20 a. vidurio istorija yra negyjanti Lietuvos žaizda. Daug žmonių turi ką papasakoti iš anų laikų. Daugelis turi negyjančių skaudulių. Kaip ir bet kuri kita pototalitarinė valstybė Lietuva dėjo pastangas, kad tie nusikaltimai, kurie ir praėjus daugeliui metų gali būti įvertinami teisiškai, būtų įvertinti, o nusikaltėliai – nubausti. 60 metų senumo nusikaltimai, už kuriuos galima ir šiandien bausti – tai nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai, kurie pagal anų laikų tarptautinę teisę buvo laikomi nusikaltimais, neturinčiais senaties).

Lietuvoje bylų už sovietų įvykdytus nusikaltimus yra buvę ne taip jau mažai, jos dėl priežasčių, kurių čia neturiu ūpo aiškinti, įvardijamos kaip bylos dėl „genocido nusikaltimų“. Mano supratimu, Lietuvoje ne tik kad pasistengta persekioti visus, kuriuos pagal tarptautinę teisę persekioti galima, bet ir persistengta nuteisiant buvusius SSRS saugumo pajėgų pareigūnus „už genocidą“, nors jų nusikaltimas buvo, pvz., nušautas partizanas, tai yra, ginkluotas priešas. Nesigilinant į smulkmenas – tokios bylos yra akivaizdžiai politinės mano požiūriu (apie tai gal kitą kartą).

Tačiau dėl neadekvataus reglamentavimo, taip pat – dėl kai kurių ankstyvųjų neadekvačių teismų sprendimų „genocido“ bylose (apie juos dar ketinu rašyti), o gal ir dėl sovietinio auklėjimo, pagal kurį kaltas ir neteisingų pažiūrų asmuo turi būti nubaustas nesiveliant į formalumus per daug (surinksim įrodymus – nuteisim, nesurinksim – „troikos“ sprendimu šiaip pasiųsim į SSRS gilumą, kad problemų nekeltų, nes gi žinom, kad kaltas) tarp buvusių disidentų ir pasipriešinimo dalyvių yra įsitvirtinęs lūkestis, kad visus, kurie prisidėjo prie sovietinių represijų (nesigilinant į jų pobūdį) reikia nuteisti. Ir kai šis lūkestis nepasiteisina, kyla suprantama frustracija.

O ta frustracija pasireiškia tokiais pareiškimais, kaip, pvz., 2010 m. kovą išplatintas memorandumas „Dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo“ arba vat visai nesenas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ir centro darbuotojų užsipuolimas, pavadintas „Dėl informacinio karo prieš Lietuvos partizanus suaktyvėjimo ir nusikaltėlių, vykdžiusių lietuvių tautos genocidą, pavardžių sąrašo paskelbimo“ (bei štai šis jo papildymas) ir pasirašytas Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos vardu [neveikiančios nuorodos pašalintos].

Apie LGGRTC – atskira kalba. Jau geriau ta įstaiga vadintųsi panašiai, kaip jų kolegos Lenkijoje ar Latvijoje, nes LGGRTC daugiausiai tiria genocidą, kurį visas pasaulis vadina represijomis, dėl ko Lietuvos atstovams tenka nuolat teisintis pasauliniuose forumuose. Jau geriau jų interneto svetainėje kabėtų istoriškai tikslios, o ne tik politiškai teisingos, išbalintos pasipriešinimo vadų biografijos. Jau geriau jų direktorių įsakymais nebūtų teikiami kario savanorio statusai asmenims, be teismo žudžiusiems civilius gyventojus (o tokių faktų žinau ne vieną). Na neįtinka jie man 🙂 Bet neįtinka ir buvusiems pasipriešinimo dalyviams ir disidentams, pasirodo, kurie įtarinėja centro darbuotojus niekadėjų dangstymu ir partizanų šmeižimu.

Man buvo labai įdomu, kaip gi LGGRTC sureaguos į viešai išplatintą, LLKS svetainėje patalpintą kreipimąsi. Ir tiesą sakant, atsakymas man pasirodė visai drąsus ir be išsisukinėjimų. Aiškiai pasisakyta už informacijos laisvę ir prieš cenzūrą. Apginti darbuotojai. Pristatyta centro veikla.

LLKS kažkodėl nepatalpino LGGRTC atsiliepimo greta 🙂 Kadangi ir aš LGGRTC atsakymą „susižvejojau“, štai publikuoju viešai.

==========

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

2012-06-
Į 2012-05-21 pareiškimą

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos
valstybės gynybinius pajėgumus, Koordinacinei tarybai

DĖL PAREIŠKIMO

Totalitarinių režimų viešpatavimo metais Lietuvos žmonių patirtos kančios ir netektys negali būti pamirštos. Visuomenės dėmesys tokioms skaudžioms temoms kaip nusikaltimų žmoniškumui išaiškinimas ir kaltininkų įvardijimas bei jų įvertinimas yra ne tik suprantamas, bet ir skatintinas. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) kompetenciją išnagrinėjus nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, Koordinacinės tarybos 2012-05-21 pareiškimą „Dėl informacinio karo prieš Lietuvos partizanus suaktyvėjimo, genocido nusikaltimų tyrimo vilkinimo ir KGB šmeižikiškų duomenų propagavimo“ manome:

Koordinacinės tarybos pareiškime, kaip antipartizaninės propagandos ir partizanų šmeižimo pavyzdžiai nurodoma M. Pociaus monografija „Kita mėnulio pusė“, P. Masiulionio sudaryta knyga „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“, J. Ohmano filmas „Smogikai“, J. Jurgelio, A. Sakalo, J. Karoso straipsniai, svetainės „Pokaris“. Visi paminėti leidiniai, knygos, straipsniai, filmai ir interneto svetainės nėra LGGRTC veiklos produktai. Šiuos kūrinius sukūrė asmenys dirbantys kitose įstaigose arba individualiai. LGGRTC neprisidėjo ir prie minėtų leidinių, filmų ir kt. produkcijos finansavimo. Dėl to LGGRTC negali prisiimti atsakomybės bei kritikos už aukščiau minėtos produkcijos sukūrimą, platinimą ir šiuose leidiniuose, svetainėse bei filmuose pateikiamos informacijos patikimumą. LGGRTC atsakyme į Europos Parlamento narės R. Morkūnaitės 2012-01-12 paklausimą (2012-02-06 raštas Nr. 10R-03 „Dėl P. Masilionio sudaryto leidinio „partizanų teroro aukų atminimo knyga“) konstatavo, jog iš esmės nepritaria knygos įvade dėstomoms partizaninio karo interpretacijoms bei Lietuvos Respublikos valdžios vykdomos istorinės atminties politikos vertinimams. Tačiau taip pat buvo pabrėžta, jog „demokratinėje Lietuvos valstybėje turi teisę egzistuoti ir toks subjektyvus bei istorinio-mokslinio tyrimo metodologijos nesilaikantis požiūris. Taip pat tenka apgailestauti, kad tokia daugeliui Lietuvos žmonių skaudi tema tampa politinių spekuliacijų objektu.“ Verta pastebėti, kad LGGRTC darbuotojai neprivalo viešai vertinti, rašyti recenzijas kiekvienam partizanine tematika pasirodžiusiam leidiniui, straipsniui ar filmui. LGGRTC darbuotojai apkrauti savo tiesioginiais darbais ir dėl to paprasčiausiai neturi laiko ir jėgų reaguoti į visus masiškai leidžiamus leidinius bei žiniasklaidoje skelbiamus straipsnius. Pagal galimybes, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tema išleistos naujos knygos apžvelgiamos ir recenzuojamos LGGRTC svetainėje www.genocid.lt ir žurnale „Genocidas ir rezistencija“.
Kita vertus, būtina pabrėžti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 1 d. garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Europos Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybių sienų. Europos žmogaus teisių teismas yra nurodęs, kad saviraiškos (taip pat ir kūrybos) laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, nustatytais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios priimamos palankiai ar laikomos nekaltomis arba nereikšmingomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir pažiūrų platumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai.

Pažymėtina, kad šmeižtas, t. y. skleidimas apie žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, gali sukelti baudžiamąjį persekiojimą tuo atveju, jeigu yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Pasiremiant šiomis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso nuostatomis, manytume, kad abstraktūs teiginiai apie šmeižimą negali būti nagrinėjami, o reikalinga nagrinėti atskirai kiekvieną atvejį, kai galimai apie žmogų skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Jokių konkrečių šmeižimo faktų pareiškimo iniciatoriai nenurodė. Gavęs tokius faktus, LGGRTC savo kompetencijos ribose galėtų juos ištirti ir inicijuoti jų teisinį įvertinimą.

Manytume, kad informacinio karo faktus įvertinti ir jo neutralizavimo metodus pritaikyti turėtų kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos. Pažymėtina, kad iki šiol jokių oficialių išvadų informacinio karo klausimais jokia institucija neskelbė. Dėl mokslinių ir kitokio pobūdžio darbų bei kūrinių tenka pastebėti, kad jokiais Lietuvos Respublikos teisiniais aktais nėra nustatyta tokius darbus ar kūrinius reglamentuojanti metodika ar kitokie principai, remiantis kuriais galima būtų vertinti teisėtą ar neteisėtą jų rengimo ar kūrimo būdą, metodą, šaltinių atranką ir t. t.

Mokslinio tiriamojo pobūdžio darbų vertinimo procedūros ir būdai turi senas tradicijas bei nusistovėjusią praktiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nesutinkant su mokslinio tyrimo autoriaus metodika, teiginiais, išvadomis, abejojant dėl pasirinktų šaltinių ar kitų dalykų, visada yra galimybė įvairias būdais oponuoti raštu ar žodžiu, tačiau oponavimo negali būti grindžiamas išankstiniu nustatymu, jo pagrindas turi būti abipusiai pagarbi ir argumentuota diskusija.
Nuo 2005 m. LGGRTC specialiųjų tyrimų skyrius vykdo tyrimo programą „Bendri negrįžtamieji žmonių nuostoliai Lietuvoje 1944 – 1953 metais (nauja programos redakcija generalinio direktoriaus patvirtinta 2011-04-11). Šios programos aprašymas paskelbtas LGGRTC internetinėje svetainėje //www.genocid.lt/centras/lt/1492/a/. Pažymėtina, kad tekste apskritai nėra minima sąvoka „civiliai gyventojai“. Akivaizdu, kad pareiškimo autoriai nėra susipažinę su programa ir dėl to susidarė apie ją klaidingą nuomonę. Šios programos esmė aiškėja aptariant jos aktualumą: „Nuo 1944 m. vasaros vidurio buvo tęsiama dar 1940 m. pradėta sovietizacija, palietusi visas gyvenimo sritis – politinę bei administracinę sistemas, ūkį, socialinę sankloda, žmonių tarpusavio ekonominius ir socialinius santykius ir t. t., vadovaujantis komunistinius kriterijais brutaliai diegta nauja ideologija, formuojama daugumai gyventojui neįprasta ir nepriimtina pasaulėžiūra. Visus šiuos veiksmus lydėjusios represijos bei kiti faktoriai lėmė įvairių formų pasipriešinimo procesus 1944 – 1953 metais: pradedant sovietų valdžios pasyvaus ignoravimo arba nepaklusnumo jai aktais ir baigiant aktyvia ginkluota kova. Ginkluotas pasipriešinimas (partizaninis karas) buvo savaiminė tautos nesitaikymo su okupacija, valstybingumo praradimu bei tradicinės visuomeninės, politinės bei ūkinės sanklodos transformavimo išraiška. Nors okupacijos bei ginkluoto pasipriešinimo procesai (fenomenas) ne vienerius metus nagrinėjamas įvairiais aspektais. Tačiau dar stokojama sistemingo bei objektyvaus negrįžtamųjų žmonių nuostolių problemos tyrimo.“

Išnagrinėjus Koordinacinės Tarybos pareiškimą tenka konstatuoti, kad jo autoriai turi gana paviršutinišką ir fragmentišką informaciją apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir jo struktūrinių padalinių veiklą. Pažymėtina, kad jo veiklos išsamų auditą 2011-05-30 – 2012-05-17 vykdė Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė ir nenustatė ženklių veiklos trūkumų.

Pareiškimo autoriai itin daug dėmesio skiria LGGRTC specialiųjų tyrimų skyriaus ir jo vedėjo Ryto Narvydo veiklai, tačiau nenurodo konkrečių taisytinų trūkumų ar faktų. Tai galima paaiškinti skyriaus veiklos specifika. Skyriaus darbuotojai baudžiamojo proceso prasme baudžiamųjų bylų ikiteisminiame tyrime dalyvauja kaip specialistai, turintis specialių žinių ir įgūdžių, baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka padedantys ieškant įrodymus ir duodantys išvadas specialiais klausimais (BPK 25 str. 9 p.). Skyriaus pagrindinis uždavinys – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus įrodančių archyvinių dokumentų bei kitos medžiagos paieška, jos sisteminimas ir analizavimas. Tirdami nusikaltimus žmoniškumui, skyriaus darbuotojai renka ir kaupia istorinius-archyvinius duomenis apie turinčius nusikaltimo požymius įvykius bei su jais susijusius asmenis. Konkretūs tyrimai vykdomi pagal prokuratūrų ir policijos komisariatų pavedimus bei gyventojų pareiškimus. Vykdydami savo uždavinius, skyriaus darbuotojai dirba Lietuvos valstybės bei organizacijų archyvuose, bibliotekų rankraščių skyriuose ir kitur. Bendradarbiaujama su Lietuvos kraštotyros organizacijomis, atskirais kraštotyrininkais, muziejų darbuotojais bei istorikais. Skyrius savo kompetencijos ribose konsultuoja teisėsaugininkus. Nuolat atliekamas duomenų apie įvykdytus nusikaltimus rinkimas, kaupimas bei sisteminimas. Tyrimų išvados su visa surinkta medžiaga perduodamos Lietuvos Respublikos prokuratūroms ir policijos komisariatams. Suprantama, plačiajai visuomenei toks tarpinstitucinis bendradarbiavimas nėra matomas ir gerai žinomas.

Tai atvejais, kai įtariamųjų padarius genocido nusikaltimą, nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus baudžiamosios bylos, kurių ikiteisminiame tyrime visai atvejais dalyvavo ir skyriaus darbuotojai, baigiasi teisminiu nagrinėjimu ir nuosprendžio paskelbimu, savaime suprantama, žiniasklaidoje konstatuojamas konkretaus teismo sprendimas, o ne baudžiamajame procese dalyvavusių specialistų vaidmuo baudžiamosios bylos ikiteisminiame tyrime.

Dokumentinio filmo „Smogikai“ paminėjimas pareiškime gali būti pavyzdžiu, kaip remiantis paviršutiniška informacija susidaro klaidingas įspūdis apie skyriaus veiklą. Filmo skirtingos versijos buvo transliuotos 2008-11-23 per Lietuvos ryto televiziją, 2009-03-11 ir 2009-04-06 per Lietuvos televiziją (LTV).
Apie savo veiklą, likimus papasakojo šie asmenys:

Gusev Genadij (g. 1926) – galimai 1950 – 1953 buvęs Vilkaviškio aps. Gižų vls. stribų būrio politvadovu; filmavimo metu gyveno Rusijoje;

Dabulevičius Jonas, Juozo (g. 1930-04-30 Daugirdėlių k.) – buvęs partizanas „Miškas“, vėliau agentas-smogikas „Aras“;

Preikšaitis Pranas, Juozo (g. 1930-01-19 Tauragės aps. Batakių vls. Lomių k.) – buvęs stribas, vėliau agentas-smogikas „Jūra“;

Tamašiūnas Ignas, Juozo (g. 1930-05-30 Utenos aps. Daugailių vls. Ruklių k.) – buvęs stribas, vėliau agentas-smogikas, „Aštrus“;

Nuobaras/Naubaras Jonas, Andriaus (g. 1926-01-13 Tauragės aps. Batakių vls. Ožnugario k.) – buvęs partizanas „Mikas“, „Simas“, „Laimutis“, „Lyras“, vėliau agentas-smogikas „Šiaurys“;

Karpavičius Juozas, Antano (g. 1927-08-25 Lazdijų aps. Veisėjų vls. (Avižienių apyl). Demeniškių k.) – buvęs partizanas „Medelis“, vėliau agentas-smogikas „Juozas“.

Taip pat filme buvo parodyti pasipriešinimo dalyviai, nuo smogikų veiksmų nukentėję asmenys:

Bagdonavičius Albinas, Alekso (g. 1928-05-15) – buvęs partizanas „Vingis“;

Kairienė Mažeikaitė Ona, Petro (g. 1930 Šakių aps. Bridžių k.) – buvusi partizanų ryšininkė, kurios atžvilgi buvo taikyta operatyvinė kombinacija;

Kadžionis Jonas, Alekso (g. 1928-01-29 Ukmergės aps. Kavarsko vls. Piktagalio k.) – buvęs partizanas „Bėda“, agentų-smogikų suimtas;

Juškevičienė Smailytė Aldona, Juozo (g. 1930-08-15) – liudininkė, mačiusi vokiečiais apsimetusius sovietų diversantus;

Bilskis Vincas, Juozo – sūnus Bilskio Juozo, nužudyto 1945 m.;

Rubine Grigalavičiūtė Leonora, Petro (g. 1923-03-25 Raseinių aps. ir vls. Aukštašlynio k.) – buvusi partizanų ryšininkė, liudijusi apie partizanais persirengusių agentų veiksmus; filmavimo metu gyveno Latvijoje;

Blažonytė Antosė/Antanina, Petro (g. 1929-03-23 Onuškio vls. Akaicių k.) – liudininkė, kurios šeimą iššaudė agentai-smogikai;

Pečiulaitis Povilas Viktoras, Mykolo (g. 1923 m. 2007) – buvęs partizanas, „Lakštingala“.

Visų aukščiau paminėtų buvusių LSSR MGB spec. grupių agentų-smogikų atžvilgiu buvo iškeltos baudžiamosios bylos.

Byla dėl J. Dabulevičiaus nusikalstamos veiklos iškelta 2002-06-10, 2004-12-13 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas 10 m. laisvės atėmimo bausme, tačiau dėl sveikatos būkles nuo bausmės atleistas.

Byla dėl P. Preikšaičio, I. Tamašiūno ir kitų nusikalstamos veiklos iškelta 2000-02-23, 2002-06-04 paskelbtas nuosprendis: A. Lapinskas (miręs), I. Tamošiūnas ir P. Preikšaitis išteisinti, K. Kregždės, B. Viater (miręs) kaltė nustatyta, tačiau byla nutraukta dėl jų nepakaltinamumo ir jie perduoti artimųjų globai.

Byla dėl J. Nuobaro nusikalstamos veiklos iškelta 2003-02-25. Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas, 2009 kovo mėn., jam buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė.

Byla dėl J. Karpavičiaus ir kitų nusikalstamos veiklos iškelta 2002-05-10, 2002-09-10 buvo sustabdyta, vėl atnaujinta 2004-03-25.

Specialiųjų tyrimų skyriuje buvo parengtas ir Generalinei prokuratūrai perduotas buvusių agentų-smogikų sąrašas. Šio sąrašo pagrindu vykdomas sistemingas jų veiklos tyrimas. Pažymėtina, kad LSSR NKVD/MGB/MVD specialiųjų grupių veiklos tyrinėjime specializuojasi tik vienas darbuotojas.

Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad skyrius 2004-03-18 surengė seminarą-diskusiją „Įrodymų rinkimo, pakankamumo ir vertinimo problematika tiriant genocido bylas: agentų smogikų grupių veiklos tyrimų pavyzdys“. Žurnale „Genocidas ir rezistencija“ 2004 metais (Nr. 2(16), p. 94-112) paskelbta seminaro medžiaga padėtų susidaryti išsamesnį vaizdą apie tokio pobūdžio bylų tyrimą.

Verta pastebėti, kad filmas „Smogikai“ paskatino prokuratūrų aktyvumą tiriant agentų-smogikų veiklą. Išaiškinti prieš tai netyrinėti buvusio agento-smogiko P. Preikšaičio veiklos epizodai, 2011-03-15 byla perduota Vilniaus apygardos teismui, kuris 2012-01-20 nuosprendžiu kaltinamąjį pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 3 d., 99 str. ir nuteisė laisvės atėmimu 8 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 76 str. nuo paskirtos bausmės atlikimo jis atleistas dėl ligos (serga nepagydoma liga, įtraukta į sąrašą nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos).

Būtina pažymėti, kad pareiškimo autoriai apie LGGRTC specialiųjų tyrimų skyriaus vedėją R. Narvydą platina trikovės neatitinkančią informaciją („dėl nepatikimumo atleistas iš darbo Krašto apsaugos sistemoje“ ir kt.), tokiu būdu įžeisdami jį kaip valstybės tarnautoją.

Siekdami objektyviai nušviesti pokario rezistencijos istoriją ir įamžinti laisvės kovotojų kovas bei sudėtas aukas, LGGRTC darbuotojai jau beveik 20 metų atlieka istorinius-mokslinius tyrimus, rengia mokslines konferencijas, seminarus, rezistencijos atmintinų datų ir vardų minėjimus, leidžia gausią mokslinę, memuarinę ir publicistinę literatūrą, remia pilietines iniciatyvas dėl partizanų kovos vietų (pvz., bunkerių) atstatymo, išsaugojimo ir įamžinimo, organizuoja jaunimo stovyklas, žygius partizanų takais, moksleivių rašinių konkursus. Viliamės, jog šie darbai padės visuomenei suformuoti objektyvią rezistencijos istorijos sampratą, puoselėti didvyriškai kovojusių bei žuvusių partizanų atminimą.

Generalinio direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams
Laikinai einantis generalinio direktoriaus pareigas Vytas Lukšys

==================