Pasigilinti į dabartinio Konstitucinio Teismo teisėjo Dainiaus Žalimo publikaciją valstybės tęstinumo tema paskatino neseniai pasirodęs Konstitucinio Teismo nutarimas dėl genocido sampratos Lietuvos Baudžiamajame kodekse. Didžioji nutarimo dalis aiškina Tarptautinėje teisėje pripažintą genocido sampratą. Tačiau jame yra ir dvi dalys, kurios nėra tiesiogiai susijusios su teismų ir Seimo narių klausimais.

Viena jų – išsamus „išklojimas“ Lietuvos teisės normų, susijusių su Pokario partizanų statusu: nurodoma, pvz., kad pagal Lietuvos teisės normas jie yra laikomi kariais savanoriais (kombatantais), kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (pogrindžiui jau gerokai nukraujavus, 1949 m., įsteigta, formaliai visas pogrindžio sritis suvienijusi organizacija) buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia, kad Lietuvos gyventojų pasipriešinimas sovietų okupacijai laikytinas tautos teisės į savigyną pasireiškimu ir pan.

Kitoje mane sudominusioje dalyje detaliai pasisakyta apie tai, kaip Lietuvos teismai turėtų nagrinėti bylas, kuriose sovietinių struktūrų (NKGB/NKVD/MGB ir kt.) darbuotojai kaltinami genocidu.

Abi šios dalys yra labai netipiškos Konstitucinio Teismo nutarimuose: jose nėra analizuojamos teisės normų atitikimas Konstitucijai. Jose išvis net neminima nei Konstitucija, nei teisės normos, kurias šiame nutarime Teismas tyrė. Šias dalis galima laikyti pamokslėliu prokuratūrai ir kitiems teismams: „štai taip galima argumentuoti genocido buvimą, o nesant galimybių genocidui įrodyti – nusikaltimus žmoniškumui, tokiose bylose“.

Mano dėmesį konkrečiai patraukė nutarimo dalis, kurioje labai konkrečiai parašyta netiesa apie to meto tarptautinę teisę.

Kiek tai susiję su … partizanais … taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų

bei, kad sovietų represinės

struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais.

Šie du tvirtinimai skirti pagrįsti idėjai (tiesa, idėja neperšama, o tik „pametėta“), kad sovietų valdžios struktūrų elgesys su partizanais savaime buvo genocidinis. Nutarime gal kiek užslėpta, tačiau vis tiek aiški, mintis, kad partizanus siekta išnaikinti kaip reikšmingą nacionalinės grupės dalį, o tai darant buvo nesiskaitoma su priemonėmis; visų pirma, partizanams buvo atsisakoma suteikti karo belaisvių statusą (karo belaisviai yra ne nusikaltėliai, jie nėra atsakingi už savo vartotą smurtą, ir karui pasibaigus jie turi būti paleidžiami), o antra, jie buvo sistemiškai „naikinami“, net įsteigti, inter alia [lot. „be kita ko“], „naikintojų“ būriai…

Idėja, kad partizanai buvo naikinami kaip atskira politinė grupė, ir kad tai galėjęs būti genocidas, verta atskiro straipsnio. Kurį gal būt neužilgo ir parašysiu. O idėja, kad partizaninio karo metu egzistavo visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos, pagal kurias buvo privaloma partizanams (juo labiau – tokiems, kurie neatstovavo jokios tarptautiniu mąstu pripažintos vyriausybės) suteikti kombatanto (teisėto kovos veiksmų dalyvio) statusą, yra iš piršto laužta (šį teiginį neužilgo pagrįsiu). Bet visų pirma, man pasidarė įdomu, ar šią idėja reikėtų priskirti konkrečiam Konstitucinio Teismo teisėjui, ir jei taip – kuriam. Pranešėjas šioje byloje buvo Dainius Žalimas, tad nuo jo ir atrodė natūralu pradėti.

Atsakymą nesunkiai radau 2011 m. publikuotame Dainiaus Žalimo straipsnyje „Legal Status of Lithuania’s Armed Resistance to the Soviet Occupation in the Context of State Continuity“, paskelbtame leidinyje Baltic Yearbook of International Law, Volume 11, 2011 (p.p. 112).

O atsakymas yra toks: Dainiaus Žalimo argumentai ir išvados ir to straipsnio yra tiesiogiai perkeltos į Konstitucinio Teismo nutarimą, be to, jas dar labiau supaprastinant ir atsisakant pripažinti net ir paties D. Žalimo padarytas išlygas.

