Karšių žvejyba

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail

Tas didžiausias :)
Tas didžiausias 🙂
Nuo pat persikėlimo gyventi prie Žaliųjų ežerų vis galvodavau, kaip čia patirti visą gamtos gerumą, už kurį tariamai verta važinėti 17 km į darbą kasdien pirmyn-atgal, ir gyventi už maždaug tiek pat kilometrų nuo bet kokios kultūros (kino teatro, prekybcentrio ir pan :). Čia nekalbu apie tokius akivaizdžius dalykus, kaip grynas oras ir galimybė pasportuoti išėjus už tvoros. Grybai apylinkėse lyg ir nelabai auga. Uogų būna, bet irgi ne dvaras.

O „abydniausia“ iki šiol buvo tai, kad ežere vis nepavykdavo pagauti dorai žuvies. Ežeras nuo namų viso labo už kilometro (na gerai, patogus privažiavimas – už 3,5 km), tad ten meškere su sūnum (o kartais ir su dukra) vis pamojuojame. Pora 60 g ešeriukų ar tokio pat dydžio kuojų iki šiol buvo didžiausias mūsų laimikis, dėl kurio buvom labai laimingi ir grįždami galvojom, kad vat, žvejyba buvo sėkminga (taip atrodo, kol tų ešeriukų nenuskuti ir nepradedi valgyti :).

Pernai rugsėjį taip bežvejojant nuo tiltelio priplaukė prie mūsų seniokas gumine valtimi, ir pradėjo krautis daiktus po žvejybos. Pasiguodėm, kad vat, nekimba, ir paklausėm, kaip jam sekėsi. Jis nusišypsojo ir pravėrė Maxima maišelį, kuriame – o dangau, – išvydome savo svajonę – gal tuziną karšiokų (manau nuo pusės kg iki vieno kg). Išsiklausinėjome jo, kur žvejojo. Pasirodo, tokius galima gaudyti beveik vien iš valties. Kibimas – nuo švitimo pradžios gal iki 7 val ryto. Geranoriškas buvo žvejys, pasidalino su mumis visokiom gudrybėm, susipakavo valtį ir atsisveikino.

Ilgai man užtruko, kol prisiruošiau jo patarimus įgyvendinti, bet visgi, beveik po metų išsiruošiau štai šį (trečiadienio) rytą pažvejoti į senioko nurodytą vietą. Kėliausi 2 val., susiruošiau, ir prie ežero buvau palei 4 val. ryto. Tamsu – nors į akį durk. Pasišviesdamas žibintuvėliu nusinešiau valtį ir daiktus prie vandens ir sėdau valtin. Pasirodo, naktį plaukti ne taip jau sudėtinga, jei ežerą pažįsti iš dienos. Vanduo atspindi ne visai juodą dangų, atspindi visiškai juodus miško kontūrus, tad galima gan gerai suprasti, kur esi. Tad per valandą nuplaukiau į žvejybos vietą. Išmečiau inkarus – dvi grindinio plyteles – maždaug 5 m. gylyje.

Trečiadienio ryto laimikis
Trečiadienio ryto laimikis
Tada užkabinau ant vieno kabliuko sliekų, ant kito – musės lervų, ir užmečiau. Bet nelabai sekėsi. Kaip žinoti, ar kabliukas su masalu guli ant dugno, jei plūdė stovi? Turbūt geriau būtų išmesti inkarą giliau ir mesti meškerę link kranto, tada tik timpt, timpt, ir palieki ten, kur plūdė pagaliau atsistoja (kas reikštų, kad svarelis jau ne ant dugno, o masalas – vis dar ten. Bet šį kartą mėčiau gylyn…

Iškart supratau, kad karšių žvejybai plūdes pasirinkau per smulkias, kad baisiai ilgai užtrunka, kol valas su 3 g. svareliu ir masalu nugrimsta iki dugno. Tad mano gylio bandymai be galo ilgai užtruko.

Pamėčiau maždaug „ant plūdžių“ vakar Salmo pirkto karšių pašaro ir laukiu.

Pirma užkibo nedidelė kuoja. Ką gi, tokių jau buvau pagavęs. Bet štai, apie 6 val., antras kibimas, ir – valio, pirmas karšis mano gyvenime jau traukiamas link graibšto!

kibimas tęsėsi iki 7 val, kai jau teko pakuotis meškeres ir plaukti atgal, darbo diena visgi.

Rezultatas – 5 karšiai, viena mažytė kuoja, ir vienas nedidukas (bet man – didžiausias kada nors pagautas) ešerys. Buvo užkibus ir gan didelė (200 g?) kuoja, bet išslydo iš rankos bededant į tinklelį… Tiesa, karšiai nedideli, didžiausias – netoli 600 g., tačiau man tie 1,6 kg žuvies – nepaprastas pasiekimas. Balsio ežere, ežere prie pat mano namų, visgi yra žuvies, ir ne tokios jau ir prastos.

Namo plaukiau ir į darbą važiavau bais gerai nusiteikęs.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail