Sausio 13-osios bylos kaltinamajame akte daugybę kartų nurodoma, kad sausio įvykių metu sovietų kareiviai naudojo uždraustas karybos priemones, o būtent, kulkas. Štai viena iš citatų apie įvykį, kurį, beje, man teko matyti savomis akimis:

<…> bandant prasibrauti pro centrinį Spaudos rūmų įėjimą, operacijai vadovavęs V. Kustrio tyčia iš automatinio ginklo AKS-74, naudojant tarptautinių sutarčių uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka, iššovė seriją šūvių į Spaudos rūmus gynusį ir vandens srovę į puolančius kariškius nukreipusį KAD darbuotoją Vytautą Lukšį, tuo padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą <…>

Baudžiamojo kodekso 112 straipsnis kriminalizuoja tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių uždraustų karo priemonių ar kariavimo būdų naudojimą. Sovietų kariškiai Sausio 13-osios byloje kaltinami ir pagal šį straipsnį.

Pradėkime nuo to, kad „gyvos amunicijos“ panaudojimas aukščiau aprašytoje situacijoje prie Spaudos rūmų 1991 m. sausio 11 d. buvo absoliučiai nepateisinamas jokia „karine būtinybe“. Ir vėliau, sausio 13-osios naktį, sovietų armija galėjo užimti pastatus nepaleidusi nei vienos kulkos. Net jei būta įsakymo nešaudyti tiesiogiai į žmones (ir aš nesu tikras, kad kaltinamajame akte yra užfiksuotas koks nors kitas, be aukščiau paminėtojo, tiesioginio šaudymo į žmones atvejis) tikros amunicijos naudojimas buvo labai pavojingas dėl galimo rikošeto ir dėl nakties apsunkintų operacijų sąlygų. Tačiau tai pasakę turime visgi grįžti prie klausimo, ar amunicija, kurią naudojo sovietų kariai, tikrai buvo uždrausta tarptautinės teisės.

1991 m. galiojo viena tarptautinė sutartis, kuria buvo uždrausta naudoti tam tikro tipo šaudmenis. Hagos 1899 m. liepos 29 d. Deklaracija (IV,3) dėl išsiplečiančių kulkų nustatė, kad

šalys susitaria susilaikyti nuo naudojimo kulkų, kurios lengvai išsiplečia ar susiploja žmogaus kūne, tokių, kaip kulkos su kietu apvalkalu, ne visiškai uždengiančiu kulkos šerdį arba turinčių įpjovas.

Ši sutartis neabejotinai buvo tarptautinės paprotinės teisės dalis 1991 m. Be to, 1956 m. ji buvo Sovietų Sąjungos ratifikuota. Taigi, sovietams 1991 m. ji galiojo. Vėlesni tarptautinės sutartinės teisės šaltiniai kalba apie draudžiamą ginkluotę abstrakčiau. Pavyzdžiui, 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų Papildomo protokolo dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas) 35 straipsnio 2 dalis nustatė, kad

Draudžiama naudoti ginklus, šaudmenis, medžiagas ir kariavimo metodus, galinčius padaryti nereikalingos žalos ir sukelti nereikalingų kančių.

Šiek tiek pasidomėję, kokio kulkos buvo naudojamos sovietų armijos automatams (pvz., konflikte Afganistane) AKS-74 ir AK-74 (kitaip sakant, 1974 m. pavyzdžio kalašnikovo automatams; AKS variantas – su užlenkiama tuščiavidure buože, naudotas desantininkų) aptiksime, kad naudoti sumažinto 5,45x39mm kalibro šoviniai. Jie iš tiesų yra su „išcentruota kulka“. Ką tai reiškia? Ogi tai, kulkos svorio centras yra arčiau kulkos galo nei kulkos pasipriešinimo orui centras. Iš automato paleista kulka sukasi ir skrenda tiesiai, tačiau susidūrusi su kliūtimi tokia kulka, dėl svorio ir pasipriešinimo orui centrų išsidėstymo, nelinkusi grįžti į pirminę padėtį. Kitais atžvilgiais šios kulkos neatrodo kuo nors ypatingos. Ir paviršutiniškai pasidomėjus matyti, kad šios kulkos neatitinka apibrėžimo kulkų, kurios uždraustos dar nuo 1899 Hagos deklaracijos laikų: jos neskyla kūne, neišsiplečia, nesusiploja žmogaus kūne. Taigi, sprendžiant, ar jos yra uždraustos, teks aiškintis, ar jos atitinka sampratą šaudmens, darančio nereikalingą žalą ir sukeliančio nereikalingų kančių.

Po II pasaulinio karo armijos siekė sukurti kuo efektyvesnius, toli šaudančius, bet ir lengviau nešiojamus ginklus. Kareivis turėjo būti mobilus, taigi, turėti užtektinai amunicijos, tad armijoms teko mažinti šaudmenų svorį ir tuo pačiu, siekiant išlaikyti šūvio atstumą, didinti kulkų skridimo greitį. Rezultatas ir buvo mažo kalibro, greitai skrendančios kulkos. Išcentravimas padidino šios labai dideliu greičiu skrendančios kulkos skridimo stabilumą, tačiau tuo pačiu, imant kartu su didžiuliu skridimo greičiu ir mažu svoriu, lėmė, kad kulka anksčiau nei kai kurios kitos pradeda vartytis žmogaus kūne, ir todėl, priklausomai nuo to, kur ir iš kokio atstumo pataikyta, gali sukelti didesnius sužalojimus. Santykinai rimtesnius sužalojimus sukelia ne tik sovietinės 5,45 mm kalibro kulkos, bet ir kitų kariuomenių panašaus kalibro kulkos.

Jokios tarptautinės sutartys, galiojusios 1991 m. sausio įvykių metu, konkrečiai tokių kulkų neuždraudė. Tarptautinio raudonojo kryžiaus tarptautinės humanitarinės teisės duomenų bazėje esančioje valstybių praktikoje anksti žmogaus kūne pradedančios vartytis kulkos paminėtos tik Vokietijos kariniame vadove, ir tai nėra aišku, ar būtent tokios kulkos turimos omenyje. Kulkos paminėjimas viename kariniame vadove nesudaro pagrindo manyti, kad egzistuoja tarptautinės paprotinės teisės norma, kuri tokias kulkas naudoti draustų.

Gal tos AK-74 5,45 mm kulkos buvo uždraustos bent vėliau: juk praėjo jau daugiau nei 27 metai po 1991 m. sausio? Vėlgi, ne. 1998 m. priimto Romos Statuto 8 straipsnio 2 dalies b) punkto xix) papunktis nustato, kad karo nusikaltimu laikomas „naudojimas kulkų, kurios lengvai sprogsta ar deformuojasi žmogaus kūne, pvz., kulkų su kietu apvalkalu, ne visiškai uždengiančiu kulkos šerdį arba turinčių įpjovas“, taigi, AK-74 5,45 mm kulkų ši nuostata neapima. Neapima jų ir papunktis xx), draudžiantis naudojimą „ginklų, šaudmenų ir medžiagų bei kariavimo būdų, kurie sukelia nereikalingus sužalojimus ar kančias arba kurie veikia nesirinktinai, taip pažeidžiant tarptautinės ginkluoto konflikto teisės normas, jei tokie ginklai, šaudmenys, medžiagos ir kariavimo būdai yra visuotinai draudžiami ir, padarius atitinkamus pakeitimus ir papildymus pagal 121 ir 123 straipsnių nuostatas, yra įtraukti į šio Statuto priedą“ – jau vien todėl, kad tas priedas taip ir nebuvo sudarytas.

Tiesa, Tarptautinio raudonojo kryžiaus ekspertų komisija 1973 m. pranešime „Ginklai, kurie gali sukelti nereikalingas kančias ar turi nenukreipiamą poveikį“ detaliai aprašė sumažinto kalibro ir padidinto greičio kulkų žalojančias savybes ir siūlė tarptautinei bendruomenei svarstyti galimybę drausti mažo kalibro kulkas (žr. pranešimo 30-38 psl.). Afganistano karo metu tai pat būta nemažo susirūpinimo tarp vakarų šalių ekspertų, kad sovietinės 5,45 mm kulkos gal būt tyčia sukonstruotos padidintai žalai sukelti. Tačiau, kaip apibendrinama Wikipedijos straipsnyje, vėliau bandymais buvo parodyta, kad tie nuogąstavimai buvo nepagrįsti, pateikiama nuoroda į atitinkamą bandymais pagrįstą tyrimą).

Raudonojo kryžiaus ekspertų pranešime, be kita ko, pabrėžiama, kad taikos metu mažo kalibro kulkos nenaudojamos, todėl chirurgai nemoka gydyti jų sukeltų žaizdų, ko pasėkoj padidėja mirtingumo, neįgalumo rizika, o žaizdos ilgai gyja. Tai turbūt paaiškina, kodėl po 1991 m. sausio įvykių Lietuvos žiniasklaidoje buvo tiek daug kalbama apie sovietų kariuomenės naudotas „draudžiamas kulkas“.

AK-74 ir AKS-74 automatų su 5,45 mm kalibro kulkomis panaudojimas sausio įvykių metu buvo tikrai prastas vadovaujančių sovietų karininkų sprendimas, tačiau nelabai suprantu, kaip būtų galima įrodyti, jog tokios ginkluotės naudojimas buvo savarankiškas karo nusikaltimas pagal tuo metu galiojusią tarptautinę humanitarinę teisę. Gal būt atitinkamus prokuratūros argumentus mes pamatysime teismo nuosprendyje.