Ištraukos iš Lee A. Casey, David B. Rivkin, Jr. ir Darin R. Bartram straipsnio Neteisėto kovotojo statusas ir jo implikacijos tarptautinėje teisėje.

Straipsnyje neteisėtų kovotojų statusas tarptautinėje teisėje aptariamas iš JAV perspektyvos kaip įžanga į Al Qeada ir Talibano kovotojų statuso analizę, tačiau pateikiama istorinė perspektyva siekia ir II pasaulinio karo, ir dar senesnius laikus. Straipsnyje išsamiai aptariama, kaip su neteisėtais kovotojais elgdavosi abiejų II pasauliniame kare kariaujančios pusės. Tuo šis straipsnis mane ir sudomino.

Kaip elgdavosi vokiečiai jau žinojau iš „Įkaitų bylos“. Aliantai, pasirodo, elgdavosi kiek švelniau – bet irgi ne kaip su teisėtais kovos dalyviais, o kaip su karo nusikaltėliais. Tai ir atskleidžiama šiame straipsnyje. Tą informaciją dar panaudosiu vėliau kokiame nors rašinyje.

Taigi, štai ištraukų vertimas.

Neteisėto kovotojo statusas ir jo implikacijos tarptautinėje teisėje

Lee A. Casey, David B. Rivkin, Jr. ir Darin R. Bartram

<…>

I. Tradicinės taisyklės dėl neteisėtų kovotojų

Pagal tradicinę karo teisę, jus in bello, yra fundamentalus skirtumas tarp „teisėtų kovotojų“ ir „neteisėtų kovotojų.“ Individai buvo laikomi „teisėtais kovotojais“, priimančiais karo teisės naštą ir galinčiais pretenduoti į jos privalumus (visų pirma – teisę, kad su jais būtų elgiamasi kaip su karo belaisviais pralaimėjimo ar paėmimo į nelaisvę atveju), jei jie tarnaudavo suvereniose valstybės karinėse pajėgose – reguliariose, arba piliečių savigynos. Be to, tam, kad būtų galima pripažinti teisėto kovotojo statusą, kovotojai turėjo atitikti keturis kriterijus, įtrauktus į 1907 m. Hagos konvencijos (IV) priedo „Dėl sausumos karo teisės ir papročių“ pirmąjį straipsnį*:

1 straipsnis. Karo įstatymai, teisės ir pareigos taikomos ne tik kariuomenėms, bet ir savigynos būriams [angl.: militias – vert.past.] bei savanorių daliniams, atitinkantiems šias sąlygas:

(1) turi vadą, atsakantį už savo valdinius;;

(2) gerai iš toli matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą;

(3) atvirai nešioja ginklą;

(4) vykdo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių[7].

Asmenys, kurie imdavosi ginklo arba prisijungdavo prie ginkluotųjų pajėgų, tačiau neatitikdavo minėtųjų kriterijų, buvo laikomi neteisėtais kovotojais, ir jiems buvo taikoma labai griežta teisinė tvarka. Neteisėti kovotojai buvo laikomi grėsme kiekvienai civilizuotai valstybei ir asmenys, priskirtini šiai kategorijai, įskaitant šnipus, sabotuotojus ir „partizanus“ [angl.: guerillas– vert. past.] galėjo būti baudžiami taikant supaprastintas procedūras [angl.: summarily punished – vert. past.], įskaitant ir mirties bausmę. Šias taisykles randame dar XVII a., ir net anksčiau. Kaip rašė XVIII a. tarptautinės teisės publicistas Emmerich de Vattel:

Kai tauta ar suverenas paskelbia karą kitam suverenui dėl tarp jų iškilusių nesutarimų, jų karas tarp tautų yra vadinamas teisėtu karu, turinčiu formą; ir kaip mes dar parodysime, dėl to, pagal sąmoningai prisiimtus tautų įstatymus, [abiems kovos pusėms] taikomos tos pačios taisyklės, nepriklausomai nuo to, kuri pusė yra teisi. Tačiau visai kitaip yra kare, kuris neturi formos, yra neteisėtas, teisingiau vadinamas plėšimu, pradėtu be teisės, be bent numanomos priežasties. Jis negali sukurti jokio teisėto būvio, ar suteikti kokių nors teisių jo autoriui. Tauta, kurią užpuolė tokie priešai, neturi pareigos jų atžvilgiu taikyti teisėto karo taisykles. Ji gali su jais elgtis kaip su plėšikais. Ženevos miestas, įveikęs priešus žymiojo Escalade užpuolimo metu, pakorė į nelaisvę paimtus užpuolikus savojarus kaip plėšikus, kurie užpuolė miestą be priežasties ar karo paskelbimo. Niekas neprieštaravo tokiam elgesiui, kuris formaliame kare būtų laikomas pasibjaurėtinu[8].

Taisyklės dėl neteisėtų kovotojų, is esmės tokios, kaip jas aprašo Vattel aukščaiu, buvo taikomos ir Jungtinėse Valstijose per visą jos istoriją [9]. Jas patvirtino ir Aukščiausiasis Teismas byloje Ex parte Quirin,[10] kurioje teismas pasirėmė visa eile autoritetų pagrįsdamas teiginį, kad su „neteisėtais kovotojais“ gali būti elgiamasi supaprastinta tvarka [angl.: summary disposition – vert. past.]. Nors ir sprendimas, ir argumentai Quirin byloje buvo ne kartą kvestionuoti (bent jau ta apimtimi, kiek jie susiję su neteisėtais kovotojais, sučiuptais Jungtinėse Valstijose), ši byla išlieka pagrindine byla Amerikoje dėl karinių komisijų naudojimo karo metu [11].

Pažymėtina, kad tokios pačios taisyklės buvo nuosekliai taikomos kitų valstybių, pavyzdžiui per paskutinįjį „bendrąjį“ karą, įtraukusį visas didžiąsias pasaulio karines galias, II pasaulinį karą (1939-1945). Klasikiniame to meto tarptautinės teisės išdėstyme paaiškinama:

Privatūs asmenys, kurie griebiasi ginklo ir imasi priešiškų veiksmų prieš priešą, negali džiaugtis ginkluotųjų pajėgų privilegijomis, ir priešas turi, pagal tarptautinės teisės paprotinę taisyklę, teisę elgtis su tokiais individais kaip su karo nusikaltėliais. Tačiau jie nustoja būti privačiais individais, jei susiorganizuoja tokiu būdu, kuris, pagal Hagos konvenciją, suteikia jiems reguliarių pajėgų dalyvių teises [12].

Ir iš tiesų, karo metu tiek Ašies, tiek ir Aliantų karinės pajėgos nesutikdavo suteikti neteisėtiems kovotojams karo belaisvių teisių ir privilegijų. Tai ypač pasakytina apie Ašies vyriausybes, kurių politika buvo vykdoma žiauriai malšinant vietinius sukilimus, pasipriešinimą ar „partizanų“ judėjimus. Po karo, Ašies šalių karininkai ir kareiviai buvo dažnai kaltinami ir baudžiami dėl blogo elgesio su karo belaisviais, įskaitant individus, prisišliejusius prie pasipriešinimo judėjimų, jei jie galėjo būti kvalifikuoti kaip „teisėti kombatantai“ pagal Hagos taisykles [13]. Tačiau tribunolai, organizuoti ir įkurti Aliantų po Vokietijos žlugimo sutikdavo, kad neteisėti kovotojai negalėjo turėti karo belaisvių teisių ir privilegijų, ir kad jie galėjo būti baudžiami vien už tai, kad buvo neteisėti kombatantai [14]. Viename tokių teismų, teisiant vieno brutaliausių Ašies – partizanų karų Balkanuose dalyvius, paaiškino:

Turimi duomenys rodo, kad grupės kartais buvo organizuotos kaip karinei organizacijai tipiški būriai. Tačiau jie neturėjo bendros uniformos. Jie dažniausiai dėvėdavo civilių drabužius, nors buvo naudojamos ir vokiečių, italų ar serbų uniformos, jei tik jų pavykdavo gauti. Sovietinė žvaigždė papratai buvo prisisegama kaip skiriamasis ženklas. Tačiau turimi įrodymai nepatvirtina, kad šis ženklas buvo gerai matomas iš toli. Partizanai taip pat nenešiojo ginklų atvirai, išskyrus tuos atvejus, kai jiems tai būdavo naudinga. Yra įrodymų, kad kai kurios pasipriešinimo pajėgų grupės buvo vadovaujamos centralizuotos vadovybės, pvz., maršalo Tito partizanai, Draja Mihailovitch vadovaujami Četnikai ar generolo Zervas vadovaujami Edesai. Tai taip pat yra įrodymai, kad keletas partizanų būrių atitiko reikalavimus, keliamus teisėtai kovojančiai pusei. Tačiau turimi įrodymai dėl tų grupių, apie kurias kalbama šiuo atveju, nepagrindžia, kad jos būtų atitikę tuos reikalavimus. Tai, žinoma, reiškia, kad sučiupti šių neteisėtų grupių nariai neturėjo būti laikomi karo belaisviais. Todėl negalima tinkamai inkriminuoti Kaltinamiesiems nužudymo sugautų pasipriešinimo pajėgų narių, nes jie laikytini franc-tireurs [pranc.: „laisvieji šauliai“, asmenys, nelaikytini teisėtais karo veiksmų dalyviais. – vert. past.]. [15]

II. 1949 Ženevos konvencijos

A. Substancinės taisyklės dėl „neteisėtų kombatantų“

Po II pasaulinio karo buvo įdėta daug pastangų siekiant sukurti tarptautines normas, užtikrinančias sužeistų ar į nelaisvę paimtų teisėtų kombatantų teises karo metu, o taip pat – civlinių („ne kombatantų“), atsidūrusių priešo kovotojų valdžioje, teises. Buvo sutarta dėl keturių atskirų sutarčių, joms pritarė platus tarptautinės bendruomenės narių ratas. Taigi, buvo priimti šie instrumentai: (1) Ženevos konvencija I Dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo; (2) Ženevos konvencija II Dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūrose padėties pagerinimo; (3) Ženevos konvencija III Dėl elgesio su karo belaisviais; ir (4) Ženevos konvencija IV Dėl civilių apsaugos karo metu.

Buvo tokių, kurie, kritikuodami prezidento G. Bush’o [2001 m.] lapkričio 13 d. karinį įsakymą teigė, kad Ženevos konvencija III Dėl elgesio su karo belaisviais panaikino „neteisėto kombatanto“ statusą reikalaudama, kad visiems individams, sučiuptiems su ginklais, būtų suteikiamas karo belaisvio statusas. Bet tai paprasčiausiai – netiesa. Priešingai, 1949 m. trečioji Ženevos konvencija dar kartą patvirtino skirtumą tarp „teisėtų“ ir „neteisėtų“ kombatantų, ir joje jokiu būdu neteigiama, kad su „neteisėtais“ kombatantais turėtų būti elgiamasi kaip su karo belaisviais arba kaip su civiliais nekombatantais. Kalbant apie tai, Konvencijos 4 straipsnis apibūdino „karo belaisvius“ tokiu būdu, kad į apibrėžimą nepatektų neteisėti kombatantai, panašiai kaip tai buvo padaryta Hagos konvencijoje prieš keturiasdešimt metų. Vienas svarbus pakeitimas visgi buvo – buvo kiek galima aiškiau nurodyta, kad spontaniškai susikūrusios piliečių savigynos ir „savanorių pajėgų“ nariai, įskaitant „organizuotų pasipriešinimo judėjimų“ narius, galėtų būti laikomi teisėtais kombatantais, kurie paėmimo į nelaisvę atveju turėtų teisę į karo belaisvių statusą, bet tik tuo atveju, jei jie atitinka keturis Hagos taisyklių kriterijus:

Remiantis šia Konvencija, karo belaisviai, patekę į priešo rankas, yra šių kategorijų asmenys:

…
(2) kitų savigynos ir savanorių būrių nariai, įskaitant įeinančius į organizuoto pasipriešinimo judėjimus, priklausančius konflikto šaliai ir veikiančius tiek savo teritorijoje, tiek ir už jos ribų, net kai ši teritorija okupuota, jeigu tokie savigynos arba savanorių būriai, įskaitant organizuoto pasipriešinimo judėjimus, atitinka šiuos reikalavimus:
(a) turi atsakingą už savo pavaldinius vadą; (b) turi sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą; (c) atvirai nešioja ginklus; (d) vykdo savo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių;
…
(6) neokupuotos šalies gyventojai, kurie priešui artėjant stichiškai griebiasi ginklų, kad pasipriešintų įsiveržusioms pajėgoms, nespėję susijungti į reguliariuosius ginkluotuosius būrius, jeigu atvirai nešioja ginklus ir laikosi karo įstatymų ir papročių [16]**.