkų išgaunamomis dujomis varomi automobiliai buvo to meto technikos stebuklai. Politikos naujovė tą vasarą buvo tokie žodžiai, kaip „moratoriumas“.
Galiausiai atėjo 1991-ieji. Pamenu, kaip K. Prunskienės vyriausybė pakėlė kainas – ar tik ne aštuoneriopai. Pamenu nuostabą, su kuria žmonės vaikštinėjo prie Šeškinės parduotuvės duonos lentynos. Šokas buvo ir man, nors man nereikėjo uždirbti tų pinigų, su kuriais tėvai kartais siųsdavo į parduotuvę duonos ar sviesto. Su nerimu (ir jauduliu) žiūrėjau žinias apie protesto mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos dėl pakeltų produktų kainų, kuris virto (buvo paverstas?) politiniu mitingu prieš naująją valdžią. Televizija rodė, kaip buvo įsiveržta į Aukščiausiosios Tarybos kiemą. Kaip vėliau susirinko žmonės Aukščiausiosios Tarybos palaikyti.
Atėjo sausio 11-oji, kuri atrodo turėjo būti tik eilinė mokslo diena. Tačiau jau per vieną pirmųjų pamokų 65-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir mūsų lietuvių kalbos mokytojas Audrius Natkevičius mokiniams paaiškino, kad jie yra paleidžiami iš pamokų, kad mokytojai keliauja prie Spaudos rūmų. Kodėl? Nes mieste pasirodė sovietinės armijos tankai, ir sovietų kareiviai, atrodo, ketina užimti kai kuriuos reikšmingus pastatus. Tiksliai nepamenu, ką A. Natkevičius atsakė į klausimą, ką daryti mokiniams, tačiau rodos neuždraudė keliauti paskui mokytojus. Jo veido išraiška sakė viena, o žodžiai skambėjo priešingai, tik nepamenu, ar šypsena ragino eiti, o žodžiai draudė, ar atvirkščiai.
Didelė dalis mūsų klasės ten ir patraukė.
Nuo mokyklos iki Spaudos rūmų – vos pora kilometrų. Mums atėjus veiksmas ten jau vyko. Pamenu minią žmonių. Pamenu daugmaž mandagius žalius žmogeliukus – su skiriamaisiais ženklais. Juos gėdinančius žmones. Pamenu vandens čiurkšlę, paleistą į kariškius, vėliau – automato seriją, paleistą virš taikių gynėjų galvų, paskleidusią tinko dūmą. Tikrai ne tuščiais šoviniais (kad ir ką pasakotų Golovatovas ir Paleckis). Pamenu, kaip vienas tankas iššovė iš patrankos vos už 20 metrų nuo manęs (šį kartą – ne koviniu užtaisu).
Ką tuo metu jautėme mes, 13-mečiai berniukai klasiokai, atsidūrę taip netoli beveik tikro karo? Sunku dabar po tiek metų tiksliau aprašyti. Buvo daug jaudulio dėl to, kad vyksta kažkas neįprasto (vėliau panašiai jaučiausi per nepavykusį pučą, per Rusijos parlamento pastato šturmą). Negaliu pasakyti, kad būčiau jautęs daug baimės. Sovietiniai kareiviai neatrodė pavojingi, nevarė mūsų, berniukų, šalin nuo tankų. Tuo metu dar neatrodė, kad viskas gali baigtis kruvinai. Kai situacija išaiškėjo prie Spaudos rūmų, nukeliavome prie kito tomis dienomis užimto pastato – SDAALR pastato. Ten žmonių nebuvo. Stovėjo keletas kovinių mašinų, budėjo keletas kareivių. Po to – namo.
Sausio 12 d. praėjo ganėtinai ramiai. Žmonės budėjo prie įvairių objektų. Mes, kiek pamenu, ėjome į mokyklą [pataisymas: taip būti visgi negalėjo, buvo šeštadienis]. Tai turbūt buvo ta diena, kai per žinias pranešė apie reikalavimą Vidaus reikalų ministerijai ir policijai paklusti sovietinei valdžiai. Labai įstrigo Marijono Misiukonio, tuometinio vidaus reikalų ministro gestas atsakant į reikalavimą. Padėdamas ant stalo automatą jis pareiškė: „Mes priešinsimės“. Šis gestas, bei tai, ką vėliau sužinojau apie jo rolę išsaugojant milicijos lojalumą naujai ir netvirtai Lietuvos Respublikos valdžiai, išmintingą sprendimą nedalinti ginklų radikaliai nusiteikusiems nepriklausomybės gynėjams (ko jau ko, o būtent ginkluoto konflikto labiausiai ir laukė sovietų valdžia), buvo tai, dėl ko laikiau ir tebelaikau jį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo herojumi. Dėl tos pačios priežasties labai nesąžiningas man pasirodė baudžiamasis persekiojimas jo adresu Lietuvos Respublikos vardu dėl A. Kraujelio žūties 1965 m. (apie baudžiamąjį persekiojimą pirmą kartą išgirdau 2009 m., ir tai paskatino mano tyrinėjimus pokario tema).
Sausio 13-osios naktį, tik šiek tiek po vidurnakčio, mus pažadino skambutis. Skambino tuo metu Šiauliuose besimokiusi sesuo Jurgita. Pranešė, kad pas mus, Vilniuje, šaudo prie televizijos bokšto. Liepė įsijungti televiziją. Kiek pamenu, dar spėjau pamatyti neramų Lietuvos televizijos pranešėjos veidą. Po to transliacija nutrūko. Tačiau paieškoję suradome veikiančią radijo programą. Joje vis pranešdavo ką nors apie įvykius, o protarpiais tarp pranešimų grojo kažkokią džeržgiančią muziką. Pirmieji pranešimai apie sovietinių pajėgų bandymą užimti televiziją, apie žuvusius ir sužeistus prie bokšto ir Radijo bei televizijos komiteto pastato sukrėtė. Tėvukas apsirengė ir pareiškė išeinąs prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. O mes su jaunesniąja seserimi ir mama likome namie.
Miegoti negalėjau. Sėdėjau prie radijo imtuvo klausydamasis naujienų. Tarpai tarp pranešimų būdavo gan ilgi, o informacijos – nedaug. Tad pasiėmiau Lietuvos tarybinę enciklopediją ir perskaičiau straipsnį apie Daniją ir pradėjau rašyti referatą. Turėjau parašyti jį berods geografijos pamokai. Dėl to tą naktį taip gerai ir atsimenu. Nes padariau darbą, kurį jau mėnesį ruošiausi padaryti, ir vis neprisiruošdavau. Ir nuolat klausiausi tų vienos už kitą blogesnių naujienų.
Jei gerai pamenu, ryte prie Aukščiausiosios Tarybos išėjo ir mama, – perspėjusi mus niekur neiti. Bet aš vis tiek išėjau. Ten pat, kur ir ji. Stengiausi jos nesusitikti, ir tai nebuvo sunku – minia buvo didžiulė, per garsiakalbius vis pranešdavo ką nors bauginančio ar raminančio.
Laimei, Aukščiausiosios Tarybos tą dieną niekas nepuolė. Nepuolė jos ir per ateinančias kelias savaites, kai buvo laidojami žuvusieji sausio 13-osios naktį, kai buvo atkurta (nors ir ribota) televizijos transliacija, kai gyvenimas pamažu sugrįžo į įprastas vėžes.
Per kelis vėlesnius mėnesius dar ne kartą buvau prie Aukščiausiosios Tarybos, kur degdavo laužai, kur žmonės dalindavo sumuštinius, mandarinus, kur buvo pakilusios tvirtos barikados, skirtos ginti pirmąją per 50 metų demokratiškai išrinktą valdžią. Nuotaika prie laužų dažniausiai būdavo pakili, tačiau netrūko ir įtampos.
Laimei, ši įtampa baigėsi nepraėjus nei metams. Žlugus pučui Maskvoje atslūgo ir grėsmė naujai paskelbtai Lietuvos nepriklausomybei.
Kai dabar prisimenu tuos įvykius, suprantu, kad nei iš tolo nesuvokiau, kokia pavojinga buvo situacija. Nelabai suvokiau, kas yra žmogaus gyvybė, ir negalėjau, būdamas su mirtimi tiesiogiai nesusidūręs trylikametis, suprasti, ką reiškia tos keturiolika už Lietuvos laisvę paaukotų gyvybių. Kad ir pats kaip su ugnimi tuo metu žaidžiau, elgdamasis taip, kaip elgčiausi pakliuvęs į jaudinantį virtualų žaidimą, kuriame turiu ne vieną gyvybę. Nelabai supratau ir to, kodėl taip nenorėjo (jei gerai pamenu) manęs niekur išleisti tėvai sausio 13-ąją.
Bet jei tokia situacija pasikartotų šiandien, ir aš savo vaikų į tą pavojaus zoną neišleisčiau. Karas – ne vaikų žaidimas. Ar eičiau pats? Žinoma. Kad ir gerokai labiau baimindamasis, nei anuomet.
Parašykite komentarą