Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas byloje „Kroatija prieš Serbiją“ (tekstą anglų kalba galima rasti čia) yra įdomus tuo, kaip Teismas jame pritaiko genocido kaip vienintelio protingo paaiškinimo (angl. „the only reasonable inference“) reikalavimą vertindamas įvairius žiaurius nusikaltimus prieš civilius gyventojus. Net jei serbų pajėgos visiškai akivaizdžiai tikslingai apšaudo miestą be jokio akivaizdaus karinio taikinio, tai, nepaisant Kroatijos civilių aukų ir Kroatijos reikalavimo pripažinti vykus genocidą, nėra Teismo vertinama kaip genocidas. Kodėl? Nes genocido paaiškinimas nėra vienintelis protingas tokio elgesio paaiškinimas. Serbai turėjo galimybę sunaikinti kur kas daugiau Kroatijos gyventojų, tačiau to nepadarė, kas paneigia galimybę įrodyti, kad buvo vykdomas genocidas, vien iš serbų pajėgų veiksmų. Tuo konkrečiu atveju, kuris aprašytas Teismo sprendime, serbų pajėgos tokiu būdu siekė nubausti Kroatiją už nepriklausomybės paskelbimą. Taigi, nors Teismas nustato, kad serbai Kroatijoje vykdė veikas, kurios sudaro (taip pat ir) genocido nusikaltimo sudėtį, jos buvo vykdomos be siekio sunaikinti kroatus kaip tokius ar jų dalį. Ir todėl genocidu nelaikytinos.
Žinoma, tai, kad kažkokie veiksmai nėra įvertinami Teismo kaip genocidas, dar nereiškia, kad jie nėra nusikalstami (nėra, pvz., vertintini kaip karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmonijai).
Siūlau susipažinti su nedidele minėto Teismo sprendimo ištrauka.
2. Ar veiksmuose egzistavo sistemingas elgesio modelis, kurio vienintelis protingas paaiškinimas buvo serbų valdžios siekis sunaikinti, iš dalies, saugomą grupę?
407. Teismas dabar tirs, ar Kroatija įrodė buvus sistemingą elgesio modelį [agnl. „pattern of conduct“], kurio vienintelis protingas paaiškinimas būtų serbų valdžios siekis sunaikinti esmingą grupės dalį.
<…>
417. Teismas primena, kad, siekiant, jog sistemingas elgesio modelis būtų priimtas kaip įrodymas siekio sunaikinti grupę, visiškai ar iš dalies, jis turi būti „toks, kad vienintelis jo paaiškinimas būtų tokio siekio egzistavimas“ (I.C.J. Reports 2007 (I), p. 197, § 373). Šis apibūdinimas rodo, kad Teismui siekis sunaikinti grupę, visą ar iš dalies, turi būti vienintelė protinga išvada, kurią galima būtų daryti matant sistemingą elgesio modelį (žr. § 148 aukščiau).
428. Todėl Teismas daro išvadą, kad Kroatijos teiginiai apie bendrą kontekstą neparemia jos siekio įrodyti, kad genocidinis tikslas yra vienintelė protinga išvada, kokią galima padaryti.
429. Kiek tai liečia įvykius Vukovare, kuriems Kroatija skiria ypatingą dėmesį, Teismas pažymi, kad Mrkšič ir kitų byloje, TBTBJ nustatė, kad miestas buvo atakuojamas kaip atsakas į Kroatijos paskelbtą nepriklausomybę, ir ta ataka visų pirma buvo siekiama įtvirtinti Serbijos siekį kontroliuoti Jugoslavijos Socialistinę Federacinę Respubliką.
“471 <…> Kroatijos nepriklausomybės nuo Jugoslavijos federacijos paskelbimas ir susiję neramumai Kroatijoje buvo sutikti griežta karine serbų pajėgų reakcija. Būtent šiame politiniame scenarijuje Vukovaro miestas ir žmonės, o taip pat netoli Vukovaro savivaldybės gyvenantieji, tapo žalingų jų veiksmų pasekmių demonstracija Krotatijos ir kitų Jugoslavijos respublikų žmonėms. Kolegijos požiūriu, bendra įrodymų visuma parodo, kad miestas ir jo civiliai bei kiti asmenys aplink Vukovarą buvo baudžiami, žiauriai baudžiami, ir tai buvo pavyzdys tiems, kurie nepriėmė serbų kontroliuojamos federalinės vyriausybės Belgrade bei jos JSFR įstatymų interpretacijos ir Jugoslavijos nacionalinės armijos rolės, kurios tolimesniam išlaikymui buvo būtinas Jugoslavijos federacijos išlaikymas (Mrkšič teisiamasis nuosprendis, § 471).
Iš aukščiau išdėstyto ir atsižvelgiant į faktą, kad didelė dalis Vukovaro kroatų buvo evakuota (žr. §436 žemiau), matyti, kad siekis fiziškai sunaikinti Kroatijos populiaciją nėra vienintelė protinga išvada, kurią galima daryti iš neteisėtos atakos prieš Vukovaro miestą.
430. Toje pačioje byloje TBTBJ nustatė nusikaltimo vykdytojų siekius žiauriai elgiantis su karo belaisviais Ovčara stovykloje:
“535. Serbų pajėgos [nesu tikras dėl vertimo; orignale – „TO“] ir sukarintos struktūros puoselėjo intensyvų priešiškumą Kroatijos pajėgoms. Karo belaisviai, paimti iš Vukovaro ligoninės, ir transportuoti į Ovčarą, buvo jų priešų atstovai. Kalinių sumušimo, vykdyto Ovčaroje 1991 m. lapkričio 20 d., kurį vykdė Serbų pajėgos ir sukarintos struktūros, bei, galimai, kai kurie Jugoslavijos nacionalinės armijos kareviai, veikdami savarankiškai, brutalumas yra įrodymas neapykantos ir troškimo nubausti priešo pajėgas. Iš pateiktų įrodymų, kolegijos manymu, yra aišku, kad žiaurus elgesys su belaisviais angaro viduje ir už jo ribų buvo motyvuotas siekio nubausti kalinius už jų įsitraukimą, ar tikėtiną įsitraukimą, į Kroatų pajėgas prieš Vukovaro kritimą (Mrkšič teisiamasis nuosprendis, § 535).
Šios TBTBJ išvados rodo, kad žiauraus elgesio su vykdytojais siekis Ovčaroje nebuvo fiziškai sunaikinti saugomos grupės, kaip tokios, narius, tačiau – nubausti juos dėl to, kad jie buvo, karine prasme, priešai.
436. Kalbant apie įvykius Vukovare, kuriems Kroatija skyrė ypatingą dėmesį, Teismas pastebi, kad, Mrkšió ir kitų byloje TBTBJ nustatė keletą atvejų, kai Jugoslavijos nacionalinės armijos ir serbų pajėgos evakuavo civilius, konkrečiau koratus (Mrkšic teisiamasis nuosprendis, § 157-160, 168, 204 ir 207). TBTBJ taip pat nustatė, kad anaiptol ne visi kroatų kombatantai, suimti JNA ir serbų pajėgų, buvo nužudyti. Tokiu būdu, po pasidavimo JNA, pirminė kroatų kombatantų grupė 1991 m. lapkričio 18 d. buvo perkelta į Ovčarą, o po to į Sremska Mitrovica Serbijoje, kur jie buvo laikomi kaip karo belaisviai (ten pa., § 145-155). Panašiai kita koratų kombatantų grupė, laikoma Velepromete, buvo perkelta į Sremska Mitrovica 1991 m. lapkričio 19-20 dienomis, o civiliai, neįtarti kovojimu greta Kroatų pajėgų, buvo evakuoti į keletą vietovių Kroatijoje ar Serbijoje (ten pat., §168). Tai parodo, kad buvo daug atvejų, kai JNA ir serbų pajėgos nežudė tų kroatų, kurie patekdavo į jų rankas.
437. Teismas sprendžia, kad taip pat yra prasminga palyginti saugomos grupės, į kurią nusitaikyta, dalį, su visu Kroatų aukų skaičiumi siekiant išsiaiškinti, ar JNA ir Serbų pajėgos pasinaudojo galimybėmis sunaikinti tą grupės dalį. Šiuo atveju, Kroatija pateikė 12500 žuvusių kroatų skaičių, tačiau šiam skaičiui prieštaravo Serbija. Teismas pažymi, kad net tuo atveju, jei šis skaičius yra teisingas, – šiuo klausimu Teismas nepasisakys, – bendras Kroatijos teigiamas aukų skaičius yra mažas lyginant su grupės, į kurią nusitaikyta dydžiu.
Iš to, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad Kroatijai nepavyko įrodyti, kad vykdytojai tų veikų, kurios sudaro pagrindinę ieškinio turinio dalį, pasinaudojo galimybe sunaikinti reikšmingą saugomos grupės dalį.
Straipsnyje panaudota Tarptautinio Teisingumo Teismo rūmų nuotrauka iš Wikimedia
Parašykite komentarą