Bandau narplioti, kaip čia moderni valstybė galėtų dorotis su totalitarine praeitimi. Lietuva ne savo noru įsijungė į Sovietų Sąjungą, jai buvo primestas totalitarinis socialistinis režimas, kurio prieš 20 metų atsikratėme. Vieni su režimu kovojo, kiti buvo indiferentiški, treti – kolaboravo…
Kaip valstybė turėtų elgtis su kolaborantais – tais, kurie naująją tvarką priėmė kaip savą? Kokios reakcijos į sovietų okupaciją realistiškai buvo galima tikėtis iš posmetoninės Lietuvos gyventojų? Kaip vertinti tuos, kurie palaikė sovietų režimą? Pagal kokius standartus šiandien vertinti pokario partizanų veiklą, kurios metu masiškai nukentėdavo sovietų valdžią rėmę, o kartais ir atsitiktiniai, civiliai? (O tokius vertinimus Lietuvoje vis dar tebedaro teismai, reabilituodami arba atsisakydami reabilituoti pokario kovų dalyvius). Kaip vertinti tuos, kurie dalyvavo kovos veiksmuose prieš partizanus sovietų valdžios pusėje?
Bevartydamas puslapius užtikau A. Endriukaičio straipsnį „Preferencijos Lietuvos genocidinių bylų nagrinėjime“ (slaptai.lt versija na labai jau nesuskaitoma, tad siūlau žiūrėti čia. Jame autorius, pasiremdamas įvairiais užsienio pavyzdžiais, ragina amnestuoti partizanus, ir kuo griežčiausiai vertinti kolaborantų veiklą, kaltina Lietuvos teismus darant būtent atvirkščiai. Bandydamas išsiaiškinti, kiek realistiniai yra straipsnyje pateikti pavyzdžiai apie tai, kas vyko pokaryje, pvz., Prancūzijoje persekiojant nacių kolaborantus (autorius, žinoma, visai nesiūlo mūsiškių nacių kolaborantų vertinti taip pat griežtai, kaip tai daryta Prancūzijoje), pasiskaičiau ir apie prancūzų nacių kolaborantams sukurptą Indignité_nationale nusikaltimą (pasirodo jis, praėjus pirmajai įtūžio bangai, buvo panaikintas, o jo aukos – amnestuotos), bet radau ištisą virtinę knygų apie „Transitional Justice“.
Viena jų pasirodė itin įdomi, ir, atrodo, ištisai publikuojama google books: Transitional Justice:
How Emerging Democracies Reckon With Former Regimes (autorius – Neil J. Kritz, įvadą parašė neįprastą nacionalinio susitaikymo kelią po Aparteido panaikinimo pasirinkęs PAR prezidentas Nelson Mandela).
Ten aprašyta visa virtinė pototalitarinių šalių patirčių… O kad būtų laiko, viską perskaityčiau; dabar gi teks apsiriboti selektyviu peržiūrėjimu… Pvz., įdomu, kokį kelią pasirinko Ispanija po pilietinio karo ir daugiau nei 40 metų Franko diktatūros? Scenarijus šiek tiek primenantis Lietuvą?
Parašykite komentarą