Niekas nenorėjo mirti

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail
Ar tikrai „gatavas“? Partizanas „Apuokas“, naktį nušovęs pirmininką

Ilgąjį savaitgalį su žmona pagaliau peržiūrėjome Lietuvos kino klasika tapusį 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Sunkiai sekėsi žmoną, lietuviškos klasikos nemėgstančią, įtikinti sėsti ir peržiūrėti šį DVD. Pats, tiesa, irgi ne klasikos mėgėjas, bet ne to ir ieškojau. Kine vaizduojama pokario partizanų kova su okupantais ir kolaborantais, o pastaroji tema mane pastaruoju metu labai traukia ir jaudina. Tiesa, filmą kuriant jis buvo suprantamas kitaip, – kaip vaizduojantis kaimo kovą su ramybės drumstėjais „buržuaziniais nacionalistais“. Kaži, ar tik nebus taip, kad abi versijos turi po didelį gabalą tiesos.

Nors dėl filmo meninės vertės daugmaž sutariama, filmas tiek anksčiau, tiek dabar istorikų tebevertinamas labai skirtingai. Štai Mindaugas Pocius, parašęs studiją apie partizanų karą su kolaborantais, LUNI paskaitoje šį filmą pavadino puikia to meto karo menine ekranizacija. O štai Bernardas Gailius, kitos studijos apie partizanų kovų atmintį šiandienos Lietuvos sąmonėje autorius, šį filmą vertina kaip sovietų propagandos, kūrusios partizanų karo kaip pilietinio karo pseudoistoriją, vainikavimą.

Pritarčiau greičiau Mindaugui Pociui. Kaip tik skaitau Bernardo Gailiaus disertaciją (knygą gal iš bibliotekos pasiimsiu prie progos, pataupysiu), ir, nepaisant begalės pozityvių jos aspektų atrodo, kad Gailiui „istorija“ yra redukuota į „politinę/teisinę istoriją“ (pagal kurią partizanų karas yra didvyriška kova su okupantu ir taškas, visai nesvarbu, kokiais metodais ji vyko ir kiek aukų pareikalavo), o kaimo žmonių istorija jam – tik sovietinės propagandos fikcija, ir tam įrodyti jis pasitelkia kritinių socialinių mokslų metodus, kurių pabrėžtinai nenaudoja analizuodamas pačių partizanų motyvacijas ir veiksmus… Bet apie tai kitą kartą. O šį filmą tikrai gerai apibūdino Gediminas Jankauskas:

Pirmosios filmo recenzijos lietuviškoje spaudoje buvo santūrios. Bet kai kažkoks rusų kritikas pagyrė lietuvius už šauniai sukurtą „vesterną“ (?), kritinį toną ir mūsų apžvalgininkai pakeitė liaupsėmis. Atrodytų, kuo čia dėtas amerikietiškas vesternas, kurio veiksmas tradiciškai rutuliojasi laukiniuose Vakaruose? Betgi kaip tik į vieną esminę vesterno schemą panaši filmo Niekas nenorėjo mirti struktūra. Ją vesterno ideologai įvardija labai paprastai — keršto istorija.

Būtent tokį modelį pasirinkęs Vytautas Žalakevičius išvengė daugelio „povandeninių“ rifų ir išsisuko nuo tiesmukiško ideologinio istorinės situacijos vertinimo. Taip, filme skamba žodis „banditas“, bet jį ištaria berods tik karštakošis Regimanto Adomaičio herojus („Banditas Vaitkus dabar valdžia!..“) O kita vertus, kaipgi kitaip galima pavadinti žmones, žudančius klasinį priešą ne atvirame mūšyje, bet naktį klastingu šūviu į nugarą?

Keturi broliai Lokiai filme kovoja visai ne už sovietų valdžią, o keršija piktadariams, klastingai nužudžiusiems tėvą. Ir vyrus mobilizuoja tik tam, kad apgintų gimtuosius namus („kad boboms naktimis nereikėtų bijoti“). Paprasto lietuvio požiūrį į klasių kovą genialiai perteikia scena miške, kurioje Apuokas (akt. Vytautas Tomkus) klausia rezistencijos vado Aitvaro (akt. Laimonas Noreika): „O tu su kuo, šventas Juozapai, su lietuviais ar su sovietais?“ Ir išgirsta atsakymą: „O aš su savo boba! Ką, bloga politika?“ Tokios „politikos“ laikosi ir Broniaus Babkausko meistriškai suvaidintas Marcinkus. Į siūlymą užimti nušauto pirmininko vietą gudrusis valstietis atsako: „Kožnam mieliau žiūrėti arkliui po uodega negu angelams į veidus“. Ir į Broniaus (akt. Bruno Oja) siūlymą paimti šautuvą Marcinkus atsako tiesiai šviesiai: „Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei…“

Marcinkaus ir „švento Juozapo“ laikysena gal ir atrodo apgailėtina įsitikinusiems, kad partizanai buvo didvyriai ir taškas, tačiau tai ko gero buvo daugelio tuometinio Lietuvos kaimo žmonių laikysena. Kilusi iš karčios carizmo, pirmojo karo, tarpukario nepriklausomybės ir diktatūros, antrojo karo kataklizmų realybės, o ne gražių geresnės Lietuvos svajų. Deja, ir partizanų motyvacija ko gero nebuvo daug šventesnė. Bet apie tai – irgi kitą kartą parašysiu.

O mane asmeniškai filmas sujaudino. Tikroviškai suvaidintos emocijos, tikroviški žmonių paveikslai. Propagandos – minimaliai. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad režisieriui pavyks taip puikiai jos išvengti.

Kitas filmas sąraše – „Vienui vieni“. Belieka atrasti laiko jį pasižiūrėti. O kol kas – keletas filmo scenų „ekrano nuotraukų“…

„Sekretorius“
„Virvė už tai tavęs laukia, pirmininke“
Šeštasis pirmininkas
Viena romantiškesnių filmo scenų, kurioje nuskamba frazė „Niekas nenorėjo mirti“
Vyrai rengia ginklus kovai su „banditais“
Šeštojo pirmininko mirtis
Nacionalistai: gal ir ne romantiškas, bet tikroviškas vaizdas
Susišaudymas kaimelyje
Atvyksta sekretorius su „čekistais“
Grįžimas Rūpintojėlio fone
Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

10 minčių apie “Niekas nenorėjo mirti”

  1. Na ir epitetų čia prirašėt 🙂 . Bet nėra apie ką ginčytis, kai žmogus neargumentuoja. Vat kas gerai laisvoje šalyje – tai kad galite sau žiūrėti Vaitkaus „Vienų vieni“, jei jis jums tokia propaganda labiau patinka 🙂 Ir – girti jį savo tinklaraštyje.

  2. Tai, kad „Niekas nenorėjo mirti“ yra šlykšti ir rafinuota sovietinė propaganda, siekianti menine forma užmušti laisvės siekį ir apdergti laisvės karius, yra aišku. bet ne tai šlykščiausia. Šlykščiausia, kai šios propagandinės šlykštynės yra giriamos.

  3. Tai kame aš suklydau, aš taip ir parašiau, kad „Šv.Juozapas-Aitvaras“(jei teisingai supratau) yra vienas ir tas pats asmuo, bet toje scenoje prie samanės varyklos „Apuokas“ dar nežinojo, jog tai vienas ir tas pats asmuo, todėl aiškūs „Šv.Juozapo-Aitvaras“ žodžiai apie bobą ir pan. Jis juk nepasakė, kad jis vienas ir taspats asmuo „Apuokui“, gal dėlto, jog nenorėjo atskleisti tapatybės.(truputi padaugžodžiavau, bet esmė aiški.)

    Beje, dėl Marcinkaus tikrai klydau, bet tik dėl tavo įrašo suklaidintas. Tamsta rašai: „Marcinkaus ir „švento Juozapo“ laikysena gal ir atrodo apgailėtina įsitikinusiems, kad partizanai buvo didvyriai ir taškas“ Taigi, pats tamsta kogero nežiūrėjai :), o aš nesijaudink filmą žiūrėjau.

  4. Neseniai pažiūrėjau šį „šedevrą“ Nežinau, kaip žiūrėjai tamsta, bet ideologijos ir propagandos čia begalė, įraše + cituojamuose autoriuose daug klaidų, pvz. minima, kad žodis banditas buvo minimas tik vienąkart , dėja buvo tikrai daugiau ir šnekant ne apie šeštąjį pirmininką.

