Bylos IX. EŽTT sprendimo Vasiliausko byloje ištraukų vertimas (su komentarais)

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

EŽTT interneto svetainės fragmentas

(Taip pat skaitykite mano straipsnį Bernardinuose: V. Vasiliausko byla ir jos reikšmė istorinio teisingumo paieškoms Lietuvoje.)

Tinklaraščio skaitytojų dėmesiui siūlau Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą atskirų dalių vertimą su komentarais. Žinoma, šios ištraukos savaime yra labai skurdus būdas susipažinti su tekstu, tačiau viso teksto lietuvių kalba teks, turbūt, ilgokai palaukti.  [Papildymas: 2016 m. sausio viduryje sprendimo vertimas į lietuvių kalbą buvo paskelbtas LRV atstovo EŽTT svetainėje].

Tekstas ilgas, o nauda iš skaitymo bus tik tuo atveju, jei tikrai domina šios bylos esmė. Taigi, apsiginkluokite kantrybe ir kavos puodeliu. Arba – verskite kitą puslapį.

Žiniasklaidoje buvo įvairiausių sprendimo interpretacijų, daugelis jų buvo pateiktos ne profesionalių teisininkų. Kas link teisininkų komentarų, Konstitucinio Teismo pirmininkas sakė, kad šis EŽTT sprendimas niekuo nesiskiria nuo Konstitucinio Teismo sprendimo. Jis, o taip pat – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, teigė, kad sprendimas  visiškai neužkerta kelio ateityje kvalifikuoti MGB veiksmų prieš partizanus kaip genocido (žr. radijo laidos „60 minučių“ 2015 m. spalio 21 d. įrašą, nuo 5 iki 15 minutės). Atsižvelgdamas į šias, manau, vargu ar pagrįstas, interpretacijas bandysiu paaiškinti EŽTT sprendimo tekstą.

Apie tai, ką svarbu žinoti prieš skaitant ištraukas

V. Vasiliauskas. Tarnybinės bylos nuotrauka. Šaltinis: kgbveikla.lt
V. Vasiliauskas. Nuotrauka iš KGB tarnybinės bylos. Šaltinis: kgbveikla.lt

Iškart prisiminkime, kad V. Vasiliauskas skundėsi, kad buvo nuteistas už veiką, kuri nebuvo laikoma nusikaltimu jos padarymo metu. Kad jo dalyvavimas operacijoje 1953 m., kurioje buvo nušauti du partizanai,  buvo neteisėtai prilygintas genocidui, nes 1948 m. Genocido Konvencijoje nebuvo tokios sampratos, kaip „politinių grupių“ genocidas (o ir sąvoka „politinė grupė“ netinka partizanams apibūdinti). Taigi, jo kova su partizanais buvo kova su ginkluota asmenų grupe, su kokia sovietų valdžia turėjo teisę kovoti, ir kurią Lietuvos teismai neteisėtai prilygino galimiems genocido nusikaltimo, kaip jis buvo anuo metu suprantamas, objektams (kaip žinia, Genocido Konvencijoje tokiais objektais įvardintos keturios grupės: nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės).

Genocido Konvencijoje, beje, genocido nusikaltimo apibrėžimas skamba taip: „Šioje Konvencijoje genocidu laikoma toliau išvardyta veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent: a) tos grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; [praleidžiu mažiau svarbias veikas]“.

Skųsdamasis dėl neteisėto nuteisimo V. Vasiliauskas apeliavo į Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnio 1 dalį, kurioje teigiama: „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. <…>“

Paprastai vertindamas nacionalinių teismų sprendimų atitikį EŽTK 7 straipsniui EŽTT kalba apie dvi atitikties dedamąsias: teisės normų, pagal kurias nuteistas asmuo, prieinamumą [„accessibility“] ir galimybę suvokti, kad ta teisės norma bus pritaikyta konkrečiai veikai – numatomumą [„foreseeability“]. Jei teisės norma buvo prieinama, o jos taikymas – numatomas, Konvencijos 7 straipsnis nebus pažeistas. Jei norma buvo prieinama, bet jos konkretus taikymas – nenumatomas (kad ir pasikonsultavus su teisininku), Konvencijos 7 straipsnis bus pažeistas. Na ir žinoma, jei normos nebuvo, pažeidimo pripažinimas garantuotas.

Šias sąvokas galime suvokti per tokį liaudišką pavyzdį (kuriame neverta ieškoti teisinio tikslumo): moters prašymu gydytojas 2015 m. padaro  nelegalų abortą. Sakykime, 2016 m. Lenkų rinkimų akcijos 🙂 dėka abortai yra uždraudžiamiKonstitucinis Teismas nusprendžia, kad abortus leidžiantys teisės aktai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisę į gyvybę*. 2017 m. gydytojas nuteisiamas pagal 2000 m. priimto BK 129 straipsnį „Nužudymas“, nes juk, teisme argumentuoja prokuroras, įstatymas saugo visų asmenų gyvybę, o negimusio kūdikio gyvybės nutraukimas yra nužudymas. Ar galima taip taikyti baudžiamąjį įstatymą? Ne. Galima sakyti, kad teisės norma, draudžianti nužudymą, buvo aiški ir prieinama [„accessible“] veikos padarymo metu, tačiau galima būtų sakyti, kad toks nuteisimas nebūtų numatomas [„foreseeable“] aborto padarymo metu, nes niekas negalėjo įsivaizduoti, kad negimęs vaisius bus suprantamas kaip asmuo, kurį nužudyti draudžia įstatymas. Taigi, norma, pagal kurią gydytojas nuteisiamas, buvo prieinama, bet toks jos taikymas nebuvo numatomas.  Tačiau jei gydytojas būtų nubaustas pagal BK 142 straipsnį „Neteisėtas abortas“, galiojusį 2015 m., teisės norma būtų prieinama [„accessible“], o jos taikymas – visiškai numatomas [„foreseeable“].

* Šiuos pakeitimus padariau gavęs kadaise EŽTT dirbusios teisininkės pastabą, kad pirminiame mano pavyzdyje visgi nebuvo to „accessible“ elemento. Ji teigė, kad įstatymo priėmimo atveju EŽTT traktuotų BK 129 straipsnį „kartu su“ naująja teisės norma, ir laikytų, kad tik nuo abortus draudžiančios normos atsiradimo įstatymas tampa prieinamas. Tačiau KT sprendimas, kokio greičiausiai niekada nebus, pakankamai „sujaukia“ pavyzdį, kad jis pasidarytų įtikinamas.

Bet grįžkime prie V. Vasiliausko bylos.

Prieš 169 paragrafą, nuo kurio pradėsiu versti tekstą, Teismas išaiškina, kad 1948 m. Genocido Konvencija buvo prieinamas [„accessible] tarptautinės teisės šaltinis tuo metu, kai Vasiliauskas dalyvavo operacijoje, pasibaigusioje dviejų partizanų žūtimi. Tai yra, Teismas nustatė buvus vieną iš dviejų esminių sąlygų, kurioms abiems esant įvykdytoms EŽTK 7 straipsnio pažeidimas nebūtų nustatytas: buvo įvykdytas teisės normos prieinamumo reikalavimas. Taigi, V. Vasiliauskas buvo teisiamas už genocido nusikaltimą, ir 1953 m., kai V. Vasiliauskas, kaip TSRS karininkas, dalyvavo antipartizaninėje operacijoje, genocido nusikaltimas buvo apibrėžtas tarptautinėje sutartinėje teisėje (1948 m. Genocido Konvencijoje), kurią taip pat buvo pasirašiusi ir ratifikavusi TSRS.

Taigi, pradėkime skaityti EŽTT sprendimą. Žemiau pateikiamuose paragrafuose pateikiami esminiai Teismo argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas. Sprendimo tekste yra išnašų – jos apskliaustos laužtiniais skliaustais štai taip[xx], kurių turinio nepateikiu, bet išnašų nuorodas palieku (jų turinį galite susirasti angliškame tekste). Tokiuose pat skliaustuose pateikiu angliškus terminus ar lotyniškų, prancūziškų terminų paaiškinimus.  Sprendimo tekstas pateikiamas kursyvu. Mano komentarai – įprastu šriftu, pradedami santrumpa „DG:“.

EŽTT sprendimo ištraukos su komentarais

<…>

169. Norėdamas patikrinti [nacionalinių teismų sprendimų] atitiktį 7-ajam [EŽTK] straipsniui Teismas turi nustatyti, ar pagal tarptautinę teisę, kokia ji buvo 1953 m., buvo galima nuspėti [„foreseeable“), kad veika, už kurią pareiškėjas buvo nuteistas, gali būti laikoma genocidu (žr. paragrafą 162 aukščiau).

DG: Čia Teismas iškelia sau uždavinį – standartinį uždavinį bylose, kuriose ieškoma galimo EŽTK 7 straipsnio pažeidimo. Jau anksčiau, kaip minėta, Teismas nustatė, jog Lietuvos teismų taikyta teisės norma Genocido Konvencijos pavidalu buvo žinoma (prieinama). Esminis klausimas, kurį kelia teismas, yra šis: ar 1953 m. V. Vasiliauskas, su teisininko pagalba, galėjo nuspėti, jog tai, ką jis daro, atitinka genocido nusikaltimo (arba to, kaip Lietuvos teismai jį išaiškino) sudėtį.

(α) Genocido nusikaltimo apibrėžimas, kaip jis buvo suprantamas 1953 metais Genocido konvencijos II straipsnis 170. Teismas pradeda pastebėdamas, kad genocido nusikaltimas, draudžiamas 1948 m. Konvencijos II straipsniu, gali būti vykdomas prieš keturias saugomas asmenų grupes: nacionalines, etnines, rasines ir religines. Nuostatoje neminimos socialinės ar politinės grupės. Be to, travaux préparatoires [Konvencijos parengiamieji dokumentai] atskleidžia konvencijos sudarytojų intenciją neįtraukti politinių grupių į sąrašą grupių, kurios bus ginamos pagal 1948 m. Konvenciją. ICJ [Tarptautinis Teisingumo Teismas], apžvelgdamas 1948 m. Konvencijos II straipsnio surašymo istoriją byloje Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją, atkreipė dėmesį, kad Konvencijos sudarytojai „daug dėmesio skyrė pozityviam grupių su specifinėmis išskirtinėmis charakteristikomis identifikavimui spręsdami, kurias grupes įtrauks ir kurių (pavyzdžiui, politinių) neįtrauks“ (žr. paragrafą 105 aukščiau). Teismas neranda jokių įtikinančių argumentų, kurie leistų atitrūkti nuo sutartinio genocido apibrėžimo, kaip jis buvo nustatytas 1948 m., įskaitant ir jame esančių keturių saugomų grupių sąrašą. Priešingai, visos nuorodos į genocido nusikaltimą tolimesniuose tarptautinės teisės instrumentuose – 1968 m. Konvencijoje dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui, 1993 m. ICTY [Tarptautinio Baudžiamojo Tribunolo Buvusiai Jugoslavimai] statute, 1994 m. ICTR [Tarptautinio Baudžiamojo Tribunolo Ruandai] statute ir taip pat pačiame naujausiame tarptautinės teisės instrumente – 1998 m. ICC [Tarptautinio Baudžiamojo Teismo] statute – apibūdina nusikaltimą panašiais, jei ne identiškais, terminais. Konkrečiau kalbant, genocidas yra apibrėžiamas kaip veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, neminint politinių grupių (žr. paragrafus 83, 85, 86 ir 87 aukščiau). Teismo manymu faktas, kad kai kurios valstybės vėliau nusprendė kriminalizuoti ir politinių grupių genocidą nacionalinėje teisėje (žr. paragrafus 36 ir 38 aukščiau), savaime nepakeičia realybės, kad 1948 m. Konvencijoje to nebuvo padaryta.

DG: Kaip žinia, V. Vasiliauskas buvo nuteistas už politinės grupės – Lietuvos partizanų – genocidą. Taip buvo nurodyta nuosprendyje, taip liko nurodyta ir Aukščiausiojo Teismo nutartyje. (Apeliacinis Teismas nuosprendį patvirtino su vienu patikslinančiu niuansu, bet apie jį – vėliau.) Taigi, Teismas 170 paragrafe parodo, kad 1953 m. genocido nusikaltimo apibrėžime, buvusiame sutartinės teisės šaltinyje, „politinių grupių“ nurodyta nebuvo, ir pagal Genocido Konvenciją niekas negali būti teisiamas už politinių grupių genocidą.

Paprotinė tarptautinė teisė 171. Teismas taip pat išnagrinėjo klausimą, ar greta 1948 m. Konvencijos genocido apibrėžimo egzistavo platesnės paprotinės teisės normos, kurios galėtų suteikti svarų pagrindą pareiškėjo nuteisimui už genocidą.

172. Iš anksčiau Teismo nustatyto nusikaltimo prieinamumo fakto yra aišku, kad 1953 m. genocidas jau buvo laikomas nusikaltimu pagal tarptautinę paprotinę teisę (žr. paragrafą 168 aukščiau). 1945 m. pateiktas kaltinimas prieš Niurnbergo Tarptautinį Baudžiamąjį Tribunolą, o taip pat prokurorų žodiniuose pasisakymuose teisiamieji kaltinti genocidu, ir tokio kaltinimo svarba nebūtinai sumažėja dėl to, kad galutiniame nuosprendyje genocido nusikaltimas nėra minimas. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1946 m. gruodžio rezoliucija 96(1), priimta vieningai ir be debatų, patvirtino tarptautinio genocido nusikaltimo egzistavimą. Vėliau sekė keletas nuorodų kaltinimuose į genocido nusikaltimą ir nuosprendžių už nusikaltimus su genocidiniais tikslais post-Niurnbergo teismuose pagal Kontrolės Tarybos įstatymą Nr. 10[12] bei Lenkijos Aukščiausiojo Teismo Hoess ir Greiser[13] procesuose (1946-1947). 1948 m. Konvencijos 1 straipsnis „patvirtino“, kad genocidas buvo nusikaltimas pagal tarptautinę teisę. ICJ vėliau, nurodydamas Rezoliuciją 96(1) patvirtino, kad principai, kuriais grindžiama 1948 m. konvencija, buvo pripažįstami civilizuotų tautų kaip saistantys Valstybes net ir be jokio konvencinio įsipareigojimo (žr. paragrafą 80 aukščiau).

173. Tačiau klausimu ar genocido nusikaltimo apimtis pagal tarptautinę paprotinę teisę gali būti kitokia, ir konkrečiau, – platesnė už Konvencijoje esantį apibrėžimą, nuomonės išsiskiria.

174. Raphael Lemkin, suformavęs „genocido“ sąvoką, pasiūlė platų nusikaltimo apibrėžimą. Savo 1944 knygoje[14] jis aptarė nusikaltimus prieš nacionalines grupes, tačiau sutiko, kad genocidą gali sudaryti veiksmai, nukreipti į nacionalinės grupės sunaikinimą sunaikinant jos politines institucijas, kultūrą ir pragyvenimo šaltinius. Vėlesnė JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 96 (1) kvietė rengti genocido Konvenciją siekiant apsaugoti “rasines, religines, politines grupes ir kitas grupes“. Kai kurie autoriai manė, kad Rezoliucija atspindi paprotinį jus cogens [imperatyvų] genocido draudimą[15], kiti gi autoriai kvestionavo tokį požiūrį[16]. Kai kurie autoriai taip pat laikėsi požiūrio, kad galutinis 1948 m. konvencijos saugomų grupių sąrašas buvo rezultatas politinių derybų o ne principingos analizės, paremtos filosofine ar kitokia skirtimi tarp skirtingų grupių tipų[17]. Penktojo dešimtmečio pabaigoje kai kurie komentatoriai taip pat išreiškė susirūpinimą, kad politinių ir ekonominių grupių neįtraukimas reikš, kad 1948 m. Konvencija negalės būti naudojama vertinant Sovietų valdžios veiksmus prieš nuosavybės turėtojus[18]. Tačiau kiti autoriai nesutiko, kad politinių grupių neįtraukimas buvo Sovietų spaudimo pasekmė[19].

175. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus faktorius Teismas mano, kad yra kai kurių argumentų, nurodančių, kad politinės grupės buvo saugomos paprotinės tarptautinės teisės 1953 m. Tačiau yra vienodai stiprių ano meto priešingų nuomonių. Šioje vietoje Teismas dar kartą pakartoja, kad nepaisant požiūrių, pritariančių politinių grupių įtraukimui į genocido apibrėžimą, kodifikuota genocido apimtis liko siauresnė 1948 m. Konvencijoje ir išliko tokia visuose vėliau sekusiuose tarptautinės teisės instrumentuose (žr. paragrafą 170 aukščiau). Apibendrinant, Teismas daro išvadą, kad nėra užtikrintai stipraus pagrindo tvirtinti, kad paprotinė tarptautinė teisė, kokia ji buvo 1953 m., įtraukė „politines grupes“ tarp tų, kurios telpa genocido apibrėžime.

DG: Taigi, greta tarptautinės sutartinės teisės (įkūnytos konvencijose ir kitose tarptautinėse sutartyse) egzistuoja ir tarptautinė paprotinė teisė; jos normos yra laikomos įpareigojančiomis nepaisant to, ar valstybės yra pasirašiusios sutartį, kurioje tos normos būtų išdėstytos. Teismas kelia klausimą, gal genocido samprata paprotinėje teisėje buvo platesnė, nei sutartinėje teisėje (tai yra, gal paprotinėje ji apėmė ir politines grupes), ir atsako: nėra pakankamo pagrindo taip tvirtinti, taigi – ne. Ne, nepaisant to, kad 1946 m. priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kviečiančioje uždrausti genocido nusikaltimą specialia konvencija, politinės grupės buvo paminėtos.

DG: Kas dar įdomu – tai 174 paragrafo 15 ir 16 išnašos, susijusios su ką tik paminėta rezoliucija. Ties jomis rašoma, kad „kai kurie autoriai manė, kad Rezoliucija atspindi paprotinį jus cogens [imperatyvų] genocido draudimą[15], kiti gi autoriai kvestionavo tokį požiūrį[16].“ Kas gi tas autorius, nurodytas 174 paragrafo 16-oje išnašoje, tai yra, kuris laikėsi Lietuvos pusei nepalankios pozicijos? Ogi William A. Schabas – tas žymusis genocido ekspertas, kuris dalyvavo pristatant Vyriausybės poziciją Vasiliausko byloje. Ironiška, kad būtent jo akademiniais darbais ir nuomone EŽTT pasirėmė atmesdama jo paties byloje atstovautą poziciją.

DG: Tai, ką Teismas išdėstė iki šiol, reiškia, kad nacionaliniai teismai jokiu būdu neturėjo teisės teisti V. Vasiliausko už „politinės grupės“ genocidą, nes tokia samprata 1953 m. neegzistavo nei sutartinėje, nei paprotinėje baudžiamojoje teisėje.

Vėlesnės sąvokos „iš dalies“, kaip ji naudojama Genocido Konvencijos II straipsnyje, interpretacijos 176. Toliau Teismas atkreipia dėmesį į atsakovės Vyriausybės teiginį, kad dėl savo ypatingos svarbos Lietuvos partizanai buvo „dalis“ nacionalinės grupės, tai yra, grupė, saugoma Genocido Konvencijos II straipsnio. Šiuo klausimu Teismas pastebi, kad 1953 m. nebuvo jokių teisminių precedentų, nagrinėtų bet kokio tarptautinio tribunolo, kuris galėtų pateikti teisminę genocido apibrėžimo interpretaciją. Genocido Konvencijos travaux préparatoires [parengiamųjų darbų dokumentai] nesuteikia daug aiškumo, ką Konvencijos sudarytojai turėjo omeny naudodami terminą „iš dalies“. Ankstyvieji Genocido Konvencijos interpretatoriai pabrėžė, kad sąvoka „iš dalies“ išreiškia proporciškai didelės dalies reikalavimą [„substantiality requirement“] (žr. paragrafą 93 aukščiau). Pati Genocido Konvencija pažymi, kad šį nusikaltimą charakterizuoja „siekis sunaikinti visiškai ar iš dalies … grupę kaip tokią“, o proporciškai didelės dalies reikalavimas yra palaikomas Rezoliucijos 96(1), pagal kurią „genocidas yra teisės į egzistavimą paneigimas ištisoms žmonių grupėms“. Turėdamas omenyje, kad Genocido Konvencijos tikslas buvo masinių nusikaltimų prevencija, ICTY paminėjo platų sutarimą, kad siekis sunaikinti turi būti nukreiptas bent jau į proporciškai didelę [„substantial“] grupės dalį (žr. paragrafą 98 aukščiau). Genocido nusikaltimo sunkumas taip pat atsispindi griežtuose reikalavimuose, kurie turi būti patenkinti prieš tai, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis – reikalavime įrodyti konkretų tikslą ir tai, kad grupę buvo siekiama sunaikinti visą, ar sunaikinti proporciškai didelę [„substantial“] jos dalį (žr. paragrafą 106 aukščiau). Taigi Teismas mano, jog yra pagrindo spręsti, kad 1953 m. buvo numatoma [„foreseeable“], kad sąvoka „iš dalies“ talpino proporciškai didelės dalies [„substatiality“] reikalavimą.

177. Tai pasakęs Teismas žinoma pripažįsta, kad vėliau genocido nusikaltimo klausimu atsirado teisinių precedentų. Pusė amžiaus prabėgus po įvykių, už kuriuos pareiškėjas buvo nuteistas, atsirado teisminės aiškinimo, ką reiškia „iš dalies“, gairės, kai bylos dėl genocido buvo nagrinėjamos ICTY, ICTR ir ICJ [Tarptautiniame Teisingumo Teisme]. Būtent, kaip yra aišku iš teisinių precedentų, nurodytų paragrafuose 97-108 aukščiau, sąmoningas siekis sunaikinti „išskirtinę“ [„distinct“] saugomos grupės dalį gali būti laikomas visos saugomos grupės genocidu, jei toji „išskirtinė“ dalis buvo reikšminga [„substantial“] dėl labai didelio jos narių skaičiaus. Be to, greta skaitinio grupės, į kurią nusitaikyta, dydžio, teisminė interpretacija patvirtino, kad tos grupės „iškilumas“ [„prominence“] saugomoje grupėje gali būti naudinga sąvoka [nustatant reikšmingumą]. Kaip ten bebūtų, ši frazės „iš dalies“ interpretacija negalėjo būti pareiškėjo numatyta [„foreseen“] byloje nagrinėjamų įvykių metu.

DG: Prisiminkime, kad V. Vasiliausko byloje Apeliacinis Teismas nuosprendį pagrindė taip:

„Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanų, t.y. ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei, kaip tai buvo padaryta nuosprendyje, iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai tikslus. Juk šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus. Iš viso to darytina išvada kad Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t.y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje.“

DG: Nesu visiškai tikras, kad įmanoma suprasti, ką norima įrodyti citatoje aukščiau. Jei, pvz., vakar Vilniuje buvo nužudytas gyventojas Jaroslav, tai juk savaime nereiškia, kad įvyko genocidas: lenkų etninės mažumos Lietuvoje, lenkų tautos, katalikų religinės grupės, baltosios rasės… Nors pilietis Jaroslav yra visų šių Genocido Konvencijos saugomų grupių „atstovas“. Greičiausiai tai – tiesiog rajono gyventojo Jeroslav nužudymas (ir šiaip jau – ne ką mažiau nusikalstamas veiksmas). Tačiau lyg ir bandyta pasakyti, kad V. Vasiliauskas, kovodamas su partizanais (ale „politine grupe“) iš esmės vykdė nacionalinės grupės genocidą.

