Porą dienų bevažiuodamas autobusu skaitinėju knygiūkštę „Vanagai iš anapus“ – tikriausią sovietinės propagandos šedevrą apie pokario rezistenciją. Knygelė nuskaityta, sutrinta – net ir viršelio originalaus nebėra. Trūksta ir kai kurių puslapių, bet aš ir taip neturiu noro skaityti ją nuo viršelio iki viršelio. Mama iš kažkur ištraukė, pati nežinia iš kur gavusi – sako, ten rašo apie tą patį Lukšą, kuris figūruoja filme „Vienui vieni“.

Knygelė išleista 1961, Valstybinėṡ grožinė̇s literatūros leidyklos (Vilnius), autorius – Menašas Chienas, nors atrodo, čia būta autorių kolektyvo. Knygelė, pasak Bernardo Gailiaus, pasirodė pirmosios KGB organizuotos propagandos kampanijos apie pokario rezistenciją metu. Na ir iš turinio tiesiog šviečia, kad šios knygos tikslas – propagandinis (o gal – antipropagandinis), nes joje labai jau stengiamasi apjuodinti pagrindinio veikalo apie partizanus, išleisto vakaruose, autorių Juozą Lukšą „Daumantą“. O taip pat – kitus rezistencijos dalyvius, užsienio pogrindines organizacijas.

Nepagrįsto smurto pas partizanus žinoma būta, ir nemažai, bet tai, ką skaičiau šioje knygiūkštėje – persūdyta „iki negaliu“. Štai Juozas Lukša šaudo savo bendražygius, kai tik jie jam pasidaro našta ar jis bent įtaria, kad iš jų, embėbistams juos suėmus, gali susilaukti nemalonumų. Į tamsią kamarą liepia išgrūsti savo sergantį tėvą, kad šis per klejones čekistams neprasitartų, kad Juozas buvo užsukęs. Ten jo tėvas ir numiręs nei sūnaus, nei saulės šviesos taip ir nepamatęs „po kelių metų“. Liūdnai skamba, bet pertempta „iki negaliu“.

O štai Justinas Lelešius „Grafas“, partizanų kapelionas, vaizduojamas kaip sadistas žagintojas:

Lukša tuo tarpu paėmė nuos stalo knygą, žvilgterėjo į viršelį. Jo šnervės išsiplėtė, akyse blykstelėjo pyktis. tylėdamas jis ištiesė kunigui Salomėjos Nėries raštų tomelį.
– Ak šitaip! – sugriežė dantimis Lelešius. – Tokias knygas skaitote? Kulka į kaktą! – įsakė jis savo bendrams.
Lukša trakštelėjo automato spyna.
– Klaupk ir melskis! – riktelėjo žudikas ir, sučiupęs už plaukų, ištraukė iš už užstalės Meškelevičiūtę. – Gyviau, gyviau!
– Duok šią „dukrą“ man, Daumantai, – keistai kikendamas ištiesė į merginą rankas Lelešius. Nušaut suspėsi ir po to, kai aš…
<…>
Lelešius įnirtęs draskė nuo apalpusios merginos drabužius… Paskiau, išniekinęs ją prie motinos ir brolio lavonų, iš išsitraukė iš sutanos kišenės pistoletą ir visiškai abejingai iššovė… (p. 29-30)

Knygos gale dar pateikiama ir „dokumentinių“ faktų apie kunigą Lelešių, švaistantis apie jį tokiais teiginiais, kaip „sadistas“, „bandsadistas“, kuris dar be to ir religija bei dievo vardu tik naudojasi saviems tikslams, apie ką prisigėręs yra prisigyręs (p. 257-258). Plačiai cituojamas buvęs „banditas“ Benediktas Budrys, kuris vėliau apie tuos pačius dalykus rašė „… Ateidavo (kun. Lelešius), kad laikytų mišias, pasakytų pamokslėlį. Apie kokius nors žiaurumus ar niekšybes iš jo pusės negali būti jokios kalbos… Išvis tie parodymai 1949 m. neverti nei sutrūnijusio grašio. Tai rezultatas badu marinamo vienutėje ir nardinamo po vandeniu surištomis rankomis ir kojomis. Apie tai gerai turėtų papasakoti kapitonas Sasnicki, tuometinis tardytojas…“

„Vanagai iš anapus“ pasakojimas ant tiek nenatūralus, kad juokas ima. Ko gero juo buvo galima patikėti, bet tik neturint nei mažiausio išorinio informacijos šaltinio.

Bet įdomu dar ir tai, kaip konstruojamas pagrindinio antiherojaus Juozo Lukšos paveikslas. Štai jo tėvas buvęs turtingas ūkininkas, tačiau „kaimynai ne veltui jį praminė nevykėliu…“, mat švaistęs ir nualinęs jis savo ūkį, nuvarė į kapus žmoną, palikusią „apleistą ūkį ir tokius pat nevykusius, kaip tėvas, vaikus“. Tačiau griūvantį ūkį išgelbėjo naujoji tėvo Lukšos žmona, „stambaus buožės iš tolimos parapijos duktė“, kuri „ištekėjo ne už jo, o už jo ūkio“, o be to ji „savo žiaurumu toli pralenkė vyrą“. Gobši ir energinga Lukšienė ištraukė ūkį iš nesėkmių, atsikratė nekenčiama podukra, posūnį pavertė savo vergu, o kai gimė Juozas, jis tapo juos mylimiausiu sūneliu, nors vėliau turėjusi ir dar du sūnus. O toliau? Na žinoma, Juozas paveldėjo visą ką blogiausio iš savo tėvo ir motinos, dar mažas būdamas kankindavo tarnaitę, kurios tėvai žinoma negynė, ir kitomis visokiomis piktadarybėmis garsėjo (p. 19-20). Apie tai, kad vėliau šaltakraujiškai žudė nereikalingais tapusius kovos draugus jau rašiau. Dar girdavosi savo sadistiniais žygiais – pvz., būsimiems bendražygiams šnipams pasakojo, kaip Lietuvoj pionierę grybus renkančią pakorė, arba – komjaunuolę, atsisakiusę komunizmo išsižadėti, pjūkliu pjovė (p 93).

Tuomet liepiau ją pjūklu išbandyti… Patikima priemonė… Parvertė ją vyrai, suknelę nuplėšė ir su pjūklu kaip malką, dir-džir-džir… Klyksmas, nors ausis užsikišk. Tai buvo juoko…

Vienžo, buožiška buožių išpera, tiesiog archetipinis sovietų propagandos konstruojamas klasinis priešas, kokius žinoma reikia naikinti (šitai irgi parašyta, tačiau taip tariamai „banditai“ mąstė apie sovietų aktyvistus – tipiškas psichologinio perkėlimo atvejis). Bet ne tik tai – kažkodėl ir Lelešių, ir Lukšą sovietų propaganda bandė susieti su tikru sadizmu, jo, kaip seksualinės patologijos, prasme. Jei vyrai žiauriai nužudomi, tai iš moterų dar išpešamas ir sadistinis pasitenkinimas…

VLIK’o nariai bandomi piešti kaip nuskurę piniguočiai, praradę savo privilegijas ir kapitalus sovietams užėmus Lietuvą, ir bandantys beviltiškai kabintis į viltį atgauti visa tai. Štai stribų širdyse už kovos draugo žūtį užsiplieskia „neapykanta žudikams. Tokia baisi, kad galėtų plieną ištirpdyti… (p. 51). O buožės, supykę ant į kolūkį stojančių valstiečių, „užsidega akla neapykanta“ (p. 54), ir išsiruošia žudyti. Komentarų manau nereikia…

Iš kitos pusės prisiminiau ir partizanų propagandinę literatūrą, kurioje stribai įvairiai įvardinami kaip niekšai, tautos atmatos ir panašiai. Įdomu, kiek tiesos tuose pasisakymuose?

P.S. Štai parankiojau keletą probėgom paminėtų partizanų žiaurumo scenų iš Daumanto „Partizanų“:

1945 metų sausio viduryje Geležinio Vilko pulkas, apvalęs savo apylinkę nuo bolševikinio aktyvo, suruošė Šilavoto puolimą. (p. 78)

Nagi ir kaip galėjo tas „valymas“ atrodyti? Tikrai ne su šluota ir skudurėliu.

O štai partizanai, sustabdę ir nuginklavę eilę priešrinkiminių agitatorių automobilių su juose buvusiais žmonėmis pasielgė taip:

Čia pat ant sukurtos ugnies buvo sulaužyti ir sumesti enkavedistų ginklai. Geresnius, žinoma, pasiėmė partizanai. Po to buvo išrinkti visi partiečiai. Juos išrikiavus, Dešinys davė įsakymą sušaudyti. Šaudyti turėjo tas partietis, kuris pats pirmas atsidūrė rikiuotėj. Rusai, kurie buvo nepartiniai, trynė rankas.
– Nors kartą tie bradegos susilaukė tinkamo atpildo… (p. 174)

Iš šios ištraukos ne iki galo aišku, ką partizanai padarė: ar šaudė enkavedistus, ar tik partinius aktyvistus, ar ir tuos, ir anuos. Ir kas tie rusai, kurie buvo nepartiniai, bet važiavo agitaciniais automobiliais? Bet kuriuo atveju, šaudyta be teismo.

Nelabai aišku ir tai, ar partizanai skyrė SSSR vidaus kariuomenės darbuotojus ir partinius aktyvistus, ar tai tebuvo „priešai“. Po Nepriklausomybės atkūrimo tiek politikai, tiek istorikai daug padarė, kad partizanai būtų laikomi ne šiaip sau ginkluotomis grupėmis, bet teisėta Lietuvos „kariuomene“ (ir taip pat – vienintele teisėta valdžia). Bet ar ir okupanto ginkluotos ir uniformuotos pajėgos pagal tarptautinę teisę yra laikytinos kariuomene, o pasidavusių karių šaudyti nevalia… Žinoma, nuo to netampa aišku, ką su jais daryti…

Apmąstymai padriki, bet pamėginus įsivaizduoti, kaip šie vaizdai galėjo būti aprašyti iš aukos perspektyvos, partizanų kovų aprašymus skaityti pasidaro gerokai sudėtingiau.