Baudžiamojo kodekso 103 straipsnis kaip karo nusikaltimą kriminalizuoja „bauginimo ir teroro priemones“.

Pasak kaltinamojo akto Sausio 13-osios byloje, SSRS pajėgos sausio 11 ir sausio 13 d. naudojo bauginimo ir teroro priemones prieš civilius. Ne visuose pasažuose yra lengva atskirti, kas yra įvardijama kaip bauginimo ir teroro priemonės, o kas – kaip kitokio pobūdžio veiksmai:

draudžiamos karo atakos <…> metu nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis – persekiojo civilius dėl politinių ir nacionalinių motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė, juos žudė, sunkiai sutrikdė jų sveikatą, susargdino, kankino, o taip pat naudojo bauginimo ir teroro priemones bei tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones, o būtent: šaudydami į civilius, užimamą pastatą, jo viduje ir į greta esančius gyvenamuosius namus iš turimų 7,62 mm kalibro SVD šautuvų bei 5,45 mm kalibro automatinių ginklų, naudojo tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Kariškiai naudojo tiek garsinius, tiek ir kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus – stumdydami, smūgiuodami kumščiais, spardydami kojomis ir suduodami nenustatytą skaičių smūgių civiliams ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis į įvairias kūno dalis, įsibrovė į jų ginamą 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kur buvo grupės „A“ kariškiai. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta kariškių dalis toliau brovėsi į 9 aukštų LRT Televizijos pastatą, kuriame, naudodami aukščiau nurodytas kovos priemones ir būdus, tikrino patalpas, šalino iš jų civilius, o kita dalis pagal grupės „A“ nenustatyto kariškio nurodymą liko prie įėjimo į pastatą, kur, šaudydami aukščiau nurodytais garsiniais ir koviniais šoviniais, naudodami nurodytus kovos būdus ir priemones, stūmė nuo pastato ir apšaudė civilius, taip pat apšaudė gyvenamuosius namus ir juose esančius civilius.

Taigi, tokiuose pasažuose neišeina atskirti, kokie konkretūs veiksmai prokuratūros buvo laikomi tomis bauginimo ir teroro priemonėmis, o kurie, pvz., yra THT saugomų asmenų žudymu, persekiojimu dėl politinių motyvų ir pan. Tikiuosi tai kažkaip buvo išaiškinta teismo posėdžių metu, ir bus atspindėta nuosprendyje.

Kaltinamajame akte yra ir tokių ištraukų, kuriose aiškiai įvardijamos tos „teroro ir bauginimo priemonės“, pavyzdžiui:

Kariškiai karinę techniką KŠM, BTR ir BRDM išrikiavo priešais vieną iš puolamų objektų – keturių aukštų LRT Radijo pastatą, taip panaudodami jas kaip bauginimo ir teroro priemones prieš civilius ir kaip priemones atskirti puolamą objektą nuo civilių.

Ir:

<…> kariškiai, pasinaudodami bendrai veikusių 106-ojo tankų pulko kariškių tankų šūviais, tankų bei BMD pavojingu manevravimu <…> įsibrovė į TV bokšto rūsį ir pirmą aukštą, kur kartu su 234-ojo pulko 3-ojo bataliono 8-os kuopos kariškiais, vadovaujamais E. Michailov, panaudodami aukščiau nurodytas bauginimo ir teroro priemones, šalino iš užimamo objekto ten buvusius civilius.

Paskaičius tokias ištraukas susidaro įspūdis, kad bet koks karinės technikos parodymas ir jos galimybių demonstravimas jau savaime, pasak prokurorų, yra „bauginimo ir teroro priemonių“ taikymas.

Kaltinime taip pat teigiama, kad bauginimo ir teroro priemonių naudojimas buvo ne tik aktualių įvykių, bet ir išankstinio plano dalis:

D. Jazov, B. Pugo ir V. Kriučkov įkurtas vadovavimo štabas, <…> nutarė pradėti ginkluotą konfliktą, kurio metu užimti aukščiau išvardintus strateginius objektus, o Spaudos rūmus, TV bokštą bei LRT užimti vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamas karo atakas, nukreiptas prieš civilius. <…> Karinės operacijos numatytos vykdyti naudojant bauginimo ir teroro priemones, neteisėtai atimant ar suvaržant žmonių laisves, panaudojant uždraustas karo priemones.

Kokiomis tarptautinės teisės nuostatomis prokuratūra rėmėsi įtraukdama į kaltinamąjį aktą kaltinimą dėl „bauginimo ir teroro priemonių“?

Iš tarptautinės sutartinės teisės normų buvo remiamasi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos Konvencijų Papildomu Protokolu „Dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos“ (pirmuoju protokolu), kurio 51 straipsnio 2 dalis skelbia:

Civiliai gyventojai, taip pat pavieniai civiliai neturi būti puolimo objektu. Prievartos aktai ar grasinimai, prievarta siekiant įbauginti civilius gyventojus, draudžiami.

Šios normos yra ir paprotinės tarptautinės teisės normos, kaip nurodoma Raudonojo kryžiaus tarptautinės paprotinės teisės duomenų bazėje.

Tačiau kas yra tie prievartos aktai ir grasinimai, kuriais siekiama įbauginti (angl. „spread terror“) civilius gyventojus? Žiūrime Tarptautinio raudonojo kryžiaus komentarą:

§ 1940. Antrojoje dalyje Konferencija norėjo pabrėžti, kad draudimas apima veiksmus, kuriais siekiama skleisti terorą; nėra abejonių, kad smurtiniai veiksmai, išplaukiantys iš karo padėties, beveik visada sukels tam tikrą baimę (angl. „terror“) tarp gyventojų, o kartais ir baimę ginkluotose pajėgose. Pasitaiko ir taip, kad puolimas prieš ginkluotąsias pajėgas tyčia vykdomas brutaliai, siekiant jas įbauginti ir įtikinti pasiduoti. Tačiau čia kalbama ne apie tokį terorą. Ši nuostata skirta uždrausti smurto veiksmus, kurių pirminis tikslas yra teroro skleidimas tarp gyventojų, kuris nesuteikia jokios reikšmingos karinės naudos. Įdomu pastebėti, kad grasinimai imti tokių veiksmų taip pat draudžiami. Tai primena kai kuriuos praeityje darytus pareiškimus, kuriais grasinta civilių populiacijų sunaikinimu.

Taigi, pasak Raudonojo kryžiaus komentaro, ne bet kokie veiksmai, kurie gali išgąsdinti civilius, yra „bauginimo ir teroro priemonių taikymas“.

Kokios priemonės galėtų būti laikomos teroro priemonėmis? Be aukščiau paminėto grasinimo civilių populiacijų sunaikinimu, Raudonojo kryžiaus tarptautinės paprotinės teisės duomenų bazė pateikia tokius pavyzdžius:

puolimas ar bombardavimas siekiant skleisti terorą tarp civilių gyventojų, netikslingas ir plataus mąsto miestų apšaudymas ar bombardavimas, taip pat moterų ir vaikų užpuldinėjimas, prievartavimas, tvirkinimas, kankinimas, masinis žudymas. <…> bylose dėl civilių terorizavimo Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai priėmė nuosprendžius dėl tyčinio ir netikslingo šaudymo į civilinius tikslus, neteisėto šaudymo į civilių susibūrimus ir tęstinio civilinių teritorijų apšaudymo šautuvais ir pabūklais.

Taigi, bauginimo ir teroro priemonių, kaip jos suprantamos tarptautinėje teisėje, tikslas turėtų būti civilių populiacijos bendrai įbauginimas, visų pirma, dalį jų nužudant ar sužalojant ir tuo duodant suprasti, kad ir kitiems gali nutikti tas pats, ir antra, tikslingai siekiant įbauginimo ir demoralizacijos efekto.

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų paaiškinimų, kaltinamajame akte civilių išgąstį sukeliančių daiktų demonstravimo ar veiksmų vadinimas „bauginimo ir teroro priemonėmis“ yra labai jau liaudiška tarptautinės teisės interpretacija. O situacijos, kurioje šarvuočiais civiliams užtveriamas kelias prie užimamo objekto, priskyrimas teroro priemonėms yra tiesiog anekdotinis nesusipratimas.

Tačiau prie TV bokšto ir Radijo ir televizijos komiteto žmonės žuvo ir buvo sužeisti, sužaloti. Ta apimtimi, kuria tie asmenys buvo nužudyti ar sužeisti tikslingai siekiant įbauginti kitus greta buvusius civilius gal būt ir galima būtų argumentuoti, kad jų sužeidimu ar nužudymu buvo tikslingai siekiama įbauginti civilius gyventojus. Bet ir šiuo atveju reikėtų įrodyti, kad tikslas buvo ne tik užimti tam tikrus objektus, iš jų pašalinti civilius bei neprileisti jų artyn, bet ir žudant bei žalojant civilius skleisti terorą visoje populiacijoje. Ne vien atgrasyti gynėjus nuo noro eiti per arti, bet ir pasiųsti Lietuvos žmonėms žinutę apie smurto netikslingumą ir nenuspėjamumą: „ir jums taip bus“. Iš mano matytų kaltinamojo akto ištraukų iš iš viešai paskelbtos medžiagos neatrodo, kad prokuratūra turi tokių įrodymų. Tačiau jei turi, jie, tikiuosi, bus atskleisti nuosprendyje.