Kurį laiką vis prisidėdavau diskusijose apie pokario partizanus grupėje „Lietuvos partizanų istorija“. Prieš porą mėnesių, rugsėjo 26 d., man paskelbus nuorodą į Delfi.lt straipsnį apie M. Misiukonio teismą už tariamą genocidą ir išsakius nuomonę, kad šis procesas yra gėdingas, užsiplieskė diskusija apie partizanus kaip teisėtą Lietuvos valdžią pokario metu. Praleidau tikrai daug laiko aiškindamas ir argumentuodamas savo poziciją dėl M. Misiukonio, dėl partizanų valdžios, dėl teisės aktų sukuriamų pareigų piliečiams, jokio asmens berods neįžeidžiau. Bet staiga sekmadienio vakarą mano FB paskyrai diskusijų grupė „Lietuvos partizanų istorija“ tapo nematoma. Supratau, kad esu užblokuotas. Be jokio perspėjimo, be paaiškinimo. Niekas iš administratorių taip ir neprisipažino, kodėl tai padarė (ar kad apskritai padarė). Neabejoju, kad dalis forumo „gyventojų“ po to lengviau atsikvėpė. Aš, tiesą sakant, taip pat.

Visgi prieš šį įvykį buvau parašęs gan ilgą tekstą, kurio tikslas buvo paaiškinti, kokia prasme pokario partizanai nebuvo teisėta valdžia. Šiuo tekstu, per tuos du mėnesius kažkiek papildytu, dabar žemiau dalinuosi. Nes jis iš naujo tampa aktualus – partizanų kaip teisėtos valdžios (ir okupanto kaip neteisėtos valdžios) argumentai iš naujo naudojami ne tik visuomenininkų kreipimuose, bet ir valstybės institucijų dokumentuose.

Visa, ką žemiau parašiau, nėra fantazijos vaisius. Argumentai yra paremti tarptautine teise, o kad tas įsivaizduojamas JAV tribunolo sprendimas būtų „arčiau žemės“, argumentavimas tiesiog pasiskolintas: teksto esmė ir visos citatos (šiek tiek jas apdorojus, pvz., „Vokiečių“ pakeitus į „SSRS“,) yra paimta iš realiai vykusio teismo proceso, vadinamosios „Įkaitų bylos“, kur vokiečių generolai buvo teisiami už veiksmus Jugoslavijoje, Norvegijoje ir Graikijoje – nacių neteisėtos agresijos aktais užgrobtose, okupuotose teritorijose. Su nuosprendžio fragmentais galite susipažinti čia**.

Iš anksto pasipiktinusiems skaitytojams norėčiau palinkėti kantrybės skaitant: šiame tekste nėra nė lašelio bandymo teisinti ar „įteisinti“ sovietinę okupaciją, pažeminti pasipriešinimo dalyvius. Jis kalba apie tas teises, kurias turėjo ir turi bet kuri okupacinė valdžia okupuotoje šalyje. Nes tokios yra tarptautinės teisės nustatytos taisyklės. Tad perskaitykite prieš darydami išvadas.

Vilčių išsipildymas

Taigi, įsivaizduokime, kad partizanų taip lauktas karas tarp vakarų ir SSRS visgi nutinka kokiais 1948 m. SSRS pradeda vakarų Berlyno puolimą, tačiau susimauna, ir amerikonai triuškinančiu puolimu užima Pabaltijį. Jiems pasiduoda daugybė sovietų kareivių, įskaitant ir vidaus kariuomenę – vadinkim juos „čekistais“. Amerikiečiams taip pat, – kokia laimė! – pavyksta sučiupti pas A. Sniečkų viešėjusį Staliną. Seni draugai per daug pavartojo, ir nė nepastebėjo, kad už durų jau kitos uniformos (žinoma, tokiam scenarijui įsivaizduoti reikės labai įtempti fantaziją).

Lietuviai žinoma nenori skriaudėjų, „taurių lietuvių žudikų“, paleisti nenubaustų. Taigi, jie spaudžia JAV kariuomenę teisti nusikaltėlius kraugėrius okupantus. JAV karinė valdžia įsteigia karo tribunolą tuo klausimu, ir netgi leidžia Lietuvos pusei paskirti prokurorus.

Įsivaizduokime, kad yra teisiami keturi čekistai, A, B, C ir D. Bei „draugas“ Stalinas.

Teismas

Pradžiai – apie teismo kontekstą. Lietuva amerikiečių yra traktuojama kaip kraštas, kuris 1940 m. okupuotas agresijos aktu, Lietuvos „taikus“ inkorporavimas į SSRS nepripažįstamas (nežinau, ar realiai ir būtų taip paprasta, bet – sakykim). Okupacijos sąlygomis yra taikoma tarptautinė teisė, nustatanti okupanto ir okupuotos šalies gyventojų teises ir pareigas.

Šis bei tas apie teisiamuosius. Čekistas A, sakykime, dalyvavo Rainių žudynėse ir per mūšį nušovė du amerikiečius, čekistas B dalyvavo kovoje su Lietuvos partizanais, tris suėmė o du kovoje nušovė, čekistas C, apsimetęs partizanu, apnuodijo kelis jų ir taip padėjo juos suimti, o čekistas D – tiesiog čekistas, nieko lyg ir nepadarė, bet tarnauja okupacinėse struktūrose. Įrodymų kiekvieno jų veikoms yra per akis. Stalinas šiuo atveju kaltinamas dėl neteisėtos agresijos Lietuvos atžvilgiu (čia nenagrinėsime, kaip buvo su holodomoru, Katyne, trėmimais, gulagu ir kt. – kiek juos galima „pripaišyti“ Stalinui. Neabejotinai galima, bet aptarsim gal kitą kartą).

Pirmiausiai, už agresiją – spaudimu ir grasinimu karine galia įvykdytą Lietuvos okupaciją – nuteisiamas Stalinas. Agresija yra traktuojama kaip nusikaltimas taikai, tą nusikaltimą įvykdė SSRS vadovybė. Kadangi visi tokiu sprendimu patenkinti, nelabai yra ką aiškinti. Realiai kilus tokiai situacijai, nežinau, ar viskas būtų taip paprasta, bet – supaprastinkim, visgi Niurnbergo tribunolas ir Austrijos prijungimą prie Vokietijos (anšliusą) įvertino kaip nusikaltimą taikai.

Kas link čekistų, pradėsime nuo čekisto D, kuris nieko konkrečiai nusikalstamo lyg ir nepadarė, bet tarnauja okupacinėse struktūrose. Jis išteisinamas. Kaip karo belaisvis jis internuojamas, ir pasibaigus karui grąžinamas Rusijai. Lietuvos prokuroras bando protestuoti, aiškinti, kad jis irgi yra nusikaltėlis, nes dalyvavo nusikalstamoje Stalino sugalvotoje agresijoje, tačiau amerikiečiai atmeta jo argumentus (apie tai – kiek žemiau). Čekistas D, kaip kombatantas – teisėtas karo veiksmų dalyvis – nėra asmeniškai atsakingas už savo šalies vyriausybės nusikalstamą veiksmą – agresiją; už jį, kaip už kovos veiksmų dalyvį, atsakomybę prisiima jo vyriausybė (mūsų pavyzdyje – Stalinas). Jis pats atsakingas tik už tai, kiek jis laikosi civilizuotų tautų priimtų karo teisės ir papročių, o šis čekistas jų nepažeidė. Amerikiečių teismas šį čekistą išteisindamas pareiškia, kad „teisėtai kovoti gali tik šalies karinės pajėgos. Ši asmenų grupė turi teisę reikalauti su jais elgtis kaip su karo belaisviais, ir jie negali būti baudžiami už savo veiksmus, jei yra suimami ar pasiduoda.“

Čekistas B dalyvavo kovoje su Lietuvos partizanais, tris suėmė o du kovoje nušovė. Jis irgi išteisinamas. Kaip ir savaime suprantama, kad šis čekistas nepažeidė karo teisės ir papročių nušaudamas kovoje du partizanus – kaip jau minėta, atsakomybė už agresiją tenka jo vyriausybei, o kovos veiksmų dalyvis nėra atsakingas už savo vykdomą smurtą tam tikruose rėmuose. Tačiau šis čekistas dar ir suėmė tris partizanus, kurie buvo nuteisti MGB troikos ir išsiųsti į Gulagą… Prokuroras bandė įrodyti, kad tai – genocidas, tačiau amerikiečių teismas nusprendė, kad sovietų valdžia turėjo teisę su ginkluotais sukilėliais, neesant kariaujančios šalies ir nesilaikant karo teisės ir papročių, elgtis kaip su nusikaltėliais, juos teisti ir nesuteikti jiems karo belaisvio statuso.

Cituoju įsivaizduojamą išteisinamąjį nuosprendį: „partizanai gali labai pasitarnauti savo šaliai, o pergalės atveju būti paskelbti didvyriais, tačiau jie lieka karo nusikaltėliais priešo požiūriu, ir atitinkamai su jais gali būti ir elgiamasi“. Tribunolas tęsė: „tokių ginkluoto pasipriešinimo pajėgų dalyviai turi priimti didesnę tokio kovos būdo riziką“, ir „tokios pajėgos techniškai nelaikytinos teisėta kovos veiksmų šalimi ir patekus į nelaisvę neturi apsaugos, skirtos karo belaisviams. Ši taisyklė paremta teorija, kad dviejų valstybių pajėgos nebėra kovos lauke ir kad kova tarp organizuotų ginkluotųjų pajėgų nebevyksta. Todėl manytina, kad pasipriešinimas, kurio neremia organizuota vyriausybė, yra nusikalstamas ir jo dalyviai netenka kovos veiksmų šalies statuso…“. Taigi, amerikiečių teismas nusprendžia, kad partizanų suėmimas ir nuteisimas atitinka tarptautinės teisės reikalavimus, nes partizanai, kurių neremia organizuota vyriausybė, nelaikytini teisėta kovos šalimi, ir todėl okupacinės pajėgos gali juos traktuoti kaip karo nusikaltėlius jau vien dėl paties pasipriešinimo fakto. (Čia, beje, kažkas panašaus į M. Misiukonio ir A. Kraujelio atvejį – jei jis būtų nutikęs kokia 15 metų anksčiau už šiuos įvykius).

Partizanai nekontroliavo absoliučiai jokios Lietuvos teritorijos dalies, iš esmės neturėjo bendros vadovybės. Net kai ji buvo paskelbta 1949 m., ryšiai tarp atskirų partizanų sričių buvo palaikomi trikojo vėžlio greičiu ir ta sukurtoji vadovybė niekaip negali būti laikoma efektyvia bendra vadovybe, juo labiau, vadovybe, kontroliavusia kokią nors teritoriją. Negalėjo būti ir kalbos apie tai, kad kas nors pasaulyje pripažins juos atstovaujančiais Lietuvos Respubliką kaip teisėtą karinio konflikto šalį. Kur turėjo paskambinti JAV prezidentas, nusprendęs užmegzti diplomatinius santykius su partizanų vadovybe kaip teisėta Lietuvos valdžia ir teisėta karinio konflikto šalimi? Kokiu adresu turėjo diplomatus pasiųsti? Kur buvo tas žemės lopinėlis, kur buvo partizanų centrinis štabas, apie kurį buvo galima paskelbti viešai nesibaiminant, kad po 2 valandų ten jau šeimininkaus čekistai?

Pats nežinau, kaip būtų su čekistu C, kuris apsimetęs partizanu, apnuodijo kelis jų ir taip padėjo juos suimti. Jei taip būtų pasielgta su teisėtais kovos veiksmų dalyviais, tokie čekisto veiksmai būtų laikomi nusikaltimu, karo nusikaltimu, nes karo teisė draudžia tokio pobūdžio klastą. Bet kadangi amerikiečiai mūsų partizanų nepripažintų už teisėtus kovos veiksmų dalyvius, nežinau, ką jie šiuo atveju sugalvotų. Tai ir nespėliosiu. 🙂

Lieka dar čekistas A, kuris dalyvavo Rainių žudynėse ir mūšyje nušovė du amerikiečius. Dėl nušautų savųjų amerikiečiai pretenzijų neturėjo, nes anie žuvo mūšio metu. Nuteisė šį čekistą dėl Rainių žudynių – kaip dėl nusikaltimo žmonijai. Kadangi dėl šito nuosprendžio visi (išskyrus čekistą A) laimingi, detaliau neaiškinsiu, kodėl.

Amerikiečių tribunolas pasisako teisėtos valdžios klausimu

Šiandieniniame įstatyme dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, 2 straipsnyje teigiama, kad „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, priimdama 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai [išsivadavimo] kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.“ Tiesa, pati Deklaracija teigia kiek kukliau: „LLKS Taryba … okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“. Taigi, nėra teiginio apie vienintelę teisėtą valdžią, tačiau, kiek žinau, partizanai save atskiruose epizoduose visgi laikė teisėta valdžia, tai galima išskaityti iš jų dokumentų. Įsivaizduokime, kad tas aukščiau paminėtas įstatymas buvo jau priimtas vykstant šiam teismo procesui, ir, kad Lietuvos prokurorai šiame teismo procese būtent taip galvojo: sovietinės struktūros darė nusikaltimą priešindamosi teisėtai valdžiai.

Jau iš aukščiau išdėstyto matyti, kad amerikiečiai visiškai ignoravo tą šiandien Lietuvoje gają mintį, kad partizanai buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia. Lietuvos prokurorai tokio akibrokšto iš sąjungininkų nesitikėjo, ir garsiai protestavo. Žinoma, ano meto prokurorai nebuvo taip labai nutolę nuo karo realijų, kad jiems pati sąvoka „teisėta okupacija“ skambėtų kaip nesusipratimas. Jie žinojo, kad JAV, Prancūzų, anglų ir SSRS okupaciniai režimai Vokietijoje, įvesti šioms šalims įveikus nacius, buvo teisėti. Ir jie labai stengėsi parodyti, kad JAV tribunolas suklydo, tuo tikslu įrodinėdami amerikiečiams, kad na taip, jų (JAV) okupacinis režimas Vokietijoje yra teisėtas, tačiau SSRS okupuotoje Lietuvoje niekada nebuvo teisėta okupantė ir „teisėta valdžia“:

„Kadangi SSRS okupacija Lietuvoje buvo agresijos akto rezultatas, SSRS okupacinės pajėgos šioje šalyje buvo neteisėtai ir neįgijo okupanto teisių. Iš to seka išvada, jog gyventojų pareigos okupantui, kurios įprastai yra uždedamos pagal tarptautinę teisę, niekuomet nebuvo pritaikomos šiuo atveju, nes pati invazija ir okupacija buvo kriminalinė“. „Vienintelis klausimas yra, ar SSRS pajėgos gali nebaudžiamai pažeisti įstatymą pradėdamos ir vykdydamos agresijos karą ir tuo pačiu metu šių savo veiksmų aukų reikalauti skrupulingai laikytis reikalavimų ir pareigų, kurių laikytis reikia tik teisėto okupanto atžvilgiu.“

Šis argumentas – kaip nurašytas iš šių dienų disidentų nusiskundimų. Bet amerikiečių tribunolas atsakė:

„Diskusijos dėlei mes priimame teiginį, kad Lietuvos okupacija įvyko pažeidžiant Kellogg–Briand paktą ir todėl buvo kriminalinė savo prigimtimi. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas SSRS okupacinių pajėgų veiksmas prieš asmenį ar nuosavybę yra nusikaltimas arba kad visi ir bet kokie veiksmai, kurių ėmėsi okupuotos šalies gyventojai prieš SSRS okupacinę kariuomenę, tokiu būdu tapo teisėta gynyba.“

Amerikiečių teismas tęsė:

„Iš pradžių norime pažymėti, kad Tarptautinė teisė nedaro perskyros tarp teisėto ir neteisėto okupanto kai kalbama apie okupanto ir jo užimtos teritorijos gyventojų pareigas. Nėra abipusio ryšio tarp teritorijos karinės okupacijos pobūdžio ir okupanto bei okupuotos teritorijos gyventojų pareigų vienas kito atžvilgiu, kai teritorija jau yra okupuota. Tai, ar invazija buvo teisėta, ar kriminalinė, nekeičia abiejų šalių pareigų esmės šiuo atveju. … Kad ir kokia būtų kilusio karo priežastis, nepriklausomai nuo to, ar priežastis galėjo būti taip vadinama „teisinga priežastis“, galioja tos pačios Tarptautinės teisės taisyklės kas link to, kas turi ir neturi būti daroma kovos veiksmų šalių kovojant vienai su kita“.

Ir galiausiai, amerikiečių teismas atmetė bet kokią mintį, kad teisiant čekistus reikėtų vadovautis partizanų priimtais teisės aktais ar taisyklėmis, nes, tariamai, jie buvo teisėta šalies valdžia net ir okupacijos sąlygomis. Savo nuomonę tribunolas pagrindė šitaip apibendrindamas galiojusią tarptautinę teisę tuo klausimu:

„Okupacijos pasekmė yra perdavimas įsiveržusiai kariuomenei teisę kontroliuoti [okupuotą teritoriją] visam okupacijos periodui, atsižvelgiant į Tarptautinės teisės nustatytus apribojimus ir draudimus. Gyventojai turi pareigą tęsti savo įprastą taikią veiklą ir susilaikyti nuo bet kokios žalos darymo [okupanto] kariams ar jo karinėms operacijoms. Okupantas turi teisę reikalauti laikytis taisyklių, kurios būtinos užtikrinti okupanto pajėgų saugumui bei įstatymo ir tvarkos palaikymui.“

Taigi, amerikiečiai sovietų okupacines pajėgas būtų pavadinę „teisėtai įgijusiomis teisę kontroliuoti okupuotą teritoriją“, ir nė motais jiems būtų buvę tai, ką partizanai patys apie save galvojo.

Na, ir dabar beliko sudėlioti taškus ant „i“. Buvo ar nebuvo sovietų valdžia teisėta valdžia? Buvo ar nebuvo Lietuvos partizanai teisėta valdžia?

Visų pirma pažymėtina tai, kad, kaip ir amerikiečiai pabrėžė savo tribunolo sprendime, nėra vienareikšmio atsakymo, kaip REIKIA vertinti partizaninio karo dalyvius. Okupuota šalis, atgavusi nepriklausomybę, gali tuos partizanus pavadinti didvyriais, tuo tarpu okupanto požiūriu jie yra karo nusikaltėliai. Ir čia nėra (ir nereikia) vieno visuotinio įvertinimo.

Lygiai taip pat, manau, yra įmanoma šiandien priimti įstatymą ir įvardinti kažką, kas buvo praeityje, kitaip, nei to meto situacijoje galėjo atrodyti. Preziumuoti galime bet ką. Galime sakyti, kad partizanai buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia. Galime sakyti, kad Jonas Žemaitis buvo Lietuvos prezidentas, o Adolfas Ramanauskas – Ministras Pirmininkas. Jei visu tuo norime pasakyti, kad labai gerbiame A. Ramanauską, J. Žemaitį ir partizanus – viskas kaip ir OK (nors geriau jau tai daryti ne įstatymo pagalba). Jei visu tuo norime pasakyti, kad, pvz., partizanai, kovoję su sovietų valdžia ir jos nuteisti ar be teismo represuoti yra nekalti Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jų pilietinės teisės – prašom (tai ir daroma viename iš įstatymų, kurio preambulėje konstatuojamas partizanų valdžios teisėtumas, žr. čia).

Tačiau tokiu konstatavimu post factum negalima brautis į baudžiamosios teisės sritį, kiek ji susijusi ne su pačių partizanų reabilitavimu, o su jų priešininkų ar kitų asmenų baudžiamuoju persekiojimu. Ką turiu omenyje?

Ogi tai, kad baudžiamasis persekiojimas gali vykti tik pagal nusikaltimų padarymo metu galiojusius įstatymus ir taisykles. Valstietis, neįsileidęs partizanų į namus ir atsisakęs juos pavalgydinti ar aprengti, negali būti laikomas nusikaltėliu ar išdaviku (atseit, nepaklususiu teisėtam teisėtos valdžios nurodymui). Ir jei partizanas valstietį už tai nušovė, ir buvo vėliau sovietų valdžios represuotas, tai partizano reabilituoti negalima, ir neturi būti nei kalbos apie „teisėtą valdžią“ svarstant jo reabilitavimo bylą.

Taip pat, „konstatavus“, jog partizanai buvo teisėta valdžia, negalima tuo pačiu metu sakyti, kad su ginkluotu pasipriešinimu kovoję čekistai ir stribai yra teistini dėl pasipriešinimo „teisėtvarkos pareigūnams“ (t.y., partizanams). Tai yra, jei okupantų valdžia partizaną laikė nusikaltėliu ir jį atitinkamai nuteisė už ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai, tai partizaną mes žinoma galime reabilituoti ir apdovanoti, bet bausti tų, kurie jį represavo, mes neturime teisės. Nes anie turėjo teisę partizanus vertinti kaip nusikaltėlius. Deja, nors neturime teisės teisti partizanų represuotojų, tą sėkmingai jau ne kartą padarėme, pvz., V. Vasiliausko bylose; dabar bandoma tą patį padaryti su M. Misiukoniu***.

O kodėl mes neturime teisės bausti partizanų represuotojų tiesiog už represijas? Todėl, kad teisinėje valstybėje nevalia pažeisti seno civilizuotų šalių teisėje įtvirtinto principo „nullum crimen sine lege“ (nėra nusikaltimo be įstatymo), kuris įvardintas ir Lietuvos baudžiamojoje teisėje, ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 straipsnyje:

„Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.“

Todėl argumentui apie „teisėtą partizanų valdžią“ yra ne vieta baudžiamosiose bylose.

Tie, kurie reikalauja, kad vertinant pokario veikėjus būtų atsižvelgiama į partizanų priimtus „teisės aktus“, elgiasi panašiai, kaip sovietinė teisėsauga, kuri iškart po karo represuodavo asmenis už tai, kad jie tariamai Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu – 1918-1940 – vykdė „kontrrevoliucinius nusikaltimus“ (pvz., persekiojo komunistų partiją), tarsi tarpukario Lietuvoje būtų galioję ne Lietuvos įstatymai, tarsi buvo kaip Lietuvoje tuo metu nusikalsti neegzistavusiai sovietinei santvarkai.

Teisės aktais, kurie galiojo Lietuvoje sovietinės okupacijos metu, negalima laikyti partizanų priimtų aktų. Kaip jau minėta, partizanai nekontroliavo absoliučiai jokios Lietuvos teritorijos dalies, iš esmės neturėjo bendros vadovybės. Partizanų paskelbtų nurodymų gyventojams, nepažeisdami tarptautinės teisės principų dėl okupuotos šalies teritorijos kontrolės, negalime laikyti galiojusiais teisės aktais. Antraip šizofreniška ir nežmoniška „dviejų valdžių“ pokario realija virstų dar ir makabriška šiandienos teisine tikrove.

Partizanus, imant labai apibendrintai, galima pavadinti teisiąja puse ano meto konflikte, nes šiaip ar taip, jie, kažkokia prasme, atstovavo Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės idėją. Jie faktiškai turėjo daug valdžios kaimo vietovėse, tačiau galia dar nereiškia teisės. Juo labiau, kad faktiškai nebuvo jokios galios apsaugoti jiems paklususius asmenis nuo sovietinių represijų. Valdžia tuo metu, pagal kurios priimtas taisykles galima teisti už tuo metu padarytus nusikaltimus, deja, buvo sovietų valdžia, ir galiojančiais vidaus įstatymais Lietuvoje anuo metu laikytini sovietiniai įstatymai, pvz., RTFSR baudžiamasis kodeksas. Jos galima nevadinti teisėta valdžia jei tas žodis labai „nelimpa“, galima šiandien reabilituoti pagal RTFSR BK nuteistus asmenis, bet ji bet kuriuo atveju buvo ta, kurią gyventojai turėjo visą teisę tokia (teisėta) laikyti. Ji buvo ta, kurios nurodymus vykdę represinių struktūrų pareigūnai – kol nepažeidė karo teisės ir papročių – negali būti kaltinami dėl savo veiksmų.

Žinoma, karo teisė ir papročiai buvo sovietų represinių struktūrų nuolat pažeidinėjami. Ir būtent už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai jie ir šiandien gali būti patraukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau tai jau visai nebesusiję su jų turėtos valdžios teisėtumo klausimu.

Ir taip pat reikia nepamiršti pasakyti, kad pats faktas, jog okupacinė sovietų valdžia laikytina „teisėta valdžia“, jokiu būdu nereiškia, kad pati sovietų okupacija buvo teisėta. Tai irgi turėtų būti visiškai akivaizdu iš aukščiau išdėstytų JAV tribunolo teiginių.

Ar šiandieniniai Lietuvos teisės aktai neliepia mums laikyti partizanų teisėta valdžia?

Forume „Lietuvos partizanų istorija“ buvau ne kartą užsipultas dėl to, kad, atseit, nepaklūstu Lietuvos teisės aktams, kuriais partizanai yra paskelbti „vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“. Vieną jų jau citavau kiek aukščiau. Tad reikėtų dar ir šiuos teisės aktus peržiūrėti.

Tokių yra keletas. Vienas pagrindinių yra įstatymas „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“. Visų pirma reikėtų atsakyti į klausimus, kam adresuotas šis įstatymas, ir, kokias teises ir pareigas jis man suteikia.

Taigi, pirma, įstatymas adresuotas visiems. Ir tuo pačiu, jis faktiškai niekam, išskyrus teisės aktų kodifikuotojus ir valstybės tarnautojus, dirbančius sakykime, valstybės reprezentavimo srityje, jokių pareigų nesukuria, ir neįvardija jokių teisių. Ir net ir tiems, kurie dirba valstybės reprezentavimo srityje, jo sukuriamos pareigos yra gan miglotos.

Praktiškai pažeisti įstatymą, apie kurį kalbame, aš tiesiog neturiu galimybės. Jį gali pažeisti na nebent Teisės aktų registro darbuotojas, nes visų pirma jam, kaip kodifikatoriui, yra adresuotas įstatymo 3 straipsnis, ir jis gali jo nevykdyti (nepaskelbti įstatymo registre arba paskelbti jį, pvz., be pačios deklaracijos, pažeisdamas 4 straipsnį. Tokiu atveju jis būtų nubaustas pagal jo darbą reguliuojančius teisės aktus.

Palyginimui galime pažvelgti į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Jis taip pat adresuojamas visiems (net jei aš niekada nesergu, vis tiek turiu mokėti atitinkamas socialinio draudimo įmokas). Jis taip pat nustato man visą eilę teisių ir pareigų. Jis nustato, kad jei susergu ir negaliu dirbti, galiu pretenduoti į ligos pašalpą. Jis nustato, kokio dydžio bus (kaip bus paskaičiuojama) ta pašalpa, kiek laiko ji bus mokama. Įstatymas taip pat nustato man pareigą nedirbti tuo metu, kai man mokama ligos pašalpa, pareigą mokėti ligos draudimo įmokas. Iš įstatymo teksto yra aišku, kas bus, jei aš įstatymą pažeisiu. Jei aš dirbčiau Sodroje, šis įstatymas man sukurtų ir kitokių teisių ir pareigų, susijusių su pašalpų išmokėjimu kitiems asmenims.

Beje, aš neprivalau manyti, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas yra geras ir teisingas. Galiu galvoti, kad ligos pašalpos turi būti didesnės, kad įstatymas skriaudžia vaikų turinčias šeimas, galiu išvis sakyti, kad tai – durnas įstatymas. Tačiau privalau jo paisyti, ir už nepaisymą galiu susilaukti sankcijų. Galvoti galiu ką tik noriu. Tačiau įstatymas man konkrečiai sukuria teises ir pareigas.

Grįžkime prie įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“. Kaip matome, šis įstatymas man nesukuria jokių teisių ir pareigų.

Įstatymas man galėtų būti taikomas (ta prasme, kad jis sukurtų man pareigas ar suteiktų teises, atsirastų galimybė jį pažeisti) tik tuo atveju, jei jis įpareigotų mane tam tikru būdu mąstyti ir kalbėti. Kai įstatymas TIK deklaruoja tam tikrus dalykus, sakyti, kad jis įpareigoja sutikti su tam tikrais teiginiais yra didelė pagunda. Taigi, gal būt šis įstatymas mane, kaip laisvalaikiu – istoriką, įpareigoja tam tikru būdu rašyti apie pokario įvykius? Jokiu būdu. Mes turbūt sutariame, kad demokratinės Lietuvos įstatymai neįpareigoja mūsų tam tikru būdu kalbėti ir apie istorinius įvykius. Jei įpareigotų, pas mane galėtų ateiti cenzorius, ir pabaksnoti, kur aš turiu ką pataisyti savo įrašuose FB, o jei nesutikčiau, užkartų man baudą ar uždarytų cypėn. Dabar gi, demokratinėje šalyje, pas mane niekas iš valstybės institucijų dėl mano nuomonių geriau tegul neina, nes apskųsiu Seimo kontrolieriui dėl savivaliavimo :]

Taigi, šis įstatymas, kiek jis liečia absoliučią daugumą Lietuvos gyventojų, yra visiškai deklaratyvus. Jei kiti įstatymai turi deklaratyvias preambules, tai šis įstatymas – ir turiniu toksai. Yra ir kitokių įstatymų su nuostatomis apie partizanų valdžią. Pvz., yra toks Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas, kuris turi tik deklaratyvią preambulę, o toliau jau yra toks, kuris sukuria teises buvusiems pasipriešinimo dalyviams, žydų gelbėtojams, etc. ir pareigas valstybės institucijoms (tiesiogiai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, tiesiogiai ar netiesiogiai – reikėtų pasityrinėti poįstatyminius aktus – Sodrai, autobusų parkui ir pan.) Vėlgi, tai įstatymas, kuris manęs neliečia tiesiogiai. Tad, jei, pvz., būčiau Genocido centro darbuotojas, šis įstatymas man suteiktų pareigą nagrinėti atitinkamus prašymus dėl statuso pripažinimo, vertinti jų atitiktį įstatymo reikalavimams, etc. Bet su ta preambulės deklaracija, vėlgi, man vargu ar tektų susidurti, ir reikėtų gerai pagalvoti, kaip ją būtų įmanoma pažeisti (jei išvis įmanoma).

Galima būtų argumentuoti, jog yra atskira teisės nuostatų kategorija, su kuria teoriškai turėtų sutikti bet kuris Lietuvos pilietis vien tam, kad būtų šios politinės bendruomenės, vadinamos Lietuva, dalimi, ar mažų mažiausiai – kad būtų laikomas patikimu bendruomenės nariu, galinčiu, pvz., dirbti valstybės tarnyboje. Manyčiau, kad tai — pamatinės Konstitucijos nuostatos, susijusios su Lietuvos valstybės nepriklausomybe, teritorijos vientisumu, konstitucine santvarka, žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Bet net ir toks pamatinis dalykas, kaip Konstitucijos pirmojo straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, gali būti pakeistas referendumu 3/4 Lietuvos piliečių balsų dauguma. Tam, kad toks klausimas būtų pateiktas referendumui, reikia didžiulės masės nedemokratiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių iniciatyvos; ir šie piliečiai netampa nepiliečiais ar nėra iškaišiojami po kalėjimus vien dėl savo nedemokratiškų nuostatų (antraip jie negalėtų to referendumo surengti). Taigi, yra ir nuostabu ir baugu, kiek mažai ribota yra žodžio ir nuomonės laisvė šiandieninėje Lietuvoje, jei kalbama apie politinius (o juo labiau – istorinės atminties politikos) klausimus. Bet kuriuo atveju, asmens nuomonė Lietuvos pokario istorijos vertinimo klausimais akivaizdžiai nepriklauso piliečiams privalomų nuostatų kategorijai.

Vienas forumo dalyvis uždavė man klausimą, „ar mes skaitom, kad LR Seimo įstatymas dėl partizaninių organizacijų pripažinimo teisėta valdžia, galioja mums, ar ne?“. Galima atsakyti tiesiai – šviesiai: tai klausimas, kuris neteisingai užduodamas, ir dėl to į jį nėra tokio atsakymo, kurio tikisi oponentas („taip“ arba „ne“). Galioja tiek, kiek gali galioti deklaracija: jis pareigų nesukuria ir teisių nesuteikia. Aš šiam įstatymui – visiškai abejingas, kol jis taikomas nepažeidžiant esminių baudžiamojo persekiojimo principų. Dar daugiau, kaip demokratinės Lietuvos pilietis, galiu laisvai kritikuoti bet kokius įstatymus, jei manau, kad jie neteisingi, nelogiški ar nereikalingi. Ne SSRS ir ne koloradinėj Rusijoj juk gyvenam.

Išnašos

* Nuotrauka imta iš: http://nuremberg.law.harvard.edu

** Beje, šis tekstas niekaip neturėtų būti siejamas su ateitimi. Lietuvos gynyba galimos Rusijos agresijos atveju, pasipriešinimas okupacijos atveju, jei tokia įvyktų – visiškai atskiros temos, kurioms žemiau aprašytos taisyklės negali būti tiesiogiai taikomos. Juk per pastaruosius 65 metus labai reikšmingai pasikeitė tarptautinė teisė.

*** Atskiru klausimu galėtų būti tos bylos, kur buvę SSRS struktūrų darbuotojai persekiojami už neleistinų karybos priemonių naudojimą (partizanų apnuodijimą), civilių represavimą (tremtis ir pan.) – toks baudžiamasis persekiojimas yra suprantamas ir pateisinamas. Bet tai visai atskiras klausimas, kurio čia neliečiu.