    1.“ Bet kai kažkoks rusų kritikas pagyrė lietuvius už šauniai sukurtą „vesterną“ (?), kritinį toną ir mūsų apžvalgininkai pakeitė liaupsėmis.“ o ši citata juk nieko daugiau nepasako, tik kino braižą ir mūsų „apžvalgininkų“ bukumą. O tas kino braižas yra – „vesternas“/vesternas , bet turima galvoje, kogero, buvo ne vesternas gerąją prasme(good dan and ugly, ar once upon a time in a west),o toksai, kuriame kaip ir šiam filmo bėgioja ar tai rembo ar tai terminatoriai. Beje, filme labai daug vietų, kur aidi šūviai, bet rezultatą parodo kažkaip pavėluotai(gal holivudo įtaka mano galvoj, vienok laikas tikrai užtemtas, čia emocinė mano įžvalga).

    2.“Keturi broliai Lokiai filme kovoja visai ne už sovietų valdžią, o keršija piktadariams, klastingai nužudžiusiems tėvą. Ir vyrus mobilizuoja tik tam, kad apgintų gimtuosius namus („kad boboms naktimis nereikėtų bijoti“).“ Tai jau tikrai, visą filma jaučiama ta kova „ne už sovietų valdžią“ , nors ir jaučiamas tekste minimas keršto troškimas, bet dialogai tikrai daug ką pasako apie jų mąstyseną, beto, ką paaiškina pats siužetas t.y. mielas bendravimas su sekretoriumi?

    3.“„O tu su kuo, šventas Juozapai, su lietuviais ar su sovietais?“ Ir išgirsta atsakymą: „O aš su savo boba! Ką, bloga politika?“ Tokios „politikos“ “ Tikiuosi šios frazės autorius žiūrėjo filmą, o ne spoksojo į ekraną. Juk iš viso filmo siužeto darosi aišku, jog niekas nežino ar „Šventas Juozapas“ iš tikrųjų yra „Aitvaras“. „Apuoka“s : „Eik pasakyk vyriausiajam“ , taigi net veikėjas apuokas nenutuokia, kad „Šv.Juozapas“ yra „Aitvaras“, akivaizdu, kad „Aitvaras“ net ne visiem partizanam atskleidė savo tapatybę, apie tai užsimena ir Vaitkus(Banionis), jog ilgai visi galvojo jog kuopos vadas „Barzda“ yra „Aitvaras“, bet klydo…

    4.“Marcinkaus ir „švento Juozapo“ laikysena gal ir atrodo apgailėtina įsitikinusiems, kad partizanai buvo didvyriai ir taškas, tačiau tai ko gero buvo daugelio tuometinio Lietuvos kaimo žmonių laikysena.“ Marcinkus jei teisingai supratau siužete net ne partizanas, o ryšininkas, ir kuo gi čia „ŠV. Juozapo“ laikysena turėtų stebinti, puiki maskuotė, žinojimas kaimo situacijos, kas ką kalba ir kas su koloborantais, o kas savas. Kaip tik itin šauni, taktiška pozicija. Ir , kad neatrodytų, jog filmas yra nieko vertas siūlau aplankyti mano blogo įrašą : http://nepatikimoszinios.blogspot.com/2011/03/niekas-nenorejo-mirti-lietuvos-futbolas.html

    1. Prašau prašau prašau, komentarus mano bloge rašykit lietuviškai ir suskaitomai, daryti tarpus tarp pastraipų ir taip toliau…

      Senokai rašiau, tad jau visko nepamenu. Bet Marcinkus tai jau tikrai ne ryšininkas ir juo labiau – ne partizanas (ar pats žiūrėjai filmą?). Jis – artojas, kuriam miškiniai grasina. Ir nors „Apuokas“ iškart nesupranta, kad sudavęs į nosį ne nusišalinusiam nuo politikos samagono varytojui, o pačiam vadui, vėliau tai gana aišku patampa, kai „Apuokas“, stovėdamas greta uniforma pasirėdžiusio „Švento Juozapo“ atsiprašo: „vade, aš jums taip… į nosį…“ o anas atsako, kad „vėliau atsirokuosim“. Ar Šventas Juozapas ir Aitvaras – tas pats asmuo, – kitas klausimas, bet bent jau man filmo kontekste peršasi tik tokia išvada. Aš, beje, tik iš antro žiūrėjimo supratau, kad Šventas Juozapas ir uniformuotas miškinių vadas – tas pats asmuo.

  5. Labas dar syk, Donatai. Man atrodo, kad visas tas post-sovietinis partizanų garbinimas yra tik pseudo patriotinė propaganda. Kaimo žmonėms tiek stribai, tiek vaduotojai stovėjo skersai gerklės, nes dieną stribai plėšdavo, o naktį partizanai. Buvo, aišku, padorių, Tėvynę mylinčių, bet didžioji dalis judėjimo turėjo daug invertuotos Batko Machno politikos bruožų. Pamenu KPI, 1989 metais, kai Sąjūdžio dvasioje atšaukė politšvietimo pamokas, Instituto „politrukai“ iškart intensyviai ėmė mus mokyti Šapokos istorijos. Na, vietoj to, kad dirbti su jaunais žmonėmis pagal tuometines realijas, naudotis istorine galimybe įvertinti procesus vykstančius, iškart pakišo Smetoninio burbulo laikų produktą (kaip tarybinio politšvietimo atsvarą). Paskutiniai Donskio blogai gerai atspindi tokį lietuvių mentalą, tiksliau komentarai į jo mintis apie gėjus ir ksenofobus. Tai, sakyčiau, Donatai, nesijausk prieštaringai, jauskis pilnatviškai. O filmą norėčiau pažiūrėti, seniai besu matęs. Tik kur jį čia, Londone, gausi…

  6. Ačiū už patarimą, turėjau tokią mintį, tik vis rankos neprieidavo. Na štai, įsidiegiau, šituo įrašu ir testuoju. Sulietuvinti sekėsi nekaip…

  7. Na taip, suprantu. Nežinojau apie tavo senelius ir tetą. 🙁

    Donatai, kita tema. Gal gali įsidėti Subscribe to Comments įskiepį? Labai nepatogu sekti diskusiją, kai apie ją nieks neprimena. Tiesiog pamirštu pasitikrinti. Nebūtum vėl taip greitai parašęs apie KDE, nebūčiau prisiminęs vėl aplankyti šio įrašo…

  8. Labas Simonai,

    Man patiko. O šiaip iš meninio filmo nėra ko tikėtis istorinės tiesos (pvz., įdomu, kiek istorinės tiesos duoda patirti kad ir „Patriotas“ su M. Gibsonu?), bet pageidautina, kad jis duotų bent truputį „sudalyvauti“ anų dienų dramoje. Tokią galimybę „Niekas nenorėjo mirti“ tikrai suteikia.

    Iš kitos pusės, aš labai prieštaringų jausmų turiu dėl partizanų. Jie nužudė mano senelius ir tetą, ir tas faktas man asmeniškai yra pirmesnis nei jų (irgi tokie nevienprasmiški) nuopelnai Lietuvos valstybei.

    Kažkur skaičiau kad tavo senelę išvežė į Sibirą už pagalbą partizanams? Mano vieną iš senelių (tėvuko pusės ir tėvuką) irgi ištrėmė sovietai, – kaip buožes, atrodo. Marga mano šeimos istorija 🙂

  9. Respekt už gerą įrašą. Džiaugiuosi, kad būtent tu apie tai rašai. Visgi, turbūt ne visi lietuviai, žiūrėdami šitą filmą padarytų tinkamas išvadas apie Lietuvos partizanus (sąmoningai pabrėžiu „Lietuvos“ tuo jiems simpatizuodamas). Nevisi įsigilina, kokiomis politinėmis sąlygomis kurtas šis filmas, t.y. kad įvertintum partizanų rezistencija apskritai, šiam filmui trūksta tam tikrų aspektų. Na, bet negali gi didelėmis raidėmis rašyti ant DVD kaip ant cigarečių pakelių: „Rūkymas žudo“. Ras jau yra toks filmas, ir turi kritinį mąstymą, šitą filmą žiūrėti galima. Galima netgi juo džiaugtis, kaip kad pats darai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *