Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail
noreika-reabilitavimas
Reabilitacijos pažymos fragmentas

Sekmadienį laidoje „Savaitė“ man jau pažįstamos žurnalistės Joana Lapėnienė ir Nemira Pumprickaitė pabandė apjuodinti J. Noreikos nuvainikavimo siekusius visuomenės veikėjus ir apginti J. Noreikos garbę. Pumprickaitė akivaizdžiai nukreipė V. Rakutį išdėstyti reikalą taip, kaip jai reikia; nors pastarasis pernelyg ir nesipriešino. Buvo sutelktos jungtinės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos karo akademijos, ir žurnalistų pajėgos (tiesa, V. Rakutis taip pat protarpiais dirba LGGRTC, tad jį galima priskirti ir šiai įstaigai).

Ypač įtikinamai skambėjo Delfi.lt apžvalgininko komentaras, kuris, deja, visiškai „prašauna“ pro reikalo esmę:

„Jeigu mes esame teisinė valstybė ir LAT yra reabilitavęs J. Noreiką dar 1991 metais, kodėl tik šiandien staiga kažkas pabunda ir sako: kodėl tas žmogus buvo reabilituotas? Tai jūs ginčijate LAT sprendimą? Ar atsirado kokių nors naujų duomenų? Nei to, nei to neatsirado“, – tikina DELFI.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.

Problema ta, kad J. Noreika nebuvo nuteistas už talkininkavimą genocidui. Ir reabilituotas jis buvo ne dėl visko, ką gal būt yra padaręs, o dėl tų konkrečių veikų, už kurias jis buvo nuteistas.

Dokumentai, susiję su J. Noreikos nuteisimu beigi reabilitavimu, yra viešai prieinami. Didelė jų dalis yra vienoje J. Noreikos bendražygio A. Ašmensko knygoje „Generolas Vėtra“. Tačiau iš viešai publikuotos bylos medžiagos ir yra matyti, kad J. Noreika net nebuvo kaltinamas dėl dalyvavimo genocide, o ir jo tarnavimas vokiečiams Šiaulių apskrities viršininko pareigose paminimas tik tarp kitko.

Štai keletas ištraukų iš knygos.

Teisiamojo J. Noreikos liudijimas:

„Iki 1941 m. su šeima gyvenau Bistryčiuose, po to persikėliau į Telšius. Čia susitikau su pažĮstamais draugais, kurie dirbo aktyvistais, vėliau aš jiems padėjau organizuoti mitingus, susirinkimus, kuriuose visus kviečiau padėti naujai vokiečių valdžiai prieš sovietų valdžią ir bolševikus. Susitikau su pažĮstamu bičiuliu Lietuvos kariuomenės plk. ltn. Svilu. Pakalbėjus jis mane nuo rugsėjo mėn. rekomendavo Šiaulių apskrities viršininku. Buvau atsakingas už tvarka, kad visi dirbtų ir vykdytų visus vokiečių valdžios reikalavimus. Maniau, kad Raudonoji armija bus greit nugalėta. 1943 m. vasario mėn. mane išvežė į vokiečių koncentracijos stovyklas, ten išbuvau iki 1945 m. kovo mėn., t.y. iki užeinant Raudonajai armijai.“ (360-361).

Paskutinis žodis:

„Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau savo tikslo, bet visko nepadariau. Prašau teismą mane išteisinti pagal 1 punktą kaltinimo, kad aš savanoriškai tarnavau vokiečiams, o pagal kitus punktus prašau sušvelninti bausmę“ (384).

Kas sakoma tribunolo 1946 m. lapkričio 20-22 d. nuosprendyje (knygos psl. 386-393) dėl J. Noreikos dalyvavimo genocide? Nieko. Tie dokumentai, kurie dabar yra pateikiami, kas link jo nurodymų dėl žydų uždarymo į getus ar dėl turto tvarkymo, nėra vertinami nuosprendyje. Jie greičiausiai nė nebuvo žinomi. Štai kas sakoma apie jo veiklą nacių valdymo metais:

„Teisiamasis Noreika 1941-1944 m. buvo Šiaulių apskr. viršininkas, mitinguose ir susirinkimuose sakė kalbas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą bei bolševikus, ir kvietė valstiečius padėti vokiečių kariuomenei maisto produktais, kad jie greičiau nugalėtų Raudonąją armiją.“

Ir galiausiai, štai už ką jis nuteisiamas:

„Savo veiksmais Noreika padarė nusikaltimus, numatytus pagal RSFSR BK 58-la ir 58-11 str.“

Taigi, už ką buvo nuteistas J. Noreika? Už „Tėvynės išdavimą (RSFSR BK 58-1a straipsnis) ir už „Dalyvavimą antisovietinėse organizacijose“ (58-11 straipsnis).

