Vakar Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą dėl Karo prievolės įstatymo nuostatos, kuri nuo karo prievolės atleidžia tik tradicinių (bet ne kitų) religinių bendruomenių dvasininkus, atitikimo Konstitucijai.
Viešoje diskusijoje dėl nutarimo visų pirma pastebimi jo sukelti nepatogumai katalikų bažnyčiai, kurios kunigai dabar irgi turės tarnauti armijoje arba rinktis alternatyviąją tarnybą. Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į kitą nutarimo aspektą. Jis leidžia pamatyti konstitucinės doktrinos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos prieštaravimus, ir įveda prieštaravimus į pačią KT formuluojamą konstitucinę doktriną.
Trumpa nutarimo apžvalga
Nutarimo priešistorė štai tokia. Jehovos liudytojų tarnautojai norėjo tokios pačios privilegijos, – galimybės išvengti karo prievolės, – kokią turėjo tradicinių Lietuvoje religinių bendrijų dvasininkai. Todėl vienas jų administraciniame teisme ginčijo jam skirtą karo tarnybą. Teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Karo prievolės įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai.
Rezultatas ganėtinai neaiškus.
Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad visų Lietuvos piliečių pareigos yra vienodos nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos ar priklausymo tradicinei ar netradicinei religijai. Tai – ganėtinai nauja nuostata konstitucinėje doktrinoje dėl religijos laisvės ir religinių bendruomenių teisinės padėties, nors ji ir neprieštarauja tiesiogiai anksčiau formuluotai doktrinai. Štai konkreti nutarimo ištrauka:
Šios bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad skirtingas tradicinių Lietuvoje ir kitų bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, konstitucinis statusas nepaneigia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto draudimo diskriminuoti asmenis ir teikti jiems privilegijas inter alia dėl tikėjimo, taigi pagal Konstituciją bažnyčių bei religinių organizacijų tradiciškumas nėra pagrindas jų narius, inter alia dvasininkus, konstitucinių pareigų vykdymo aspektu traktuoti skirtingai negu kitus piliečius.
Būtų aiškiau, jei Teismas būtų lyginęs tradicinių religinių bendruomenių dvasininkus su kitų religinių bendruomenių dvasininkais, tačiau ir tai, kas čia pasakyta, yra jau šis tas.
Teismas toliau nurodė, kad, kadangi tradicinių religinių bendruomenių dvasininkai neturėtų būti traktuojami kaip išskirtiniai, ginčyta Karo prievolės įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai. Tiesa, – kitu aspektu, nei buvo manyta. Prieštarauja ne todėl, kad išimtis netaikoma vienodai visų konfesijų dvasininkams, o todėl, kad tokios išimties išvis neturėtų būti.
Taigi, nuo šiol ir tradicinių religinių bendrijų dvasininkai turės atlikti privalomąją karo / alternatyvinę tarnybą. Teoriškai.
Tačiau pabaigoje esantys Teismo pasvarstymai apie galimybę, esant visuomenės poreikiui, atidėti tarnybą [suprask, dvasininkams], skamba kaip išimčių taikymo pasiūlymas. Į ką, beje, atkreipė dėmesį du Konstitucinio Teismo teisėjai, Danutė Jočienė ir Gintaras Goda, išsakę tuo klausimu atskirąją nuomonę.
Ir dar vienas aspektas. Pripažinus, kad išimtys dvasininkams prieštarauja Konstitucijai kaip tokios (tiek tuo aspektu, kad be pagrindo atleidžia nuo šalies gynybos, tiek ir tuo, kad atleidžia tik [kai kuriuos] dvasininkus), atkrinta būtinybė Konstituciniam Teismui dar kartą verbalizuoti (ir detalizuoti) savo doktriną religinių bendruomenių rūšiavimo ir privilegijų tradicinėms religinėms bendruomenėms teikimo srityje. Ką Teismas būtų turėjęs padaryti, jei jam būtų tekę vertinti, diskriminacinė ar nediskriminacinė yra tiriama įstatymo nuostata. O ta ankstesnioji Konstitucinio Teismo doktrina prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Teismui gal net būtų kilęs noras tą doktriną koreguoti, kas yra dar sudėtingiau…
Painiava Konstitucinio Teismo dokumentuose
Beskaitant vakarykštį Konstitucinio Teismo nutarimą visgi galima rasti perliukų, kurie prieštarauja ankstesnei KT jurisprudencijai.
Atsižvelgtina į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos <…> 9 straipsnio 1 dalį, <…> taip pat į šių Konvencijos nuostatų turinį atskleidžiančią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, pagal kurią valstybė privalo gerbti religinių mažumų atstovų įsitikinimus, negali jų traktuoti kaip mažiau svarbių ir dėl to suteikti joms mažiau teisių, taip pat turi pareigą užtikrinti, kad tokio religinių grupių statuso, kuris lemia ypatingas jų privilegijas, suteikimo kriterijai būtų taikomi nešališkai ir be diskriminacijos <…> (2017 m. liepos 4 d. nutarimas).
Skamba puikiai, europietiškai, tiesiog pagirtinai. Nors ne iki galo aiškiai. Ne visai aišku, ar tie kriterijai turi būti tik taikomi nešališkai, ar turi būti dar ir suformuluoti nešališkai. Pvz., priėmimo į darbą kriterijų „padavėjas turi būti aukštesnis nei 2 metrai“ galima taikyti labai nešališkai, tačiau rezultatai bus nekokie, nes pats kriterijus proteguoja aukštus asmenis. Kaip ten bebūtų, bent jau EŽTT jurisprudencija, kurią čia referuoja LRKT, kalba ir apie pačių kriterijų nešališkumą. Pavyzdžiui, byloje Jehovos liudytojų konfesija ir kiti prieš Austriją (Religionsgemeinschaft der Zeugen Jehovas and Others v. Austria Nr. 40825/98) Teismas pažymėjo, kad:
jei Valstybė sukuria sistemą, kurioje religinėms grupėms suteikiamos juridinio asmens teisės yra susiejamos su tam tikru statusu, visoms religinėms grupėms, kurios tokio statuso nori, turi būti suteikiama sąžininga galimybė dėl to statuso kreiptis, o nustatyti tokio statuso suteikimo kriterijai turi būti taikomi nediskriminuojančiu būdu.
Grįžtant prie temos. Kaip žinia, Lietuvoje ypatingas religinių grupių privilegijas lemia jų buvimas tradicinėmis Lietuvoje arba Valstybės pripažintomis. Taigi, tai tokie du statusai, kurie turėtų būti suteikiami … „nešališkai ir be diskriminacijos“.
2000 m. birželio 13 d. nutarimu Konstitucinis teismas pasakė, kad tradicinė religine bendruomene iš esmės tapti neįmanoma (arba, įmanoma tik per šimtmečius). Apie kriterijus net kalba neina. Religinės bendruomenės tapimą tradicine turi kažkaip įžvelgti, ir įstatymu įvardinti, įstatymo leidėjas:
„Bažnyčių <…> įvardijimas kaip tradicinių yra ne jų, kaip tradicinių organizacijų, sukūrimo, bet jų tradiciškumo – nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausančios jų santykių su visuomene būklės konstatavimo aktas, atspindintis visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę.“
Vėliau, 2007 m. Konstitucinis Teismas „kultūros raidos ir būklės“ kriterijų išplėtojo, nurodydamas ir religinės bendruomenės egzistavimo laiko dedamąją jame:
įstatyme tradicinėmis Lietuvoje gali būti įvardijamos tik tokios bažnyčios bei religinės organizacijos, kurių tradiciškumas Lietuvoje nekelia jokių abejonių, nes jos yra istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis; <..> joms toli gražu nepakanka inter alia veikti Lietuvoje kelis dešimtmečius ar atitikti kokius nors kitus įstatymų leidėjo nustatytus formalius kriterijus, nes bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumas neatsiranda net per kelias žmonių kartas, o yra ilgalaikis, amžius vykęs ir nenutrūkęs procesas, sietinas su ilgaamže Lietuvos visuomenės dvasine, kultūrine raida ir padaręs jai esminį poveikį <…> (2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas)
Reikia manyti, kad KT, tai rašydamas, galvojo apie šiuo metu tradicinėmis laikomas bendruomenes kaip apie tam tikrus etalonus. Šiuo metu jauniausia tradicinė religinė bendrija yra sentikiai, jiems viso labo 300+ metų. Seniausia netradicinė – baptistai, jiems, kiek pamenu, ~150 metų. Tradicinių religinių bendrijų atpažinimas yra sudėtingas reikalas, bet, jei jų atpažinėjų akinių būklė artimiausiu metu nesikeis, man gyvam esant nei viena religinė bendrija nebus pripažinta tradicine. Konstitucinio Teismo nuoroda į amžius tai užtikrina. Tad jei gimei šiandien baptistų šeimoj, iki mirties liksi „netradiciniu“. Tai tiek to „nešališkai ir be diskriminacijos“.
Bet yra dar vienas „aukštesnysis statusas“, „valstybės pripažintos religinės bendrijos“ statusas. Valstybės pripažintos religinės bendrijos turi mažiau teisių, nei tradicinės, tad gal šį statusą gauti kažkiek lengviau? 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu Konstitucinis Teismas pasakė, kad ir valstybės pripažinta religine bendruomene galima tapti tik jei religinė bendrija turi daug narių, ir jei ji Lietuvoje veikia bent, hm, 100 metų? Formuluotė tokia:
„religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“.
Ar gali veikimo Lietuvoje periodas, ilgesnis nei žmogus gali nugyventi, būti laikomas „nešališku“ ir „be diskriminacijos taikomu“ kriterijumi?
Man akivaizdu, kad ne. Jis gali būti nediskriminaciniu ne ką daugiau, nei kriterijus būti baltaodžiu, kriterijus būti lietuviu, kriterijus būti moterimi (arba vyru).
O jei kokio žaidimo metu gaučiau iššūkį pateisinti aparteidą Pietų Afrikoje, bandyčiau suregzti kažką apie baltųjų rasės „esminį poveikį“ kultūrai, „ilgaamžę visuomenės dvasinę, kultūrinę raidą“ ar kažką panašaus. Įkvėpimo toli ieškoti nereikėtų.
Ir dar vienas dalykas. Tiek tradicinių, tiek ir valstybės pripažintų religinių bendrijų statusas Lietuvoje yra teikiamas įstatymo leidėjo. Taigi, sprendimai yra priimami politiniame lygmenyje. Jei Seimas metų metus nepriima sprendimo dėl valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai, tokios delsos neįmanoma apskųsti teismui. Išeitų, kad sprendimai dėl statusų religinėms bendrijoms Lietuvoje išvis nėra priimami atsižvelgiant į tokius kriterijus, kuriuos, pasak KT, pabrėžia EŽTT. Sakysite, jog įstatymu būtų galima pavesti šių statusų teikimą kokiai nors vykdomosios valdžios institucijai? Deja, pats Konstitucinis Teismas anksčiau yra paaiškinęs, kad tiek tradicinės religinės bendrijos, tiek ir valstybės pripažintos religinės bendrijos statusas yra teikiamas būtent Seimo sprendimu…
Apibendrinant: 2017 m. nutarime Konstitucinis Teismas pagaliau leidžia mums suprasti, kad tai, ką pats suformulavo 2000 ir 2007 m., prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. O šios nuorodos į EŽTT jurisprudenciją tampa konstitucinės doktrinos dalimi. Šie vidiniai doktrinos prieštaravimai nėra akivaizdūs dabar, tačiau vėliau, kilus kitam ginčui dėl skirtingo religinių bendruomenių traktavimo, juos reikės kažkaip išspręsti. Kaip ten bebūtų, mano kuklia nuomone, Teismas padarė žingsnį sveikintina linkme.
Ką apie religinių bendruomenių diferenciaciją sako EŽTT?
Vakarykščiame Konstitucinio Teismo sprendime EŽTT jurisprudencija apibendrinama labai jau glaustai, tad pažiūrėkime, ką kalba pats EŽTT. Štai ištraukos iš EŽTT bylos Bažnyčių tinklas „Gyvenimo žodis“ prieš Kroatiją (Savez crkava “Riječ života” and Others v. Croatia, Nr. 7798/08, 2010 m. gruodžio 9 d.), kurioje Teismas nustatė, kad Kroatija diskriminavo pareiškėjų bendruomenes joms įgyvendinant teisę į religijos laisvę. Kaip diskriminavo? Kroatija, vadovaudamasi savo teisės aktais, atsisakė sudaryti susitarimą su pareiškėjais, – tos bylos atveju – keletu protestantiškų krikščioniškų bendruomenių. Tas susitarimas būtų leidęs joms vykdyti tam tikrus religinius patarnavimus ir gauti oficialų Valstybės pripažinimą religinėms santuokoms, kurias sudaro tų bendruomenių dvasininkai.
85. Teismas dar kartą primena, kad diskriminacija reiškia skirtingą elgesį, nepateisinamą objektyviais ir protingais argumentais, asmenų, esančių iš esmės panašiose situacijose, atžvilgiu. Tačiau Susitariančios Šalys turi tam tikrą erdvę vertinti, ar, ir kokiu mastu, skirtumai iš kitais aspektais panašiose situacijose pateisina skirtingą elgesį (žr., pvz., Oršuš and Others v. Croatia [DK], Nr. 15766/03, §149). Konkrečiau, susitarimų tarp Valstybės ir konkrečios religinės bendruomenės, nustatant specialų režimą religinei bendruomenei, sudarymas savaime neprieštarauja Konvencijos 9 ir 14 straipsniams, jei yra objektyvus ir protingas pateisinimas tokiam skirtingam elgesiui, ir jei tokių susitarimų sudarymas yra atviras ir kitoms to norinčioms religinėms bendruomenėms (žr. Alujer Fernández and Caballero García v. Spain (nutarimas.), Nr. 53072/99).
86. Teismas pažymi, kad šalys neprieštaravo, kad su bažnyčiomis pareiškėjomis buvo elgiamasi kitaip nei su tomis religinėmis bendruomenėmis, kurios buvo sudariusios susitarimus dėl bendrų interesų su Kroatijos vyriausybe pagal Religinių bendruomenių įstatymo 9(1) straipsnį. Teismas nemato pagrindo laikytis kitokios nuomonės. Taigi, vienintelis Teismui liekantis klausimas yra nuspręsti, ar elgesio skirtumai turėjo „objektyvų ir protingą pateisinimą“, tai yra, ar jo buvo siekiama turint „teisėtą tikslą“ ir ar buvo „protingas proporcingumo santykis“ tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr., pavyzdžiui, Oršuš and Others, nurodyta aukščiau, § 156).
<…>
88. Teismas taip pat nustatė, kad tokių kriterijų įvedimas kelia delikačius klausimus, ar Valstybė turi pareigą likti neutrali ir nešališka įgyvendindama savo reguliacines funkcijas religijos laisvės sferoje ir savo santykyje su skirtingomis religijomis, denominacijomis ir įsitikinimais. Taigi, šie kriterijai susilaukė ypatingo patikrinimo iš Teismo pusės (žr. Religionsgemeinschaft der Zeugen Jehovas, nurodyta aukščiau, § 97).
89. Teismas pastebi, kad pareiškėjo bažnyčios šioje byloje atsidūrė panašioje situacijoje į pirmąjį pareiškėją Religionsgemeinschaft der Zeugen Jehovas byloje. Jos taip pat yra religinės bendruomenės, jau turinčios juridinio asmens statusą, tačiau negalinčios gauti panašaus privilegijuoto statuso, kuris sudarytų galimybę joms mokyti religijos valstybinėse mokyklose bei darželiuose ir gauti valstybės pripažinimą jų bažnyčiose sudaromoms santuokoms.
90. Toje byloje Teismas nustatė, kad dešimties metų laukimo periodas buvo pritaikytas pirmajam pareiškėjui, bet ne Koptų stačiatikių bažnyčiai, kuri buvo įregistruota kaip religinė bendruomenė 1998 m. ir gavo religinės bendrijos statusą 2003 m. Taigi, teismas sprendė, kad laukimo periodas nebuvo pritaikytas vienodai, kas sudarė sąlygas nustatyti Konvencijos 14 straipsnio, skaitant jį kartu su 9 straipsniu, pažeidimą (žr. Religionsgemeinschaft der Zeugen Jehovas, nurodyta aukščiau, §§ 95 ir 98).
91. Šioje byloje Religinių bendruomenių komisija atsisakė sudaryti susitarimą dėl klausimų, kurie rūpėjo pareiškėjo bažnyčioms, nes nustatė, kad bažnyčios neatitiko kumuliatyvinio istorinio ir skaitinio kriterijaus, nustatyto 2004 m. gruodžio 23 d. instrukcijoje <…> Kroatijos vyriausybė, tačiau, sudarė tokį susitarimą su Bulgarijos ortodoksų bažnyčia, Kroatijos senkatalikių bažnyčia ir Makedonijos stačiatikių bažnyčia <…>, kurios, kartu paėmus, turi 522 sekėjus pagal 2001 m. gyventojų surašymo duomenis <…>, taigi, irgi neatitiko skaitinio kriterijaus. Vyriausybė paaiškino, kad susitarimas su tomis bažnyčiomis buvo sudarytas, nes Religinių bendruomenių komisija nustatė, kad tos bažnyčios atitiko alternatyvųjį kriterijų – buvo „istorinės Europos kultūrinės aplinkos religinės bendruomenės“ <…>. Tačiau Vyriausybė nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl pareiškėjo bažnyčios, kurios priklauso reformatų denominacijai, nebuvo laikomos „istorinės Europos kultūrinės aplinkos religinėmiss bendruomenėmis“. Iš to galima daryti išvadą, kad kriterijai, nustatyti Vyriausybės 2004 m. gruodžio 23 d. instrukcijoje, nebuvo pritaikyti vienodai visoms religinėms bendruomenėms.
92. Aukščiau išdėstyti svarstymai leidžia Teismui daryti išvadą, kad tai, jog su pareiškėjo bendruomenėmis buvo elgiamasi kitaip, nei su bendruomenėmis, kurios sudarė susitarimus dėl bendrų interesų su Kroatijos vyriausybe ir todėl įgijo teisę mokyti religijos valstybinėse mokyklose ir darželiuose ir gauti pripažinimą jose sudaromoms santuokoms neturėjo jokio „objektyvaus ir protingo pateisinimo“.
93. Taigi, yra nustatytas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas skaitant jį kartu su 9 straipsniu.
Parašykite komentarą