Ne per seniausiai Lina Vyšniauskienė iš „Lietuvos žinių“ susisiekė su manimi prašydama duoti interviu apie „sektas Lietuvoje“. Nesu didelis šio termino šalininkas, ir kažkaip įtariau, kad galutinis rezultatas mane nelabai džiugins, tad interviu daviau raštu.
Paaiškėjo, kad nelabai teapsirikau. Sektantiška meilė prilygsta vergovei [nuoroda į straipsnį Alfa portale, bet tekstas tas pats] – ne toks straipsnis, kuriame norėčiau būti cituojamas. Todėl manau skaitytojams bus įdomios ir mano mintys apie tą straipsnį, ir tikrasis interviu turinys. O jį – tiek žurnalistės klausimus, tiek ir savo atsakymus – turiu teksto pavidalu. Tad ir pasidalinsiu.
Visų pirma norėčiau pasakyti, kad žurnalistus suprantu. Bent jau – tariuosi suprantąs. Aš turiu prabangą rašyti tai, kas man įdomu, patinka, apie ką matau prasmę rašyti. Galiu vienam straipsniui skirti kiek noriu laiko – nuo to nepriklauso mano pajamos. Tie 100 litų, kuriuos gal būt gausiu už straipsnį, tikrai neatperka darbo, įdėto darant tyrimą dėl jo. Kita vertus, jei straipsnis „nesirašo“, aš jo tiesiog neužbaigsiu. Ir nespausdinsiu. Aš turiu prabangą nerašyti! Šiuo požiūriu žurnalistai yra gerokai labiau apriboti. Yra laikraščių numeriai, kuriuos reikia užpildyti, yra terminai, geri ir nelabai redaktoriai, savininkai su savo interesais, yra – ko gero – būtinybė sukurti intrigą, kad laikraštį ir tave pirktų. Yra turbūt dar N faktorių, apie kuriuos mažai teišmanau. Sudėtinga tokiom sąlygom ką nors doro parašyti. Gerbiu žurnalistus, kurie tai geba. ir kita vertus, aš esu gerokai apribotas kitose srityse, kuriose žurnalistas yra visiškai laisvas. Bet visgi, visuomenė turi balsuoti, kas rašo gerai, o kas ne? Aš balsuoju išsakydamas kritiką. Kitiems siūlau balsuoti ir kitaip – tiesiog atsirinkti, ką skaitom, o ko ne, ir ką perkam…
Bet pirma – keletas komentarų šiam straipsniui.
Kiek sektų veikia mūsų krašte, nesiryžta konstatuoti net specialistai. Dalis jų mano, kad sektomis galima vadinti visas Teisingumo ministerijos oficialiai neregistruotas religines bendruomenes ir bendrijas (tokių pagal Religijų žinyną Lietuvoje yra 22), kiti laikosi nuomonės, jog šis kriterijus pernelyg abstraktus. Kad ir kaip būtų, sutariama, kad bent didesnė dalis tokių bendruomenių turi aiškių sektos požymių.
Būtų įdomu sužinoti, kas gi tie, kurie „sutaria“, kad bent didesnė dalis turi tokių požymių. Manęs apie tai žurnalistė net nesiteiravo. Kriterijus, manau, iš piršto laužtas. Be to, „neregistruota“ gali reikšti „neprašiusi įregistruoti“ (kokios tam priežastys bebūtų, registracija juk neprivaloma) arba „prašiusios registruoti, kurių prašymai buvo atmesti“. Skirtumas nemažas, tiesa?
Netradicinių bendruomenių dvasiniai vadovai įsakmiai reikalauja savo sekėjų nebendrauti su draugais ar artimaisiais, jei šie nepritaria sektos veiklai. Be kita ko, sektantai dažnai verčiami rinkti aukas, mokėti už „dvasinio tobulėjimo” kursus, net dirbti fizinius darbus.
Šiai žurnalistės nuomonei nepritariu, kas gerai matyti iš prikabinamo interviu. Pirmasis teiginys tiesiog neteisingas. Antrąjį reikėtų visai kitaip pateikti, kad jis nors priartėtų prie tiesos. Be to, šioje pastraipoje eilinį kartą lygybės ženklas dedamas ten, kur jo nenorėčiau matyti: netradicinė bendruomenė = sekta.
Populiariausias pasipelnymo šaltinis – vadinamieji dvasiniai mokymai. „Žmogus perka brangius, religinę potekstę turinčius kursus, kurie turėtų jam padėti šeimoje ir finansiškai, tačiau tokiam asmeniui vis tiek nesiseka, o išleisti pinigai nesugrįžta. Jis įsitikinęs, kad sėkmė jo neaplanko, nes yra nepasiekęs tam tikros dvasinės būsenos. Tada lankomi papildomi kursai”, – LŽ sakė Teisingumo ministerijoje dirbantis naujųjų religijų specialistas Donatas Glodenis. Anot jo, pamažu tokie žmonės tampa manipuliacijos aukomis.
Na, šio komentaro kontekstas anaiptol nebuvo toks, kokiame jis pateikiamas šiame straipsnyje. Jame buvo daug mažiau užtikrinto teigimo, ir daug daugiau abejonės. O paskutinis teiginys yra visiška žurnalistės interpretacija. Žinoma, galima taip interpretuoti, bet geriau paskaityti mano pasisakymą kontekste.
Toliau sekančių dviejų pasakojimų negaliu plačiau pakomentuoti. Pirmoji situacija man lyg ir žinoma, antroji – ne, tačiau ji paprasta ir pati save paaiškinanti. Toliau nemažai prirašyta apie Vilniaus Dianetikos centrą, šiek tiek užsimenama apie Meditacijos centrą „Ojas“ (žurnalistė kažkodėl mano, kad jis nėra įregistruotas kaip religinė bendruomenė, tačiau ji klysta).
Galiausiai straipsnis baigiamas vėl parafrazuojant mane:
„Naujųjų religijų specialistas D.Glodenis teigia, kad niekas negali uždrausti žmogui tikėti tuo, kuo jis nori. D.Glodenis apskritai nevartoja žodžio „sekta”, tačiau pabrėžia, kad žmogus negali virsti manipuliacijų objektu jokiomis aplinkybėmis.“
Na, paskutinės minties aš nesakiau, ir nemanau, kad čia žurnalistė suprantamai perfrazavo; aš ir pats to, kas pacituota, nelabai „pagaunu“ (žmogus yra nuolat visokiausių manipuliacijų objektu, anaiptol ne tik iš „sektų“ pusės, tik vienos manipuliacijos yra „švelnios“, kitos – „grubios“ ir akivaizdžios).
Ir dar: manęs vis nepaliauja stebinti sovietiniai atavizmai žmonių mąstyme apie religines bendruomenes. Maždaug: jei įregistruota, tai būtinai gera, jei neregistruota, tai nelegali. Jei įregistruota bendruomenė, apie kurią sklando daug negatyvios informacijos, tai akivaizdu, kad valdininkai suklydo, arba tyčia tokią blogą bendruomenę įregistravo (kyšį turbūt gavę). Paprastai užėjus apie tai kalbai su žurnalistais, klausiu, ar visi tie, kurie sėdi kalėjime, neturi pasų? Kitaip sakant – registracijos Gyventojų registre pažymėjimų? Ar iš jų atimama pilietybė vien dėl to, kad jie padarė kažką nelegalaus? O kita vertus, kas gali uždrausti man pasikviesti kitus asmenis į savo namus ar kitą erdvę ir, nepažeidžiant viešų susirinkimų įstatymo, daryti tai, ką mes norime. Jei religinė bendruomenė nėra registruota, jai tai gali būti sudėtingiau daryti (pvz., aš turėsiu apmokėti už salės nuomą iš savo kišenės, negalėsime turėti bendros kasos, negalėsime samdytis žmogaus, kuris tvarkytų bendruomenės reikalus ir pan.), bet tai vis tiek įmanoma. Ir leidžiama.
Tai, kad religinė bendruomenė yra prieštaringai vertinama, ar net, sakykime, yra padariusi kokių nors viešosios tvarkos pažeidimų, nereiškia, kad ji turi būti neįregistruota (arba, jei yra įregistruota – kad turi būti likviduota kaip juridinis asmuo). Viena vertus, tas statusas nedaug ką keičia – nepaisant sovietinių atavizmų visuomenės mąstyme, išregistruota (arba neįregistruota) bendruomenė vis tiek turi teisę į religijos raišką. Kita vertus, yra ir kitų teisinių poveikio priemonių be neįregistravimo/likvidavimo. Pvz., jei religinė bendruomenė trikdo viešąją tvarką, jai galima skirti baudą. Galima bausti jos vadovus. Bet bendruomenės likvidavimas nebūtinai yra proporcinga priemonė, ir netgi nebūtinai padės užtikrinti, kad bendruomenė (kaip žmonių susibūrimas) veiks teisėtai.
O štai ir visas interviu, kurį raštu pateikiau žurnalistei (pačios žurnalistės pamąstymus, jei tokių buvo prie klausimo, ištrinu arba perfrazuoju išgrynindamas klausimą, ji man, visgi, interviu nedavė 🙂
Interviu (2011-09-21):
Visų pirma – kas yra sekta? Kiek teko kalbėtis su specialistais, jie teigia, kad ***
Sektos sąvoka religinėms mažumoms vartota jau labai seniai, ir paprastai reikšdavo atskalą, grupę, kuri atskyla nuo pagrindinės religinės tradicijos, pabrėždama kažką, kas toje tradicijoje daroma nepakankamai arba ne taip. Tokiose grupėse religinė patirtis paprastai labiau pabrėžiama, nei dominuojančioje tradicijoje, jos dalyviai uoliau nei aplinkiniai praktikuoja savo tikėjimą. Tokios grupės nustatytus praktikavimo kriterijus būdavo kur kas sunkiau atitikti, nei visuomenėje dominuojančios religijos, tad nebūdavo taip paprasta tapti tokios grupės nariu. O tie nariai save suvokdavo kaip tam tikrą religinį elitą. Taigi, sektos sąvoka neturėjo išskirtinai neigiamos reikšmės.
Pastaraisiais dešimtmečiais buvo bandyta sektą suvokti kaip „blogą“ religinę grupę (geras religines grupes vadinant tiesiog „religijomis“). Tada buvo bandoma išskirti, kokie gi yra tie „blogos“ religinės grupės bruožai. Buvo tarp bandymų ir tokių, kurie daugiau ar mažiau naudojo Jūsų aukščiau nurodytus kriterijus. (2001 m. išleistoje knygoje „Šiuolaikinis religingumas“ Arūnas Peškaitis ir D. Glodenis bandė apibrėžti sektos [sąvoką] naudodami panašius kriterijus).
Dėl tų kriterijų galima suabejoti. Pvz., ką reiškia „priešiškumas aplinkai“? Tai visų pirma – tam tikras aplinkos vertinimas, išorinio stebėtojo manymu – pernelyg negatyvus. Bet visuomenė turi daug blogybių, kurias galima neigiamai vertinti. Tad tas aplinkos vertinimas gerokai subjektyvus. Žinoma, kai kurios grupės galiausiai nusprendžia, kad dabartinė pasaulio tvarka yra iš vidaus nepataisoma, tad nusprendžia atsiskirti ir kurti naują pasaulį. Reformacijos metu tai padarė įvairios anabaptistų grupės. Šiandien laisvos valios, valstybės ir bažnyčios atskirumo sampratos, tapusios demokratinių santvarkų kertiniais akmenimis, daug kuo toms grupėms skolingos. O kai kurios iš tų grupių, beje, kaip uždaros, ganėtinai negatyviai aplinkinį pasaulį vertinančios bendruomenės gyvena taip šimtus metų (pvz., huteritai, amišai (ar amišonai, angliškai – „Amish“)). O kas yra psichologinio poveikio priemonės? Ar jos taikomos tik „sektose“, ar – bet kurioje organizacijoje, ypač tokiose „totalinėse institucijose“, kaip kariuomenė, kalėjimas, vienuolynas, arba psichologinės savipagalbos grupėse, kaip pvz., anoniminiai alkoholikai? Kažkada pats išverčiau labai įžvalgią vadovėlio ištrauką šia tema: //www.religija.lt/indoktrinacija-itikinimo-principai-kultuose . Kas link vadovo galimybių keisti doktriną – visų religijų įkūrėjai ne iš karto atskleidė visą religinę doktriną (skeptikas sakytų, kad jie „keitė doktriną“, tikintysis – kad doktrina buvo „pamažu atskleista“ tokiu tempu, kokiu pasekėjai galėjo ją priimti).
Aš sektos sąvokos išvis ne(be)vartoju. Išskyrus atvejus, kai tai daroma moksliniame kontekste apibūdinti religinei grupei, kuri yra įtampoje su visuomene ir turi iš esmės tradicinę doktriną (tuomet dar reikia paaiškinti, kas yra bažnyčia, denominacija, kultas, „kultinė terpė“). Bet šis sociologų vartojamas sektos apibrėžimas visai netinka žurnalistiniam diskursui.
** [perfrazuoju: ar žinote apie atvejus, kai iš asmenų yra išviliojamas turtas ar jie nemokamai dirba religinės bendruomenės labui]?
Voliuntarizmas – neapmokamas darbas gero tikslo vardan – yra gan dažnas reiškinys. Dažniausiai susirūpinimą kelia, žinoma, tokie atvejai, kai žmogus darė kažką kryptingai (studijavo, augino vaikus, dirbo), o po to ėmė ir metė viską ir pasinėrė į kokią nors religinę veiklą visiškai, nutraukdamas net ir ankstesnius socialinius ryšius ir tapdamas dėl išlaikymo visiškai priklausomas nuo religinės bendruomenės. Tikriausiai būtent tai turite omenyje.
Dėl materialinių vertybių išviliojimo – deja negaliu nieko konkretaus pasakyti, lyg ir nesusidūriau su tokiais užfiksuotais atvejais per pastaruosius dešimt metų, kur toks atvejis būtų įrodytas teisme. Beje, pasižiūrėjau, pagal kokį Baudžiamojo kodekso straipsnį būtų galima vertinti tokius veiksmus, ir atrodo vienintelis straipsnis yra 181 „turto prievartavimas“ (//www.infolex.lt/ta/66150:str181), kas nėra visiškai tas pats, kaip liaudiška „turto išviliojimo“ samprata, bet užtat kur kas konkretesnė, akivaizdžiai nusikalstama veikla.
Taip pat žmonės man yra pasakoję atvejų, kai žmogus perka brangius kursus (su religine potekste), kurie turėtų jam padėti šeimoje ir finansiškai, tačiau jam vis tiek nesiseka, o išleisti pinigai nesugrįžta. Kai kurie aplinkiniai mano, kad jis tik švaisto pinigus šarlatanų kursams, o žmogus galvoja, kad jam dar šiek tiek trūksta to dvasinio suvokimo, ir dėl to vis dar nesiseka, bet, jei vat tuos papildomus kursus lankys, tai jau tikrai pasiseks. Gal kažkam iš tiesų ir pasiseka, tokios grupės visuomet turi fantastinių sėkmės istorijų. Tačiau paprasčiausia būtų vertinti tokius atvejus ne pagal sėkmių/nesėkmių istorijas, o pagal tų grupių mokymo turinį. Kaip jų mokyme aiškinamas pasaulis, žmogus, žmonių santykiai, ar žmogus nepaverčiamas tiesiog manipuliacijų objektu, ar jose vertinamas asmens orumas? Žinoma, mokymo turinys „išvirsta“ ir į tam tikrą santykį su tokiais potencialiais kursų pirkėjais.
Ar žinoma kiek sektų ir kokių veikia Lietuvoje, kiek jose narių?
Daugiau – mažiau žinau, kiek ir kokių religinių bendruomenių yra Lietuvoje (jas apžvelgti galima ir, pvz., Teisingumo ministerijos parengtame žinyne: //www.tm.lt/rel_static/rel_zinynas/ ), kiek jose narių taip pat daugiau ar mažiau žinoma, o 2011 m. gyventojų surašymo duomenys neužilgo ir tiksliau mums tai pasakys. Bet, kaip sakiau, nevartoju sektos sąvokos. Tad ir suskirstyti visų religinių bendruomenių į „sektas“ ir „ne-sektas“ negalėčiau.
[interviu pabaiga]
Parašykite komentarą