Buvęs Lietuvos vidaus reikalų ministras M. Misiukonis galutinai išteisintas dėl genocido

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail
1965 m. pas Antaną Kraujelį rasti ginklai
1965 m. pas Antaną Kraujelį rasti ginklai

Vakar perskaičiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartį M. Misiukonio byloje. Tai – paskutinis taškas šioje garbės Lietuvos teisėsaugai nedariusioje, bene 18 metų trukusioje istorijoje, nors prokuratūros garbei reikia pasakyti, kad ji, ilgai blaškiusis, bylos nagrinėjimo LAT metu pagaliau stojo išteisintojo pusėje. Nutartį labai gerai apibendrina pats LAT pranešimas spaudai „Lietuvos partizano A.Kraujelio sunaikinime dalyvavęs M.Misiukonis genocido nepadarė“, jo pabaigoje galite rasti nuorodą ir į pačią nutartį.

LAT argumentas, kodėl M. Misiukonis nevykdė genocido dalyvaudamas A. Kraujelio sulaikymo operacijoje, susideda iš dviejų dalių.

Pirma, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių nebuvo matyti, kad M. Misiukonis būtų turėjęs specialųjį tikslą tiek sunaikinti A. Kraujelį, tiek ir sunaikinti tariamą politinę grupę, kuriai pastarasis priklausė – pasipriešinimo dalyvius. O specialusis tikslas yra būtina genocido nusikaltimo sąlyga (genocidą galima įvykdyti tik tiesiogine tyčia, siekiant sunaikinti tam tikrą grupę žmonių).

Antra, LAT atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, kad 1965 m. „nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu kaltinamas M. Misiukonis (dalyvavimas fiziškai sunaikinant atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai – narį Lietuvos partizaną A. Kraujelį)“, todėl, esą, M. Misiukonio nuteisimas už genocido nusikaltimą taip pat negalimas ir šiuo požiūriu. Nors Teismas ir pateikia nuorodą į EŽTT sprendimą byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“, jis apsiriboja tik šiame sprendime konstatuoto fakto dėl politinių grupių nebuvimo grupių, kurių atžvilgiu įvykdytas veikas buvo galima kvalifikuoti kaip genocidą, tarpe.

Kaip aš ir spėjau, LAT užglaistė ankstesnių teismų sprendimų paliktas abejones dėl A. Kraujelio veiklos, išdėstydamas deklaratyvaus pobūdžio teisės aktų nuostatas dėl partizaninio karo reikšmės ir pridėdamas: „Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui“. Čia iš naujo neaptarinėsiu, kiek toks teiginys yra pagrįstas. Tačiau jis tikrai turėtų pagelbėti su šiuo teismo sprendimu susitaikyti buvusiems disidentams, kurie dėl ankstesnių teismų sprendimų M. Misiukonio byloje protestavo: rengė piketus, skundė teisėjus Prezidentei ir pan.

Kitaip, nei vyliausi (nors taip, kaip spėjau), Teismas neišsidavė, ką ketina daryti atnaujinęs bylą dėl V. Vasiliausko ir analogiškais atvejais, kuriais sovietinių struktūrų darbuotojai buvo kaltinami sunaikinę partizanus kaip „atskiros nacionalinės-etninės-politinės“ grupės narius. Taigi, teks palaukti gal net ir šios vasaros. Nors šioje byloje apeliaciniame skunde prokuroras ir buvo užsiminęs, kad „A. Kraujelis priskirtinais atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei“, tačiau, kaip konstatavo dar Apeliacinis teismas, „M. Misiukoniui toks kaltinimas nebuvo pateiktas ir nagrinėtas“. Taigi, šioje byloje tiesiog neatsiskleidė visos kaltinimo dėl „partizanų genocido“ vingrybės, kas leido ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pasisakyti siauriau. Išvadų dėl V. Vasiliausko bylos dar teks palaukti.

Facebooktwitterpinterestlinkedintumblrmail