Prieš pusantrų metų daug dėmesio sulaukusi istorija apie „nelegalius“ gimdymus namuose, tyrimą baudžiamojoje byloje dėl pagalbos gimdant namuose (o gal ir – prekybos vaikais, o gal ir – baisios sektos, kaip mus draugiškai gąsdino kai ne kurie Vilniaus prokurorai ir policijos pareigūnai) kažkaip pasitraukė į antrąjį planą. Tačiau, kiek žinau, tas ikiteisminis tyrimas tebevyksta.

Po to, kai jis pasibaigs – o trukti jis gali dar kad ir metus, – būtų labai gerai paskaičiuoti jo kaštus. Ir viešąją naudą, kurią jis sukūrė ar apgynė. 🙂

Tačiau kiti, išvestiniai ikiteisminiai tyrimai jau yra pasibaigę, bylos – perduotos teismams, ir, toks įspūdis – patiria vieną fiasko po kito. Apie du tokius fiasko čia ir parašysiu. Visų pirma, Aukščiausiojo Teismo buvo galutinai išteisinta Rasa Gaidienė, teismo medicinos ekspertė, perdavusi duomenis apie vaiko mirties priežastį pribuvėjai, kuri padėjo tam vaikui ateiti į pasaulį. Antra, ne per seniausiai buvo išteisinta viena namuose gimdžiusi mama, tariamai davusi neteisingus parodymus policijos tyrėjams – už ką jai ir buvo iškelta baudžiamoji byla.

Rasos Gaidienės išteisinimas

Rasa Gaidienė buvo išteisinta dar praėjusiųjų metų lapkritį (apie tai rašė pagrindiniai portalai, pvz., Lrytas.lt), tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra stengėsi iki paskutiniųjų, skundė išteisinimą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Ir štai 2014 m. gegužės 13 d. išteisinamąjį nuosprendį jai patvirtino ir Aukščiausiasis Teismas.

Prokuratūra kaltino R. Gaidienę, kad ji, atskleisdama kūdikio mirties priežastį, padarė didelę žalą valstybei – įskaitant žalą ikiteisminiam tyrimui byloje dėl gimdymo namie. Jei taip tiesiai – šviesiai kalbant, tyrėjai prarado galimybę manipuliuoti įtariamųjų nežinojimu ir jas gasdinti, kad vat, padėjot gimti vaikui, ir jis mirė dėl jūsų kaltės. Kažkokia orveliška logika.

Bet kuriuo atveju, LAT nutartyje (cituoju nuasmenintą versiją) konstatuojama, kad

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos aplinkybes, darė pagrįstą išvadą, kad dėl Rasos Gaidienės veiksmų ikiteisminiam tyrimui, kuriame įtarimai buvo pareikšti J.I.Š. ir D.J., nebuvo pakenkta, žalos kokiems nors asmenims nepadaryta, niekieno konstitucinės teisės nebuvo suvaržytos, (duomenys neskelbtini) tarnybos veikla nebuvo sutrikdyta.[…]

Bei, kad

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė ir tai, kad R. G. nesuvokė, jog jos veiksmai gali būti vertinami kaip pavojingi, galintys sukelti BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Nagrinėjamoje situacijoje tarp subjektyvaus nusikaltimo sudėties požymio – kaltės ir objektyvaus požymio – padarinių yra tiesioginis ryšys. Nesant pagrindo konstatuoti, kad dėl R. G. veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, neįmanoma daryti ir išvados, kad R. G. veikė netiesiogine tyčia, t. y. nors ir to nenorėdama sąmoningai leido kilti BK numatytiems padariniams.

Taigi, baudžiamosios atsakomybės už duomenų pranešimą R. Gaidienei nebus. Nežinau, ar kils jai kokių nors problemų grįžtant į buvusią darbovietę (kiek suprantu, įstaigos vidaus tvarką ir gal dar kokias taisykles ji pažeidė). Bet kuriuo atveju, nuoširdžiai džiaugiuosi kad Lietuvoje yra teismai, kurie moka būti nešališki, ir štai, viena šios suveltos istorijos dalis baigėsi.

Neįvardintos mamos E. L. išteisinimas

O štai dar 2014 m. balandžio 1 d. Vilniaus apygardos teismas paskelbė kitą išteisinamąjį nuosprendį, šį kartą – baudžiamojoje byloje, kurioje viena iš mamų, gimdžiusių namuose, buvo kaltinama davusi melagingus parodymus apie laiką, kada gydytoja, po vaiko gimimo, apžiūrėjusi kūdikį ir išrašiusi pažymą. Su nuosprendžiu galima susipažinti čia. Mama tyrėjams, atrodo, sakė, kad tai padarė iškart po vaiko gimimo. Tuo tarpu tie gudročiai, pasiklausę telefoninių pokalbių, pasekę telefonų aparatų judėjimą mieste ir įvertinę panašias aplinkybes, bei apklausę gydytoją, tą pažymą išrašiusią, „nustatė“, kad tai įvyko tik už keleto dienų po kūdikio gimimo.

Kiek teko girdėti, namuose gimusį kūdikį ir mamą gydytoja turi apžiūrėti per keletą valandų po gimimo, antraip ryšys tarp gimdyvės ir kūdikio pasidaro kur kas sunkiau nustatomas ir tam šaukiamas gydytojų konsiliumas. Ar kažkaip panašiai 🙂

Nežinau, kaip ten buvo iš tiesų. Gydytojui išduoti pažymą tada, kai ji, pagal teisės aktus, to jau nebegali padaryti – rizikingas reikalas. Tokių pasitikėjimu grindžiamų situacijų turbūt visiems yra pasitaikę, tačiau jos, kaip matote, gali baigtis jei ne klaida, tai bent jau baudžiamąja byla 🙂 Taip pat ir ką tik pagimdžiusiai mamai ko gero reikėtų iškart parodyti naujagimį gydytojui. Šiuos dalykus miniu tik todėl, kad dabar tikrai nenoriu apie juos diskutuoti.

Šią bylą perskaitęs atradau, kad išteisintosios E. L. apklausos metu vyko kažkas panašaus, kas vyko ir mano (ir, kiek supratau, mano žmonos) apklausos metu – mes buvome apklausiami tų pačių pareigūnų tame pačiame ikiteisminiame tyrime. Problema buvo ta, kad esi apklausiamas taip, kad nežinai, ar įtarimai nebus pateikti ir tau pačiam. Ir tuomet nebežinai, ar nesi liudytojais savo paties byloje.

Kaip žinia, policijai draudžiama liepti duoti parodymus prieš save patį, o šioje gimdymų namie byloje beveik kiekvienas apklausiamasis buvo tuo pačiu ir įvykių dalyvis. Ir policija, atrodo, gudriai naudojosi tuo neapibrėžtumu. Iš pradžių apklausdavo namuose gimdžiusias šeimas tarsi dėl trečiojo asmens, o po to, bent keletu atvejų, tuos duomenis panaudodavo prieš pačius asmenis, davusius parodymus.

Taigi, tokie tarsi prieš save duoti parodymai virto E.L. baudžiamąja byla. Bet tai, kad policija taip manipuliavo E.L. statusu, virto ir pagrindu ją išteisinti.

Teismas konstatavo keletą dalykų. Visų pirma, jis aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė liudytojo statusą baudžiamojoje byloje:

Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje.

Ir, remdamasis šiais teoriniais pasvarstymais, Teismas padarė išvadą:

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės E. L. apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, t. y., egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis E. L. apklausti kaip liudytoją.

Taigi, Teismas patvirtino dalyką, kurį aš, nebūdamas profesionalas, nujaučiau, ir dėl kurio po apklausos jaučiausi ne itin maloniai: kad policijos tyrėjai užtektinai neinformavo apklausiamų asmenų apie apklausos tikslą, tik formaliai informavo apie apklausiamojo teises, kad jie surinktus duomenis panaudojo netinkamai, ir kad jie manipuliavo kiekvieno apklausiamojo – liudininko byloje – statusu. Shame on you…

Taigi, gerbiamieji Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai (vardų neminėsime): susipažinkite su šiuo Teismo nuosprendžiu ir darykitės išvadas.

* Nuotraukos fragmentas skolintas iš 15min.lt