Sprendžiant iš puslapių skaičiaus sąraše yra maždaug 9000 įrašų. Savo nuostabai, radau ir savo senelių ir tetos vardus. Nors knyga neapima nei pusės pokaryje partizanų nužudytų asmenų (jų, pasak knygos sudarytojo, buvo per 25 tūkstančius, o kiek man teko girdėti – ir dar daugiau).
Nors dėl knygos įvado turinio manau daug kas norės pasiginčyti, iniciatyva yra tikrai graži, išryškinanti tai, kas dabartinėje istoriografijoje (jei neskaitysime atskirų atvejų), mokyklos vadovėliuose yra beveik balta dėmė. Kai statomi kryžiai ir paminklai pokaryje nuo sovietų represijų nukentėjusiesiems, kažkodėl nenorima prisiminti, kad net ir tuomet pasaulis nebuvo gražiai pasidalinęs į juodą ir baltą puses.
Kažkada Lietuvos ryte skaičiau įrašą apie buvusio Lenkijoje šiuo metu garbstomos „Armijos Krajovos“ nario išpažinties knygą „Budelis“. Knygoje lenkų partizanas Stefanas Dąmbskis pasakoja, kaip be gailesčio šaudydavo ir žudydavo. Vienas komentaras po knygos apžvalga buvo kaip reta taiklus:
Užsitęsus karui, puolantieji ir besiginantieji po kurio laiko taip supanašėja, kad juos galima atskirti tik pagal jų uniformas.
Panašų atvejį aprašo ir eseistas Jonas Aistis:
Partizanai vargo, kentėjo alkį, šaltį, baimę. Jie mirė kančiose, dažnai be medicinos pagalbos. Jie buvo savųjų labai dažnai išduodami, savųjų kankinami, savųjų žudomi. Jų lavonai niekinami savųjų.
Man teko labai artimai pažinti vieną bulgarų partizaną, veikusį prieš nacius ir komunistus. Partizanavusį bene aštuonetą metų… Ir dabar į savo žygius žiūrintį iš laiko perspektyvos. „Aš esu“, sako jis, „tiek blėdžių savo tėvynėje pridaręs, kad nedrįsiu niekada savo tėvynėn kojos įkelti. Tada atrodė pasiaukojimas ir žygiai, o su laiku vis ir vis daugiau slegia mintis, kad tai buvo piktadarybės…“ Ar nereikėtų žinoti to iš anksto?.. (Jonas Aistis. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991, pp. 395-396)
Vis viliuosi, kad tokio savikritiško žvilgsnio sulauksime ir iš tų, kurie dėl įvairiausių priežasčių su ginklu pasitraukė į miškus antrosios sovietinės okupacijos pradžioje ir vis dar tebėra gyvi šiandien. Tik bijau, kad tai labai sunku padaryti žmonėms, vėliau 10-25 metus atkentėjusiems už savo pasirinkimus sovietų lageriuose.
„Partizanų teroro aukų atminimo knyga“ pagerbiami tie, kurie žuvo nuo Lietuvos partizanų teroro. Puiku, kad yra tai atmenančių ir įamžinti tas aukas norinčių žmonių. Nuoširdus dėkui Povilui Masilioniui, kurio įvadinį straipsnį šioje knygoje „Nebroliškos miško brolių aukos“ paskelbė laikraštis Opozicija.
Parašykite komentarą