Naujas įvykis mano atidžiai sekamoje byloje, kurioje Marijonas Misiukonis ir dar trys buvę KGB-istai kaltinami genocidu dėl partizano A. Kraujelio savižudybės.

Vienu iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų laikomas Antanas Kraujelis ne tik partizanavo, bet ir plėšė, žudė civilius žmones. Taip vakar teisme aiškino kaltinamas genocidu 71-erių pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis.

citata iš „Kaltinamasis genocidu tikina partizanui sunaikinti plano nekurpęs“ – DELFI Žinios.

Na labai įdomu, kur ši byla pasuks… Visų pirma, ką teismui pavyks išsiaiškinti apie paties A. Kraujelio veiklą. O apie tai buvo ketinta aiškintis – taip buvo sakoma anksčiau įvykusiame teismo posėdyje.

O jei su pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru bus pasielgta taip, kaip kiek anksčiau – su V. Vasiliausku, Lietuvai pralaimėjimas Strasbūre – garantuotas… Kaip, beje, atrodo, ir V. Vasiliausko atveju bus, nes pastarasis kreipėsi į Žmogaus teisių teismą.

Keletas pastebėjimų dėl M. Misiukonio teiginių (ar bent jau to, kaip juos perteikia „Panevėžio rytas“ [neveikianti nuoroda pašalinta]) ir kitų straipsnio pastebėjimų:

M.Misiukonio tvirtinimu, jis niekaip negalėjo dalyvauti genocide. Pasak kaltinamojo, 1944 metais Lietuvoje prasidėjęs partizaninis judėjimas tęsėsi tik iki 1953 metų, o tada jis dar mokėsi Raguvos mokyklos 7-oje klasėje.

Čia man keista, kodėl Misiukonis apskritai leidžiasi į žaidimą, pagal kurį sovietų okupacinių struktūrų kova su partizanais pripažįstama genocidu. Taip „žaisti“ lyg ir įpareigoja ankstesni teismų (įskaitant ir Lietuvos aukščiausiojo teismo) sprendimai analogiškose bylose, tačiau tie teismų sprendimai greičiausiai patirs krachą Strasbūre su V. Vasiliausko byla. Na, bet šiuo metu, Lietuvoje, tokios pozicijos laikymasis (tuo pačiu pabrėžiant, kad jo veiksmai netapatintini su sovietinių struktūrų veiksmais iki 1953 m.) gal ir yra gera gynybinė pozicija.

„1944-1953 metais, kai vyko partizaninis judėjimas Lietuvoje, A.Kraujelis buvo jo dalyvis, tačiau vėliau pradėjo daryti kriminalinius nusikaltimus, kurių negalima pateisinti”, – sakė M.Misiukonis.
Baudžiamąją bylą A.Kraujelio atžvilgiu valstybės saugumo komitetas iškėlė tik 1964 metais. Nors A.Kraujeliui ne kartą buvę siūlyta legalizuotis, šia galimybe jis nepasinaudojęs.
M.Misiukonis tikino baudžiamojoje byloje neradęs duomenų, kad A.Kraujelis pokario metais būtų susikovęs su karinėmis struktūromis – sovietiniais kariais, stribais, liaudies gynėjais.
„Buvo šaudoma naktimis, iš pasalų ir, pasak liudytojų, pribaigiama pagaliu ar geležte”, – sakė M.Misiukonis, tačiau nepatikslino, kokios buvo tos aukos

Keista, A. Sakalas cituoja ne visai tokią versiją iš tų pačių KGB dokumentų: visos KGB byloje buvusios Kraujelio aukos žuvo dar iki 1953 m., o vėliau A. Kraujelis tik „plėšikaudavo“, štai citata:

1949 09 26 A. Kraujelis nušovė Utenos švietimo sk. vedėją B. Stasiulionį (t.1,1.76, priedas) 1949 11 05 A. Kraujelis nušovė L. Gečienę (t. 1,1. 101,108-110,118-110, priedas). 1949 12 06 A. Kraujelis nušovė apylinkės tarybos pirmininką L. Lapušauską ir jo žmoną Viktoriją (t.1,1.159, priedas). 1951 08 11 A. Kraujelis nušovė Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininką Rutkauską (t.1,1.224,238-39,280, priedas). 1951 12 2-3 A. Kraujelis dalyvavo nužudant Litvinavičių, Vrubliauską, Adamonienę ir pats nušovė komjaunuolę Šidlauskaitę (t.2,1.8-12, priedas). 1952 06 12 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono kolūkio pirmininką V. Utkiną ir sužeidė Aluntos skaityklos vedėją J. Sakalį (t.2.1.219-220,245, priedas). 1952 12 22 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono „Kaniūkų“ kolūkio pirmininką E. Satkūną (t.2,1.287, priedas).

Ar čia Misiukonis kažką pripainiojo, ar tai vėl – (nevykęs) bandymas padalinti Kraujelio veiksmus į du periodus (partizaninio karo ir pokarinį). Ji perskyra dažnai atsikartoja primityvesniuose partizanų apologetų darbuose, tik kiek kita forma, esą, buvo partizanų, kurie tik už tėvynės laisvę kovojo, ir buvo tų, kurie labiau pasiplėšikauti mėgo; ir taikius gyventojus būtent šie žudę. Nors istorikai iš tokios perskyros tik pasijuoktų: būtent „laisvės kovotojai“ ir buvo pagrindiniai „civilių gyventojų“ (o pasak jų – išdavikų, agentų, komunistų ir komjaunuolių) žudikai.

Niekas nesiekė A.Kraujelio sunaikinti, o norėjo tik suimti, kad būtų teisiamas”, – sakė M. Misiukonis.

Čia net neabejoju, kad M. Misiukonis sakė tiesą. Nepaisant populiarios priešingos nuomonės, SSSR saugumo struktūros visuomet (išskyrus išimtis, kurios greičiau patvirtina taisyklę) elgdavosi pagal teisėtvarkos modelį, kurio tikslas – suimti „nusikaltėlį“. Vat užtat teismo teisingumu sovietinėje sistemoje galima labai suabejoti. Ir A. Kraujelio likimas, atsižvelgiant į jo darbus, ir be teismo buvo aiškus… Visgi, iš kitos pusės, pripažinus, kad A. Kraujelis iš tiesų be teismo žudė civilius, jį pasmerktų bet koks teismas, nesvarbu, ar kaip kriminalinį, ar kaip karo nusikaltėlį.

Operatyviniu saugumo darbuotoju dirbęs M.Misiukonis sakė girdėjęs, kad Utenos ir Molėtų rajonuose slapstosi ginkluotas nelegalas, kuris, pasibaigus partizaniniam judėjimui, su kitais bendrais plėšikavo, žudė žmones. Taigi A.Kraujelis buvęs kaltinamas ne politiniais, o kriminaliniais nusikaltimais su 8 gyventojų aukomis.

Įdomu, kas tai per bendrai buvę, nes atrodo, kad po partizaninio karo pabaigos A. Kraujelis veikė vienas.

M.Misiukoniui pasakius, kad į pokario partizanus reikia žvelgti kaip į normalius žmones, o ne kaip į turinčius nugaroje sparnelius, žiūrovai suošė iš pasipiktinimo.
„Jie mūsų brolius masiškai trėmė ir šaudė, tai jie nusikaltėliai, o ne A.Kraujelis”, – teigė salėje buvusieji.

Čia, Misiukonis visiškai gražiai pasakė, ir piktintis nėra ko. Ir „salėje buvusiųjų“ reakcija suprantama, bet neadekvati. „Nusikaltėliai yra tik priešų tarpe“. Ir vėl…