Šis atradimas gerokai nuliūdino, nes jis nekaip atliepia tiek Konstitucinio Teismo patikimumui, ir be to, jis nieko gero nežada labai jau suveltai istorinio teisingumo sričiai Lietuvoje.

Toliau pamėginsiu atskleisti, kaip D. Žalimo straipsnyje vystoma mintis, pasibaigianti tvirtinimu, kad partizanai turėjo būti laikomi kombatantais, ir, remdamasis istorinėmis žiniomis apie tarptautinės teisės būklę tuo metu, kai vyko partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje, bandysiu parodyti, kokie nepagrįsti yra D. Žalimo apibendrinimai apie partizanų padėtį tarptautinės teisės požiūriu, kurie, deja, dar grubesne forma nei straipsnyje, pateko ir į Konstitucinio Teismo nutarimą.

Analizė

Visų pirma D. Žalimas paaiškina valstybės tęstinumo sampratą. Nesu pakankamai įsigilinęs į šią tarptautinės teisės dalį, kad galėčiau ją kritikuoti, to galiausiai mano argumentui nereikia. Esmė būtų lyg ir tokia: Lietuvos valstybę užėmus sovietų kariuomenei, privertus pakeisti vyriausybę, galiausiai prijungus Lietuvą prie SSRS, Lietuvos tarptautinis subjektiškumas neišnyko. Kadangi Lietuva buvo okupuota, jos prijungimas prie SSRS – neteisėtas, Lietuva liko atskiru nuo SSRS tarptautinės teisės subjektu, laikinai, dėl okupacijos, negalinčiu veikti. Kaip Lietuva netapo teisėta SSRS dalimi, taip ir Lietuvos piliečiai netapo teisėtais SSRS piliečiais – visų pirma, neturėjo iš tos pilietybės išplaukiančių prievolių:

Taigi, tiek pagal tarptautinę teisę, tiek ir pagal Lietuvos nacionalinę teisę Lietuvos Respublikos piliečiai neturėjo jokių lojalumo prievolių ar įsipareigojimų Sovietinei valstybei (pvz., jie neprivalėjo atsiliepti į šaukimą į sovietinę kariuomenę).

Iki čia galima visiškai sutikti su D. Žalimu – negalėčiau komentuoti Lietuvos kaip tarptautinio subjekto išlikimo klausimo, bet iš tiesų iš okupuotos šalies gyventojų okupantai negalėjo reikalauti, kad pastarieji prisiektų ištikimybę okupantui ar net stotų į jo karines pajėgas. Tačiau tolimesnė argumentų seka jau kur kas mažiau pagrįsta:

Be to, kaip nelegaliai okupuotos valstybės piliečiai, jie turėjo pripažintą teisę priešintis okupacijai bei formuoti bet kokias organizacijas ir valdžios institucijas šiam tikslui įgyvendinti. Jų pasipriešinimas okupacijai buvo teisėtas ir galėjo būti laikomas savigynos pasireiškimu, reiškiamu valstybės vardu. šio teiginio loginė išvada yra nekaltumo prezumpcija visų Lietuvos piliečių atžvilgiu, – piliečių, kurie buvo represuoti Sovietinių institucijų už dalyvavimą pasipriešinime, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo represuoti neteismine supaprastinta tvarka, ar buvo teisiami pagal juridinę procedūrą dėl nusikaltimų sovietinei valstybei ir jos totalitariniam režimui (86-87).

Čia D. Žalimas jau suplaka du labai skirtingus dalykus: kaltės už pasipriešinimą klausimą mūsų (šiandieninės Lietuvos) požiūriu ir pasipriešinimo vertinimą to meto tarptautinės teisės kontekste. Tai – du visiškai skirtingi dalykai. Pasipriešinimas SSRS okupacijai galėjo būti baudžiamas SSRS okupacinių struktūrų, ir niekas, tarptautinės teisės požiūriu, negalėtų kaltinti pareigūno A, kad jis nušovė ginklu okupacijai pasipriešinusį pilietį B (žinoma, yra ir ne tokių grynų situacijų, tačiau esminis principas yra toks). Kita vertus, būtų labai keista, jei dabartinė Lietuva sakytų, kad pasipriešinimas to meto SSRS struktūroms yra baustinas. Tiesiog tai yra du skirtingi požiūrio taškai. Tačiau kalbant apie pareigūno A baudžiamąją atsakomybę, negalime remtis dabartinės Lietuvos įstatymais…

