[Papildyta 2010-05-17]:Šiandien tai – jau nebe gandas. Teismas paskelbė, kad vykdydama baudžiamąjį persekiojimą prieš Kononov Latvija nepažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio. Žr. teismo pranešimą spaudai, sprendimą, ir Lietuvos žiniasklaidos pranešimą tuo klausimu. Vakare turėsiu ką veikti – skaitysiu sprendimą (tarsi ir šiaip nebūtų ką veikti :).

Toks gandas šiomis dienomis pasklido tariamai nutekėjus informacijai iš Europos žmogaus teisių teismo sekretoriato. Gandą skubiai paskleidė Rusijos (ir Vakarų) žiniasklaidos priemonės. Oficialiai teismo sprendimas turi būti skelbiamas gegužės 17 dieną – beveik už dviejų savaičių. Pats teismo posėdis įvyko beveik prieš metus – 2009 m. gegužės 20 d. Štai čia galite susipažinti su minėto teismo posėdžio medžiaga.

Kas gi yra tas Vasilij Kononov, ir kokią reikšmę jo bylos sprendimas turės Lietuvai?

Vasilij Kononov – buvęs raudonasis partizanas, po karo gavęs ne vieną SSSR apdovanojimą, didžiojo tėvynės karo didvyris. 1944 m., frontui artėjant prie Latvijos, jo vadovaujamas būrys surengė baudžiamąją akciją prieš kaimiečius Mazie Bati kaime. Kaimiečiai, atrodo, buvo išdavę vokiečiams raudonųjų partizanų būrį prieš keletą mėnesių. Tariamai trys moterys užliūliavo daržinėje besislepiančių partizanų budrumą, o vyrai pranešė apie partizanų buvimo vietą vokiečių įgulai gretimame kaime. Uždegančių kulkų ugnyje žuvo visi trylika daržinėje buvę partizanai, įskaitant ir moterį su kūdikiu. Už tai vokiečių buvo apdovanoti, o savigynai iš vokiečių gavo šautuvus ir granatas.

Kononovo raudonųjų partizanų būrys, susiruošęs į baudžiamąją akciją, 1944 m. gegužės 27 d. įsiveržė į kaimą, apieškojo šešių kaimiečių, įtariamų kolaboravimu su vokiečiais, namus, ir, radę juose šautuvus, nužudė ar gyvus sudegino devynis kaimo gyventojus – tris moteris ir šešis vyrus. Viena iš moterų buvo devintą mėnesį nėščia – jos griaučius vėliau sudegusiame name atpažino iš greta gulėjusių kūdikio griaučių.

1998 m. Kononov Latvijoje buvo apkaltintas įvykdęs karo nusikaltimą, o 2000 m. Kononov buvo nuteistas už karo nusikaltimus. Tačiau 2008 m. Europos žmogaus teisių teisme jis laimėjo bylą prieš Latviją tuo pagrindu, kad dalyvaudamas operacijoje, kurioje nužudyti civiliai, kolaboravimu kaltinti gyventojai Kononov negalėjo numatyti, kad jo veiksmai yra nusikalstami. Teisėjų nuomonės, tiesa, pasiskirstė beveik lygiai: trys prieš keturis. Visi trys prieš sprendimą balsavę teisėjai parašė atskirąsias nuomones.

Teismas 2008 m. liepos 24 d. sprendime 4 teisėjų balsų persvara prieš 3 konstatavo, kad pareiškėjo nuteisimas, pagrįstas nacionalinės teisės normomis aiškiai pažeidė Konvencijos 7 straipsnio (nėra bausmės be įstatymo) reikalavimus, nes, net ir darant prielaidą, kad jis 1944 m. padarė vieną ar kelis nusikaltimus pagal bendrąsias teisės normas, jau 1954 m. buvo suėjęs baudžiamojo persekiojimo už juos senaties terminas. Teismo manymu, 1944 m. pareiškėjas negalėjo protingai numatyti, kad jo veiksmai prilygo karo nusikaltimams pagal tuo metu taikytinas tarptautinės teisės normas, reglamentavusias elgesį karo metu.

Tačiau Strasbūro teismo sprendimą Latvija užginčijo, ir jis buvo perduotas svarstyti Europos žmogaus teisių teismo didžiajai kolegijai. Byloje trečiąja šalimi įstojo ir Lietuva (Rusija trečiąja šalimi dalyvavo jau anksčiau).

Kuo svarbi ši byla?

Visų pirma, Latvijos teismai labai griežtai įvertino Kononovo vadovauto būrio veiksmus prieš civilius gyventojus. Pasak teismų, Kononov turėjo žinoti tarptautinės teisės normas dėl elgesio su civiliais gyventojais, o tos aplinkybės, kad jie kolaboravo su naciais ir net išdavė partizanus, neturėjo būti vertinamos kaip jų kaip civilių statuso pažeidimas. Savo ruožtu, Kononov advokatai (ir žinoma, Rusija, kaip bylos šalis) sakė, kad kaimiečiai, bendradarbiaudami su naciais, patys atsisakė savo kaip civilių statuso ir todėl faktiškai prisidėjo prie kovos veiksmų dalyvių, kurių atžvilgiu buvo galima taikyti represines priemones.

Lietuvoje ši diskusija beveik nevyksta, tačiau analogiškų istorinių situacijų yra daugybė. Įsivaizduokime, kad Lietuvos partizanai čia užima Latvijoje veikusių raudonųjų partizanų vietą.Taip pat įsivaizduokime, kad Latvijos kaimiečius atitinka Lietuvos kaimiečiai, vienaip ar kitaip bendradarbiavę su sovietų valdžia, gal net išdavę partizanus. Kaip žinia, Lietuvos partizanų represijos buvo nukreiptos visų pirma – prieš kolaboravimu kaltintus gyventojus, ir tik po to – prieš okupacinio režimo represines struktūras. To pasėkoje ir didžioji dalis žuvusiųjų buvo sovietinės valdžios rėmėjai ir jų šeimos nariai. Jei dėl šeimos narių Lietuvoje nedrąsiai sutariama, kad jų partizanai žudyti teisės neturėjo, tai dėl pačių kolaboravusiųjų su sovietų valdžia sutarimas yra visai kitoks. Iš kitos pusės, Lietuvos Respublika net ir tuos, kurie ginklu kovojo prieš partizanus (tai yra, kombatantus vienoje iš konflikto pusių) yra įvardinusi genocido vykdytojais ir ne vieną tokį nuteisusi už genocidą pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už tai, kad jie dalyvavo nužudant kelis partizanus (o ne civilius gyventojus). Beje, viena tokia byla yra jau pasiekusi ir Žmogaus teisių teismą Strasbūre…

Taigi, sąsajų tarp Kononovo bylos ir Lietuvoje vykdomo pokario vertinimo (teisminio persekiojimo pagalba) yra gausybė. Sunku pasakyti, kaip Kononov bylos sprendimas gali paveikti vyksmus Lietuvoje. Aš tikiuosi, kad ji privers iš naujo, kritiškai pažiūrėti į Lietuvos partizanų veiksmus pokario metais.

Bet visų pirma reikėtų sulaukti tikrojo Kononov prieš Latviją bylos sprendimo. O su 2008 m. sprendimu galima susipažinti internete.