2019 m. rugsėjo 9 d. Strasbūro teismo penkių teisėjų kolegija priėmė sprendimą neperduoti bylos „Drėlingas prieš Lietuvą“ šio teismo Didžiajai kolegijai, taip paversdamas 2019 m. kovo 12 d. sprendimą byloje galutiniu. Aname sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegija nusprendė, kad Stanislovas Drėlingas, dalyvavęs Adolfo Ramanausko – „Vanago“ ir jo žmonos suėmimo operacijoje, nuteistas už genocidą nepažeidžiant Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatų.
Mane sprendimas nuvylė. Nuvylė taip pat tai, kad tie, kurie šiaip jau supranta reikalo esmę, vadina jį „ilgai laukta pergale“ Lietuvai. Taip pat apmaudu tai, kad sprendimai dėl bylų perdavimo Didžiajai kolegijai EŽTT priimami nenurodant motyvų.
Kas link įsiteisėjusio sprendimo Drėlingo byloje esmės, ją esu komentavęs jau daug kartų, bet galiu trumpai pasikartoti. Sovietinės represijos pokario metu buvo didelės apimties, jos apėmė ir krašto pacifikaciją (ginkluotą kovą su ginkluotu pogrindžiu bei kitas represines priemones, pvz., partizanų rėmėjų šeimų trėmimą siekiant pakirsti paramos jiems bazę), ir sovietizaciją (siekį įtvirtinti sovietinę santvarką, tuo tikslu, be kita ko, atimant žmonių turtą, tremiant tuos, kurių nesitikėta lengvai perauklėti). Dalis tų veiksmų nebuvo nusikalstama pagal tarptautinę teisę (pvz., ginkluota kova su partizanais), dalis jų žinoma prilygo nusikaltimams žmoniškumui, dalis – karo nusikaltimams. Tačiau tam, kad būtų įrodyta vykus genocidą, laikomą žiauriausiu iš visų nusikaltimų, – Nusikaltimų Nusikaltimu pasak Ruandos Tribunolo, – reikia įrodyti egzistavus specialųjį tikslą sunaikinti grupę kaip tokią. Tegul ir ne visą, tegul ir naikinant esmingą jos dalį; tačiau taikiniu turi būti pati grupė. Pvz., kaip Srebrenicoj: sunaikinti visus vyrus, kad Srebrenicos bosniai musulmonai išnyktų kaip grupė. Sovietų tariamai naikinta grupė Lietuvos atveju tegali būti lietuvių tauta, ir tokio ketinimo, – sunaikinti lietuvių tautą, – sovietų valdžia žinoma neturėjo, o Lietuvos teismuose to ir nebandyta įrodyti.
Drėlingo byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teigė, kad represijomis siekta „daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams (sic), jos išlikimui“, o tai yra labai jau „atskiesta“ tarptautinių tribunolų reikalaujamo įrodyti siekio sunaikinti grupę, visą ar iš dalies, versija. Jei išvis tai galima vadinti to reikalavimo versija. Taip galima apibūdinti elementarią gimstamumo skatinimo (prisimenate konservatorių „2V“?) arba ribojimo (Kinijos vieno vaiko) politiką. Tad kaži ar įrodžius buvus tokį siekį galima girtis įrodžius sovietų valdžią vykdžius genocidą. Dalis Lietuvos gyventojų po karo tapo sovietų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui aukomis (įskaitant ir mano giminės dalį), tačiau sovietų represijos nebuvo nukreiptos prieš tautą kaip tokią. Tai yra akivaizdu, ir mano galva yra absurdiška įrodinėti, kad Drėlingas ar koks kitas KGB pareigūnas turėjo tikslą sunaikinti lietuvių tautą ar jos dalį, ar suvokė, kad vykdo dalį tokio plano. Juo labiau – 1956 m., gerokai po Stalino mirties, pasibaigus masinėms represijoms.
Greta problemos, kad genocidu vadinama tai, kas nebuvo genocidas, yra ir kitas probleminis aspektas: genocidu laikoma kova su ginkluotu priešu.
Tai išvis negirdėtas dalykas tarptautinėje teisėje. Ir jis turi plačias implikacijas. Pvz., mano senelius nužudė partizanai. Tik apytiksliai žinau, kokie. Tad iliustracijos dėlei imkime tokį Alfonsą Morkūną – „Plieną“. prikabinu M. Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė“ ištrauką apie analogiškus jo veiksmus: sušaudytas dvi šeimas, iš viso dešimt žmonių, 6 vaikai tarp jų.
Taip pat štai nuoroda, kad „Plienas“ turi kario savanorio statusą ir Vyčio kryžiaus ordiną po mirties – tai yra, jis yra laikomas kokio tai laipsnio didvyriu šiandienos Lietuvoje.
„Plienas“ žuvo jo bunkerį aptikus sovietų MGB kareiviams 1949 m. Tai štai, šiandien „Plienas“ – Lietuvos didvyris, o tie kareiviai – genocido vykdytojai. Nes klausimas, ar Lietuvos teismams kiltų protinga abejonė (angl.: „beyond reasonable doubt“ – toks yra genocido siekio įrodymo standartas tarptautiniuose tribunoluose) tuo, kad tie kareiviai siekė sunaikinti lietuvių tautą; ko verti alternatyvūs paaiškinimai, kad gal užpuldami bunkerį jie turėjo tikslą sustabdyti naktines žudynes, nubausti vaikų žudikus, sustabdyti dalies tautos pasipriešinimą sovietų valdžiai, kad kita dalis galėtų statyti tą jų įsivaizduojamą komunizmą? Jei ir Tau, skaitytojau, nekyla tokios „protingos abejonės“, aš nebeturiu ką daugiau pasakyti.
Ši byla yra su plačia politine potekste. Pasižiūrėkime, kaip ji buvo linksniuojama – kaip labai svarbi valstybei. Justinas Žilinskas ją aprašo kaip valstybės pergalę. Taigi, tai ne šiaip „prokuroras prieš asmenį“, – tai būtų klasikinis baudžiamojo įstatymo taikymo scenarijus, kuriame teismas veikia kaip nepriklausomas arbitras (akloji Temidė). Tai valstybė su visu jos aparatu prieš asmenį, kuris šiaip jau mažai ir reikšmingas šiame kontekste, svarbu numaldyti vietines interesų grupes ir įrodyti kažką tarptautinėje arenoje. Pagalbos tas teisiamas asmuo tesulaukė labai ribotos, jei gerai supratau, tik iš savo advokato, kuris jį gynė nedrįsdamas prieštarauti oficialiajai linijai. Vienintelė gynybos linija buvo, kad Drėlingas operacijoje tariamai nedalyvavo, kas neįtikino Lietuvos teisėjų. Teisminio nagrinėjimo Lietuvoje metu nebuvo net paminėta, pvz., kad ir partizanai šiaip jau buvo ginkluoti, kad jie, – giliai įkvėpkite, – žudė žmones. Taip, daugiausiai naujosios sistemos rėmėjus, bet visgi žmones ir dažniausiai – civilius, be to, pasmerkiant juos už akių, be teisėto teismo sprendimo. Nebuvo argumentuojama, kad prokuroras negali įrodyti „be mažiausios abejonės“, kad kagėbistai turėjo suvokti vykdą genocidą, nes egzistavo ir kiti protingi jų veiksmų paaiškinimai. Pripažinus, kad yra kitas protingas tų veiksmų paaiškinimas, kaltinimas genocidu subliukštų, ir reikėtų ieškoti, ką konkrečiai nusikalstamo padarė konkretus asmuo.
O kaltinimas genocido nusikaltimu ir buvo reikalingas tam, kad būtų galima bausti tuos, kurių pagal jokius kitus baudžiamojo kodekso straipsnius bausti neįmanoma. Jei genocido nusikaltimas tarptautinėje teisėje šiandien suvokiamas kaip aukščiausia, masinė, prieš ištisas grupes nukreipta nusikaltimo žmoniškumui forma, tai sovietų veiksmai prieš partizanus nemaža dalimi atvejų net negali būti įvardinami kaip „paprasti“ nusikaltimai žmoniškumui. Vat todėl tos skambios antraštės „Strasbūro teismas pripažino sovietų kovą su partizanais genocidu“ yra ne šiaip teisiniai liapsusai, tai yra viso to sprendimo, kaip jis suprantamas Lietuvoje, esmė. Teisingumui mikro lygmenyje iš to jokios naudos – jei sovietų pareigūnai partizanus kankino, sušaudė be teismo, nuodijo, jei jie trėmė civilius gyventojus ar juos žudė ar kankino, juos galima teisti už nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus. Bet jei pareigūnas tiesiog dalyvavo operacijoje, kurioje buvo suimtas ar nušautas (ar nusišovė, – A. Kraujelio atvejis) koks nors partizanas, tada nieko kito, kaip „genocido nusikaltimo“ sudėties, nepritaikysi. Taigi, teisingumo prasme, Lietuvos sėkmė Drėlingo byloje yra tolygi sėkmei perskeliant degtuką: įstabus pasiekimas (kas bandė, žino, kad jie dažniausiai gražiai tiesiai neskyla), bet be jokios praktinės vertės*.
Kokias ilgalaikes pasekmes turės šis Strasbūro sprendimas neperduoti Drėlingo bylos Didžiajai kolegijai? Lietuvos kontekste šis sprendimas turbūt lems tam tikrų sluoksnių apsiraminimą, gal net didesnį draugiškumą Europos idėjai (nes juk štai, ji pagaliau „ištaisė klaidą“ ir pripažino „partizanų genocidą“). Bylos baigtis Lietuvoje plačiai priimta kaip validuojanti sovietų ir nacių okupacinių režimų sulyginimą (štai, jie abu pripažinti vykdę genocidą, nusikaltimų nusikaltimą). Greičiausiai tai jau paskutinė „partizanų genocido“ byla, atsidurianti Strasbūre, tad šis naratyvas turi daug galimybių įsitvirtinti be tolimesnių iššūkių. Nuošalyje bus galima palikti tai, kad teisine prasme nėra viskas taip paprasta. Juk ir Vasiliausko byla buvo analogiškai svarbi, ji buvo pralaimėta Lietuvai, be to – pralaimėta Didžiojoje kolegijoje. Dabar gi turime Didžiosios kolegijos sprendimą, kuris veda viena kryptimi, ir kolegijos sprendimą (tegul ir įsiteisėjusį), kuriame teigiama, kad Lietuvos teismai pasitaisė ir dabar jau viskas gerai. Mano galva, ir tai gerai pagrindė teisėjas Carlo Ranzoni savo prieštaraujančiojoje nuomonėje, taip nėra. Jei būtų dar viena byla, visai nėra akivaizdu, kad EŽTT sektų sprendimo Drėlingo byloje keliu.
Man taip pat neramu dėl to, kokias pasekmes šis sprendimas turės žodžio laisvei ir istorinių tyrinėjimų laisvei Lietuvoje. Ar tekstas, kuris kvestionuoja teiginius, kad sovietų kova su partizanais buvo genocidas, bus laikomas sovietų nusikaltimų neigimu, už kurį galima persekioti pagal Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį? Dar neįsiteisėjęs EŽTT sprendimas Drėlingo byloje buvo referuojamas V. Titovo baudžiamojoje byloje pagal BK 170-2 straipsnį. Kažkaip abejoju, kad apeliacinės instancijos teismas toje byloje kurs kitokią praktiką. Ką gi, neužilgo pamatysime.
O kokias pasekmes turės ši byla tarptautinės teisės raidai? Nors profesorius Justinas Žilinskas pakiliai rašo, kad tai „dar vienas atvejis, kai maža, neįtakinga valstybė Lietuva įneša rimtą indėlį į tarptautinės teisės raidą“, aš nematau to „didelio indėlio“. Kad ir įsiteisėjęs, tai visgi mažosios kolegijos sprendimas teisme, kuris nesispecializuoja tarptautinės baudžiamosios teisės taikyme, ir kuris niekaip negali būti gretinamas su genocido sąvokos išaiškinimais, kokie jie išvystyti tarptautinių ad hoc tribunolų jurisprudencijoje. Be to, vidiniai prieštaravimai sprendimo šioje byloje tekste švieste šviečia, ir tai turėtų būti akivaizdu kiekvienam, kas paskaito tekstą su prieštaraujančiomis nuomonėmis. Jei kažkokių atgarsių už Lietuvos ribų ši byla ir turės, tai bus centrinėje ir rytų Europoje, ne plačiau. Už šio regiono ribų tas sprendimas liks keistu teisiniu kuriozu.
Jei kas norėtų plačiau paskaityti apie genocidą tarptautinėje teisėje, kiek tai liečia Drėlingo bylą ir Lietuvos istorinio teisingumo politiką, apie genocido sampratą pagal 1948 m. konvenciją, kokią ją išvystė tarptautiniai ad hoc tribunolai, gali tai padaryti mano tinklaraštyje, skaitydami straipsnį „Ar Tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažintų S. Drėlingą vykdžius genocidą?“. Kas nori paskaityti dar plačiau – spauskite po šiuo tekstu esančią žymą „Drėlingas“.
IŠNAŠOS
* Šio straipsnio pavadinimo idėją, beje, skolinausi iš žymaus genocido tyrinėtojo William A. Schabas. Knygoje Genocidas tarptautinėje teisėje: nusikaltimų nusikaltimas jis komentuoja vienoje iš Ruandos tribunolo nutarčių rastą teiginį, kad genocido nusikaltimo apibrėžtis ne visiškai atitinka nusikaltimų žmoniškumui apibrėžtį, nes genocido nusikaltimas, kitaip nei nusikaltimai žmoniškumui, gali būti nukreipti ir prieš kombatantus. Schabas rašo, kad įžvelgti tokį skirtumą – tarsi degtukų skaldymas (angl.: „splitting hairs“), nes „genocidas iš prigimties yra nukreiptas prieš „civilius gyventojus“, net jei atskiros aukos ir bus kombatantai“. Žr. William A. Schabas. Genocide in International Law: The Crimes of Crimes. Cambridge University Press, 2000, p. 10 (išnaša)
Parašykite komentarą