Ateinantį antradienį, rugsėjo 20 d. 14 val. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus iš naujo nagrinėjama atnaujinta buvusio MGB karininko Vytauto Vasiliausko byla. Bylą Aukščiausiasis Teismas atnaujino po to, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas praėjusį rudenį, 2015 m. spalio 20 d., pripažino, kad Lietuvos teismų V. Vasiliauskas už genocidą nuteistas neteisėtai, pažeidžiant principą „nėra nusikaltimo be įstatymo“. Anuomet EŽTT Didžiosios Kolegijos dauguma konstatavo, kad Lietuvos teismai nepagrįstai pritaikė genocido sąvoką V. Vasiliausko veiksmams, nukreiptiems prieš partizaninio pogrindžio dalyvius.

Kaip jau esu rašęs, LAT į šį EŽTT sprendimą jau spėjo neatsižvelgti priimdamas analogišką ankstesniesiems, tik kiek plačiau argumentuotą, sprendimą S. Drėlingo byloje. Tačiau tai buvo padaryta dar prieš tai, kai LAT-ui buvo pateiktas prašymas dėl V. Vasiliausko bylos atnaujinimo. Kaip rašiau, LAT sprendime dėl S. Drėlingo rašė, kad EŽTT argumentacija lietė tik partizanų netikslų priskyrimą „politinei grupei“, ir nusprendė nepastebėti, kad EŽTT pasisakė iš esmės dėl visos Lietuvos teismų sprendimų, o taip pat – tų sprendimų gynimo EŽTT, argumentacijos. Kaip yra apibendrinta paties EŽTT metinėje ataskaitoje:

Didžioji Kolegija nustatė, kad pareiškėjo nuteisimas, nepaisant to, ar pagrindu būtų tai, kad politinės grupės yra tariamai saugomos Genocido konvencijos, ar tai, kad partizanai laikytini saugomos nacionalinės grupės dalimi, neturėjo pagrindo 1953 m. teisėje, todėl buvo nustatytas [EŽT] Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas. (žr. ECHR Annual Report 2015, plačiau taip pat skaitykite čia)

Nežinau tikslesnių detalių dėl V. Vasiliausko bylos nagrinėjimo apimties. Pvz., ar nagrinėjimas apima ir antrąjį V. Vasiliausko nuteisimą už genocidą, įvykusį visiškai analogiškais pagrindais ir aplinkybėmis, kaip ir pirmasis. Tačiau žinau vieną paprasto formalaus bylos užbaigimo reikalą komplikuojančią aplinkybę. Į EŽTT kreipėsi vienas V. Vasiliauskas, tačiau jį nuteisė ne vieną, o su moterimi, kuri jam išdavė besislapstančius partizanus – su Martina Žukaitiene. Dėl jos EŽTT nepasisakė, tačiau byloje ji buvo nuteista kaip V. Vasiliausko bendrininkė atliekant tą pačią veiką.

Iš to, kaip pastaruoju metu buvo sprendžiamos genocido bylos tais atvejais, kai genocido kaltinimas pateikiamas vien dėl partizanų nužudymo ar suėmimo, galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ėmėsi taktikos „ir vilkas sotus, ir avis sveika“. Viena vertus, teisiamieji pripažįstami kaltais; na, kad visuomenė nesipiktintų, o buvę disidentai negultų kryžiumi prie LAT. Kita vertus, nuteistieji nuo realios bausmės atleidžiami dėl sveikatos būklės ar pan.; kad neturėtų ūpo kreiptis į EŽTT, kur šansų apginti tokius sprendimus anaiptol nepadaugėjo. Tuo vienu atveju, kai teisiamasis nebuvo pripažintas kaltu – M. Misiukonio atveju, – LAT nemažai vietos skyrė partizanų kovos įprasminimui ir konkrečiai A. Kraujelio pagerbimui (tos pagarbos buvo labai pritrūkę Apeliacinio teismo sprendime).

Jei procesas būtų atnaujintas tik dėl V. Vasiliausko, bylą užbaigti būtų, mano (pripažįstu: baudžiamojoj teisėj negudria) galva, paprasta. V. Vasiliauskas mirė neužilgo po EŽTT sprendimo paskelbimo praėjusiais metais. Teismas galėtų konstatuoti, kad EŽTT nustačius ankstesnio nuosprendžio neteisingumą, ir nuteistajam mirus, nėra galimybės nuosprendžio koreguoti, ir jį išteisintų, pabrėždamas absoliutų to sprendimo formalumą nesant galimybės teisti mirusiojo. Kaip ten bebūtų, „vilkas“ šioje byloje jau yra nesotus, bet dėl to „kaltas“ yra EŽTT, o „avies“ jau ir nebėra…

Tačiau Martinos Žukaitienės dalis problemą apsunkina. Ji jau nuteista; ir, nors ji negavo realios laisvės atėmimo bausmės, ji turėjo mokėti kompensaciją žuvusių partizanų artimiesiems. Kurią jos giminaičiai greičiausiai norėtų susigrąžinti, jei apkaltinamasis nuosprendis jai būtų panaikintas.

Taigi, šioje situacijoje turime realiai materialiai nuskriaustą avį. Tam, kad įgyvendintų „sotaus vilko, sveikos avies“ scenarijų, LATui gali tekti „pagydyti“ „avį“ – ne tik formaliai išteisinti M. Žukaitienę ar nutraukti bylą jos atžvilgiu, baksnojant pirštu į EŽTT sprendimą, bet ir, galiausiai, nurodant grąžinti jos sumokėtus pinigus. Vargu ar tai patiktų tiems, kurie toje byloje buvo nukentėjusieji, ir prisiteisė kompensacijas, taigi, sveikstant aviai, atsiranda vilko sotumo problema…

Kita vertus, būtų visiškas akibrokštas ir tokia situacija, kurioje LAT, po to, kai EŽTT paskelbė buvus neteisingai nuteistą vieną bendrabylį, paliktų kitą bendrabylį nuteistą. EŽTT nurodė Lietuvos Respublikai grąžinti pirmajam bendrabyliui pinigus, kuriuos jis sumokėjo kaip kompensaciją nukentėjusiesiems byloje, o LAT atsisakytų tą patį padaryti antrojo bendrabylio atžvilgiu.

Kai Lietuvos Respublika sumokėjo V. Vasiliauskui, „skaudėjo“ nebent morališkai, nes pinigai buvo abstraktūs, juos mokėjo Vyriausybės įgaliota institucija. Dabar gi, pinigus tektų paimti iš konkrečių žmonių, kurie net ir juos gavę nesijautė gavę tinkamą kompensaciją, kurie greičiausiai juos seniai išleido. Ir kurie, žinoma, negali tokios baigties ramiai priimti. Ir juos galima suprasti. Didžiausia problema genocido bylose buvo ne tai, kad žmonės, nukentėję nuo sovietų valdžios, ieškojo teisingumo, o tai, kad valdžios institucijos (politikai, prokuratūra, teismai) leido jiems tikėtis to, ko neturėjo leisti, ir net leido pasiekti rezultatų, kuriuos – opa – ir nubraukė EŽTT.

Gal būt yra ir kitų teisiniu požiūriu įgyvendinamų būdų kompensuoti nuteistosios artimiesiems prarastus pinigus neįveliant į šią istoriją žuvusių partizanų artimųjų. Tai ne mano sritis, tad net nebandysiu gilintis. Pagyvensim – pamatysim.

Aš, deja, labai nusivyliau tuo, kaip LAT sprendžia istorinio teisingumo bylas, tad visai nenustebčiau, jei antradienio posėdžio rezultatas bus panašus į aukščiau aprašytą akibrokštą.

Bet kuriuo atveju, nekantriai laukiu šios bylos baigties. Ji vis dar gali pateikti kažkokių staigmenų istorinio teisingumo bylų Lietuvoje peizaže.

Atnaujinta 2016-09-23