Dar vienas klausimas. Ar J. Noreika buvo reabilituotas atlikus bylos nagrinėjimą iš naujo? Nieko panašaus. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1991 m. gegužės 27 d. pažymos Nr. 8-17228 J. Noreika buvo reabilituotas remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 29 d. įstatymu „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“. Šis įstatymas tiesiog nenumatė bylų nagrinėjimo iš naujo. Tačiau jis aiškiai nustatė, pagal kuriuos RSFSR BK ir LTSR BK straipsnius nuteisti asmenys yra reabilituojami. Dėl RSFSR BK 58 straipsnio įstatyme pasakyta, kad reabilituojami asmenys, nuteisti „už veikas, numatytas galiojusio Lietuvos TSR teritorijoje RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje, jeigu jos nesusijusios su žudynėmis, teroristiniais aktais, plėšikavimu, talkininkavimu hitlerininkams vykdytose civilinių žmonių žudynėse“.

Taigi, sovietinių organų sprendimai tuo įstatymu nėra įvardijami nepagrįstais ar peržiūrėtinais. Įstatymas tik numatė, jog tam tikros veikos nebėra laikomos kriminaliniais nusikaltimais, jei jos buvo atliktos karo metu ar po karo (žr. preambulę: „Siekdamas atkurti istorinį teisingumą, pasiremdamas lietuvių tautoje išsaugotu pokario metų laikotarpio vertinimu ir vadovaudamasis humanizmo idealais“). Jei asmuo buvo nuteistas už būtent tokias veikas, jo negalima laikyti kaltu, jis turi būti reabilituotas.

Kaip matėme, tos veikos, už kurias J. Noreika buvo nuteistas, nebuvo susijusios su žudynėmis, o apie jo talkininkavimą hitlerininkams vykdytose civilių žmonių žudynėse nuosprendyje bei kituose bylos dokumentuose neužsimenama. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, peržiūrėjęs nuosprendžio J. Noreikai pagrindus – RSFSR BK 58-1a ir 58-11 straipsnius), reabilitavo jį (ir bendrabylius) išduodamas atitinkamą pažymą.

Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad J. Noreiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kažkaip ėmė ir išteisino dėl dalykų, kurie jam yra prikišami viešojoje erdvėje dabar. Nes tų dalykų nebuvo nuosprendyje, kurį pagal 1989 m. įstatymą LAT vertino.

Beje, gali būti, kad Noreiką reabilitavo dar LTSR Aukščiausiasis Teismas. Kodėl yra pagrindo taip manyti? Ogi todėl, kad kai buvo išduota ta pažyma – 1991 m. gegužės 27 d. – jau ilgiau nei metus galiojo Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas Taigi, kodėl būtent šis įstatymas nebuvo taikomas, jei realus sprendimas dėl J. Noreikos reabilitavimo buvo priimtas būtent 1991 m. gegužės 27 d.? Taigi, gali būti, kad iš tiesų sprendimas buvo priimtas tarp 1989 m. įstatymo priėmimo dienos ir dienos, kai buvo priimtas įstatymas, bent jau pasipriešinimo dalyvių bylose turėjęs pakeisti 1989 m. įstatymą. Tačiau gal būt yra koks nors paprastesnis paaiškinimas, kodėl 1989 m. įstatymas vis dar buvo taikomas 1991 m. gegužę. Formaliai jis lyg ir nebuvo atšauktas…

O visgi, jei sovietų teismui būtų buvę pateikti J. Noreikos raštai dėl žydų iškeldinimo į getus ir žydų turto? Kaip tuomet būtų pasielgęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas?

Šitai atspėti sudėtinga. Gali būti, kad J. Noreika vis tiek būtų buvęs išteisintas. O gal ir ne.

Tačiau debatai visuomenėje vyksta ne dėl J. Noreikos kaltės baudžiamosios teisės prasme (į ką vis bando lenkti jo šalininkai, nes taip jiems naudingiau – galima pamojuoti LAT reabilitacija), bet dėl moralinio vertinimo. J. Noreika buvo sušaudytas. Niekas negali mirusiojo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Tačiau mes turime teisę spręsti, ar tie mirusieji verti atminimo lentų ir Vyčio Kryžiaus ordinų, ar ne. Ir šis mūsų apsisprendimas vargu ar susijęs su baudžiamųjų bylų medžiaga.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail