Nesuprantu…

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Paminklas Lietuvos partizanams Šiaulių raj. sav. Gervėnų miške netoli Dimaičių kaimo
Paminklas Lietuvos partizanams Šiaulių raj. sav. Gervėnų miške netoli Dimaičių kaimo
Besiskaitinėdamas karo ir pokario Lietuvos istoriją jau ne pirmą kartą randu man nelabai suprantamų vertinimų. Štai sovietiniai partizanai, veikę Lietuvoje, yra dažnai laikomi kaltais dėl vokiečių represijų civilių gyventojų atžvilgiu. Pvz., dėl Pirčiupių kaimo sudeginimo, gyventojų šaudymo po sovietinių partizanų diversijų ir pan. Tačiau kai kalba eina apie antisovietinius partizanus – Lietuvos nepriklausomybės kovotojus ir jų veiklos pasėkoje kilusiais represijas, – trėmimus, civilių nužudymus ir t.t., – kalti kažkodėl jau lieka tik okupantai ir jų vietiniai talkininkai… Paaiškinkite man kas nors…

Sovietinių partizanų būrių (arba kaip dabar darosi priimta rašyti, „gaujų“) sudėtis buvo įvairi. Dalis jų buvo Maskvos atsiųsti žvalgybininkai ir diversantai, turėję veikti priešo užnugaryje, dalis – iš getų pabėgę žydai, dar kita, turbūt nedidelė, dalis – vietiniai sovietiniai aktyvistai, pasitraukę į miškus bėgdami nuo fašistų represijų ir lietuvių partizanų (1941 m. birželio sukilimo dalyvių) keršto. Buvo ir pabėgusių nacių karo belaisvių, su kariuomene pasitraukti nespėjusių sovietinių karių. Gan išsamiai tų būrių veiklą aprašo Audronė Janavičienė straipsnyje Sovietiniai diversantai Lietuvoje (1941–1944).

A. Janavičienė aprašo ir vokiečių represijas vietos gyventojų atžvilgiu, kurių jie imdavosi kaip atsako prieš partizanų veiksmus, pvz.:

1942 m. gegužės 19 d. vermachto lengvąją mašiną, kelyje iš Švenčionių į Lentupį sustabdytą moters, atakavę 5- 6 rankinėmis granatomis ir automatais ginkluoti vyrai buvo partizanai iš Baltarusijos. Jie nužudė vokiečių vyresnįjį leitenantą, kreiskomisarą Beką ir du zonderfiurerius. <...> [yra] žinoma, kad už tokį „žygdarbį“ 450 Vilniaus apygardos žmonių teko sumokėti savo gyvybe. Nukentėjo vokiečių institucijų tarnautojai, lenkų, rusų ir baltarusių kilmės valstiečiai. Žydai buvo siunčiami į Pabradės poligoną, seni žmonės žudomi, vaikai užkasami gyvi.

Po šių įvykių vokiečiai perspėjo vietos gyventojus dėl partizanų veiklos, o gyventojų ir Lietuvos policininkų bendradarbiavimas su vokiečiais, pasak straipsnio autorės, buvo protingas, savisaugos instinkto padiktuotas ir visiškai pateisinamas atsakas:

1942 m. gegužės pradžioje Švenčionių miesto gyventojai pamatė išklijuotus didelius spalvotus skelbimus, kuriuose buvo grasinama, kad žmonės, nepaklusę vokiečių karinės ir civilinės valdžios įsakymams, bus kariami, o už kiekvieną nušautą vokiečių valdininką bus suimta ir sušaudyta po 200 vietos gyventojų. Sovietiniams partizanams tikriausiai ne tiek rūpėjo gyventojų gyvybės, kiek sėkmingai atlikta operacija … Vietos gyventojams tokia partizanų „pagalba“ buvo pavojinga, jie buvo suinteresuoti visaip gintis nuo tokių „talkininkų“. Žmonės suprato, kad jei neprisidės prie sovietinių antifašistų naikinimo, tai vokiečiai juos, net visai nekaltus, nužudys už raudonųjų darbus. Todėl nestebina tai, kad vokiškose policijos ir saugumo žinybose dirbę lietuviai (ir ne tik jie) taip atkakliai gaudė iš Baltarusijos besiveržusius sovietų karinius diversantus, parašiutininkus ir sklandytuvais nuleistus karius, sovietų pavadintus civiliais kovotojais, kurie daugiausia vykdydavo jiems pavestas žvalgybines užduotis.

Taip pat nemažai apie sovietinių partizanų veiklą ir vokiečių represijas vietos gyventojų atžvilgiu galima rasti Rimanto Zizo straipsniuose.

Taigi, kaip čia išeina? Kodėl vienų partizanų iššauktos represijos yra partizanų kaltė (na, tarp eilučių, visgi dar ir okupantų), o kitų – jau ne partizanų, o tik represijas vykdžiusiųjų? Vokiečių kolaborantai (nepaisant visiems tuomet akivaizdaus ištisos žydų tautos sunaikinimo ir kitų karo nusikaltimų) yra pateisinami, o sovietų kolaborantai, kurių veiksmams galima „pripaišyti“ tą pačią išgyvenimo ir prisitaikymo logiką, smerkiami?

Ir vokiečių, ir sovietinės represijos atsakant į partizanų veiksmus buvo akivaizdūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, nors teoriškai kažkokių priemonių pagal tuometinę tarptautinę teisę partizanų atžvilgiu galėjo imtis bet kuri okupacinė kariuomenė bet kurioje okupuotoje teritorijoje. Įskaitant, be kita ko, ir įkaitų šaudymą, nors tai tarptautinėje teisėje buvo jau kraštutinė priemonė, vykdytina tik atlikus visą eilę kitų, mažiau represyvių priemonių, ir įsitikinus pastarųjų neveiksmingumu neutralizuojant partizaninį pasipriešinimą (apie tai žr. mano ankstesnį įrašą ir jame pateiktą Niurnbergo proceso dokumentų vertimą). Beje, 1949 m. Ženevos konvencija, reaguojant į II pasaulinio karo žiaurumus, kilusius dėl partizanų veiksmų, nedviprasmiškai uždraudė įkaitų ėmimą ir šaudymą.

Manau, kad šiuos vertinimų iškraipymus paaiškina, vėlgi, mūsų šališkumas: net ir mokslininkų pasaulis vis dar tebėra suskirstytas į „savus“, kurių kiekvienas žingsnis pateisinamas ir „priešus“, kurių kiekvienas žingsnis nusikalstamas.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail