Sausio 13-osios bylos iššūkiai teismui VII: kas ką žinojo, kas ką planavo

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte teigiama, kad kaltinamieji žinojo tam tikrus dalykus apie Lietuvą, jos istoriją, nepriklausomybės atstatymą – tiesą sakant, tiek istorijos ir tarptautinės teisės, kiek aš pats tuo metu nežinojau.

Taip pat teigiama, kad operaciją suplanavusi sovietų vadovybė norėjo ne tiesiog įvykdyti perversmą, tuo tikslu užimant tam tikrus objektus, bet tuos objektus užimti vykdant nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus.

Apie šiuos kaltinamojo akto elementus – apie tai, ką, prieš prasidedant sausio 13-osios įvykiams galėjo žinoti eilinis sovietų karys ar neaukšto rango karininkas, ir apie tai, ką planavo perversmą rengę aukšti gynybos ministerijos ir KGB pareigūnai, o taip pat – kokiais tikslais kaltinimuose figūruoja tokie teiginiai, ir norėčiau čia pasvarstyti.

Ką planavo Pugo, Kriučkovas ir Jazovas

Turbūt mažai kas suabejos, kad sausio įvykiai buvo kruopščiai organizuoto plano dalis. Tai pagrįstai konstatuojama ir kaltinamajame akte. Tačiau viena yra teigti, kad Sovietų kariuomenės ir KGB vadai siekė iš naujo įvesti Lietuvoje sovietinę tvarką užimant pastatus, perimant komunikacijų mazgus, keliant suirutę ir imituojant (ar bent labai skatinant) liaudies nepasitenkinimą valdžios politika, ir visai kas kita – dar pridėti, kad, pvz., buvo tikslingai planuota panaudoti šaunamuosius ginklus prieš beginklius nepriklausomybės gynėjus. O prokuratūra būtent tai ir daro kaltinamajame akte:

D. Jazov, B. Pugo ir V. Kriučkov įkurtas vadovavimo štabas, konkretizuodamas kiekvienos operacijoje dalyvaujančios kariuomenės rūšies veiksmus bei atsižvelgdamas į užimtinų objektų strateginę reikšmę ir juos ginti pasiryžusių civilių – Lietuvos Nepriklausomybės rėmėjų, skaičių, nutarė pradėti ginkluotą konfliktą, kurio metu užimti aukščiau išvardintus strateginius objektus, o Spaudos rūmus, TV bokštą bei LRT užimti vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas, nukreiptas prieš civilius. Rengiant karinę operaciją buvo siekiama remti ir vykdyti TSRS ir TSKP politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudant, sunkiai sutrikdant jų sveikatą, persekiojant žmonių grupes ar bendrijas dėl politinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė. Karinės operacijos numatytos vykdyti naudojant bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai atimant ar suvaržant žmonių laisves, panaudojant uždraustas karo priemones.

Taigi, čia keliami keli labai konkrečių įrodymų reikalaujantys kaltinimai:

  1. Kad, nusprendus panaudoti kariuomenę, būtent Spaudos rūmus, TV bokštą bei LRT (o ne kitus objektus) buvo suplanuota užimti vykdant atakas prieš civilius;
  2. Kad būta SSRS politikos „dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudant, sunkiai sutrikdant jų sveikatą, persekiojant žmonių grupes…“, kitaip sakant, kad būta motyvų, kurie, kartu su atitinkamais veiksmais, sudaro nusikaltimų žmogiškumui sudėtį;
  3. Kad karines operacijas buvo numatyta vykdyti „naudojant bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai atimant ar suvaržant žmonių laisves, panaudojant uždraustas karo priemones“.

Toks detalumas kažkiek įtartinas, ypač tai, kad preziumuojamas aukščiausiajame vadovavimo lygyje buvęs planas vykdyti nusikaltimus, kai tam nebuvo jokios objektyvios būtinybės. Kaip Kriučkovas su Pugo ir Jazovu galėjo manyti, kad civiliai gins būtent tuos objektus, kuriuos jie vėliau gynė? Net jei priimsime, kad prokuratūra neturėjo omeny išankstinio plano būtent dėl šių objektų, – kam išvis, turint didelį pranašumą kariniu požiūriu ir siekiant valdžios perėmimo imituojant tvarkos atkūrimą, planuoti nusikaltimus?

SSRS politikos „dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius“ egzistavimas taip pat reikalautų aiškių įrodymų. Nors vykdant konkrečias operacijas žuvo 14 civilių ir buvo sužalota dar daugiau, tai nebuvo tokio plataus masto ir trukmės veiksmai, kad būtume savaime priversti konstatuoti, kad aukščiausioji vadovybė negalėjo apie tuos veiksmus nežinoti, o jei žinojo ir jų nestabdė, vadinasi jie atitiko jos planus. Tai yra, kažkaip abejoju, ar galima apie plano, ištisos politikos, buvimą spręsti iš faktų. Politikos buvimą turėtų paaiškinti kažkokia kita prokuratūros surinkta ir teismui pateikta informacija: perimta komunikacija, dokumentai ar panašiai. Jei visgi teismui tokios medžiagos pateikta nebuvo, ir teismas visgi konstatuotų tokios politikos buvimą vien iš veiksmų (faktų), jis turėtų paaiškinti, kodėl yra labiau tikėtina, kad civilių aukos buvo ne aukščiausiųjų SSRS jėgos struktūrų vadovų ir jų vykdytos politikos, o ne tarpinės grandies vadovų (ir pačių vykdytojų) atsakomybė. Tai yra, kodėl nėra labiau tikėtina, kad kažkas iš betarpiškai operacijai vadovavusiųjų davė įsakymą pradėti pastatų šturmą matydamas, kad galimos didelės civilių aukos, arba nedavė įsakymo nutraukti šturmą, kai buvo pamatyta, kad kitaip aukų nepavyks išvengti – ir visa tai be specialaus plano ar politikos žudyti civilius (už atskirus nužudymus, žinoma, atsakingi ir konkretūs nepagrįstai mirtiną jėgą panaudoję asmenys. Gal būt yra dar vienas aspektas, kodėl prokuratūra galėjo spręsti egzistavus politiką žudyti civilius – turiu omeny (neefektyvų? kaltuosius dangstantį?) SSRS karinės prokuratūros tyrimą dėl sausio įvykių. Jei vadovybė, atlikdama tyrimą, nerado kaltųjų, gal tai ji pati ir nurodė vykdyti nusikaltimą?

Svarstyti galima, tačiau jau greitai atsakymus pamatysime nuosprendyje.

Ką galėjo žinoti J. Melis ir kiti tankistai

Kaltinamajame akte teigiama, kad bet kuris sovietų karininkas, dalyvavęs sausio 13-osios įvykiuose, žinojo tam tikrus dalykus apie Lietuvą:

– laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, buvo Tautų Sąjungos nare, dalyvavo svarbiose daugiašalėse sutartyse, sudarė dvišales sutartis su daugeliu valstybių, tarp jų su Rusija, o vėliau su TSRS;
– Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės likimas buvo nulemtas 1939 m. <…> TSRS ir Vokietijos sutartimis, kurios žinomos kaip Molotovo – Ribentropo paktas. 1940 m. birželio mėn. 15 d. TSRS, įvesdama kariuomenės dalinius, okupavo Lietuvą, o 1940 m. rugpjūčio mėn. 3 d. inkorporavo ją į TSRS sudėtį. 1940 m. rugpjūčio mėn. 3 d TSRS įstatymas dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą buvo vienašalis aneksijos aktas;
– 1990 m. kovo mėn. 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (toliau – Aukščiausioji Taryba) remdamasi nekintančiu tautos apsisprendimu būti nepriklausoma priėmė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo” (toliau – Nepriklausomybės Aktą), kuriame nurodyta, kad [pateikiami esminiai kovo 11-osios akto teiginiai apie nepriklausomybės atkūrimą].

Jei man reikėtų papasakoti ką nors apie Baltarusijos, Ukrainos ar kokios nors RTSFR pakraščio respublikos istoriją, bijau kad nepapasakočiau nei 10-osios dalies to, ką tų respublikų gyventojai, pasak prokuratūros, žinojo apie Lietuvą. Kaip ten bebūtų, istoriniu išprusimu tariamas SSRS kareivių žinojimas nesibaigia: J. Melis ir kiti tankistai, desantininkai tariamai turėjo žinoti, kad SSRS vadovybė vykdė priešišką Lietuvos nepriklausomybės siekiams politiką, priiminėjo siekius pasitraukti iš SSRS ribojančius teisės aktus, ir galiausiai – kad dalis SSRS karinių pajėgų vadų ėmėsi karinių priemonių siekiant sutrukdyti Lietuvai pasitraukti iš SSRS:

<…> bei kad TSRS Gynybos ministras Dmitrij Jazov kartu su TSRS vidaus reikalų (toliau – TSRS VRM) ministru Boris Pugo <…>, TSRS valstybės saugumo komiteto (toliau – TSRS VSK) pirmininku Vladimir Kriučkov <…>, TSRS TSKP CK sekretoriumi ir Politinio biuro nariu Oleg Šenin <…> siekdami grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį, 1990 metų pabaigoje subūrė organizuotą grupę, į kurią įtraukė jį ir dar vieną šimtą penkiasdešimt devynis (159) kariškius ir politinius veikėjus.

Taigi, tanko įgulos vadas, prokuratūros manymu, turėjo žinoti ne tik Lietuvos istorijos detales, bet ir tai, kas buvo planuojama įvykdyti 1991 m. sausį: kas planavo ir ką planavo. Nes jie buvo „organizuotos grupės“ nariai.

Galima būtų paklausti, kodėl visą šitą detalų žinojimą prokuratūrai reikėjo konstatuoti? Manau, dėl dviejų priežasčių.

Visų pirma, prokuratūrai reikėjo parodyti, kad visi operacijos dalyviai suvokė, jog veiksmas vyksta karo sąlygomis. Mat tam, kad būtų galima konstatuoti buvus karo nusikaltimus, reikia įrodyti, kad juos vykdžiusieji žinojo (arba privalėjo žinoti), kad vyksta ginkluota agresija prieš suverenią valstybę; karas arba ginkluota okupacija, o ne šiaip sau kažkokių separatistų kažkokių neramumų malšinimas. Pvz., Romos statuto priedas „Nusikaltimų elementai“ ties karo nusikaltimais nurodo, kad nurodytos nusikalstamos veikos pripažįstamos karo nusikaltimais, jeigu „veiksmai vyko tarptautinio ginkluoto konflikto kontekste ir buvo su juo susiję“, bei jeigu „vykdytojas žinojo faktines aplinkybes, kurios įtvirtino ginkluoto konflikto buvimo faktą“. Taigi, faktinės žinios apie tai, kad vyko tikras ginkluotas konfliktas, ir kad jis vyko tarp valstybių (nebuvo vidinis valstybės reikalas), yra įrodytinos norint pagrįsti kaltinimą karo nusikaltimais.

Antra, nepaisant to, kad prokuratūra pabrėžė karinį konflikto pobūdį, ji tuo pačiu kažkodėl norėjo parodyti, kad būta ne šiaip vienos valstybės puolimo prieš kitą valstybę (tokiu atveju atsakomybė už agresiją tenka tik vyriausiajai vadovybei), ne vien vadovybės suplanuoti veiksmai, prilygintini karo nusikaltimams (tokiu atveju, vėlgi, atsakomybė tenka tiems, kurie tuos veiksmus suplanavo); prokuratūra norėjo parodyti, kad visi 6x kaltinamieji buvo nusikalstamo plano užpulti Lietuvą (ir tai vykdyti darant nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus) dalis. Ne (vien) kariuomenė, o ginkluota nusikaltėlių, turinčių nusikalstamą planą, gauja. Dėl to kaltinamajame akte taip pat nurodoma, kad pagrindiniai sąmokslininkai ne davė įsakymus pavaldiniams, o „<…> kiekvienas pagal savo pavaldumą parinko ir pasitelkė atsakingus asmenis…“, beigi „nusikalstamas veikas grupės nariai darė pagal organizatorių iš anksto paruoštą planą ir aiškiai pasidalinę vaidmenimis“. Taigi, Jazovas ne „įsakė“ Uschopčikui, o Uschopčikas – J. Meliui; pirmasis „pasitelkė“ antrąjį, o antrasis – trečiąjį („pasitelkė“ – kažkas tarpinio tarp „įsakė“ ir „paprašė“; pasitelktasis greičiausiai galėjo atsisakyti). Antrasis ir trečiasis ne tiesiog vykdė pirmojo įsakymus – jie vykdė planą „pasidaliję vaidmenimis“. Jei jau turime gaują (ir susitarimą kartu vykdyti karo nusikaltimus, ir t.t.), tai negali būti viskas grįsta vien pavaldumo santykiais, apie tikruosius gaujos tikslus turi žinoti ir eiliniai. Štai, prokuratūra ir manė, kad jie žinojo. Aukščiau rašiau, kad prokuratūrai to reikėjo „kažkodėl“. Tačiau dabar berašant ir pačiam pasidarė aiškiau. Turbūt nėra kito būdo postuluoti kaltę asmens, apie kurio dalyvavimą sausio įvykiuose težinomas pats dalyvavimo faktas. O tokių kaltinamųjų – dauguma.

Nuosprendis byloje – jau netrukus, ir bus labai įdomu paskaityti, kokius įrodymus apie J. Melio ar kitų karininkų, tankistų, Alfa grupės kareivių istorijos žinias byloje pateikė prokuratūra. Dar įdomiau bus sužinoti, ką iš tiesų sausio 13-osios operacijų dalyviai žinojo apie operacijos planuotojų tikslus ir veiksmų planą. Mūsų žiniasklaida, gan dažnai aprašinėjusi bylos nagrinėjimo eigą, apie tai berods nieko nerašė.

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail