Niekas nenorėjo mirti

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail
Ar tikrai „gatavas“? Partizanas „Apuokas“, naktį nušovęs pirmininką

Ilgąjį savaitgalį su žmona pagaliau peržiūrėjome Lietuvos kino klasika tapusį 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Sunkiai sekėsi žmoną, lietuviškos klasikos nemėgstančią, įtikinti sėsti ir peržiūrėti šį DVD. Pats, tiesa, irgi ne klasikos mėgėjas, bet ne to ir ieškojau. Kine vaizduojama pokario partizanų kova su okupantais ir kolaborantais, o pastaroji tema mane pastaruoju metu labai traukia ir jaudina. Tiesa, filmą kuriant jis buvo suprantamas kitaip, – kaip vaizduojantis kaimo kovą su ramybės drumstėjais „buržuaziniais nacionalistais“. Kaži, ar tik nebus taip, kad abi versijos turi po didelį gabalą tiesos.

Nors dėl filmo meninės vertės daugmaž sutariama, filmas tiek anksčiau, tiek dabar istorikų tebevertinamas labai skirtingai. Štai Mindaugas Pocius, parašęs studiją apie partizanų karą su kolaborantais, LUNI paskaitoje šį filmą pavadino puikia to meto karo menine ekranizacija. O štai Bernardas Gailius, kitos studijos apie partizanų kovų atmintį šiandienos Lietuvos sąmonėje autorius, šį filmą vertina kaip sovietų propagandos, kūrusios partizanų karo kaip pilietinio karo pseudoistoriją, vainikavimą.

Pritarčiau greičiau Mindaugui Pociui. Kaip tik skaitau Bernardo Gailiaus disertaciją (knygą gal iš bibliotekos pasiimsiu prie progos, pataupysiu), ir, nepaisant begalės pozityvių jos aspektų atrodo, kad Gailiui „istorija“ yra redukuota į „politinę/teisinę istoriją“ (pagal kurią partizanų karas yra didvyriška kova su okupantu ir taškas, visai nesvarbu, kokiais metodais ji vyko ir kiek aukų pareikalavo), o kaimo žmonių istorija jam – tik sovietinės propagandos fikcija, ir tam įrodyti jis pasitelkia kritinių socialinių mokslų metodus, kurių pabrėžtinai nenaudoja analizuodamas pačių partizanų motyvacijas ir veiksmus… Bet apie tai kitą kartą. O šį filmą tikrai gerai apibūdino Gediminas Jankauskas:

Pirmosios filmo recenzijos lietuviškoje spaudoje buvo santūrios. Bet kai kažkoks rusų kritikas pagyrė lietuvius už šauniai sukurtą „vesterną“ (?), kritinį toną ir mūsų apžvalgininkai pakeitė liaupsėmis. Atrodytų, kuo čia dėtas amerikietiškas vesternas, kurio veiksmas tradiciškai rutuliojasi laukiniuose Vakaruose? Betgi kaip tik į vieną esminę vesterno schemą panaši filmo Niekas nenorėjo mirti struktūra. Ją vesterno ideologai įvardija labai paprastai — keršto istorija.

Būtent tokį modelį pasirinkęs Vytautas Žalakevičius išvengė daugelio „povandeninių“ rifų ir išsisuko nuo tiesmukiško ideologinio istorinės situacijos vertinimo. Taip, filme skamba žodis „banditas“, bet jį ištaria berods tik karštakošis Regimanto Adomaičio herojus („Banditas Vaitkus dabar valdžia!..“) O kita vertus, kaipgi kitaip galima pavadinti žmones, žudančius klasinį priešą ne atvirame mūšyje, bet naktį klastingu šūviu į nugarą?

Keturi broliai Lokiai filme kovoja visai ne už sovietų valdžią, o keršija piktadariams, klastingai nužudžiusiems tėvą. Ir vyrus mobilizuoja tik tam, kad apgintų gimtuosius namus („kad boboms naktimis nereikėtų bijoti“). Paprasto lietuvio požiūrį į klasių kovą genialiai perteikia scena miške, kurioje Apuokas (akt. Vytautas Tomkus) klausia rezistencijos vado Aitvaro (akt. Laimonas Noreika): „O tu su kuo, šventas Juozapai, su lietuviais ar su sovietais?“ Ir išgirsta atsakymą: „O aš su savo boba! Ką, bloga politika?“ Tokios „politikos“ laikosi ir Broniaus Babkausko meistriškai suvaidintas Marcinkus. Į siūlymą užimti nušauto pirmininko vietą gudrusis valstietis atsako: „Kožnam mieliau žiūrėti arkliui po uodega negu angelams į veidus“. Ir į Broniaus (akt. Bruno Oja) siūlymą paimti šautuvą Marcinkus atsako tiesiai šviesiai: „Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei…“

Marcinkaus ir „švento Juozapo“ laikysena gal ir atrodo apgailėtina įsitikinusiems, kad partizanai buvo didvyriai ir taškas, tačiau tai ko gero buvo daugelio tuometinio Lietuvos kaimo žmonių laikysena. Kilusi iš karčios carizmo, pirmojo karo, tarpukario nepriklausomybės ir diktatūros, antrojo karo kataklizmų realybės, o ne gražių geresnės Lietuvos svajų. Deja, ir partizanų motyvacija ko gero nebuvo daug šventesnė. Bet apie tai – irgi kitą kartą parašysiu.

O mane asmeniškai filmas sujaudino. Tikroviškai suvaidintos emocijos, tikroviški žmonių paveikslai. Propagandos – minimaliai. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad režisieriui pavyks taip puikiai jos išvengti.

Kitas filmas sąraše – „Vienui vieni“. Belieka atrasti laiko jį pasižiūrėti. O kol kas – keletas filmo scenų „ekrano nuotraukų“…

„Sekretorius“
„Virvė už tai tavęs laukia, pirmininke“
Šeštasis pirmininkas
Viena romantiškesnių filmo scenų, kurioje nuskamba frazė „Niekas nenorėjo mirti“
Vyrai rengia ginklus kovai su „banditais“
Šeštojo pirmininko mirtis
Nacionalistai: gal ir ne romantiškas, bet tikroviškas vaizdas
Susišaudymas kaimelyje
Atvyksta sekretorius su „čekistais“
Grįžimas Rūpintojėlio fone
Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail