Lietuvos rytas šiandien rašo:
Dešimt metų Šiaurės Karolinoje gyvenusio 51 metų kompozitoriaus ir pianisto gyvybė užgeso ligoninėje, saulei nusileidus (apie trečią valandą Lietuvos laiku).
Penkerius metus su vėžiu kovojęs G. Abarius tikėjo, kad ligą jam pavyks įveikti. Kompozitorius sukaupęs jėgas ir valią dar prieš du mėnesius kūrė naujus muzikos kūrinius, planavo kelionę į Lietuvą. Pastarąjį kartą gimtinėje jis lankėsi prieš pusantrų metų.
straipsnis „Mirė kompozitorius G. Abarius“.
Aš G. Abarių atliekant savo kūrinius esu girdėjęs daugiau kartų nei turbūt visų kitų Lietuvos kompozitorių kartu paėmus. Kai 1991 m. įsijungiau į Tikėjimo žodžio bendruomenę Vilniuje, Abarius buvo ta įžymybė, kurio atsivertimo į tikėjimą istorija į tą bendruomenę patraukė daugybę žmonių. O istorija buvo maždaug tokia, kad begrimstamčiam į alkoholizmo liūną G. Abariui Dievas prakalbo, liepė iš baro eiti namo ir pažadėjo, kad jo gyvenimas pasikeis. Visa tai – po ilgų jo žmonos, tuo metu jau įtikėjusios Dievą Tikėjimo žodyje, ir jos tikėjimo bendražygių maldų.
Kai aš įsijungiau (ir iki pat to laiko, kai pasitraukiau), G. Abarius buvo Tikėjimo žodžio įžymybė. Visokiausių dalykų būdavo. Keletas mano pažįstamų buvo Vilniaus bendruomenės Tikėjimo žodžio chore, kuriam G. Abarius vadovavo maždaug apie 1993-1995 metus. Būdavo, kad su ašarom ir repeticijų išeidavo, o būdavo, kad ir linksmai. Meniška, nepastovi asmenybė tas choro vadovas buvo. Ir jo dainose, giesmėse visko pasitaikydavo. Prisimenu visiškai ikonoklastiškus G. Abariaus kūrinius, pvz., roko ritmu giesmėje „Mūsų Dievas gyvas“ besišaipant: „Hare Krišna, Buda, Leninas, Alachas, // Ir kiti nususę pranašai // Šiandien pasitinka savo baisų krachą // Ir tai mus nudžiugina labai“. Prisimenu ir įkvepiančius triumfalizmo pilnus tekstus: „Pirmyn, be baimės, Viešpaties tauta // Pjūties kova mums šiandien patikėta // Šventosios Dvasios ir Tiesos jėga // Užimsim žemę pažadėtą // Su Dievo žodžio ugnimi šventa // Nauja karta per Lietuvą jau eina // Ir iš tamsybių keliasi tauta // Nes Viešpats sumokėjo kainą!“ – tai išties įspūdingai skambėdavo tūkstantinėse Tikėjimo žodžio konferencijose. Prisimenu ir lyriškas Dievo garbinimo giesmes, kurių Gintautas prirašė tikrai nemažai, bet kurios kiek prasčiau išsilaikė atmintyje. Bet man išliko įspūdis, kad Gintautas viską darydavo iš širdies ir entuziastingai. Nors gal būt kitų jo momentų aš tiesiog nemačiau.
Tai tokį – entuziastingą kūrėją ir atlikėją – aš jį ir atsimenu. Amžiną jam atilsį.
O buvo dar ganėtinai jaunas, 51-rių. Taip, nei vienas mūsų negyvensime amžinai.
Parašykite komentarą