Ilgąjį savaitgalį pabuvau kraštotyrininku. Su mama ir sese važiavome dviem dienom į mamos gimtinę pasiklausinėti žmonių apie savo senelius. Apie jų gyvenimą, jų žūtį nuo partizanų kulkų 1946 m. lapkritį, apie galimai tai padariusius asmenis. Aplankėme gražią krūvelę kaimų, įskaitant ir mamos gimtuosius Dimaičius (iš jų belikusi viena sodyba ir paminklinis akmuo), pabendravome su tuos laikus menančiais žmonėmis.

Tiesa, visa tai vyko pirmąją dieną, antrąją dieną važiavome į Kelmės rajone esantį Žalpių kaimą. Išsiaiškinome tik tiek, kad Žalpiai su Žolpių (ar Žalpių) pavarde atrodo neturi nieko bendro. Užtat smagiai įstrigome smėlyje prie Žalpės upeliuko, vos išsikapstėme 🙂

Man tai tiesiog stebuklas, bet dar radome gyvų anų laikų įvykių liudininkų.

Antai viena močiutė (užtikome ją bešvenčiant 79-ąjį gimtadienį), anuo metu buvusi nužudytosios tetos Stasės drauge ir gyvenusi Ilgosios lovos kaime papasakojo buvusi giminaičių Vaizgotų name tą dieną, kai partizanai, greičiausiai kažkieno informuoti, sučiupo senelį Stasį Žolpį.

Jie atėjo kūlimo pabaigoje, vakare, gal apie 11 valandą vakaro, kai talkininkai ruošėsi švęsti pabaigtuves. Pasirodė iš dviejų pusių, buvo apsupę sodybą. Senelis, tuo metu atrodo sovietinės valdžios buvęs paskirtas dešimtkiemio įgaliotiniu Dimaičiuose, matyt buvo be šautuvo, kurį buvo gavęs iš tos pačios valdžios. Su tuo šautuvu, pasak kito buvusio kaimo gyventojo, jis eidavo nakvoti pas kaimynus, nes buvo gavęs perspėjimus su „Lietuvos laisvės armijos štabo“ antspaudu ir bijojo susidorojimo.

Užėję į vidų septyni partizanai (greičiausiai dar keletas jų ėjo sargybą lauke) sušveitė visas paruoštas vaišes „tarsi mėnesį nebūtų valgę“, po to mušė senelį, kankino. Kliuvo ir tiems, kurie bandė senelį užsistoti. Vienas žmogus, Juozas B., pareiškęs partizanams „Jūs ****, kur jūs jį dėsit, paliksit žvėrims, žemė juk kieta, neužkasite“, buvo taip sumuštas, kad po to ne vieną mėnesį praleido ligoninėje. Senelį buvo įmetę į ledinį vandenį (buvo lapkričio 15-oji, ant vandens jau buvo ledo), vėliau, išsivesdami, išplėšė iš batų padus, kad vinys sulystų į padus.

Partizanai name prabuvo iki paryčių. Jiems išėjus vienas kaimynas išvažiavo pranešti apie tai NKVD artai stribų įgulai. Jau po valandos, švintant, atvažiavo sunkvežimis. „Su NKVDistais?“ „Ne, su kariuomene“. Apsupo kaimą, visus Stasio Žolpio giminaičius, buvusius kūlime, suėmė. Mano informantė senutė, kuriai tuo metu tebuvo 15, tris dienas glaudėsi pas kaimynę, kol pagaliau jos tėvus paleido. Matyt taip nieko ir neišsiaiškinę apie tai, kas tie partizanai buvo, nes NKVD pranešimuose vėliau tebuvo nurodyta tik kryptis, iš kur partizanai atėję. Vėliau kaimynai kalbėjo, kad tai, jog senelis bus kūlime, partizanams ko gero pranešęs vienas iš giminaičių, kuris prieš kūlimą buvo dingęs ir parsirado tik po šių įvykių.

Partizanai mano senelį su tais sugadintais batais, ar jau basą, varėsi penkis kilometrus link jo namų, kur miegojo jo žmona Konstancija bei keturi vaikai – Algis, Antanas, Stasė ir Irena. Dar vienas sūnus gyveno atskirai, o viena duktė nakvojo pas draugę. Namai žinoma buvo užrakinti, – šeima baiminosi partizanų. Senelis prašęs partizanų, tegul jau jį nušauna, bet į vidų tegul neina… Senelį nušovė prie durų lauke. Po to išlaužė duris, ir ant aukšto sušaudė pasislėpusią senelę ir jų 15-metę dukrą Stasę. Mažiausiosios – trejų metukų mano mamos – nelietė. Vienam paaugliui sūnui pavyko pasislėpti linų paruošų krūvoje, kitas sūnus kažkaip sugebėjo pabėgti iš namo…

Tai štai tokią istoriją išgirdome. Graudžią… Bet kitokios ir nelaukiau.

Besiklausydamas istorijų vis bandžiau išsiaiškinti, kaip žmonės žiūrėjo į partizanus tuo metu. Ar tai jiems buvo prarasto Lietuvos valstybingumo gynėjai? Laisvės kovotojai? Vieną tokį balsą išgirdome jau Žalpių kaime. Tačiau Šiaulių apylinkėse, nors ir santykinai nedaug žmonių paklausinėjome, juos dažniausiai vadino banditais arba miškiniais. Ir tiesioginio ryšio tarp Lietuvos valstybingumo gynimo ir jų veiklos tie žmonės ir šiandien neįžvelgia. Tiesa, visi atsimena, kad buvo laukiama, kad amerikonai tai pirmą tai penkioliktą mėnesio dieną puls Sovietų Sąjungą ir išvaduos Lietuvą, ir kad tokias viltis platino partizanai. Bet ši viltis kažkaip nesiejama su „banditizmu“, kuris jau pats savaime mano informantams buvusi blogybė.

Taip pat nieko gražaus neišgirdau ir apie kitą konflikto pusę. Kolektyvizacija buvusi vienas didelis apiplėšimas. Ir tik po kelių dešimtmečių žmonės kolūkiuose prasigyvenę. Stribai – vagys ir smurtautojai, kaimiečių spintose ieškoję „partizanų“ ir mušę, kankinę įtariamuosius palaikius ryšius su partizanais ar jų šeimos narius.

Rašiau rašiau, ir tikrai nežinau, kaip čia apibendrinus. Tad ir liks šis įrašas toks, kaip ir be pabaigos…

A, tiesa, užtat dabar turiu šūsnį pavardžių ir vardų, apie kuriuos galiu ieškoti informacijos toliau bandydamas išsiaiškinti, kas gi tiksliai nušovė senelius ir tetą. Kad tik laiko tam būtų…

====

Beje, anaiptol nenorėčiau šio įrašo išvysti perspausdinto kai kuriose svetainėse, tad griežtai draudžiama jį paskelbti be mano raštu parašyto sutikimo.