Skaitinėju Alexander Statiev, Kanadoje gyvenančio istoriko, šiemet pasirodžiusią knygą The Soviet Counterinsurgency in the Western Borderlands (vertimas: Sovietinė antipartizaninė kova vakarų teritorijose). Cambridge University Press. Puslapiuose 137-138, kur autorius pateikia vieną iš apibendrinimų. Jo tezė – kad pagrindinės partizaninio pasipriešinimo aukos buvo civiliai kaimų gyventojai. Visada gerai pasiskaityti minčių iš išorės tema, kuri pačiam yra aktuali. Ypač, jei minčių iš išorės šaltinis tau neprieštarauja 🙂
Statievui galima prikišti, kad jis nepagrįstai traktuoja Lietuvą (ar kitas šalis) kaip SSSR teritorijos dalį (bent jau nekartoja kiekvieną kartą, kad tai – okupuotos teritorijos), nevertina kovos teisėtumo ir pan. Bet tai – visgi žvilgsnis iš šalies, kuriam tokius reikalavimus sudėtinga kelti.
Siūlau visą apibendrinančią ištrauką ir skaitytojams:
Ginkluotos kovos prieš valdžią kultūra kilo [SSSR] pasieniuose karo metu. Pogrindžio tinklas buvo kur kas geriau įsitvirtinęs 1944 m. nei 1939-1941 m. Net tuose regionuose, kuriuose nacionalistų vadovai spaudė valstiečius įsitraukti į pasipriešinimą, jų pajėgose buvo daug savanorių, kurie drąsiai kovojo prieš galingesnį priešą negaudami pagalbos iš išorės. Pasipriešinimo judėjimas buvo antikomunistinis, tačiau tai nereiškia, kad nacionalizmas buvo daugelio partizanų motyvacija. Tik nedidelė dalis eilinių sukilėlių turėjo savo vadovų idealus. Didžiausia dalis sukilėlių buvo sovietų agrarinės politikos paliesti valstiečiai; jaunuoliai, vengiantys karinės tarnybos; tie, kurie tikėjo, kad jų kolaboravimas su vokiečiais, dalyvavimas 1941 m. sukilime, socialinė ar profesinė kilmė nepalieka jiems kitos išeities kaip tik kovoti su Sovietiniu režimu; o vakarų Ukrainoje – [pačių partizanų] šauktiniai.
Kai kur pogrindžio tinklas buvo centralizuotas; kiti turėjo tik embrioninę organizaciją. Centralizuoti judėjimai turėjo stiprią politinę vadovybę, pvz., Ukrainos nacionalistų organizacija ir Armija krajova; jie turėjo ir darnią strategiją, išvystytą infrastruktūrą, kontroliavo savo pajėgas. Lietuvos pasipriešinimo judėjimo strategija buvo kur kas mažiau išreikšta, o Latvijos ir Estijos „Miško broliai“ neturėjo jokių aiškių tikslų ir buvo pernelyg išsibarstę, dėl ko negalėjo veikti efektyviai. Sunku pasakyti, ar centralizuoti tinklai turėjo geresnius išlikimo šansus, tačiau centralizacija negarantavo optimalios strategijos. Nei vienas pasipriešinimo judėjimas negalėjo išsilaikyti be užsienio intervencijos. Viltis, kad Vokietija ar Vakarų Sąjungininkai jiems padės pasiekti užsibrėžtus tikslus tapo strategijos pamatu. Etnocentrinė tarptautinės situacijos interpretacija vedė į svajones ir strategines klaidas. 1941 m. nacionalistų vadovai metė jaunus patriotus, idealistus ir valstiečius, siekiančius ginti savo teisę gyventi kaip pačių pasirinkta, kovai už vokiečių tikslus, nesuderinamus su savaisiais. 1944 m. jie suorganizavošimtus tūkstančių beviltiškai kovai prieš Sovietų valstybę. Kai kurie tų, kurie kovojo prieš režimą, ir taip būtų tapę jo aukomis nepriklausomai, kovojo su juo ar ne, tačiau tokių buvo mažuma. Dauguma pasipriešinimo kovotojų buvo neišsilavinę ūkininkai, kurie, bent iki 1945 m. vakaros, nesuprato, kad jų tikslai nepasiekiami. Tik Armija Krajova parodė politinę atsakomybę ir atsisakė ginkluotos kovos vos tik jos vadovai suprato nebūsiant pagalbos iš užsienio. Kiti toliau skatino į kovą įsitraukti kuo didesnį skaičių žmonių, o kai kurie net žudė tuos, kurie atsisakydavo prisijungti.
Esminė nacionalistų klaida buvo ta, kad jie savo pačių sentimentus priskyrė visai savo etninei grupei. Tuo tarpu tik nedidelė dalis ukrainiečių palaikė Ukrainos nacionalistų organizaciją, dauguma lenkų palaikė Armiją Krajovą, tačiau retai kas norėjo kovoti su sovietais, estai ir latviai pasipriešinimą tuo metu buvusioje tarptautinėje situacijoje laikė kvailyste, o agrarinė reforma kai kuriuos lietuvius patraukė į valstybės pusę. Tarp simpatijos sukilėliams ir prisijungimo prie jų žiojėjo praraja. Ūkininkai – pragmatiškesni nei vidurinės klasės disidentai miestiečiai: jie retai kovoja už abstrakčius idealus, o prie partizanų prisijungia tik tuo atveju, jei valdžia jų egzistavimą padaro tokį nepakenčiamą, kad pavojingas partizano gyvenimas atrodo teikiąs didesnes galimybes išgyventi. Jei režimo spaudimas pakeliamas, ir ypač jei be lazdų dar duoda ir grūdų, – toks režimas kaimo bendruomenės akimis turi tam tikro legitimumo. Sovietinės reokupacijos pradžioje dauguma politiškai aktyvių [SSSR] vakarinių provincijų gyventojų – tokių kaimo vietovėse buvo mažuma – palaikė nacionalistinį pasipriešinimą tikėdamiesi, kad jis apsaugos juos nuo valdžios bent trumpą laiką, kol Vakarų Sąjungininkai išvaduos juos iš Sovietinės okupacijos. Tačiau šiai vilčiai nuslūgus sovietinės populistinės priemonės pritraukė prieš tai pasyvius socialinius sluoksnius į naująją administraciją, o pasipriešinimas sugriovė savo reputaciją griebdamasis žiaurybių, tad vis didesnė gyventojų dalis šliejosi prie valdžios. Partizanai negalėjo sustabdyti baudžiamųjų saugumo pajėgų veiksmų. Priešingai, represijos buvo grubiausios būtent vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje kaip tik dėl to, kad čia pasipriešinimas buvo didžiausias. Negalėjo partizanai nei sutrukdyti, nei atidėti kolektyvizacijos, kuri buvo pradėta visų pirma vakarų Ukrainoje, ir po to vienu metu pradėta visose Baltijos respublikose, ir vyko greičiau, nei Baltarusijoje, kur vietinio pasipriešinimo beveik nebuvo. Kiekviena nacionalistų grupė nužudė ar padėjo naciams nužudyti kur kas daugiau etninių mažumų narių ir vietinių valstiečių nei nužudė Sovietų karių. Sukilėliai sugebėjo išlaikyti kaimo administraciją per nepavojingą atstumą keletą metų, tačiau kaina buvo tokia didelė, kad daugelis žmonių pasirinko tvarką ir teisę, nesvarbu iš kokios valdžios ji atėjo.
Parašykite komentarą