DG: Atsižvelgdamas į šį lyg-ir-argumentą, o taip pat – į kur kas plačiau ir aiškiau ir plačiau išdėstytą Vyriausybės atstovo argumentaciją, 176 paragrafe Teismas perėjo prie klausimo, ar galima manyti, kad naikindamas partizanus V. Vasiliauskas iš tiesų vykdė tautos naikinimą – genocidą. Teismas bando nustatyti, ar, žinodamas Genocido Konvencijos nuostatą, kad grupė genocidu gali būti naikinama visiškai ar „iš dalies“, V. Vasiliauskas galėjo (gal būt su teisininko pagalba) numatyti, jog jo dalyvavimas antipartizaninėse priemonėse gali būti prilygintas nacionalinės ar etninės grupės genocidui, nes partizanai sudarė labai reikšmingą nacionalinės grupės – lietuvių tautos – dalį.

DG: Ir čia 176-177 pastraipose, mano galva, jau atskleidžiama visa sprendimo esmė. Pasak Teismo, visų pirma svarbu tai, kad 1953 m. Genocido Konvencijos samprata „iš dalies“ buvo suprantama kaip nurodanti į žymią arba didžiąją („substantial“) grupės dalį. Toliau, 177 punkte, Teismas aiškina, kad supranta, jog 50 metų vėliau, ICTY, ICTR ir ICJ nuosprendžiuose atsiranda interpretacija, kad tikslingas išskirtinės („distinct“) saugomos grupės dalies naikinimas gali būti laikomas grupės kaip tokios genocidu, jei siekiama sunaikinti labai didelį grupės narių skaičių. Taip pat, greta skaitinio naikinamos grupės dalies dydžio, teisminis aiškinimas leido išskirti ir naikinamos grupės dalies reikšmingumą („prominence“) kaip naudingą sąvoką sprendžiant, ar buvo vykdomas grupės kaip tokios genocidas „iš dalies“.

DG: Čia reikia pastebėti, kad 177 punkte nurodytą genocido buvimo („naikinami partizanai = iš dalies naikinama  tauta“) įrodinėjimo būdą per partizanų reikšmingumą tautos išlikimui kaip gudrią išeitį iš keblios padėties buvo pasiūlęs Konstitucinis Teismas praėjusiais metais paskelbtame išaiškinime. KT nurodė, kad sovietų kova su partizanais galėtų būti laikoma genocidu, jei būtų įrodyta, kad tais veiksmais „siekta sunaikinti [juos] kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui“.  Bet kuriuo atveju, EŽTT kolegija apie šį genocido įrodinėjimo būdą sako, kad jis atsirado gerokai vėlesniuose teisminiuose precedentuose.

DG: Ir ką gi 177 paragrafo pabaigoje sako teismas apie šią, vėliau išvystytą precedentinės teisės, dalį? Ogi štai ką: „Kaip ten bebūtų, ši frazės „iš dalies“ interpretacija negalėjo būti pareiškėjo numatyta [„foreseen“] byloje nagrinėjamų įvykių metu.“  Ir šituo iš esmės viskas pasakyta. Šituo teiginiu nacionalinių teismų nuosprendžiai įvertinti iš esmės, pagal 169 punkte Teismo išsikeltą tikslą, ir šis vertinimas nepriklauso nuo to, kaip gudriai ar nevykusiai Lietuvos teismai argumentavo savo sprendimus. Nes jų argumentai tegalėjo būti grindžiami teise, suformuluota 50 metų vėliau. Ši vėlesnė precedentinė teisė, ir kartu Konstitucinio Teismo pasiūlytas įrodymo būdas, nėra tinkamas įrodinėjimui, kad partizanų naikinimas = nacionalinės grupės naikinimas „iš dalies“,  dėl paprasčiausios priežasties. To nebuvo galima numatyti 1953 metais.

DG: Čia iš esmės ir yra Teismo atsakymas į klausimą, ar šiandien  asmenys, dalyvavę antipartizaninėse akcijose, gali būti kaltinami genocidu. Negali, nes tai iš esmės pažeidžia EŽT Konvencijos 7 straipsnį. Ir tai taip pat yra Teismo įvertinimas tam įrodinėjimo būdui, kurį pernai pasiūlė Konstitucinis Teismas. Beje, tai iškart pastebėjo tarptautinės teisės profesorius J. Žilinskas šiame komentare Facebook paskyroje, kur rašė, kad KT „būtent išaiškino tai, kuo EŽTT nepatikėjo <…>. Jis [KT] pasakė, kad jeigu būtų įrodyta, kad partizanai buvo nacionalinės grupės dalis, kad susietų su nacionaline <…>, tada galima būtų įrodyti genocidą. Gi EŽTT pirmiausia pasakė, kad byloje tai nebuvo bandyta įrodyti, arba buvo bandyta be aiškinimo,  [ir] antra, didelė abejonė, ar partizanai sudarytų tokią grupę tų metų supratimu.“ (Facebook kalba – šnekamoji, bet esmė, manau, – aiški).

Išvada 178. Apibendrindamas Teismas mano, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė neįtraukė „politinės grupės“ į genocido sampratos apibrėžimą, ir taip pat negalima su užtenkamu aiškumu nustatyti, kad paprotinėje tarptautinėje teisėje buvo platesnis genocido apibrėžimas nei tas, kuris išdėstytas 1948 m. Genocido Konvencijoje.

(β) Ar šalies teismų pateikta pareiškėjo veiksmų interpretacija atitiko genocido sąvokos supratimą, koks jis buvo 1953 m.? 179. Toliau teismas nagrinės Lietuvos teismų genocido nusikaltimo interpretaciją pareiškėjo byloje. Teismas pažymi, kad nuosprendį paskelbęs teismas nustatė, kad pareiškėjas yra kaltas pagal prokuroro pateiktą kaltinimą, tai yra, kaltas dėl Lietuvos partizanų kaip atskiros politinės grupės narių genocido (žr. paragrafus 29 ir 31 aukščiau). Apeliacinis teismas savo ruožtu perfrazavo pareiškėjo nuosprendį, teigdamas, kad Lietuvos partizanų, kaip ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei buvo „tik reliatyvus/sąlyginis ir nelabai tikslus“ [sic – žr. tikrąjį tekstą aukščiau]. Apeliaciniam teismui Lietuvos partizanai taip pat buvo „lietuvių tautos, tai yra nacionalinės grupės, atstovai“ (žr. paragrafus 35 ir 36 aukščiau). Nepaisant to, Apeliacinis teismas nepaaiškino, ką samprata „atstovai“ apėmė. Nepateikė jis ir platesnio istorinio ar faktinio pasakojimo apie tai, kaip partizanai atstovavo lietuvių tautą. Partizanų specifinė reikšmė [o gal – atsakomybė – „specific mantle“] „nacionalinės“ grupės atžvilgiu nebuvo paaiškinta ir Aukščiausiojo Teismo. Aukščiausiasis Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjas buvo „nuteistas už dalyvavimą fiziškai sunaikinant dalį Lietuvos gyventojų, priklausiusių atskirai politinei grupei“, tiesiog pastebėjo, kad 1944-1953 tautos ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui – partizaninis karas – vyko Lietuvoje (žr. paragrafus 39 ir 40 aukščiau).

DG: Cituodamas Lietuvos teismų sprendimus ir keldamas dėl jų klausimus Teismas lieka prie teismų sprendimuose esančios terminijos. Teismas pažymi, kad Apeliacinis Teismas nepaaiškina, ką samprata „atstovai apima. Tuo tarpu tai, ką Teismas norėtų matyti paaiškintą, yra akivaizdu iš konteksto. Teismas mano, kad įrodinėdami buvus genocido nusikaltimą tokiu būdu, kuris buvo išvystytas ICTY, ICTR, ICJ praktikoje, Lietuvos teismai turėjo detaliai pagrįsti:

a) sutapatinimą; kad partizanai buvo kaip ir tautos elitas, branduolys, lyderiai, kuriems žuvus tauta prarado didelę dalį savasties; b) bendrąjį specialų tikslą sunaikinti didesnę grupę naikinant mažesniąją; kad partizanus sovietai siekė sunaikinti siekdami suduoti mirtiną smūgį lietuvių tautai kaip nacionalinei grupei (o ne kokiai nors „politinei tautai ar „tautos branduoliui); c) genocidines pasekmes; kad atsižvelgiant į tai, jog TSRS turėjo visiškai laisvas rankas sunaikinus partizaninį pasipriešinimą, kad visiškai niekas sovietų genocidiniam siekiui negalėjo sutrukdyti, sovietai Lietuvių tautą ir sunaikino didele dalimi – kad lietuvių tauta iš esmės (ar bent iš dalies) išmirė; d) konkrečiai MGB ir konkrečiai V. Vasiliausko specialųjį tikslą; kad būtent MGB bylai svarbiu laikotarpiu, įskaitant ir patį V. Vasiliauską, būtent toje 1953 m. operacijoje siekė tokio lietuvių tautos kaip tokios sunaikinimo bent „iš dalies“. e) genocidą kaip geriausią paaiškinimą; kad būtent „genocido“,  – o ne, sakykime, mūšio situacijos, karo nusikaltimo, elementaraus nužudymo ar kt. – samprata geriausiai paaiškina tuos įvykius, už dalyvavimą kuriuose yra teisiama.

Dėl to, kaip tai darė ICTY teisėjai, žr. ištraukas iš ICTY sprendimų Krstić ir Tolimir bylose; Tolimir atveju anaiptol ne visi jam vadovaujant įvykdyti nužudymai buvo Tribunolo pripažinti genocidu. Taigi, štai kaip turėjo atrodyti Lietuvos teismų įrodinėjimas, kad V. Vasiliauskas įvykdė genocido nusikaltimą.

180. Iš savo pusės Lietuvos Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad organizuotas ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietų okupaciją turėjo būti laikomas Lietuvos valstybės savigyna. Partizanai vadovavo politiniam ir kariniam nacionaliniam pasipriešinimui laisvės vardan.

181. Teismas pripažįsta, kad šalies valdžios turi diskreciją interpretuoti genocido apibrėžimą plačiau nei surašyta 1948 m. Genocido Konvencijoje. Tačiau ši diskrecija neleidžia šalies tribunolams nuteisti asmenų pagal tą platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Teismas taip pat jau nustatė, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę (žr. paragrafą 178 aukščiau). Iš to seka, kad prokurorai neturėjo teisės retroaktyviai kaltinti, o vietiniai teismai – retroaktyviai nuteisti pareiškėjo už genocidą Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių (žr. taip pat Konstitucinio teismo sprendimą, paragrafas 60 aukščiau). Be to, net jei vėlesnės tarptautinių teismų sąvokos „iš dalies“ interpretacijos būtų buvę prieinamos 1953 m., nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuojamuose faktuose nebuvo tokių aiškių įrodymų, iš kurių Teismas galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, kitaip sakant, dalį grupės, saugomos pagal Genocido Konvencijos II straipsnį. Todėl Teismas nėra įsitikinęs, kad nagrinėjamoje byloje svarbiu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad lietuvių partizanų nužudymas galėjo sudaryti sudėtį genocido nusikaltimo, kuriuo naikinami lietuvių tautybės žmonės arba etniniai lietuviai.

DG: Ar EŽTT Teisėjų kolegija aptiko tokį, mano anksčiau aprašytą, genocido nusikaltimo įrodinėjimą šalies teismų sprendimuose Vasiliausko byloje? Žinoma, kad ne. O žinant tokią tarptautinių tribunolų praktiką visiškai nepagrįstai skamba E. Kūrio argumentas, išsakytas atskirojoje nuomonėje, kad atseit viso to įrodinėti nereikia, nes tai buvo „savaime suprantama“.

DG: Dar daugiau, Teismas iš esmės sako, kad net jei Lietuvos teismai būtų viską paaiškinę taip gražiai, kaip buvo padaryta Vyriausybės atstovų šioje byloje, tai nieko iš esmės nekeistų. Teismas 181 pastraipoje sako, kad:

„… net jei tarptautinių teismų vėlesnės sąvokos „iš dalies“ interpretacijos būtų buvę prieinamos 1953 m., nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuojamuose faktuose nebuvo tokių aiškių įrodymų, iš kurių Teismas galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, kitaip sakant, dalį grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį. (181 pastraipa).

DG: Tačiau mes jau iš 177 pastraipos žinome, kad ta „net jeigu“ interpretacija nebuvo prieinama. Lygiai taip pat, apgręžiant aukščiau pateikiant citatą, galima pasakyti, kad net jei Lietuvos teismai būtų „nustatydami faktines aplinkybes įrodę“, kad 1953 m. partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės, dalį, tuo metu prieinamas 1948 m. Genocido Konvencijos supratimas nebūtų leidęs antipartizaninių priemonių interpretuoti kaip nacionalinės grupės naikinimo „ir dalies“.

182. Papildomai teismas pažymi, kad 1948 m. Genocido Konvencijos II straipsnis reikalauja, kad veiką atliekantis asmuo veiktų su tikslu sunaikinti saugomą grupę visą arba iš dalies. Pareiškėjo teiginiai bylai svarbiu metu nurodo veiksmus prieš „banditus“, „nacionalistinį pogrinį“ arba „nacionalistines gaujas“ (žr. paragrafus 18 ir 19 aukščiau). Be to, siekiai išsakyti MGB susirinkimuose 1953 m., buvo nukreipti prieš būtent šias grupes. Teismo požiūriu, net jei MGB naikinimo politika apėmė „tuos, kurie padeda jiems ir jų ryšininkus“, esminis šios platesnės „lietuvių nacionalistų“ grupės tikslas buvo atkurti nepriklausomybę Lietuvos valstybei (šiuo klausimu, žr. paragrafus 13, 44 ir 67 aukščiau). Kaip pažymėjo prokuroras, ir kaip patvirtino apeliacinis ir kasacinis teismai, Lietuvos partizanai kovojo prieš sovietų okupaciją ir už Lietuvos valstybės nepriklausomybę (žr. paragrafus 29, 39, 40 ir 44 aukščiau). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Teismas mano, kad šis pareiškėjo argumentas nėra nesvarus: kad jo veiksmai, ir MGB veiksmai buvo nukreipti naikinti partizanus kaip atskirą ir aiškiai identifikuojamą grupę, kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai.

DG: Čia Teismas taip pat vertina genocido nusikaltimui būtiną nustatyti subjektyviąją pusę – konkretų siekį visiškai ar iš dalies sunaikinti grupę. Ir aptinka, kad iš esmės negalima sakyti, kad MGB ar pareiškėjas siekė naikinti nacionalinę grupę kaip tokią. Teismui kur kas įtikinamiau skambėjo pareiškėjo teiginys, kad jo veiksmai buvo nukreipti prieš partizanus kaip atskirą, lengvai identifikuojamą grupę, „kurią charakterizavo ginkluotas pasipriešinimas Sovietų valdžiai“. Taigi, Teismas nerado ir subjektyviosios genocido nusikaltimo dalies.

DG: Teismas toliau nesigilina į klausimą, ar kovoti su ginkluotu pasipriešinimu yra legalu tarptautinės teisės prasme. Atsakymas į šį klausimą jau buvo duotas EŽTT byloje Kononovas prieš Latviją, o daug anksčiau – vadinamojoje „Įkaitų byloje, kur už pasipriešinimo dalyvių egzekucijas buvo teisiami, ir šiuo aspektu išteisinti, nacių generolai.

183. Teismas taip pat pastebi, kad pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalį, įprasta reikšmė turi būti suteikiama sutarties sąvokoms. Šiuo požiūriu vadovaujantis nėra savaime suprantama, kad įprastos terminų „nacionalinė“ ar „etninė“ reikšmės Genocido Konvencijoje gali būti praplečiamos, kad apimtų partizanus. Taigi, Teismas sprendžia, kad šalies teismų išvada, kad aukos atitiko genocido nusikaltimo galimų aukų apibrėžimą kaip dalis saugomos grupės buvo interpretacija pagal analogiją, panaudota pareiškėjo nenaudai, dėl ko jo nuteisimas buvo nenumatomas [„unforeseeable“] (žr. Kokkinakis prieš Graikiją, 1993 m. gegužės 25 d., § 52, Serija A Nr. 260 A; taip pat žr. Korbely prieš Vengriją, cituota aukščiau, § 70).

DG: Šiame paragrafe Teismas imasi vieno nemaloniausių šios bylos aspektų. Baudžiamosios teisės akto taikymas pagal analogiją labai apsunkina galimybę gintis. (Prisiminkime pavyzdį nelegalų abortą padariusio gydytojo, kuris pagal analogiją apkaltinamas nužudymu… Jis tegali pasakyti, kad „ne, aš nenužudžiau, aš dariau abortą, tebūnie – nelegalų…). Na ir kaip tau įrodyti, kad esi ne kupranugaris? Šiuo atveju, Teismas randa sprendimą cituodamas sutarčių teisės vieną pagrindinių principų, įtvirtintų  Vienos konvencijoje. Tarptautinių sutarčių sąvokos turi būti savaime suprantamos ir negali būti taikomos pagal analogiją. Partizanai yra ginkluota grupė, ir visiškai nėra akivaizdu, kad Genocido Konvencijos sąvokos gali apimti partizanus (lygiai kaip jos savaime neapima kariuomenės). Taigi, Teismas konstatuoja, kad „šalies teismų išvada, kad aukos atitiko genocido nusikaltimo galimų aukų apibrėžimą kaip dalis saugomos grupės buvo interpretacija pagal analogiją, panaudota pareiškėjo nenaudai, dėl ko jo nuteisimas buvo nenumatomas [„unforeseeable“]“.

184. Ties šiuo paskutiniu pastebėjimu Teismas taip pat pažymi, kad laiko svariu pareiškėjo argumentą, kad genocido nusikaltimo apibrėžimas Lietuvos teisėje ne tik neturėjo pagrindo to nusikaltimo apibrėžime, išdėstytame 1948 m. Genocido Konvencijoje, bet taip pat buvo palaipsniui plečiama Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, tokiu būdu toliau sunkinant jo situaciją (žr. paragrafus 51-53 ir 123 aukščiau). Lietuvos Konstitucinis Teismas jau buvo nurodęs, kad baudžiamojo persekiojimo vykdymas už socialinės ar politinės grupės genocidą, jei jis vyko prieš pridedant šias dvi grupes prie Lietuvos Baudžiamojo kodekso, būtų priešinga teisinės valstybės principams ir pažeistų Lietuvos įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę (žr. paragrafą 60 aukščiau). Teismas negali priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumento, kad 1998 m. Baudžiamojo kodekso pakeitimai, kuriais praplečiamas genocido apibrėžimas, kad jis apimtų „politines grupes“, gali būti pateisinamas remiantis Genocido konvencijos V straipsniu. Nors Genocido Konvencijos V straipsnis nedraudžia plėsti genocido apibrėžimo, jis neįteisina platesnio genocido apibrėžimo taikymo retroaktyviai (žr. EŽTT bylą Scoppola prieš Italiją (nr. 2) [Didžioji Kolegija], Nr. 10249/03, § 93, 2009 m. rugsėjo 17 d.; Maktouf ir Damjanović prieš Bosniją ir Hercegoviną [DK], Nr.. 2312/08 ir 34179/08, § 66, ECHR 2013 (ištraukos)).

185. Sutinkamai su Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimu byloje Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją, Teismas mano, kad genocido nusikaltimo sunkumas taip pat atsispindi griežtuose reikalavimuose, kurie turi būti patenkinti prieš tai, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Šie reikalavimai – įrodyti konkretų tikslą ir tai, kad grupę buvo siekiama sunaikinti visą, ar sunaikinti reikšmingą [„substantial“] jos dalį, saugo nuo pavojaus, kad nuosprendis už šį nusikaltimą bus priimamas lengva ranka (žr. paragrafą 112 aukščiau). Apžvelgęs Lietuvos teismų argumentus šioje byloje Teismas nėra įtikintas, kad pareiškėjo nuteisimas už genocido nusikaltimą gali būti laikomas atitinkančiu to nusikaltimo esmę, kaip ji apibūdinta tarptautinėje teisėje byloje reikšmingu metu ir todėl galėjo būti jo numatyta 1953 m.

DG: Kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti, Teismas 184 paragrafe įvertina mūsų teisinėje sistemoje vykusią raidą, kurios neturėjo būti.  Taip pat įvertina ir LAT bandymą apginti retroaktyvų baudimą už „politinės grupės genocidą.

DG: O 185 paragrafe Teismas, deja, nelabai kokiais balais įvertina ir pačius Lietuvos teismų sprendimus Vasiliausko byloje. O tokių sprendimų buvo ne vienas ir ne du.

186. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Teismas mano, kad pareiškėjo nuteisimas už genocidą negalėjo būti numatytas partizanų nužudymo metu.

<…>

(d) Teismo išvada 191. Teismas nutaria, kad buvo nustatytas Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas.

<…>[VERTIMO PABAIGA]

DG: Taigi, Teismas daro išvadą, kad faktas, jog V. Vasiliausko nuteisimas nebuvo numatomas 1953 m., reiškia, jog Lietuvos teismai pažeidė EŽTK 7 straipsnį.

Apibendrinant galima pasakyti, ko šis Teismo sprendimas nereiškia. Jis anaiptol nereiškia, kad sovietų valdžia nedarė nusikaltimų žmonijai Lietuvoje; jis nereiškia, kad už tuos nusikaltimus negalima kaltųjų nuteisti. Sprendimas nereiškia, kad negalima bausti už tokius nusikaltimus žmonijai, kaip trėmimai – jų planavimą ar vykdymą, už tokius karo nusikaltimus, kaip suimtųjų kankinimą, už pasidavusių partizanų nužudymą ir pan. Tokie Lietuvos teismų sprendimai iš principo turėtų atitikti EŽTK 7 straipsnio reikalavimus.

Šis Teismo sprendimas netgi nereiškia, kad tam tikri sovietų valdžios veiksmai Lietuvoje negalėtų būti Lietuvos teismų įvertinti kaip nusikaltimai su genocido siekiu (kad ir kaip sunku man įsivaizduoti tokį atvejį, nepažeidžiantį EŽTK 7 straipsnio).

Tačiau mano didžiai subjektyviu vertinimu, nėra jokio pagrindo manyti, kad Lietuvos nacionaliniai teismai ateityje galės, nepažeidžiant EŽTK 7 straipsnio, nuteisti asmenis, kurie pokario metu ginklu kovojo prieš partizaninį pogrindį, pritaikant BK genocido straipsnį arba tiesiogiai – 1948 m. Genocido Konvenciją.

Ir, nors šiame Teismo nutarime nėra tiesiogiai pasisakoma dėl galimybės tokius veiksmus kvalifikuoti kaip nusikaltimus žmonijai –  kaip masinius nusikaltimus (žudymą, naikinimą, deportacijas, įkalinimą ir t.t.), nukreiptus prieš civilius gyventojus. Nes, kaip ten bebūtų, partizanai nebuvo civiliai gyventojai. Prisiminkime Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės nuostatas sąvokų klausimu – jos turi būti savaime suprantamos…

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail