Žymų Archyvai: rekomenduojama

Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui II: ar buvo naudojama uždrausta ginkluotė?

Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte daugybę kartų nurodoma, kad sausio įvykių metu sovietų kareiviai naudojo uždraustas karybos priemones, o būtent, kulkas. Štai viena iš citatų apie įvykį, kurį, beje, man teko matyti savomis akimis:

< …> bandant prasibrauti pro centrinį Spaudos rūmų įėjimą, operacijai vadovavęs V. Kustrio tyčia iš automatinio ginklo AKS-74, naudojant tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka, iššovė seriją šūvių į Spaudos rūmus gynusį ir vandens srovę į puolančius kariškius nukreipusį KAD darbuotoją Vytautą Lukšį, tuo padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą < …>

Baudžiamojo kodekso 112 straipsnis kriminalizuoja tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių uždraustų karo priemonių ar kariavimo būdų naudojimą. Sovietų kariškiai Sausio 13-osios byloje kaltinami ir pagal šį straipsnį.

Pradėkime nuo to, kad „gyvos amunicijos“ panaudojimas aukščiau aprašytoje situacijoje prie Spaudos rūmų 1991 m. sausio 11 d. buvo absoliučiai nepateisinamas jokia „karine būtinybe“. Ir vėliau, sausio 13-osios naktį, sovietų armija galėjo užimti pastatus nepaleidusi nei vienos kulkos. Net jei būta įsakymo nešaudyti tiesiogiai į žmones (ir aš nesu tikras, kad kaltinamajame akte yra užfiksuotas koks nors kitas, be aukščiau paminėtojo, tiesioginio šaudymo į žmones atvejis) tikros amunicijos naudojimas buvo labai pavojingas dėl galimo rikošeto ir dėl nakties apsunkintų operacijų sąlygų. Tačiau tai pasakę turime visgi grįžti prie klausimo, ar amunicija, kurią naudojo sovietų kariai, tikrai buvo uždrausta tarptautinės teisės. Toliau skaityti Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui II: ar buvo naudojama uždrausta ginkluotė?

25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Rusijos užsienio reikalų ministerijai aštriai sureagavus į NATO filmuką apie Baltijos šalių partizanus įsiplieskė mažas socialinių tinklų karas. Rusijos URM publikavo pagiežingą komentarą „О зверствах „лесных братьев“ в новогодние праздники“, kuriame pridėjo saugumo LSSR vidaus reikalų ministerijos suvestine apie konkrečius nužudymo atvejus bei vaizdingą infografiką. Į kovą su šia Rusijos provokacija pakvietė žurnalistas Andrius Tapinas, paraginęs grotažyme #kremliaumusuistorijosneperrasysi ir neigiamu vertinimu mostelėti Rusijos URM’ui, nes paskelbtąja informacija yra „pilamas purvas“ ant Lietuvos. Ir nors tūkstančiai tautiečių pasekė A. Tapino raginimu, taip ir liko neaišku, kokia konkrečiai informacija yra tas purvas. Iš vėliau žiniasklaidoje publikuojamų pranešimų susidaro įspūdis, kad reaguojama buvo išskirtinai į infografiką. Infografike buvo nurodyta, jog partizanai nužudė 25 108 žmones Lietuvoje, iš jų 86,4% sudarė lietuviai. Taip pat nurodyta, kad tarp tų 25 108 žmonių 1 054 buvo vaikai, įskaitant ir 52 vaikus, neturinčius 2 metų. Toliau skaityti 25, 12 ar 30 tūkstančių? Ką apie partizaninio karo aukas sako tyrimų duomenys

Ar Tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažintų S. Drėlingą vykdžius genocidą?

Šiame straipsnyje norėčiau aptarti klausimą, ar Lietuvoje vykstantys teisminiai procesai prieš buvusius sovietų pareigūnus dėl jų dalyvavimo kovose su partizanais ar jų suėmimo operacijose atitinka Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

Srebrenica ir platesnė genocido sąvokos reikšmė

Bosnijoje jau kelerius metus vyko karas. 1995 m. liepos mėnesį Bosnijos serbų pajėgoms pavyko užimti likusius tris rytų Bosnijoje likusius daugiausiai bosnių musulmonų gyvenamas vietoves: Srebrenicos, Žepos ir Goraždės enklavus. Ši karinė sėkmė greičiausiai ir patiems serbams buvo netikėta. Didžiulis į serbų valdžią patekusių bosnių musulmonų skaičius, be galo prasta (pačių serbų sukurta) humanitarinė situacija ir noras kartą ir visiems laikams „išspręsti“ musulmonų enklavų problemą Serbų respublikos rytuose stumtelėjo Bosnijos serbų pajėgų vyriausiąją vadovybę žiauriausiu būdu susidoroti su priešininkais. Toliau skaityti Ar Tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažintų S. Drėlingą vykdžius genocidą?

Kas iš tiesų vyksta dokumentą pasirašant elektroniniu parašu

Nors elektroninis parašas yra jau gana plačiai naudojamas Lietuvoje, mažai kas supranta, kas tai yra. Kas, bent apytikriai, vyksta, kai pasirašome dokumentą elektroniniu parašu, ir kodėl jo iš esmės neįmanoma suklastoti. Su elektroniniu parašu tuomet elgiamės kaip su burtininko lazdele, bandydami pasitikėti, kad ji tikrai padarys tai, ką žada.

Tačiau net ir techninio išsilavinimo neturinčiam asmeniui galima šiek tiek prasklaidyti tuos burtus ir suprasti, kaip elektroninis parašas veikia. Žinoma, suprasti ne viską, bet bent jau tiek, kad įgytume daugiau pasitikėjimo jį naudodami.

Taigi, pamėginkime, žingsnis po žingsnio pažvelgti, kas vyksta, kai pasirašome dokumentą elektroniniu parašu.

Tuo tikslu naudosime Linux, Windows, MacOSX operacinėse sistemose veikiančią programą GnuPG. Tai yra komandų eilutės programa, kurioje nurodymai duodami įrašant komandas virtualaus terminalo lange:

Toliau skaityti Kas iš tiesų vyksta dokumentą pasirašant elektroniniu parašu

1991 m. sausis mano akimis

Seniai maniau, kad reikėtų pagaliau surašyti, kaip mačiau 1991 m. sausio įvykius. 13 metų vaiko akimis – toks paaugliukas tada buvau. Daugelis menamų faktų jau dabar gerokai „apsivėlę“ vėlesnėmis žiniomis ir interpretacijomis, kai kurie – pasimiršę. taigi, geriau vėliau, nei niekada.

Pradėkime nuo priešistorės.

Prieš Perestroikos ir Sąjūdžio pradžią mano šeimoje nebuvo pernelyg daug kalbama politinėmis temomis, o jei ir buvo kalbama, tos kalbos man galvoje ilgai neišlikdavo. Tik keletą epizodų atsimenu. Tėtis klausydavosi BBC anglų kalba (sakydavo, kad per lietuviškas žinias kalba netiesą, o Londone – teisybę). Taip pat kartą, kai iš mokyklos parsinešiau pasakojimą apie drąsiąją partizanę Marytę Melnikaitę, jis pasiūlė pasakyti mokytojai, jog ji visai ne Marytė Melnikaitė, o Marija Melnik, ir pažiūrėti, kaip ji į tai sureaguos (mokytoja labai pakiliai pasakodavo apie komunizmą, socializmo pasiekimus ir pan.). Kažkada man bandė paaiškinti, kad Tarybų Sąjunga nėra nei tarybų, nei socialistinė, nei respublikų, nei sąjunga (tarybų – nes ne tarybos ją valdo, ne sąjunga – nes ne savanoriška, o dėl viso kito – nepamenu, kodėl). Taip pat prisimenu, kad sąžiningai eidavome į spalio revoliucijos demonstracijas, kai tik išpuldavo tėvų, dirbusių toje pačioje Skaičiavimo mašinų gamykloje, eilė darbovietėje į jas eiti. Kaip pavargęs eiti kartą važiavau ant transparanto.

Iš visų tų politinių aspektų aš menkai ką tesupratau. Pvz., savo geriausiam draugui Regimantui kartą pasakiau, ką girdėjau iš tėčio apie žinias. Kad rusiškos žinios neteisingos. Kai jis paprašė pateikti pavyzdį, jį čia pat prikūriau: „net Indira Gandi buvo nužudyta ne tą dieną, kaip pas mus pranešė“, pasakiau. 🙂

Ir žinoma, politika man mažai terūpėjo. Kažkada, dar tebesimokant Vilniaus 48-ojoje vidurinėje kažkas davė man įsisegti į atlapą iš kartono gabalėlio ir smeigtuko padarytą trispalvę vėliavėlę. Toliau skaityti 1991 m. sausis mano akimis

V. Kononovo byla ir jos reikšmė pokario Lietuvos istorijos vertinimui

Bernardinai.lt paskelbė mano straipsnį apie Kononovo bylos reikšmę Lietuvos pokario įvykių vertinimui.

Dar balandžio pabaigoje žiniasklaidoje paskleistas gandas pasitvirtino – Vasilijus Kononovas iš tiesų pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) prieš Latviją. Tai gegužės 17 d. paskelbė EŽTT. V. Kononovas yra buvęs sovietinis partizanas, kuris 1944 m. įvykdė baudžiamąją operaciją Latvijos Mazie Bati kaime, per kurią žuvo 9 civiliai, o 1998 m. Latvijoje suimtas ir 2004 m. nuteistas už šį žygį kaip už karo nusikaltimą. V. Kononovas EŽTT skundėsi, jog jį nuteisė už veiksmus, kurie jų padarymo metu nebuvo nusikaltimas, ir jis negalėjo numatyti, kad bus už tai persekiojamas po 50 metų. 2008 m. EŽTT 7 teisėjų kolegija buvo pripažinusi, kad Latvija V. Kononovą nuteisė pažeisdama prezumpciją „nėra nusikaltimo be įstatymo“ (tiesa, tuomet teisėjų balsai pasiskirstė nedidele persvara – 4 prieš 3), tačiau gegužės 17 d. paskelbtame teismo sprendime EŽTT Didžioji kolegija sprendimą pakeitė pripažindama, kad Latvija teisėtai nuteisė sovietinį partizaną už veiksmus, kuriuos darydamas jis turėjo žinoti, jog daro karo nusikaltimą, ir kad už tai gali būti vėliau teisiamas.

Skaityti visą straipsnį >> (komentuokite, jei nesunku, taip pat bernardinai.lt).

Atnaujinta: viena livejournal blogerė (iš Permės – ten žmonės lietuviškai moka?) pasistengė ir išvertė straipsnį į rusų kalbą: //sulerin.livejournal.com/271945.html. Jį perspausdinau čia. Ačiū!