Rytoj Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų skelbti sprendimą Marijono Misiukonio byloje, kurioje pastarasis kaltintas genocidu, tačiau buvo išteisintas Panevėžio apygardos teismo. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi išteisinamasis nuosprendis buvo paliktas galioti. 

Nors prokuratūra išteisinamojo nuosprendžio ir jį palikusios galioti apeliacinio teismo nutarties Aukščiausiajam Teismui nebeskundė, jį apskundė nukentėjusioji pusė – A. Kraujelio, dėl kurio nužudymo genocidu buvo kaltintas M. Misiukonis, sesuo.

Ši byla buvo vienas iš dalykų, 2010 m. paskatinusių mane domėtis pokario istorija. Panevėžio prokuratūrai iškėlus baudžiamąją bylą M. Misiukoniui, man tai pasirodė be galo keista ir neteisinga. Negalėjau sutikti su tuo, kad asmuo, dalyvavęs ginkluoto nelegalo, tuo metu turėtais duomenimis nužudžiusio ne vieną žmogų, suėmimo operacijoje, išvis kuo nors yra kaltinamas. Juo labiau – genocidu. Nuo to laiko pokario istorijos, istorinio teisingumo paieškų temoms skyriau daug dėmesio.

Labai tikiuosi, kad per artimiausią pusmetį Lietuvoje istorinio teisingumo bylose teismų sprendimai sugrįš į teisės nustatytas ribas, iš kurių jau gerą dešimtmetį jie yra išslydę. Postūmį ta linkme suteikė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą, apie kurią jau begalę kartų esu rašęs. Labai tikiuosi, kad genocidu vėl bus pradėta vadinti tik tai, kas genocidu laikoma ir tarptautiniu mastu. Kad Lietuvos teismai liausis teisti už genocidą asmenis, kurių nešališkame, tarptautine teise besivadovaujančiame teisme nebūtų galima nuteisti už „paprastus“ nusikaltimus žmonijai.

Kuo prie tokio posūkio gali prisidėti rytojaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas? Gali, jei jame bus apžvelgta minėtoji EŽTT byla, ir bus matyti, kaip Teismas ketina elgtis su analogiškomis bylomis ateityje. Tačiau M. Misiukonio bylos aplinkybės tokio žvilgsnio nereikalauja. Nebent teisėjai sugalvos pažvelgti į problemą plačiau, nei to reikalauja konkrečios M. Misiukonio bylos aplinkybės. Prisiminkime, kad M. Misiukonio kaltinimo genocidu atvejis buvo išvis kurioziškas. Genocidas 1965 m. net lakiausios fantazijos istorikui turėtų būti neįsivaizduojamas dalykas… Taigi, LAT rytojaus nutartyje gali išvis nepaliesti EŽTT sprendimo V. Vasiliasko byloje.

Tačiau kai kas įdomaus rytojaus byloje neabejotinai bus.

Visų pirma, neabejoju, kad M. Misiukonio išteisinamasis nuosprendis nebus panaikintas.

Antra, manau, kad Aukščiausiasis Teismas šiek tiek užglaistys aštresnius anksčiau bylą nagrinėjusių teismų pasisakymus. Pvz., Apeliacinio teismo teisėja taip komentavo A. Kraujelio žmonos nuteisimą po A. Kraujelio nužudymo:

Partizano žmona Janina Snukiškytė po sutuoktinio mirties buvo nuteista, kad, žinodama apie A.Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti. Į šį faktą atkreipė dėmesį ir Lietuvos apeliacinis teismas. „Už tai buvo baudžiama ir tais laikais, ir dabar“, – sakė Apeliacinio teismo teisėja Violeta Ražinskaitė.

Hm, kaip čia pasakius. Šiais laikais žmona nebūtų baudžiama už tai, kad slėpė net ir labai sunkų nusikaltimą padariusį vyrą nuo teisingumo (žr. BK 237 straipsnį). Nesidomėjau, kaip buvo sovietmečiu, bet manau, kad panašiai. Ach taip, J. Snukiškytė ir A. Kraujelis nebuvo oficialiai susituokę. Bet de facto jie buvo vyras ir žmona… Ir be to, kokiu būdu jie galėjo susituokti teisėtai A. Kraujeliui besislapstant? Čia teismas, formaliai nepadarydamas klaidos, pakomentavo gan netaktiškai sovietmečiu persekiotų asmenų atžvilgiu. Kas žinoma nepadėjo pastariesiems susitaikyti su M. Misiukonio išteisinimu. Taigi, tikiuosi, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija tokius netaktus užglaistys.

Na ir trečia, visgi tikiuosi, kad Aukščiausiasis Teismas bent kažkiek atskleis, ką jis galvoja daryti su kitomis genocido bylomis, kuriose sovietinių represinių struktūrų dalyviai kaltinami vien dėl ginkluotos kovos su partizanais. Bet kuriuo atveju, Aukščiausiasis Teismas turės imtis šios nemalonios temos labai artimoje ateityje.