Analizuodamas LAT sprendimo S. Drėlingo byloje peripetijas plačiau pasidomėjau vienintelio po Holokausto Europoje pripažinto genocido, Srebrenicos genocido, teismų dokumentais. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžiai yra puikus tarptautinės teisės taikymo pavyzdys. Nors LAT savo nutartyje dėl S. Drėlingo nurodė, kad rėmėsi šio Tribunolo jurisprudencija, pasiskaičius Jugoslavijos tribunolo sprendimus vaizdas susidaro ne visai toks.
Žemiau įraše pateikiu ištraukas iš (visų pirma) apeliacinės kolegijos nutarties Radislav Krstić byloje, bei, toliau – atskiras citatas iš Tribunolo nuosprendžio Krstić byloje. Šios citatos visų pirma susiję su Krstić keltais kaltinimais genocidu.
Radislav Krstić buvo pirmasis, kurį Jugoslavijos tribunolas pripažino kaltu dėl genocido. Tai įvyko 2001 m. rugpjūčio 2 d.
Kol kas visa tai, ką čia publikuoju, gali pasirodyti gan chaotiška, tačiau vėliau, atskiru tinklaraščio įrašu, pamėginsiu „suvesti visus galus“ ir apibendrinti, kokia yra iš tiesų Tribunolo Jugoslavijai nuomonė genocido požymių ir specialiojo tikslo nustatymo klausimais.
Krstić byloje TBTBJ apeliacinė kolegija sprendė, ar pagrįsti Krstić gynėjų argumentai, kad Teisiamoji kolegija pernelyg plačiai pritaikė Genocido konvencijos „iš dalies“ sampratą. Teisiamoji kolegija buvo konstatavusi, kad Bosnijos serbų pajėgų (toliau – ir BSP) vyriausioji vadovybė, kurios vienas iš narių buvo Krstić, ir kurioms buvo pavesta užimti Srebrenicą, turėjo genocidinį tikslą iš dalies sunaikinti Srebrenicos bosnius musulmonus kaip Genocido konvencijos saugomą grupę. Tai jie padarė nužudydami 8 tūkst. bosnių vyrų bei išvydami moteris ir vaikus iš jų gyvenamųjų vietovių Srebrenicoje ir apylinkėse.
Apeliacinė kolegija konstatavo, kad Teisiamoji kolegija nepadarė klaidos iš veiksmų rezultatų išskaitydama genocidinį tikslą. Apeliacinė kolegija nusprendė (§ 16-20), kad Teisiamoji kolegija pagrįstai grupe, į kurią buvo nukreiptas genocidas, laikė Srebrenicos bosnius musulmonus kaip grupę, atitinkančią Genocido konvencijos saugomos grupės apibrėžimą. Kolegija pastebėjo, kad Srebrenicos bosniai musulmonai, nors statistiškai nedidelė visų Bosnijos ir Hercegovinos musulmonų kaip saugomos grupės dalis, buvo vienintelė Bosnijos serbų pajėgoms, kurioms buvo pavesta užimti Srebrenicą, dalis, kuri buvo šių pajėgų valdžioje (tai yra, didžioji dalis bosnių musulmonų buvo jiems nepasiekiama).
Iš Krstić apeliacinės nutarties gerai matyti, kaip genocido siekio buvimas nustatomas iš aplinkybių.
Ištraukos iš Apeliacinės kolegijos nutarties byloje Prokuroras prieš R. Krstić
(visa nutartis publikuota čia)
A. Grupės dalies apibrėžimas
6. Tribunolo statuto 6 straipsnis, kaip ir Genocido konvencija, kalba apie kai kurias veikas, atliekamas siekiant „visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“ [angl.: „… religious group, as such“; lietuviškas vertimas šių žodžių sakinio pabaigoje neturi]. Kaltinamasis aktas šioje byloje pabrėžė, kiek tai liečia kaltinimą genocidu, kad Radislav Krstić „siekė sunaikinti dalį bosnių musulmonų tautos kaip nacionalinę, etninę ar religinę grupę“. Grupė, į kurią buvo nusitaikyta, pagal kaltinamąjį aktą, – taip pat grupę įvardijo ir teisiamoji kolegija, – buvo bosnių musulmonai. Teisiamoji kolegija nusprendė, kad bosnių musulmonai buvo specifinė, atskira nacionalinė grupė, ir todėl saugoma pagal Tribunolo statuto 4 straipsnį. Šiai išvadai apeliacijoje nėra prieštaraujama.
7. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, Krstić nebuvo kaltinamas siekiu sunaikinti visą nacionalinę bosnių musulmonų grupę; jis buvo kaltinamas siekiu sunaikinti tik dalį šios grupės. Pirmasis klausimas, pateikiamas šioje apeliacijoje, yra, ar nustatydama, kad Radislav Krstić turėjo genocidinį siekį, teisiamoji kolegija atitinkamą bosnių musulmonų grupės dalį apibrėžė tokiu būtu, kad jis atitiktų [Tribunolo statuto] 4 straipsnį ir Genocido konvenciją.
8. Jau ne kartą buvo įtvirtinta, kad, kai nuosprendis už genocidą remiamas siekiu sunaikinti saugomą grupę „iš dalies“, ta dalis turi būti esminga grupei. Genocido konvencijos tikslas yra tikslingo ištisų žmonių grupių naikinimo prevencija, tad dalis, į kurią nusitaikyta, turi būti pakankamai reikšminga, kad turėtų įtakos visai grupei. Nors apeliacinei kolegijai dar neteko spręsti šio klausimo, jį nagrinėjo jau dvi teisiamosios šio tribunolo kolegijos. Jelisić byloje, kur šis klausimas buvo nagrinėtas pirmą kartą, teisiamoji kolegija pažymėjo, kad, „atsižvelgiant į Genocido konvencijos tikslą užkirsti kelią masiniams nusikaltimams, yra plačiai pripažįstama, kad siekis sunaikinti turi būti nukreiptas bent jau į esminę grupės dalį“. Tokios pačios išvados priėjo teisiamoji kolegija Sikirica byloje: „ši apibrėžimo dalis šaukiasi įrodymų, kad buvo siekta sunaikinti esminę grupės dalį, lyginant su visa grupės populiacija“. Kaip aiškino tos teisiamosios kolegijos, „esmiškumo reikalavimas susijęs su genocido esminiu genocido kaip masinių proporcijų nusikaltimo apibrėžimu ir atspindi Konvencijoje išreikštą rūpestį dėl to, kokią įtaką dalies, į kurią nusitaikyta, sunaikinimas turės visos grupės išlikimui.
9. Šis klausimas taip pat buvo nagrinėjamas ir Tarptautinio tribunolo Ruandai teisiamųjų kolegijų, kurio statute išdėstytas identiškas genocido nusikaltimo apibrėžimas. Šios teisiamosios kolegijos priėjo tokių pačių išvadų. Kayishema byloje teisiamoji kolegija, apžvelgusi Genocido konvenciją interpretavusius autoritetus, nusprendė, kad sąvoka „’iš dalies’ reikalauja nustatyti siekį sunaikinti reikšmingą dalį individų, kurie yra grupės dalis“. Šis apibrėžimas buvo priimtas ir patobulintas Bagilishema ir Semanza teisiamųjų kolegijų, kurios pareiškė, kad siekis sunaikinti turi būti nukreiptas bent jau į didesniąją dalį grupės.
10. Šią interpretaciją palaiko ir mokslininkų nuomonė. Ankstyvieji Genocido konvencijos interpretatoriai pabrėžė, kad terminas „iš dalies“ suponuoja esmiškumo reikalavimą. Raphael Lemkin, žinomas tarptautinės baudžiamosios teisės specialistas, sukūręs „genocido“ sąvoką ir reikšmingai prisidėjęs prie Genocido konvencijos rengimo, šiuo klausimu pasisakė 1950 m. per debatus dėl Genocido konvencijos ratifikavimo Jungtinių Valstijų senate. Lemkin paaiškino, kad „sunaikinimas iš dalies turi būti tokio masto, kad turėtų įtakos visumai“ (angl.: „the destruction in part must be of a substantial nature so as to affect the entirety“]. Jis taip pat pasiūlė Senatui pateikti tokio supratimo paaiškinimą dokumente, kuris būtų priimtas ratifikavimo metu, kad „Konvencija taikoma tik veiksmams, vykdomiems dideliu mastu“. Kitas žinomas ankstyvasis Konvencijos komentatorius, Nehemiah Robinson, atkartojo šį požiūrį pabrėždamas, kad genocido vykdytojas turi turėti siekį sunaikinti substantyvią dalį individų, sudarančių grupę, į kurią nusitaikyta. Aptardamas šį reikalavimą Robinson pabrėžė, kaip anksčiau tai padarė Lemkinas, kad „veiksmai turi būti nukreipti grupės sunaikinimo linkui“, nes tik tokia formuluotė atitiktų Konvencijos tikslą.
11. Pastarojo meto komentatoriai taip pat laikėsi tokio požiūrio. Tarptautinė teisės komisija, kuriai JT pavedė sudaryti išsamų tarptautinės teisės draudžiamų nusikaltimų sąrašą, teigė, kad „genocido nusikaltimas pagal savo prigimtį susijęs su siekiu sunaikinti bent jau esmingą konkrečios grupės dalį“. Tokia pati interpretacija buvo priima anksčiau 1985 m. Benjamin Whitaker, specialiojo pranešėjo Jungtinių Tautų sub-komisijos diskriminacijos prevencijai ir mažumų apsaugai, parengtame pranešime.
12. Todėl genocido tikslo reikalavimas Statuto 4 straipsnio požiūriu yra patenkinamas, kai įrodoma, kad tariamas kaltininkas turėjo tikslą sunaikinti bent esmingą saugomos grupės dalį. Nustatant, ar dalis, į kurią nusitaikyta, yra pakankamai esminga, gali būti atsižvelgiama į daugelį aplinkybių. Būtinas ir svarbus atskaitos taškas yra grupės dalies, į kurią nusitaikyta, kiekybinis dydis, nors ne visuomet jis yra galutinis vertinimo taškas. Asmenų, į kuriuos nusitaikyta, skaičius turi būti vertinamas ne tik absoliučiais rodikliais, bet taip pat ir susiejant su visu grupės dydžiu. Be kiekybinio dalies, į kurią nusitaikytą, dydžio, jos reikšmingumas grupėje gali būti naudingas vertinimo požymis. Jeigu konkreti grupės dalis yra simbolinė visai grupei ar yra būtina jos išlikimui, tai gali paremti išvadą, kad dalis yra esminga pagal 4 straipsnį.
13. Istoriniai genocido pavyzdžiai taip pat rodo, kad reikia atsižvelgti į nusikaltimo vykdytojo veikimo teritoriją, kurią jis galėjo kontroliuoti, taip pat teritoriją, kurią jis galėjo pasiekti. Nacių Vokietija greičiausiai siekė eliminuoti žydus tik Europoje; ta ambicija greičiausiai, net pasiekus galios viršūnę, nebuvo tokia, kad siektų įvykdyti šį planą globaliai. Panašiai ir Ruandos genocido vykdytojai rimtai negalvojo sunaikinti Tutsius už šalies ribų. Siekis sunaikinti, kurį susiformavo nusikaltimo vykdytojas, visuomet bus apribotas jam prieinamų galimybių. Nors vien šis faktorius nerodys, ar siekiama sunaikinti grupė[s dalis] buvo esminė, jis gali, kartu su kitais faktoriais, praturtinti analizę.
14. Šie svarstymai žinoma nėra nei išsamūs, nei dispozityvūs. Jie yra tik naudingos nuorodos. Šių faktorių taikomumas, o taip pat jų santykinis svoris, kis priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių.
15. Šioje byloje, nustačiusi, kad saugoma grupė buvo Bosnių musulmonų nacionalinė grupė, teisiamoji kolegija nusprendė, kad ta dalis, į kurią BSP vyriausioji vadovybė ir Radislav Krstić nusitaikė, buvo Srebrenicos bosniai musulmonai, arba rytų Bosnijos bosniai musulmonai. Ši išvada dera su aukščiau pateiktomis gairėmis. Bosnių musulmonų populiacija Srebrenicoje, prieš ją užimant Bosnijos serbų pajėgoms [toliau – ir BSP, vert. past.] 1995 m. buvo apytikriai keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai buvo ne vien Srebrenicos savivaldybės gyventojai musulmonai, bet ir daugelis musulmonų pabėgėlių iš aplinkinio regiono. Nors ši populiacija sudarė tik mažą visos musulmonų populiacijos Bosnijoje ir Hercegovinoje procentą tuo metu, Srebrenicos musulmonų bendruomenės svarba nepamatuojama vien atsižvelgiant į jų skaičių. Kaip paaiškino teisiamoji kolegija, Srebrenica (ir aplinkinis Central Podrinje regionas) buvo be galo svarbus strategiškai Bosnijos serbų vadovybei. Be Srebrenicos, etniškai serbiška Serbų respublikos valstybė, kurią jie siekė sukurti, būtų likusi padalinta į dvi nesusijusias dalis, ir be to, būtų sutrikdytas jos susisiekimas su tikrąja Serbija. Srebrenicos užėmimas ir etninis valymas joje būtų rimtai sutrukdęs Bosnių musulmonų valstybės siekį užtikrinti savo gyvybingumą, o musulmonų vadovybė šitai visiškai suprato ir siekė užbėgti tam už akių. Taigi, Srebrenicos regiono kontrolė buvo esminė tiek Bosnijos serbų lyderiams siekiant sukurti gyvybingą politinį vienetą Bosnijoje, tiek ir tolesniam bosnių musulmonų tautos išlikimui. Kadangi daugelis regiono musulmonų gyventojų iki 1995 m. jau buvo radę prieglobstį Srebrenicos anklave, šio anklavo eliminavimu būtų pasiekta tikslo visą regioną išvalyti nuo musulmonų gyventojų.
16. Be to, Srebrenica buvo svarbi dėl savo žinomumo tiek tarp bosnių musulmonų, tiek ir tarptautinėje bendruomenėje. Srebrenicos miestas buvo matomiausia iš „saugių zonų“, kurias Bosnijoje įkūrė JT Saugumo Taryba. Iki 1995 m. ji susilaukė didelio dėmesio tarptautinėje žiniasklaidoje. Savo rezoliucijoje, skelbdama Srebrenicą saugia zona, Saugumo Taryba paskelbė, kad „joje neturi būti ginkluot atakų ar kitų priešiškų veiksmų“. Ši apsaugos garantija buvo iš naujo patvirtinta JT apsaugos pajėgų Bosnijoje (UNPROFOR) ir sustiprinta JT kareivių dislokavimu. Musulmonų populiacijos Srebrenicoje eliminavimas, įvykdytas nepaisant tarptautinės bendruomenės suteiktų garantijų, turėjo būti reikšmingu pavyzdžiu visiems bosnių musulmonams, rodančiu jų pažeidžiamumą ir bejėgiškumą prieš Bosnijos serbų pajėgas. Bosnių musulmonų Srebrenicoje likimas turėjo simbolizuoti visų bosnių musulmonų likimą.
17. Galiausiai, genocidinių veiksmų apimtis šioje byloje buvo apribota Srebrenicos apylinkėmis. Nors Bosnijos serbų pajėgų valdžia siekė visą Bosniją, Bosnijos serbų pajėgų, kurioms buvo pavesta užimti Srebrenicą, valdžia nesiekė toliau Centrinio Podrinje regiono. Iš perspektyvos Bosnijos serbų pajėgų, kurios šioje byloje buvo įvardintos turėjusiomis genocidinį siekį, Srebrenicos musulmonai buvo vienintelė bosnių musulmonų grupė, esanti jų kontroliuojamoje teritorijoje.
18. Gynyba nesiekia įrodyti, kad teisiamosios kolegijos pateiktas bosnių musulmonų Srebrenicoje charakterizavimas kaip esmingos saugomos grupės dalies prieštarauja Tribunolo statuto 4 straipsniui. Vietoje to Gynyba tvirtina, kad teisiamoji kolegija papildomai nustatė, kad ta dalis, kurią Krstić ketino sunaikinti, buvo Srebrenicos karinio amžiaus bosnių musulmonai. Gynybos požiūriu, tuomet teisiamoji kolegija ėmėsi neleistino išvestinio svarstymo (angl. „sequential reasoning“) lygindama šią grupės dalį su didesniąja dalimi (Srebrenicos bosnius musulmonus) ir taip priėjo išvados, kad buvo išpildytas esmingumo reikalavimas. Gynyba pareiškė, kad jei būtų tinkamai taikoma teisinga prieiga, ir karinio amžiaus vyrai lyginami su visa bosnių musulmonų grupe, esmingumo reikalavimas nebūtų patenkinamas.
19. Tačiau Gynyba neteisingai supranta teisiamosios kolegijos analizę. Teisiamoji kolegija teigė, kad grupės dalis, kurią ketino sunaikinti Radislav Krstić, buvo bosnių musulmonų populiacija Srebrenicoje. Karinio amžiaus vyrai, kurie sudarė mažesnę šios grupės dalį, nebuvo teisiamosios kolegijos laikomi atskira, mažesne grupe 4 straipsnyje numatyta reikšme. Vietoje to, teisiamoji kolegija karinio amžiaus grupės nužudymą laikė įrodymu, kuris leido padaryti išvadą, kad Radislav Krstić ir kai kurie BSP vyriausiosios vadovybės nariai turėjo [genocido nusikaltimui nustatyti] būtiną tikslą sunaikinti visus bosnius musulmonus Srebrenicoje, tai yra vienintelę dalį grupės, kuri yra svarbi analizei remiantis 4 straipsniu.
20. Paremdama savo argumentą Gynyba nurodo teisiamosios kolegijos apibendrinimą, kad, šios bylos kontekste, „siekis nužudyti [karinio amžiaus] vyrus prilygo siekiui sunaikinti esmingą bosnių musulmonų grupės dalį.“ Teisiamosios kolegijos pastebėjimas buvo tinkamas. Genocidas yra nusikaltimas, kurio įrodymas reikalauja nustatyti siekį įvykdyti konkrečius veiksmus ir siekį sunaikinti saugomą grupę, visiškai ar iš dalies. Vidinės intencijos įrodymai, kiek jie susiję su konkrečiais vykdytais veiksmais, gali tapti įrodymais, iš kurių faktų tyrėjas gali padaryti papildomas išvadas, kad kaltinamasis turėjo ir specifinį siekį sunaikinti.
21. Teisiamoji kolegija nusprendė, kad Radislav Krstić turėjo siekį nužudyti karinio amžiaus Srebrenicos bosnius musulmonus. Taip buvo nustatytas siekis įvykdyti reikalaujamą genocidui nustatyti veiksmą – šiuo atveju, saugomos grupės narių žudymą, kurį draudžia Statuto 4(2)(a) straipsnis. Iš šio siekio nužudyti, teisiamoji kolegija taip pat padarė papildomą išvadą, kad Krstić turėjo bendrą kai kurių BSP vyriausiosios vadovybės tikslą sunaikinti esminę saugomos grupės dalį, bosnių musulmonus Srebrenicoje.
22. Reikia pripažinti, kad atskirose nuosprendžio dalyse teisiamoji kolegija naudojo netikslias formuluotes, kurios suteikia tam tikro svorio Gynybos argumentams. Teisiamoji kolegija savo argumentus turėjo išdėstyti aiškiau. Tačiau, kaip paaiškinta aukščiau, bendra teisiamosios kolegijos argumentų analizė rodo, kad ji identifikavo būtent Srebrenicos bosnius musulmonus kaip esmingą grupęs dalį šioje byloje.
23. Teisiamosios kolegijos esmingos saugomos grupės dalies apibrėžimas buvo teisingas. Gynybos apeliacijos šiuo klausimu atmetama.
B. Siekio sunaikinti nustatymas
24. Gynyba pateikė argumentus, kad teisiamoji kolegija suklydo aprašydama elgesį, dėl kurio Radislav Krstić buvo apkaltintas genocidu. Teisiamoji kolegija, kaip teigia Gynyba, neleistinai išplėtė genocido apibrėžimą nuspręsdama, kad įrodytos pastangos perkelti bendruomenė iš jos tradicinės gyvenamosios vietos yra užtektinas pagrindas parodyti, kad kaltinamasis siekė sunaikinti saugomą grupę. Imdamasi tokios prieigos teisiamoji kolegija, pasak Gynybos, nukrypo nuo Genocido konvencijoje nustatytos genocido termino reikšmės – ten, kur Konvencija numato tik fizinio ir biologinio sunaikinimo atvejus, teisiamoji kolegija pridėjo ir geografinį perkėlimą.
25. Genocido konvencija ir tarptautinė paprotinė teisė bendrai imant draudžia tik fizinį ar biologinį žmonių grupės sunaikinimą. Teisiamoji kolegija aiškiai pripažino šį apribojimą ir atmetė bet kokį platesnį apibrėžimą. Kolegija pažymėjo:
Paprotinė tarptautinė teisė apriboja genocido apibrėžimą tais veiksmais, kuriais siekiama fizinio ar biologinio grupės ar jos dalies sunaikinimo. Veiksmai, kuriais atakuojamos tik kultūrinės ar sociologinės žmonių grupės charakteristikos siekiant sunaikinti tuos elementus, kurie suteikia grupei jos tapatumą ir atskiria nuo aplinkinės bendruomenės nelaikomi genocido apibrėžimo dalimi.
26. Atsižvelgiant į tai, kad teisiamoji kolegija teisingai nustatė taikomąjį teisinį principą, Gynybai tenka našta įtikinti apeliacinę kolegiją, kad, nepaisant teisingai identifikuoto įstatymo, nuosprendį priėmusi kolegija padarė klaidą jį taikydama. Pagrindiniai įrodymai, kurių pagrindu teisiamoji kolegija priėjo išvados, kad Bosnijos serbų pajėgos siekė sunaikinti visus Srebrenicos bosnius musulmonus, buvo šių pajėgų įvykdytas visų šios bendruomenės karinio amžiaus vyrų išžudymas. Teisiamoji kolegija atmetė Gynybos argumentus, kad šių vyrų nužudymą motyvavo išskirtinai tik siekis sunaikinti juos kaip potencialią karinę grėsmę. Teisiamoji kolegija tokių išvadų priėjo remdamasi visa eile nustatytų faktų, kuriuos reikia priimti, kol manytina, kad protinga teisiamoji kolegija galėjo padaryti tokias pačias išvadas. Teisiamoji kolegija nustatė, kad, žudydamos suimtus bosnius musulmonus vyrus Bosnijos serbų pajėgos nedarė skirtumo tarp karių ir civilių. Nors civiliai neabejotinai yra pajėgūs imtis ginklo, jie nesudaro tokios pat karinės grėsmės, kaip profesionalūs kareiviai. Todėl teisiamoji kolegija pagrįstai padarė išvadą, kad žudydamos civilius kalinius Bosnijos serbų pajėgos siekė ne tik sunaikinti juos kaip potencialią karinę grėsmę. Teisiamoji kolegija taip pat nustatė, kad kai kurie nužudytieji buvo neįgalūs ir jau dėl to vargu ar galėjo būti kombatantais. Šis įrodymas taip pat pagrindžia teisiamosios kolegijos išvadą, kad šių vyrų nužudymas negalėjo būti motyvuotas vien kariniais tikslais.
27. Be to, kaip pabrėžė teisiamoji kolegija, sąvoka „karinio amžiaus“ jau savaime yra neteisingai vartojama, nes grupėje, kurią žudė Bosnijos serbų pajėgos, buvo berniukai ir vyresnio amžiaus vyrai, kurie paprastai laikomi esančiais už šio amžiaus ribų. Nors jaunesni ir seni vyrai taip pat gali gebėti imtis ginklo, teisiamoji kolegija turėjo pagrindo konstatuoti, kad jie nesudarė reikšmingos karinės grėsmės, ir todėl padaryti tolimesnę išvadą, kad BSP sprendimas juos nužudyti negalėjo kilti vien iš siekio sunaikinti juos kaip grėsmę. Karinio amžiaus vyrų nužudymas buvo, be abejo, fizinis sunaikinimas, o atsižvelgiant į nužudymų apimtis teisiamoji kolegija galėjo pagrįstai padaryti išvadą, kad jų sunaikinimas buvo motyvuotas genocidinio siekio.
28. Teisiamoji kolegija taip pat pagrįstai galėjo atsižvelgti į ilgalaikes septynių-aštuonių tūkstančių vyrų iš Srebrenicos pasekmes šios bendruomenės išlikimui. Nagrinėdama tas pasekmes teisiamoji kolegija tinkamai sutelkė dėmesį į šios bendruomenės fizinio išlikimo tikimybę. Kaip teisiamoji kolegija nustatė, išžudyti vyrai sudarė maždaug vieną penktąją visos Srebrenicos bendruomenės. Teisiamoji kolegija nustatė, kad, atsižvelgiant į bosnių musulmonų bendruomenės Srebrenicoje patriarchalinę sandarą, tokio didelio vyrų skaičiaus sunaikinimas „neišvengiamai baigsis fiziniu Bosnių musulmonų populiacijos Srebrenicoje išnykimu“. Teismo metu pateikti įrodymai tai pagrindžia, nes parodo, kad, daugumą nužudytųjų vyrų vis dar oficialiai laikant dingusiais, jų sutuoktinės negali tuoktis iš naujo, ir todėl negali susilaukti vaikų. Taigi, fizinis vyrų sunaikinimas turėjo didelių pasekmių Srebrenicos musulmonų bendruomenės prokreacijai, dėl ko bendruomenei gresia išnykimas.
29. Būtent tokio fizinio sunaikinimo tipą Genocido konvencija ir buvo siekta sustabdyti. Teisiamoji kolegija nustatė, kad Bosnijos serbų pajėgos suprato šias pasekmes, kai nusprendė sistemiškai pašalinti suimtus musulmonus vyrus. Teismui pripažinus, kad kai kurie BSP vyriausiosios vadovybės nariai suplanavo įkalintų vyrų žudynes puikiai suprasdami, kokias neigiamas pasekmes tai turės fiziniam bosnių musulmonų bendruomenės Srebrenicoje išlikimui, papildomai paremiama teisiamosios kolegijos išvada, kad tos operacijos kurstytojai turėjo reikalaujamą nustatyti genocidinį siekį.
30. Gynyba teigia, kad BSP sprendimas perkelti, o ne nužudyti, jų žinioje buvusius Srebrenicos moteris ir vaikus paneigia nustatytą genocido tikslą. Gynyba teigia, kad toks elgesys nesuderinamas su nežabota prieiga, kuri charakterizavo visus iki šiol žinomus šiuolaikinio genocido atvejus.
31. Bosnijos serbų pajėgų sprendimas perkelti moteris, vaikus ir pagyvenusius, atsidūrusius jų valdžioje, į kitas musulmonų kontroliuojamas Bosnijos sritis gali būti suderinamas su Gynybos argumentu. Tačiau šie įrodymai gali būti paaiškinamas ir kitaip. Kaip paaiškino teisiamoji kolegija, prievartinis perkėlimas galėjo būti papildoma priemonė siekiant užtikrinti fizinį Srebrenicos bosnių musulmonų sunaikinimą. Perkėlimu buvo užbaigtas visų bosnių musulmonų pašalinimas iš Srebrenicos, tokiu būdu eliminuojant net ir nedidelę likusią galimybę, kad musulmonų bendruomenė toje vietovėje gali atsikurti. Sprendimas nežudyti moterų ir vaikų gali būti paaiškintas Bosnijos serbų jautrumu viešosios nuomonės atžvilgiu. Skirtingai nei nužudžius suimtus karinio amžiaus vyrus, tokį veiksmą sunkiau išlaikyti paslaptyje ar užmaskuoti kaip karinę operaciją, todėl toks veiksmas buvo daug rizikingesnis dėl tarptautinių sankcijų, kurias galėjo pritraukti.
32. Sprendžiant, ar Srebrenicoje įvyko genocidas, esminis klausimas yra, ar egzistavo siekis įvykdyti genocidą. Nors šį siekį turi paremti faktų visuma, genocido nusikaltimo apibrėžimas nereikalauja įrodymo, kad jo vykdytojai pasirinko patį efektyviausią metodą pasiekti savo tikslą – sunaikinti dalį grupės, į kurią nusitaikyta. Net kur pasirinktas metodas nepadėtų įgyvendinti vykdytojo ketinimų iki galo, sunaikinant grupę nepilnai, toks neefektyvumas savaime netrukdo nustatyti buvus genocidinį tikslą. Tarptautinės bendruomenės dėmesys, sutelktas į Srebrenicą, kartu su JT kareivių buvimu toje vietovėje neleido tiems BSP vyriausiosios vadovybės nariams, kurie sugalvojo genocido planą, jo vykdyti pačiu tiesiausiu ir efektyviausiu būdu. Apriboti aplinkybių jie ėmėsi metodų, kurie leido įvykdyti genocido siekį, tuo pačiu sumažinant atpildo riziką.
33. Teisiamoji kolegija – turėdama geriausias galimybes įvertinti teismo proceso metu pateiktus įrodymus – turėjo teisę nuspręsti, kad įrodymai dėl perkėlimo parėmė nustatytą faktą, kad kai kurie BSP vyriausiosios vadovybės nariai ketino sunaikinti bosnius musulmonus Srebrenicoje. Faktas, kad pats prievartinis perkėlimas savaime nėra laikytinas genocido aktu, netrukdė teisiamajai kolegijai panaudoti perkėlimo fakto kaip BSP vyriausiosios vadovybės kai kurių narių intensijų įrodymo. Buvus genocidinį tikslą gali rodyti, be kita ko, ir įrodymai dėl „kitų nusikalstamų veiksmų, sistemiškai naudojamų prieš tą pačią grupę.
34. Gynyba taip pat argumentuoja, kad teismui pateiktoje medžiagoje nebuvo jokių teiginių, išsakytų pačių BSP vyriausiosios vadovybės narių, kurie rodytų, kad bosnių musulmonų vyrų nužudymas būtų buvęs motyvuotas genocidinio tikslo sunaikinti Srebrenicos bosnius musulmonus. Tačiau tokių teiginių nebuvimas nėra lemiamas. Kai nėra tiesioginių genocidinio tikslo įrodymų, apie tokį tikslą išvadą galima daryti iš nusikaltimo faktinių aplinkybių. Išvadą buvus genocidinį tikslą vykdant konkrečius žvėriškus nusikaltimus galima daryti net ir tuo atveju, kai individai, kuriems tikslas priskirtinas, nėra tiksliai nustatyti. Jei įvykdytas nusikaltimas atitinka kitus genocido nusikaltimui įrodyti keliamus reikalavimus, ir jei įrodymai paremia išvadą, kad nusikaltimas buvo motyvuotas siekiu sunaikinti, visiškai ar iš dalies, saugomą grupę, genocido faktas gali būti laikomas nustatytu.
35. Šiuo atveju, faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos teisiamosios kolegijos, leidžia daryti išvadą, kad bosnių musulmonų vyrų nužudymas buvo vykdomas turint genocidinį siekį. Kaip jau buvo paaiškinta, nužudymų mastas, kartu su BSP vyriausiosios vadovybės suvokimu, kokį žalingą poveikį šie nužudymai turės Srebrenicos bosnių musulmonų bendruomenei, bei kartu su kitais veiksmais, kurių BSP vyriausioji vadovybė ėmėsi, siekiant užtikrinti bendruomenės fizinį išnykimą, yra užtektini faktiniai pagrindai siekiant nustatyti ypatingąjį siekį. Teisiamoji kolegija nustatė, o Apeliacinė kolegija tai patvirtina, kad nužudymai buvo prižiūrimi kai kurių vyriausiosios vadovybės narių. Faktas, kad teisiamoji kolegija nepriskyrė genocidinio siekio konkrečiam vyriausiosios vadovybės pareigūnui, galėjo būti motyvuotas noru nepriskirti individualios kaltės asmenims, kurie neteisiami šiame procese. Tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti išvada, kad Bosnijos serbų pajėgos vykdė genocidą prieš bosnių musulmonus.
36. Tarp itin sunkių nusikaltimų, už kuriuos Tribunolas turi pareigą skirti bausmę, genocido nusikaltimas yra išskirtas ypatingam pasmerkimui ir pasibjaurėjimui. Nusikaltimas yra šiurpus savo mastu; jo vykdytojai numato išnaikinti ištisas žmonijos grupes. Tie, kurie sugalvoja ir įgyvendina genocidą, siekia apiplėšti žmoniją, nes jos tautybės, rasės, etninės grupės, religijos yra daugialypiai žmonijos turtai. Tai yra nusikaltimas prieš visą žmoniją, nes jo žalą pajunta ne tik grupė, kurią numatoma išnaikinti, bet visa žmonija.
37. Genocido nusikaltimo sunkumas taip pat atsispindi griežtuose reikalavimuose, kurie turi būti patenkinti prieš tai, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Šie reikalavimai – įrodyti konkretų tikslą ir tai, kad grupę buvo siekiama sunaikinti visą, ar sunaikinti esmingą [„substantial“] jos dalį, saugo nuo pavojaus, kad nuosprendis už šį nusikaltimą bus priimamas lengva ranka. Tačiau kai šie reikalavimai yra įvykdomi, įstatymo [vykdytojai] neturi vengti įvardinti šį nusikaltimą jo tikruoju vardu. Norėdamos sunaikinti dalį bosnių musulmonų Bosnijos serbų pajėgos įvykdė genocidą. Jos siekė išnaikinti keturiasdešimt tūkstančių bosnių musulmonų, gyvenančių Srebrenicoje, grupę, kuri turėjo simbolinę reikšmę Bosnijos musulmonams bendrai imant. Jie atėmė iš suimtų vyrų musulmonų, tiek kariškių, tiek civilių, tiek iš pagyvenusių, tiek iš jaunų, jų asmeninius daiktus ir tapatybės dokumentus ir metodiškai juos žudė dėl jų tapatybės. Bosnijos serbų pajėgos, imdamosi šių genocido veiksmų, žinojo, kad žala, kurią jie padarė, ir toliau kamuos Bosnijos musulmonus. Apeliacinė kolegija nedviprasmiškai pažymi, kad įstatymas liepia tinkamomis priemonėmis nubausti už gilią ir tęstinę žaizdą, kurią [Bosnijos serbų pajėgos] sukėlė, ir vadina žudynes Srebrenicoje jų tikruoju vardu: genocidu. Tie, kurie už jas atsakingi, nešios šią gėdos dėmę, ir ji tarnaus kaip perspėjimas tiems, kurie gal būt ateityje planuos tokį šlykštų poelgį.
38. Nuspręsdama, kad kai kurie BSP vyriausiosios vadovybės nariai siekė sunaikinti Srebrenicos bosnius musulmonus teisiamoji kolegija nenutolo nuo teisinių reikalavimų siekiant nustatyti įvykus genocidą. Gynybos apeliacija šiuo klausimu atmetama.
Ištraukos iš nuosprendžio Krstić byloje
(visas nuosprendis publikuotas čia
Kaip teigiama Teismo nuosprendyje (§§ 90-91) „šių įvykių įtaka Srebrenicos bosnių musulmonų bendruomenei buvo katastrofiška. Dauguma šeimų neteko narių ir buvo nepataisomai sudraskytos. <…> Tokioje patriarchalinėje visuomenėje, kokioje gyveno Srebrenicos bosnių musulmonai, išnykus beveik visiems vyrams tapo beveik neįmanoma Bosnių musulmonų moterims, išgyvenusioms Srebrenicos užėmimą, sėkmingai atkurti savo gyvenimus. <…> dėl baimės ir skausmo, patirtų atplėšus mylimuosius, tapo labai sudėtinga išgyvenusiems net pagalvoti apie grįžimą namo (nepriklausomai nuo to, ar tai buvo įmanoma praktiškai) ar net toliau egzistuoti kaip vientisai šeimai“.
Nuosprendžio §95 pabrėžiama tai, kad Srebrenicos žudynės vyko beveik be išimties „ne kovos veiksmų metu“: „Beveik be išimčių Teisiamajai kolegijai liudiję liudininkai neprieštaravo, kad, užėmus Srebrenicą, masinės žudynės, aprašytos aukščiau, iš tiesų vyko ne kovos veiksmų metu, ir kad jos vyko vykdant aukštų Bosnijos serbų karininkų ar vadovų įsakymus“.
§80. „Nors teisiamoji kolegija negali atmesti galimybės, kad kai kurie iš asmenų, kurių kūnai buvo iškasti, buvo nužudyti kovinių veiksmų metu, ji laiko patvirtintu faktą, kad dauguma aukų buvo nužudytos“.
ir §81: „buvo imtasi žingsnių pašalinti iš sąrašų ABiH karius, kurie buvo nužudyti, sužeisti, sulaikyti ar paskelbti dingusiais veiksmuose prieš 1995 m. liepos mėnesį, kiek tai buvo įmanoma.“
84. Teisiamoji kolegija yra įsitikinusi, kad 1995 m. liepą, po Srebrenicos užėmimo, Bosnijos serbų pajėgos nužudė keletą tūkstančių bosnimų musulmonų vyrų. Bendras nužudytų vyrų skaičius, tikėtina, yra tarp 7 ir 8 tūkst.
576. Nors Konvencija konkrečiai tuo klausimu nekalba, parengiamųjų jos darbų dokumentai rodo, kad „kultūrinis“ grupės sunaikinimas buvo vienareikšmiškai atmestas prieš tai jį rimtai apsvarsčius. Kultūrinio genocido samprata buvo palaikyta pernelyg neapibrėžta ir pernelyg nutolusi nuo fizinio ar biologinio naikinimo, kurio prevencija motyvavo Konvencijos kūrimą. 1996 m. Tarptautinė teisinė komisija pažymėjo:
Kaip aiškiai rodo parengiamieji Konvencijos darbai, sunaikinimas, apie kurį kalbama, yra materialinis grupės sunaikinimas fizinėmis arba biologinėmis priemonėmis, ne nacionalinio, lingvistinio, kultūrinio ar kito konkrečios grupės tapatumo sunaikinimas. Nacionalinis ar religinis elementas ir rasinis ar etninis elementas nėra priimami domėn kalbant apie „sunaikinimą“, kuris aptariamas tik jo materialiąja prasme, fizine ar biologine prasme.
580. Teisiamoji kolegija suvokia, kad turi interpretuoti Konvenciją tinkamai atsižvelgdama į principą nullum crimen sine lege [lot. „nėra nusikaltimo be įstatymo“]. Todėl kolegija pripažįsta, kad, nepaisant pastarojo meto pokyčių, tarptautinė paprotinė teisė apriboja genocido apibrėžimą tais veiksmais, kuriais siekiama sunaikinti visą grupę ar jos dalį. Taigi, veiksmai, kuriais atakuojamos tik kultūrinės ar sociologinės žmonių grupės charakteristikos, siekiant sunaikinti tuos elementus, kurie suteikia tai grupei jos tapatybę, atskiriančią ją nuo likusios bendruomenės dalies, nebūtų priskiriami genocido apibrėžimui. Tačiau teisiamoji kolegija pažymi, kad ten, kur yra fizinis ar biologinis naikinimas, dažnai tuo pačiu metu yra atakuojama ir grupės, į kurią nusitaikyta kultūrinė bei religinė nuosavybė ir simboliai, o tokios atakos gali rodyti ir siekį fiziškai sunaikinti grupę. Šioje byloje teisiamoji kolegija tokiu būdu, kaip patvirtinimą, kad siekta sunaikinti grupę, vertina tikslingą mečečių ir namų, priklausančių grupės nariams naikinimą.
Parašykite komentarą