Ir vėliau, dar kartą paaiškinęs skirtumą tarp valstybės tęstinumo ir vyriausybės tęstinumo (net ir nutrūkus vyriausybės tęstinumui valstybės tęstinumas išlieka) D. Žalimas daro išvadą:

Taigi, ginkluotas Pasipriešinimas kaip toks tikrai turėjo būti laikomas valstybės savigyna nuo sovietų okupacijos. O partizaninis karas prieš sovietų okupaciją turėjo būti laikomas tarptautiniu ginkluotu konfliktu – karu tarp dviejų valstybių, okupavusios Sovietų Sąjungos ir okupuotos valstybės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Pasipriešinimo Judėjimo (88).

Tai žinoma yra suprantamas požiūris. Patriotiškas požiūris. Gal būt – toks požiūris, kurį, greta kitų, reikėtų paminėti šiuolaikinėje istoriografijoje. Tačiau tarptautinė teisė tuo metu veikė visiškai kitaip, ir tokio požiūrio nerėmė. Šį požiūrį D. Žalimas pagrindžia pateikdamas išnašą į Bernardo Gailiaus disertaciją „1944 – 1953 m. partizanų karas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje“. Pasiskaitę disertaciją pamatysime, kad B. Gailius pats plačiai remiasi D. Žalimo idėja apie valstybės tęstinumą siekdamas pagrįsti partizaninio karo kaip tarptautinio konflikto statusą, ir visiškai nesėkmingai daro būtent tokią išvadą. Argumentų ratas užsidaro. D. Žalimas remiasi B. Gailiumi, kuris remiasi D. Žalimu. D. Žalimas iš tiesų neturi kuo pagrįsti savo teorijos.

Po to vėl imamasi kito apskritojo argumento. Teigiama, kad būtent taip ginkluotą Pasipriešinimą įvardija Lietuvos įstatymai, kad tokia dabartinė Lietuvos įstatymų traktuotė remiasi tarptautine teise. Bet vėlgi, ar tik pats D. Žalimas nebus prisidėjęs formuojant tuos teisės aktus? Juk tai jo iniciatyva buvo, pvz., paskelbti partizanų vadą Joną Žemaitį (Vytautą) Lietuvos prezidentu, kas buvo padaryta Seimo 2009 m., ir kas išdidžiai pažymima pačiame D. Žalimo straipsnyje. Bet kuriuo atveju, dabartinis Seimo suformuotas požiūris į istorinę realybę anaiptol nėra ta istorinė realybė, kurią matė amžininkai, ir – kaip ji buvo suvokiama tarptautinės teisės specialistų anuo metu.

Žalimas taip pat įdomiai interpretuoja valdžios okupuotoje teritorijoje sampratą, vėlgi, visiškai prasilenkdamas su tuo metu turėta ir taikyta tarptautine teise:

Bendrai imant, valdžios sampratą charakterizuoja du aspektai: valdžios faktinis vykdymas ir teisė vykdyti valdžią. Čia galima pastebėti, kad LLKS tarybos veiklą okupacijos sąlygomis galima laikyti ganėtinai efektyvia. Priešingai nei egzilinės vyriausybės, ji okupuotoje šalyje galėjo iš dalies vykdyti valdžios funkcijas (kaip jau minėjome, Pasipriešinimo pajėgos kontroliavo reikšmingas kaimo ir miško teritorijas, jos vadovybė priimdavo visą eilę įsakymų ir potvarkių, pvz., kaip jau minėta, LLKS taryba paskelbė karo padėtį) (89).

Toliau D. Žalimas kalba apie teisę į valdžią, kurią tariamai turėjo LLKS, tačiau sustokime ties formaliu valdžios vykdymu. Realiai partizanai nekontroliavo jokios teritorijos, jei kontrolę suprasime ne kaip gebėjimą pasislėpti miške arba slapčia naktį užimti kaimą, o kaip realią galią užimti ir atvirai išlaikyti kokią nors, kad ir pačią mažiausią, vietovę. Ir aš nekalbu apie kelias valandas, kurias partizanai išlaikė užimtą Merkinės miestelį. Tokią galią tuo metu Lietuvoje, deja, turėjo tik okupacinės sovietų pajėgos. Pasiūlymą, kad besislapstanti, tik naktį pasirodanti asmenų grupė (galinti paskelbti reikalavimus gyventojams, tačiau negalinti pasiūlyti jiems užuovėjos nuo okupacinės valdžios represijų), yra valdžia, kuriai gyventojai turėtų paklusti, galima prilyginti nebent pasiūlymui reketą laikyti irgi tam tikra teisėtos (nes realios) valdžios forma.

Skirtingai nei D. Žalimo nuomonė, šis mano teiginys nėra tik tušti teoriniai svarstymai. Būtent taip valdžia karo konflikto metu suprantama tarptautinėje teisėje.

Pvz., štai kaip aptariamas analogiškas jugoslavų partizanų pasipriešinimo vokiečių okupacijai atvejis vadinamojoje „Įkaitų byloje“ (apie ją jau ne kartą rašiau anksčiau, tad čia plačiau nepristatinėsiu, žr. čia. Visų pirma, byloje vienareikšmiškai konstatuota, kad, pagal tarptautinę teisę, okupuotoje teritorijoje valdžią vykdo okupacinės pajėgos. Jos, žinoma, turi valdžią įgyvendinti atsižvelgdamos į tarptautinės teisės reikalavimus, išdėstytus Hagos 1907 m. konvencijoje dėl karo ant žemės taisyklių, nustatančius nemenkus apribojimus okupacinei kariuomenei.

Gali kilti klausimas, o kaip nustatyti, ar šalis yra okupuota. Čia teismas išskiria invazijos ir okupacijos stadijas kariniame konflikte. Vienos iš šių stadijų buvimo konstatavimas yra labai svarbus sprendžiant, kokį statusą turėjo šalies gyventojai konkrečiu metu. Teismas paaiškina, kad

Terminas invazija taikomas aprašyti karinei operacijai, o okupacija – valdžios vykdymui kai nebėra nustatytosios valdžios. Okupacijos atveju organizuotas pasipriešinimas jau yra nuslopintas, o įstatymui ir tvarkai užtikrinti yra sukurta administracija. Jei okupanto kontrolė yra palaikoma o civilinė valdžia yra eliminuota, regionas vadinamas okupuotu.

Teismas, remdamasis istoriniais faktais, konstatuoja, kad invazijos stadija Jugoslavijos karo atveju tetruko devynias dienas, tada vyriausybė pasidavė ir pasitraukė, o aktyvūs karo veiksmai buvo nutraukti. Šalis buvo okupuota.

Antra, byloje yra įvardijami pagrindiniai principai, kaip okupacijos sąlygomis turi elgtis civiliai pagal tą pačią tarptautinę teisę.

„Gyventojai turi pareigą tęsti savo įprastą taikią veiklą ir susilaikyti nuo bet kokios žalos darymo [okupanto] kariams ar jo karinėms operacijoms. Okupantas turi teisę reikalauti laikytis taisyklių, kurios būtinos užtikrinti okupanto pajėgų saugumui bei įstatymo ir tvarkos palaikumui.“

Jokių paistalų apie gyventojų teisę kurti karines formuotes ir priešintis ginklu pogrindžio sąlygomis, o taip pat – teisę reikalauti, kad juos sučiupus su jais būtų elgiamasi kaip su karo belaisviais, asmeniškai neatsakingais už savo vartojamą jėgą ir dalyvavimą pasipriešinime. Nors gyventojai gali spontaniškai pakilti į kovą prieš tai, kai teritorija okupuojama, po okupacijos ši teisė išnyksta. Nenuostabu, kad D. Žalimas (kaip ir jo plačiai aptariami Lietuvos teisės aktai) niekur straipsnyje neskiria invazijos ir okupacijos…

Įkaitų byloje, beje, kaltintojai bandė argumentuoti, kad plati partizanų veikla reiškė, kad bent daliai Jugoslavijos teritorijos okupacijos statusas negaliojo, nes ten veikė partizanų formuotės. Ką teismas atsakė į tokį argumentą, kuris panašus į D. Žalimo argumentą dėl partizanų valdžios?

Akivaizdu, kad vokiečių karinės pajėgos galėjo kontroliuoti … Jugoslaviją iki pat evakuacijos 1944 m. rudenį. Nors ir tiesa tai, kad partizanai galėjo kontroliuoti atskiras šalies dalis skirtingais laikotarpiais, yra nustatyta, kad vokiečiai galėjo bet kuriuo metu įtvirtinti fizinę kontrolę bet kurioje šalies vietoje. Pasipriešinimo pajėgų kontrolė buvo laikina ir ne tokia, kad iš Vokiečių karinių pajėgų galėtų atimti okupanto statusą.

Manau akivaizdu ir tai, kad Lietuvos partizanų galimybės kontroliuoti teritorijos dalis buvo nykstamai mažos palyginus su labai skaitlingų jugoslavų partizanų galimybėmis. Ir net pastarųjų galimybės nebuvo tokios, kad atimtų iš vokiečių okupantų okupacinės valdžios statusą.

Taip pat teismo sprendime aptariamas klausimas dėl partizanų laikymo teisėtomis karinėmis pajėgomis. Visų pirma čia reikia pažymėti, kad, nors Jugoslavija buvo okupuota, į Londoną pasitraukęs karalius Petras II ir Jugoslavijos vyriausybė Aliantų (tai yra, reikšmingos dalies tarptautinės bendruomenės) tebebuvo laikoma teisėta Jugoslavijos valdžia. Tad, skirtingai nei Lietuvos atveju (egzilinės vyriausybės nebuvo, o partizanų struktūros buvo tiek izoliuotos, kad apie jas mažai težinojo, jau nekalbant apie pripažinimą, vakaruose), apie tam tikrą kovos veiksmų šalį buvo galima kalbėti. Ši vyriausybė iš pradžių savo ginkluotomis pajėgomis laikė partizanus rojalistus četnikus, o vėliau, karui einant į pabaigą, tokį pripažinimą suteikė Joseph Bros Tito komunistiniams partizanams. Teismas konstatavo, jog „manytina, kad pasipriešinimas, kurio neremia organizuota vyriausybė, yra nusikalstamas ir jo dalyviai netenka kovos veiksmų šalies statuso“, tai pagrįsdamas Hagos konvencijos nuostatomis. Nors teismas vėliau ir teigė, kad dalis partizanų atitiko Hagos konvencijos reikalavimus teisėtai kovos šaliai, jis suteikė labai plačias galimybes klaidai teisiamiems vokiečių generolams, ir byloje nebuvo nei vieno susidorojimo su partizanais atvejo kuris būtų buvęs pripažintas karo nusikaltimu. Teismas pripažino, kad „sučiupti šių neteisėtų grupių nariai neturėjo būti laikomi karo belaisviais. Todėl negalima tinkamai inkriminuoti Kaltinamiesiems nužudymo sugautų pasipriešinimo pajėgų narių, nes jie laikytini franc-tireurs [pranc.: „laisvieji šauliai“].“

Šiame teismo procese, vykusiame partizaninio karo Lietuvoje metu, aptariant analogišką situaciją Jugoslavijos okupacijos metu, buvo išsakyti teismo argumentai remiantis tarptautine teise. Tai buvo padaryta ne keliant naujas, originalias idėjas, o remiantis tuo, dėl ko buvo daugiau ar mažiau visuotinai sutariama. Tarptautinė teisė buvo atskleista tokia, kokia ji buvo taikoma tuo metu, o ne tokia, kokią kas nors ją norėtų matyti. Šių argumentų šviesoje D. Žalimo straipsnio argumentai, kildinami iš valstybės tęstinumo idėjos, atrodo labai jau silpnai.

Pačiai valstybės tęstinumo idėjai neturiu pastabų (ir ko gero nesu tiek labai į ją įsigilinęs, kad galėčiau turėti). Tačiau man atrodo, kad D. Žalimas ja remdamasis pernelyg įsiteoretizuoja, ir pamiršta, kad tarptautinėje teisėje, ypač – kiek ji susijusi su baudžiamąja atsakomybe, svarbiausia ne džiazovi argumentai, bet bendrai priimtas sutarimas.

Tarptautinėje teisėje valstybės tęstinumo samprata turbūt naudojama siekiant nustatyti ryšį tarp valstybės įsipareigojimų iki, pvz., perversmo, okupacijos, ir – po perversmo (ar jai, okupacijai, pasibaigus) (kad nereikėtų iš naujo pasirašinėti tarptautinių sutarčių, kad valstybės negalėtų lengvai nusikratyti joms nepriimtinų įsipareigojimų). Yra ir aspektas, skirtas atbaidyti ir atšaldyti potencialius agresorius – kad per agresiją praradusi nepriklausomybę šalis neišnyksta, jos inkorporavimas į agresoriaus sudėtį neturėtų būti pripažįstamas kitų šalių. Tačiau ji, iki D. Žalimo, turbūt niekada nebuvo naudojama rasti ir nuspręsti, kad kokia nors nedidelė asmenų grupė, pasislėpusi miške, vat yra teisėta valdžia, kuriai visi turi paklusti. Gal būt, jei D. Žalimas savo idėjas būtų išvystęs prieš 90 metų, jos ir būtų turėjusios įtakos to meto tarptautinei teisei. O dabar jo idėjos, geriausiu atveju, tekalba apie neįgyvendintas galimybes.

Įdomu dar ir tai, kad tame pačiame žurnale yra ir kitas, Justino Žilinsko straipsnis iš esmės ta pačia tema (pavadinimas: „Status of Members of Anti-Soviet Armed Resistance (Partisans’ War) of 1944–1953 in Lithuania under International Law“). Jame nebandoma partizanų statuso rišti prie valstybės tęstinumo problemos. Kaip ir galima spėti, J. Žilinsko išvados dėl pokario pasipriešinimo narių statuso atitinka tai, kas buvo išsakyta „Įkaitų byloje“, ir jos yra didele dalimi priešingos D. Žalimo išvadoms. J. Žilinskas, išsamiai apžvelgęs to meto Tarptautinės humanitarinės teisės šaltinius ir taikymą kontekste, daro išvadą, kad

nėra akivaizdaus atsakymo pagal 1944-1953 tarptautinę teisę, ar … partizanai … būtinai turėjo būti pripažįstami Sovietų valdžios kaip teisėti kovos veiksmų dalyviai (kombatantai). Teisinė bazė dėl partizanų statuso bendrąja prasme tuo metu, iki pat 1949 m. Ženevos konvencijų, buvo miglota; teisinė praktika buvo prieštaringa ir politiškai motyvuota.

Gan sudėtinga konstrukcija „nėra akivaizdu, kad būtinai turėjo“ baudžiamosios teisės kontekste tereiškia „neprivalėjo“. Baudžiamojoje teisėje galioja principas, kad abejonė vertinama kaltinamojo naudai. Taigi, jei kaltinamaisiais laikysime SSRS represinių struktūrų dalyvius, tai, kad jie nesuteikė partizanams karo belaisvių statuso, kai tokio statuso suteikimo būtinybė buvo abejotina, tereiškia, kad jų dėl to kaltinti negalima.

Vėlgi, galima pastebėti, kad niekas netrukdo Lietuvos įstatymų leidėjams teisės aktuose traktuoti pokario Pasipriešinimą kitaip, nei tuo metu jį traktavo ar tarptautinė bendruomenė, ar SSRS. Juos galima vadinti kariais savanoriais, teisėta valdžia, galima pasipriešinimą laikyti teisėtu atsaku į okupaciją ir pan. Visa tai nėra joks tarptautinės teisės pažeidimas, o gal ir natūrali laisvę atgavusios valstybės reakcija į tuos, kuriuos ji suvokia kaip tą laisvę gynusius. Atitinkamai galima partizanams suteikti karių pensijas, karinius laipsnius. Tačiau tokios traktuotės niekuomet neturi daryti įtakos baudžiamosios teisės taikymui. Laikyti partizaną A vertu kario ir tuo pačiu – didvyrio titulo yra visai kas kita, nei laikyti jį suėmusį MGB karininką kaltu dėl nusikaltimų žmonijai todėl, kad pastarasis jį suėmęs nuvedė ne į karo belaisvių stovyklą, o į karinį tribunolą.

Grįžtant prie D. Žalimo straipsnio, įdomu tai, kad į straipsnio pabaigą D. Žalimas pats pripažįsta savo argumentų silpnąsias vietas. Deja, šiose dalyse išsakytos abejonės niekaip „neprasmuko“ į Konstitucinio Teismo nutarimą:

…tačiau tarptautinio pripažinimo stoka negali pakeisti objektyvaus LLKS tarybos egzistavimo fakto, taip pat negali kvestionuoti jos galių ir realios valdžios, kurią ji vykdė okupuotoje Lietuvoje (91).

Taigi, visgi yra toks faktas, kad niekas – net ideologiniai sąjungininkai vakaruose – nepripažino LLKS kaip teisėtos vyriausybės. Telieka atsakyti į klausimą, kodėl tai būtinai turėjo padaryti sovietai?

Apibendrinant, valstybės tęstinumo kontekste nėra kitos alternatyvos kaip tik laikyti LLKS tarybą vyriausybe – kovojančia šalimi ir aukščiausia Lietuvos Respubliką atstovaujančiąja valdžia tuo metu. (91).

Taigi, D. Žalimas su užuolankomis pripažįsta, kad tai tėra jo idėja, išplaukianti iš jo vystomos teorijos apie okupuotos valstybės tęstinumą. Bet jei nebandysime valstybės tęstinumo sampratos „uždžiazuoti“ taip, kaip tai daro D. Žalimas, tokio poreikio – būtinai surasti teisėtą vyriausybę – net neturėsime. O štai keliais puslapiais toliau jis ir pats be užuolankų pasako, jog tai, ką jis ką tik parašė, nėra tarptautinės teisės konsensuso dalykas:

Žinoma, išsilaisvinimo judėjimų teisinis statusas II pasaulinio karo metu ir po jo, įskaitant statusą ginkluoto pasipriešinimo priešo okupacijai, lieka kontroversiška problema tarptautinės teisės doktrinoje. To meto tarptautinė teisė gali būti laikoma neaiškia ar bent neapibrėžta, kai ji kalba apie išsilaisvinimo judėjimų (partizanų) statusą kovojant prieš jų šalių okupacijas. Taigi, galima būtų argumentuoti, kad gal per daug kategoriška yra laikyti Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo antrajai sovietų okupacijai vadovybę teisėta vyriausybe ir aukščiausiąja atstovaujančiąja okupuotosios šalies valdžia. … Paremiant tokias abejones galima prisiminti faktą, kad … vadovybė … niekada nebuvo pripažinta tarptautiniu mastu. (102-103)

Tai tiek tėra pagrįstas tas tvirtas Konstitucinio Teismo nutarime esantis teiginys, kad „Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso“…

Galiausiai D. Žalimas atskleidžia ir savo teorijos vystymo šia linkme motyvus, kurie, jo manymu, nusveria objektyvios teisinės to meto realybės pripažinimo naudą:

Tačiau aš norėčiau ieškoti kiek galima aiškesnio ir nedviprasmiškesnio atsakymo į sudėtingus klausimus, įskaitant ir iššūkius, kuriuos teisininkui kelia istorija. Todėl aš turiu sutikti, kad retrospektyviai Seimo suteiktas įvertinimas pasipriešinimui ir jo vadovybei suteikia tokius atsakymus, turi stiprią teisinę logiką ir geriau nei bet koks kitas vertinimas atitinka teisingumo ir teisės viešpatavimo idėjas. (103)

Taigi, galiausiai, yla išlenda iš maišo, paaiškina, kokiu tikslu galima panaudoti „mažiau aiškią“, bet realiai tuo metu taikytą tarptautinę teisę:

Galiausiai, yra tiesa tai, kad pasipriešinimas Lietuvoje kovojo vienas prieš daug galingesnį priešą, kuris kėlė tikrą grėsmę demokratinių valstybių bendrijai. … Mano galva, tai neturi likti nepastebėta sprendžiant, kam turi būti teikiama pirmenybė tarptautinėje teisėje: ar pripažinti tokį aiškų teisinį statusą [Lietuvos] Pasipriešinimui, kokį jį suteikia Lietuvos teisė, ar palikti jį neaiškų, taigi, bent netiesiogiai, padedant tiems, kurie bando paneigti ar pateisinti agresoriaus padarytus nusikaltimus (104).

Taigi, D. Žalimas nenori padėti tiems, kurie teisina agresiją. Turbūt turima omeny tai, kad tarptautinė teisė, kaip ji buvo suvokiama tuo metu (kokia ji matoma ir „Įkaitų byloje“) buvo ganėtinai palanki okupuojančiai šaliai, kai ji susiduria su vietinių gyventojų pasipriešinimu. Bet ar toks motyvas gali pateisinti teisinių fikcijų kūrimą ir jų perkėlimą į oficialius Lietuvos teisės šaltinius? Ypač kalbant apie baudžiamąją teisę, kurioje galioja principas „nėra nusikaltimo be įstatymo“ – ar taip kuriama tarptautinė teisė, kuri įgalina teisti žmones už veikas, padarytas prieš 70 metų?